Tornado Case Highlights Limits of Crypto Policing

"The U.S. sanctioning of a prominent cryptocurrency platform this week exposed technical gaps in the government's ability to prevent criminals, national adversaries and extremist groups from using the services to launder money and finance their operations, analysts said.

Among the central challenges: Cryptocurrency platforms are increasingly run by computer code distributed across computers around the world, rather than by individuals facilitating transactions, analysts said.

The Treasury Department on Monday imposed sanctions against Tornado Cash, a popular cryptocurrency platform known as a mixer because it blends funds from different users and redistributes them, obscuring their origin. The Treasury Department accused Tornado Cash of laundering billions of dollars in virtual currency, including $455 million allegedly stolen by North Korean hackers. As part of the penalties, officials blocked all property held by the exchange under U.S. jurisdiction and barred U.S. companies and individuals from transacting with it.

Analysts said the sanctions would hinder Tornado Cash's growth by discouraging users and major cryptocurrency exchanges that are reluctant to trade on a blacklisted platform.

Circle Internet Financial Ltd., the issuer of a stablecoin that tracks the U.S. dollar, blocked the sanctioned wallet addresses after Monday's announcement, effectively freezing the funds in those wallets.

"It is likely that nearly all responsible registered Virtual Asset Service Providers also took steps to block customers from transacting with these addresses, or face charges of willfully avoiding US sanctions compliance obligations," Circle Chief Executive Jeremy Allaire wrote on Twitter.

But almost as soon as the sanctions were announced, some users began trying to exploit perceived shortcomings in the government's effort. For example, funds can still be transferred out of cryptocurrency wallets on the platform, and its software code, used to initiate transactions, can be reproduced and relaunched elsewhere.

"It is difficult, if not impossible, to shut down Tornado Cash entirely," said Tom Robinson, co-founder of risk-management company Elliptic Enterprises Ltd., which analyzes illicit use of crypto services.

Tornado Cash's developers designed the service to enable users to exchange cryptocurrency with little or no information about the parties, a contrast to traditional financial institutions that are typically required to collect details about their account holders. The lack of disclosure creates opportunities for illicit transactions, Mr. Robinson said.

Tornado Cash's code isn't hosted by an individual or company, but lives on the Ethereum blockchain, a decentralized, global network of computers, where it automatically fulfills trades. As a result, the U.S. and other governments have no individual or entity they can force to halt Tornado Cash's operations. Even when Microsoft Corp.'s GitHub Inc. removed the latest copy of the platform's code from its website after the sanctions announcement Monday, some users had already copied the files.

Crypto analysts also see other workarounds that fans of the platform are exploiting. The sanctions will prevent most centralized cryptocurrency exchanges from touching the platform, but people can create their own cryptocurrency accounts without touching a major exchange, allowing users to send funds to whomever they like. Owners of a wallet don't need to consent to receive coins." [1]

1. Tornado Case Highlights Limits of Crypto Policing
Ostroff, Caitlin; Volz, Dustin. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 12 Aug 2022: B.2.

Energijos perėjimas: kas tieks Vokietijai žaliąjį vandenilį?

"Energijos perėjimui reikės daug žaliojo vandenilio ir iš jo pagamintų degalų bei cheminių medžiagų. Tyrimas rodo, iš kur gali atsirasti šis energijos šaltinis.

Žalias vandenilis ir iš jo pagaminti produktai, tokie kaip amoniakas, metanolis ir sintetinis kuras, yra laikomi pagrindiniu energijos perėjimo ramsčiu. 

Skaičiuojama, kad energijos poreikis gali siekti iki 110 teravatvalandžių, kuris gali būti patenkintas kasmet iki dešimtmečio pabaigos, naudojant vandenilį, kaip energijos šaltinį, kai 80 procentų energijos sistemos bus pervesta į atsinaujinančią energiją. Tai atitinka maždaug pusę dabartinio metinio vandenilio suvartojimo Vokietijoje (1,7 mln. tonų vandenilio). Iki 2045 m. suma gali padidėti keturis kartus.

Nepaisant didžiulės fotovoltinių ir vėjo elektrinių plėtros, Vokietija galės pati pasigaminti tik tam tikrą vandens dalį elektrolizės būdu, kad patenkintų plieno, chemijos ir stiklo pramonės bei transporto sektoriaus (ypač laivų, sunkiųjų krovinių ir oro eismo) poreikius) ir energetikos sektoriuje dujų elektrinėse arba energijos kaupimui. 

Tačiau iš kur ir kokiais transporto maršrutais turėtų atsirasti liūto dalis žaliojo vandenilio? Ir kada jis bus prieinamas? Klausimai, kuriuos „Ateities energijos sistemos“ (ESYS) – Vokietijos mokslo ir technologijų akademijos, Leopoldina nacionalinės akademijos ir akademijos sąjungos iniciatyva – nagrinėjo dabartiniame tyrime.

Ukraina taip pat yra galima eksporto šalis

„Išnagrinėjome žaliojo vandenilio importo galimybes iki 2030 m. ir pamatėme, kad kiekviena galimybė turi privalumų ir trūkumų“, – sako ESYS koordinavimo biuro vadovas Cyril Stephanos. 

Pavyzdžiui, saulėtoje Ispanijoje pagamintas žalias vandenilis vamzdynu galėtų būti nugabenamas į Vokietiją už trejų–penkerių metų, jei esama infrastruktūra būtų atitinkamai pakeista. 

Naujos infrastruktūros statyba pareikalautų nuo aštuonerių iki dešimties metų. 

Iš principo Ukraina taip pat galėtų būti laikoma eksporto šalimi, nes joje yra didelis gamtinių dujų vamzdynų tinklas.

 

Tačiau vandenilio dujas galima efektyviai transportuoti vamzdynais tik iki 4000 kilometrų. 

 

Tolimesniems potencialiems vandenilio tiekėjams, tokiems, kaip Marokas, vienintelė galimybė yra gabenimas laivais. Tačiau tam dujos turi būti suskystintos, o tam reikia atitinkamos sistemos atitinkamoje gamybos vietoje. Tyrimo duomenimis, importuoto skystojo vandenilio negalima tikėtis anksčiau, nei 2030 m., nes vis dar nėra laivų skystam vandeniliui gabenti. 

„Todėl negalėsime importuoti didelio kiekio žaliojo vandenilio ir jo darinių taip greitai, kaip norėtų daugelis šioje šalyje“, – pripažįsta Stephanos. Žaliojo vandenilio importo kaštai svyruotų nuo septynių iki 17 centų už kilovatvalandę, priklausomai nuo gamybos sąlygų, atstumo nuo eksportuojančios šalies ir transportavimo maršruto, ir atitiktų iškastinio vandenilio, pagaminto dujų reformavimo būdu, kainas.

Kiti metodai vis dar kuriami

Sintetiniai angliavandeniliai gali būti švariai gaunami iš žaliojo vandenilio ir anglies dioksido Saudo Arabijoje arba Pietų Afrikoje, naudojant Fischer-Tropsch sintezę. 

Tas pats pasakytina ir apie metanolį, kuris gaminamas, pavyzdžiui, Brazilijoje. Cheminės medžiagos galėtų būti prieinamos iš užsienio vos per metus ar dvejus, jei joms gaminti reikalingas CO₂ būtų surenkamas iš pramoninių išmetamųjų dujų, pavyzdžiui, cemento gamybos. Tai užtruks ilgiau, jei anglies dioksidas bus išgaunamas tiesiai iš oro. Atitinkami metodai vis dar kuriami. 

Atsižvelgiant į CO₂ kainą, žalias metanolis iki 2030 m. nekonkuruotų su paprastu alkoholiu, gaunamu iš gamtinių dujų, kuris yra daugelio cheminių medžiagų pradinė medžiaga. Užtruks ilgiau, kol žalias kuras iš užsienio atsipirks ir pakeis benziną.

Greičiausias būdas galėtų būti žalias amoniakas iš Maroko. „Iš žaliojo vandenilio ir azoto pagamintą amoniaką tam tikru mastu galėtume importuoti iš karto, nes uostai, gamyklos ir atitinkama infrastruktūra jau yra daugelyje vietų“, – sako Stephanosas. Tada žalias amoniakas galėtų pakeisti analogą, pagamintą iš gamtinių dujų Vokietijoje, o tai galėtų greitai padėti sumažinti CO₂ išmetimą.

Tyrimas rodo, kad žaliojo vandenilio importo kiekiai, reikalingi 2030 m., gali būti pasiekti, jei dabar bus nustatytas tinkamas politinis ir ekonominis kursas. Tai taip pat apima vandenilio transportavimo vamzdynais ir laivais reglamentų sukūrimą ir vandenilio gamybos sertifikavimą. Stephanos sako, kad Vokietija ir eksportuojančios šalys turi susitikti kaip lygiavertės partnerės. Eksportuojančios šalys taip pat turėtų gauti naudos iš prekybos žaliuoju vandeniliu ir dalyvauti, kuriant pridėtinę vertę. Būtina laikytis aplinkosaugos ir darbo standartų, stebėti ir vengti išteklių konfliktų dėl žemės ir vandens. Turi būti ne tik tie, kas gali greitai tiekti pigiausią vandenilį."

Energy transition: who will supply Germany with green hydrogen?

"The energy transition will require large amounts of green hydrogen and fuels and chemicals made from it. A study shows where the energy source could come from.

Green hydrogen and products made from it such as ammonia, methanol and synthetic fuels are considered a central pillar of the energy transition. 

Estimates assume an energy requirement of up to 110 terawatt hours, which can be covered annually by the end of the decade using hydrogen as an energy source, when 80 percent of the energy system has been converted to renewables. This corresponds to about half of the current annual hydrogen consumption in Germany (1.7 million tons of hydrogen). By 2045, the amount could potentially quadruple.

Despite a massive expansion of photovoltaic and wind power plants, Germany will only be able to produce a certain proportion itself via electrolysis of water in order to meet the needs of the steel, chemical and glass industries and the transport sector (especially ship, heavy goods and air traffic) and the energy sector in gas power plants or as energy storage. 

But where should the lion's share of green hydrogen come from and on which transport routes? And when will it be available? Questions that "Energy Systems of the Future" (ESYS) - an initiative of the German Academy of Science and Technology, National Academy Leopoldina and Academy Union - dealt with in a current study.

Ukraine is also a possible export country

"We looked at the options for importing green hydrogen by 2030 and saw that each option has advantages and disadvantages," says Cyril Stephanos, head of the ESYS coordination office. 

Green hydrogen, produced in sunny Spain, for example, could be transported to Germany by pipeline in three to five years if the existing infrastructure is converted accordingly. New infrastructure would require a construction period of eight to ten years. In principle, the Ukraine could also be considered as an export country because there is a large network of natural gas pipelines there.

 

However, hydrogen gas can only be efficiently transported by pipeline up to a distance of 4000 kilometers. 

 

For more distant potential hydrogen suppliers such as Morocco, shipping is the only option. 

 

However, the gas has to be liquefied for this, which requires a corresponding system at the respective production site. According to the study, imported liquid hydrogen cannot be expected before 2030 because there are still no ships for transporting liquid hydrogen. 

"We will therefore not be able to import large quantities of green hydrogen and its derivatives as quickly as many in this country would like," admits Stephanos. The import costs for green hydrogen would range between seven and 17 cents per kilowatt hour, depending on the production conditions, distance from the exporting country and transport route, in line with the prices of fossil hydrogen produced via gas reforming.

Other methods still under development

 

Synthetic hydrocarbons could be obtained cleanly from green hydrogen and carbon dioxide in Saudi Arabia or South Africa using Fischer-Tropsch synthesis. 

 

The same applies to methanol, which is produced in Brazil, for example. The chemicals could be available from overseas in as little as a year or two if the CO₂ needed to produce them is captured from industrial waste gases, such as those from cement production. 

It will take longer if carbon dioxide is extracted directly from the air. Appropriate methods are still under development. Depending on the CO₂ price, green methanol would not be competitive with the simple alcohol obtained from natural gas, which is the starting material for many chemicals, until 2030. It will take longer for green fuels from overseas to pay off and replace petrol.

The quickest way could be green ammonia from Morocco. “We could immediately import the ammonia produced from green hydrogen and nitrogen to a certain extent because ports, plants and the corresponding infrastructure already exist in many places,” says Stephanos. Green ammonia could then replace the counterpart made from natural gas in Germany, which could quickly help reduce CO₂ emissions.

The study shows that the import quantities of green hydrogen required for 2030 could be achieved provided the right political and economic course is set now. This also includes the creation of regulations for hydrogen transport by pipeline and by ship and certification for hydrogen production. Stephanos says Germany and the exporting countries must meet as equal partners. The exporting countries should also benefit from trading in green hydrogen and participate in the added value. Environmental and labor standards must be observed, resource conflicts over land and water monitored and avoided. It must not just be about who can deliver the cheapest hydrogen quickly.”

Šekspyro žodžiais, iš Lietuvos vėl smarvė kyla aukštyn į dangų: ES teismas išplečia asmens informacijos skydą

 

Lietuvos valdžia apsimeta dirbanti vakarietišku stiliumi. Tačiau Lietuvos valdžia šnipinėja Lietuvos piliečius Kinijos stiliumi. Tai sukelia problemų: 

 

    „Įmonės patirs didesnį spaudimą po to, kai Europos aukščiausiasis teismas nusprendė, kad jos privalo taikyti specialias apsaugos priemones duomenims, kurių įmonės anksčiau nelaikė neskelbtinais.

 

    Pagal Europos Sąjungos Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą informacija apie sveikatą, religiją, politines pažiūras ir seksualinę orientaciją laikoma neskelbtina. Įmonėms paprastai neleidžiama jos apdoroti, nebent jos taiko specialias apsaugos priemones.

 

    Europos Teisingumo Teismas rugpjūčio 1 dieną nustatė, kad Lietuvos valstybės pareigūnų neskelbtini duomenys buvo atskleisti, nes internete buvo paskelbti jų sutuoktinių vardai, galintys rodyti seksualinę orientaciją. Ekspertai teigia, kad pasekmės apims ir kitų tipų potencialiai neskelbtiną informaciją.

 

    Teismas nurodė, kad duomenys, kurie gali būti naudojami, norint nustatyti jautrią informaciją apie asmenį, taip pat yra jautrūs. Teisės ekspertai teigia, kad tai gali apimti nestruktūrizuotus duomenis, kurie nėra suskirstyti į duomenų bazes, todėl juos sunkiau ieškoti ir analizuoti, pavyzdžiui, stebėjimo kamerų filmuotą medžiagą ligoninėje, kuri rodo, kad asmuo ten buvo gydomas. Įrašai apie specialų maistą lėktuve gali atskleisti religines pažiūras.

 

    Teismo sprendimas „iškelia daug praktinio sudėtingumo ir daug sunkumų suprasti, ar [organizacijų] turimi duomenys yra neskelbtini, ar ne“, sakė Gabriela Zanfir-Fortuna, „Future of Privacy Forum“ viceprezidentė pasauliniam privatumui iš tanko, įsikūrusio Vašingtone, D.C.

 

    Daugelis įmonių, turinčių didelius duomenų rinkinius, gali nežinoti, kad jos turi informacijos, netiesiogiai susijusios su slapta informacija, teigia privatumo ekspertai. Nustatyti, kur yra tie duomenys, ir nuspręsti, ar jie galėtų atskleisti asmeninę informaciją apie asmenį, būtų didžiulis darbas, sakė Norvegijos duomenų apsaugos reguliavimo institucijos tarptautinės dalies vadovas Tobiasas Judinas.

 

    „Jūs tikrai negalite laikytis įstatymų, jei jūsų duomenų rinkinys tampa toks didelis, kad jūs iš tikrųjų nežinote, kas jame yra“, – sakė J. Judinas.

 

    BDAR sako, kad įmonės gali tvarkyti neskelbtinus duomenis tik tam tikromis aplinkybėmis, pavyzdžiui, jei asmuo duoda aiškų sutikimą, kad jie būtų naudojami konkrečiam tikslui.

 

    Reguliavimo institucijos grumiasi su klausimu, kaip nustatyti, kas yra jautrūs duomenys. Norvegijos reguliuotojas praėjusiais metais skyrė gėjų pažinčių programai „Grindr LLC“ 65 mln. kronų baudą, ty maždaug 6,7 mln. dolerių. Reguliuotojas teigė, kad naudotojų duomenys yra neskelbtini, nes programėlės naudojimas rodo jų seksualinę orientaciją.

 

    Grindr teigė, kad nereikalaujama, kad vartotojai dalytųsi šiais duomenimis. Bendrovė vasario mėnesį pateikė apeliaciją. J. Judinas sakė, kad jo biuras peržiūri medžiagą, kurią bendrovė pateikė, kaip savo apeliacijos dalį. Ispanijos reguliavimo institucija sausį padarė kitokią išvadą ir nustatė, kad duomenys, kuriais Grindr dalijasi reklamos tikslais, nėra neskelbtini.

 

    Bendrovė, kuri naudoja slapukus duomenims rinkti su sveikata susijusioje svetainėje, gali apdoroti informaciją, nurodančią puslapyje besilankančio asmens sveikatos būklę, sakė Nyderlandų konsultacinės įmonės Privacy Management Partners vadovaujantis partneris Jeroenas Terstegge'as." [1]

1.  Business News: EU Court Expands Shield for Personal Information

Stupp, Catherine. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 11 Aug 2022: B.5.