Bernanke įgyvendino savo teorijas apie bankus

  "Kritikai kartais klausia, ką gero padarė ekonomikos teorija. Nobelio ekonomikos mokslų premija, pirmadienį įteikta Benui Bernankei kartu su Douglasu Diamondu iš Čikagos universiteto ir Philipu Dybvigu iš Vašingtono universiteto Sent Luise, atsiliepia. Laureatai nepriklausomai sukūrė teorinius pagrindus, kodėl bankai egzistuoja ir kodėl skaudi yra bankų panika. P. Bernanke šias teorijas įgyvendino praktiškai, kai vargu ar statymas galėjo būti didesnis: būdamas Federalinio rezervo banko pirmininku per pasaulinę finansų krizę 2007–2009 m.

 

    Visi finansai susiduria su problema, žinoma kaip „informacijos asimetrija“: skolininkai apie savo kreditingumą žino daugiau, nei skolintojai. Taupytojai negali atlikti visų reikiamų patikrinimų, kad nustatytų, kas yra saugus skolininkas. Be to, jie dažnai nori grąžinti savo pinigus be įspėjimo, kol skolininko projektas dar negrąžino.

 

    P. Diamond ir Dybvig devintojo dešimtmečio pradžioje aiškino, kaip bankai sprendžia šią problemą. Taupytojai savo pinigus patiki bankams, kurie kaupia specialias žinias apie tai, kas yra vertas skolininkas. Sujungę daug taupytojų, jie gali kiekvienam suteikti prieigą prie grynųjų pinigų pagal pareikalavimą, tuo pačiu finansuodami naudingus, ilgalaikius projektus, o tai vadinama „brandos transformacija“.

 

    Tuo pat metu Nobelio komitetas pastebėjo, kad „būtent brandos transformacija, dėl kurios bankai tampa nelikvidesni, nes sukuriamas likvidumas indėlininkams, bankai tampa trapūs ir iš jų gali būti bėgama“.

 

    1983 m. prasmingame dokumente p. Bernanke parodė, kad Didžiosios depresijos gilumą ir trukmę daugiausia lėmė finansiniai veiksniai: ekonomikai smunkant ir įsigalėjus defliacijai, bankai žlugo, pasiimdami žinias apie skolininkus, kurios buvo kritiškos kreditui išlaikyti.

 

    P. Bernanke pridūrė dar vieną esminę įžvalgą: skolintojai, pastebėjo jis, susidorojo su informacijos asimetrija reikalaudami užstato, pavyzdžiui, turto, kuris gali būti areštuotas, jei paskola negrąžinama. Jei užstato vertė krenta, net patikimi bankai gali nenorėti skolinti. 1930–1933 m. skolų krizė kilo dėl „laipsniško skolininkų užstato erozijos, palyginti su skolų našta“, rašė P. Bernanke. Įprastas bankų atsakymas buvo „tiesiog neduoti paskolų kai kuriems žmonėms, kurias jie galėtų turėti... geresniais laikais“.

 

    Užstato svarba tapo pagrindu to, ką ponas Bernanke ir dažnas bendradarbis Markas Gertleris iš Niujorko universiteto vėliau pavadino „finansiniu akceleratoriumi“. Jame buvo paaiškinta, kaip pakilimas padidino skolininkų kreditingumą, padidindamas užstato vertę ir ekonomines perspektyvas, padidindamas kreditų srautą. Krizė pasielgė priešingai. Taigi finansų sistema buvo ne tik atspindys, bet ir verslo ciklo greitintuvas.

 

    Iki 2000-ųjų ekonomistai manė, kad finansinės krizės problema buvo išspręsta indėlių draudimu ir skolinimo perkėlimu iš bankų į kapitalo rinkas. P. Bernanke, kuris 2006 m. tapo FED pirmininku, nebuvo toks tikras. Savo 2007 m. kalboje jis perspėjo, kad finansų greitintuvas yra labai nepatikimas. Jis pažymėjo, kad jei būsto savininkai turėtų didelį svertą, būsto kainų mažėjimas galėtų smarkiai išeikvoti būsto nuosavybę ir taip pabloginti jų kreditingumą. Daugelis bankų ir nežymiai reguliuojamų skolintojų, vėliau vadinamų šešėliniais bankais, priklausė nuo neapdraustų indėlių ar kapitalo pritraukimo iš investuotojų. Sumažėjus šių įstaigų kapitalui, jos gali netekti galimybės gauti lėšų, o tai dar labiau sumažins kreditų pasiūlą.

 

    Šie mechanizmai tapo svarbiausiu pasaulinės finansų krizės, kuri prasidėjo praėjus vos keliems mėnesiams po šios kalbos, pagrindą. Smarkiai nukritus būsto kainoms, sumažėjo milijonų namų savininkų grynoji vertė ir daugybės bankų bei šešėlinių bankų kapitalas. P. Bernanke atsakė naudodamas visas turimas priemones ir išrasdamas keletą naujų, kad palaikytų klestinčias finansų institucijas ir apsaugotų platesnę ekonomiką nuo bankroto ir defliacijos. Dėl to nuosmukis, nors ir baisiausias nuo 1930-ųjų, nepasikartojo su tokiu žiaurumu, kaip 1930-aisiais.

 

    Nobelio komitetas ilgai aptarinėja P. Bernanke, D. Diamond ir P. Dybvigo darbų svarbą pasaulinei finansų krizei. Tačiau, nepaisant išnašos, jis sugeba ignoruoti pagrindinį P. Bernanke vaidmenį reaguojant į šią krizę. Tačiau P. Bernanke indėlis į ekonomiką gali būti suprantamas tik kaip abiejų funkcija, derinant intelektualinį triūsą su politiniu sumanumu. Nuo vadovavimo Prinstono universiteto ekonomikos katedrai iki vadovavimo Federaliniam atvirosios rinkos komitetui ir derybų su Kongresu, ponas Bernanke, dabar dirbantis Brukingso institute, turėjo gabumų paskatinti bendradarbiauti didesnio ego ir aštresnių alkūnių žmones.

 

    Be savo darbo finansų krizių srityje, J. Bernanke taip pat ilgai pasisakė už centrinius bankus, kad jie priimtų oficialų infliacijos tikslą. Iš pradžių reaguodamas į didelę septintojo dešimtmečio infliaciją, P. Bernanke taip pat laikė taikinius, kaip apsaugą nuo 1930-ųjų defliacijos. Šis susidomėjimas išaugo po krizės, kai infliacija tebebuvo mažesnė nei 2 proc., palūkanų normos taip pat buvo artimos nuliui, o tai atėmė Fed galimybes paskatinti ekonomiką.

 

     Reaguodama į tai, p. Bernanke įvedė ir patobulino „kiekybinį skatinimą“ arba didelio masto obligacijų pirkimą, o 2012 m. įtikino FED patvirtinti oficialų 2 % infliacijos tikslą.“ [1]

1. U.S. News -- Capital Account: Bernanke Put His Theories Into Practice
Ip, Greg. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 11 Oct 2022: A.2.

Bernanke Put His Theories About Banks Into Practice

"Critics sometimes ask what practical good economic theory has done. The Nobel Prize in Economic Sciences awarded to Ben Bernanke on Monday along with Douglas Diamond of the University of Chicago and Philip Dybvig of Washington University in St. Louis provides a rejoinder. The laureates independently developed the theoretical foundations for why banks exist and why bank panics hurt. Mr. Bernanke put those theories into practice when the stakes could scarcely have been higher: as Federal Reserve chairman during the global financial crisis of 2007-09.

All of finance deals with a problem known as "information asymmetry": Borrowers know more about their creditworthiness than lenders do. Savers can't undertake all the due diligence necessary to determine who is a safe borrower. Moreover, they often want their money back without notice, before the borrower's project has earned a return.

Mr. Diamond and Mr. Dybvig in the early 1980s explained how banks solve this problem. Savers entrust their money to banks who develop specialized knowledge about who is a worthy borrower. By aggregating many savers, they can give each access to cash on demand while still financing useful, long-term projects, a function called "maturity transformation."

At the same time, the Nobel committee observed, "it is precisely the maturity transformation, which makes banks more illiquid as a result of creating liquidity for depositors, that makes banks fragile and subject to runs."

In a seminal 1983 paper, Mr. Bernanke showed that the depth and length of the Great Depression was due in great part to financial factors: As the economy contracted and deflation took hold, banks failed, taking with them knowledge about borrowers that had been critical to sustaining credit.

Mr. Bernanke added another crucial insight: Lenders, he noted, dealt with information asymmetry by demanding collateral, such as property, that can be seized if the loan isn't repaid. If collateral values are falling, even sound banks might not want to lend. The 1930-33 debt crisis was due to "the progressive erosion of borrowers' collateral relative to debt burdens," Mr. Bernanke wrote. The usual response of banks was "just not to make loans to some people that they might have . . . in better times."

The importance of collateral became the basis of what Mr. Bernanke and frequent collaborator Mark Gertler of New York University later dubbed "the financial accelerator." It explained how booms made borrowers more creditworthy by lifting collateral values and economic prospects, increasing the flow of credit. Busts did the opposite. Thus, the financial system wasn't just a reflection but an accelerator of the business cycle.

By the 2000s, economists thought the financial-crisis problem had been solved with deposit insurance and the migration of lending from banks to capital markets. Mr. Bernanke, who became Fed chairman in 2006, wasn't so sure. In a prescient 2007 speech, he warned the financial accelerator was very much intact. If homeowners were highly leveraged, a decline in home prices could severely deplete home equity and thus impair their creditworthiness, he noted. Many banks and lightly regulated lenders, later called shadow banks, depended on uninsured deposits or raising capital from investors. A decline in these institutions' capital could cause them to lose access to funds, further impairing the supply of credit.

These mechanisms became central to the global financial crisis that began just a few months after that speech. As home prices plummeted, so did the net worth of millions of homeowners, and the capital of countless banks and shadow banks. Mr. Bernanke responded by using every tool available, and inventing several new ones, to prop up floundering financial institutions and cushion the broader economy from bankruptcy and deflation. As a result the recession, though the worst since the 1930s, wasn't a repeat of the 1930s.

The Nobel committee dwells at length on the relevance of the work of Mr. Bernanke, Mr. Diamond and Mr. Dybvig to the global financial crisis. Outside of a footnote, though, it manages to ignore Mr. Bernanke's central role in responding to that crisis. Yet Mr. Bernanke's contribution to economics can only be understood as a function of both, combining intellectual heft with small-p political acumen. From chairing Princeton University's economics department to running the Federal Open Market Committee and negotiating with Congress, Mr. Bernanke, now at the Brookings Institution, had a knack for eliciting cooperation from people with bigger egos and sharper elbows.

Beyond his work on financial crises, Mr. Bernanke also long advocated central banks adopt a formal inflation target. Originally a response to the high inflation of the 1970s, Mr. Bernanke also saw targets as a safeguard against the deflation of the 1930s. This interest grew in the aftermath of the crisis when inflation remained stuck below 2%, keeping interest rates near zero as well -- robbing the Fed of its ability to boost the economy.

In response, Mr. Bernanke introduced and refined "quantitative easing," or large scale bond purchases, and in 2012 persuaded the Fed to adopt a formal 2% target." [1]

1. U.S. News -- Capital Account: Bernanke Put His Theories Into Practice
Ip, Greg. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 11 Oct 2022: A.2.

 

Didelės įmonės išsilaiko

„Prieš dešimtmetį didžiausias statymas Silicio slėnyje buvo tai, kad kai kurios drąsiausių pasaulio korporacijų veiklą sutrikdys vikrūs, pirmieji skaitmeniniai startuoliai.

 

    Kelerius metus, po vienos pandemijos ir masinio perėjimo prie mišrių darbų vėliau, manoma, kad sutrikimas nebuvo nei toks dramatiškas, nei toks visur paplitęs, kaip kai kurie tikėjosi.

 

    „Šios bendrovės gerai reagavo, aptarnaudamos savo klientus“, – sakė Aaronas Levie, Redwood City, Kalifornijoje, „Box Inc.“ generalinis direktorius.

 

    Tuo tarpu daugelis tų pradedančiųjų įmonių dabar jaučia spaudimą dėl vertinimų ir grynųjų pinigų srautų.

 

    Jei daugeliui esamų operatorių pavyko išvengti skaitmeninių trikdžių, jie tebėra ankstyvieji debesų ir dirbtinio intelekto galimybių išnaudojimo etapai, sakė J. Levie, kuris mano, kad vienas didžiausių padarinių padeda pertvarkyti darbą ir bendradarbiavimą.

 

    P. Levie atsisėdo su „The Wall Street Journal“ ir pasidalino mintimis. Čia pateikiami redaguoti dviejų pokalbių akcentai.

 

    WSJ: Kas tai daro teisingai?

 

    P. Levie: Aš iš tikrųjų manau, kad didelė dalis Fortune 500 tai padarė gerai. Slėnyje mes apie tai galvojome taip, ty didelė dalis Fortune 500 keičiasi kas porą dešimtmečių dėl sutrikimų. O skaitmeninimas atrodė, kaip bene didžiausias sutrikimas, galintis pakeisti šių organizacijų lyderio pozicijas. Ir vis dėlto, norėčiau teigti, kad didelė dalis Fortune 500 gerai reagavo į šią grėsmę.

 

    WSJ: Kaip?

 

    P. Levie: Silicio slėnis puikiai sugeba teikti pasaulinio lygio skaitmenines patirtis vartotojams ir dėl to sutrikdyti visas rinkas. Galiausiai tai priklauso nuo to, ar siūlote geresnę klientų patirtį. Tai, ką šie įsitvirtinę operatoriai galiausiai galėjo pasiūlyti, buvo geresnė klientų patirtis nei netgi tai, ką galėjo suteikti trikdytojai, nes tai gali būti pigesnė ir su juo gali būti susijęs geresnis turinys, kad ir kokia būtų konkreti pramonės šaka.

 

    Pagalvokite apie tai, kaip dauguma bankų iš tikrųjų gavo pranešimą apie skaitmeninimą ir iš tikrųjų jų nesutrikdė kai kurios „fintech“ platformos. Fintech iš tikrųjų labiau užpildė ekosistemos spragas, o ne visiškai pakeitė jos eigą.

 

    Pažvelkite į žiniasklaidą ir pramogas. „Netflix“ – fantastiška kompanija, tačiau „Disney+“ sekasi neįtikėtinai gerai. „Ford“ ir „GM“ neįtikėtinai gerai padarė tai, pavyzdžiui, elektrifikavimą ir kai kurias jų skaitmenines platformas.

 

    Taip pat draudimas. Prieš dešimt metų, manau, slėnyje buvo įprasta pasakyti, kad visos šios mažos draudimo technologijų įmonės sutrikdys pasaulio valstybinius ūkius. Ir tai akivaizdžiai nevyksta.

 

    WSJ: „Fortune 500“ laikosi savo. Bet kokio tipo naujoves, susijusias su įmonės technologijomis, matote iš Silicio slėnio?

 

    P. Levie: Tai sunku, nes manau, kad kai kurie pagrindiniai žodžiai skambės taip pat, tačiau poveikis bus kitoks. Jei galvojate apie pastarąjį debesų dešimtmetį, tai daugiausia buvo susiję su mūsų anksčiau atliktų dalykų perkėlimu į daug efektyvesnį pristatymo mechanizmą. Esame labai ankstyvoje stadijoje sakydami: „Gerai, palaukite sekundę, su neribotais duomenimis, visapusišku DI pažadu, neribotu skaičiavimu, greitesniais tinklais, o kas, jei iš tikrųjų galėtume pakeisti ir transformuoti patį pagrindinį procesą, kurį bandėme atkartoti debesyje?

 

    Ar esate susipažinę su „GitHub Copilot“? Jų dirbtinio intelekto variklis leidžia iš anksto numatyti kodo tipą. Staiga mano kodų rengyklėje pasiekiama visa pasaulio kodų bazė. Tai iš esmės keičia programinės įrangos kūrimo pobūdį. Pagalvokite apie tai, kas taikoma kiekvienam verslo aspektui.

 

    WSJ: Kaip kiekybiškai įvertinate šį naują veiklos būdą?

 

    P. Levie: Tai labiau kokybiška ir pagrindas. Kai intelektas patenka į gaminį, jis tiesiog pakeičia viso sektoriaus ar erdvės vandens lygį iki tokio lygio, kad jūs negalite jo kiekybiškai įvertinti, nes jis yra įtrauktas į viską, ką tuo metu darote.

 

    Kai tai atsižvelgsi į viską – į rinkodarą, teisinius ir žmogiškuosius išteklius bei finansus – pradės keisti tai, kaip vyksta darbas. Vis dar reikia daugiau, nei dešimtmetį, dirbti, kad galėtume įsivaizduoti, kaip ten pateksime, bet ant sienos matote užrašą, kaip tai pradeda atrodyti." [1]

 

1.  Business News: Big Companies Hold Their Own
Loftus, Tom. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 10 Oct 2022: B.5.

Big Companies Hold Their Own

"A decade ago, the big bet in Silicon Valley was that some of the world's brawniest corporations would be disrupted by nimble, digital-first startups.

Several years, one pandemic and a mass shift to hybrid work later, the expected disruption has been neither as dramatic nor as ubiquitous as some expected.

"These companies have responded well in serving their customers," said Aaron Levie, chief executive of Redwood City, Calif.-based Box Inc.

Meanwhile, many of those startups are now feeling the pressure around valuations and the flow of cash.

If many of the incumbents managed to avoid digital disruption, they remain in the early stages of exploiting the capabilities of the cloud and artificial intelligence, said Mr. Levie, who sees one of the biggest impacts as helping reshape work and collaboration.

Mr. Levie sat down with The Wall Street Journal to share his thoughts. Here are edited highlights from two conversations.

WSJ: Who is doing it right?

Mr. Levie: I actually think a large percentage of the Fortune 500 has done this well. In the Valley, we used to have this way of thinking about it, which is that a significant portion of the Fortune 500 changes over every couple of decades because of disruption. And digitization looked like possibly the biggest disruption that could change the leadership positions of these organizations. And yet I would argue that a large percentage of the Fortune 500 responded well to that threat.

WSJ: How?

Mr. Levie: What Silicon Valley is very good at is delivering world-class digital experiences to consumers and then disrupting entire markets because of that. It ultimately comes down to whether you offer a better customer experience. What these incumbents were eventually able to deliver was better customer experiences than even what the disrupters could deliver because it can be cheaper and it can have better content associated with it, whatever the specific industry is.

Think about how most of the banks have really gotten the message on digitization and have not actually been disrupted by some of the fintech platforms. Fintech has actually more filled in the gaps of the ecosystem as opposed to completely changing the course of it.

Look at media and entertainment. Netflix, fantastic company, but Disney+ is doing unbelievably well. Ford and GM have done unbelievably well on this, like electrification, and some of their digital platforms.

Also, insurance. Ten years ago I think the common refrain in the Valley would have been that all these little insurtech companies would disrupt the State Farms of the world. And that is clearly not happening.

WSJ: The Fortune 500 is holding its own. But what type of innovation around enterprise technology do you see emerging from Silicon Valley?

Mr. Levie: It's tough because I think some of the key words will sound the same and yet the impact will be different. If you think about the past decade of cloud, it largely was about moving how we used to do things into a much more efficient delivery mechanism. We are in the very early stages of saying, OK, wait a second, with unlimited data, the full promise of AI, unlimited compute, faster networks, what if we can actually change and transform the underlying process itself that we were trying to replicate in the cloud?

Are you familiar with GitHub Copilot? Their AI engine lets you get type-ahead predictions for code. All of a sudden the entire world's code-base is available to my code editor. That actually, fundamentally changes the nature of software development. Think of that applied to every aspect of business.

WSJ: How do you quantify this new way of doing things?

Mr. Levie: It's more qualitative and foundational. Once the intelligence gets baked into the product, it just changes the water level of that entire sector or space to the point where you can't really quantify it because it's baked into everything that you do at that point.

When you take that to everything -- into marketing, legal and human resources and finance -- it will begin to change how work happens. It's still a decade-plus of work for all of us to even imagine getting there, but you can see the writing on the wall of what that begins to look like." [1]

1.  Business News: Big Companies Hold Their Own
Loftus, Tom. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 10 Oct 2022: B.5.

Lithuanian politics and economy in brief

Meta's Zuk is struggling to create an artificial world we would like to visit. Conserved liberals in Lithuania have already created such a world. There is a war going on in that world. Tiny Lithuania is at war with billions of Chinese, hundreds of millions of Russians and tens of millions of Belarusians. Since we are afraid to go to Ukraine and actually do something, we do it in our imagination. Landsbergiai will stick their imaginary swords into an imaginary enemy, Nausėda will repeat such movements, Šimonytė or some other old maid minister will dance moving in the air with what she does not have. What is this theater for?

 

To divert attention from the fact that other European nations live more amicably and cope with the crisis more easily, while the actions of the Lithuanian elite are nothing but the destruction of the Lithuanian nation. Clowns distract us while their robber henchmen, who call themselves Lithuanian businessmen, pick our pockets. After that, the assets are divided in Stikliai.

 

 

Lietuvos politika ir ekonomika trumpai

Metos Zukui sunkiai sekasi sukurti dirbtinį pasaulį, kuriame mums norėtųsi apsilankyti. Konservuoti liberalai Lietuvoje tokį pasaulį jau sukūrė. Tame pasaulyje vyksta karas. Nykštukinė Lietuva kariauja su milijardais kinų, šimtais milijonų rusų ir dešimtimis milijonų baltarusių. Kadangi važiuoti į Ukrainą ir realiai ką nors daryti bijome, darome tai vaizduotėje. Tai Landsbergiai įsivaizduojamas špagas įkiš į įsivaizduojamą priešą, tai Nausėda pakartos tokius judesius, tai Šimonytė ar dar kuri kita senmergė ministrė pamosikuos ore tuo, ko neturi. Kam šis teatras?

Kad nukreipti dėmesį nuo to, kad kitos Europos tautos gyvena draugiškiau ir lengviau susidoroja su krize, o Lietuvos elito veiksmai yra ne kas kita, bet lietuvių tautos naikinimas. Klounai atitraukia mūsų dėmesį, kol plėšikai jų sėbrai, besivadinantys Lietuvos verslininkais, krausto mūsų kišenes. Po to Stikliuose turtai pasidalijami.