Kings of the world; Hellenistic history.

"A museum of the Macedonian kings raises questions about the arc of ancient history--and the legacies of empire

I N A MISTY stretch of northern Greek countryside, wedged between forested hills and a coastal plain west of Thessaloniki, is the modern village of Vergina. But Angeliki Kottaridi, who has spent a lifetime digging here, prefers the spot's ancient name, Aigai--pronounced Egg-eh--meaning goats, which still abound nearby. The place was utterly obscure until treasures started emerging from its damp earth about half a century ago.

As a 20-year-old student, Ms Kottaridi witnessed an electrifying moment in archaeology: the discovery in 1977 of a royal tomb, complete with golden artefacts and beautiful frescoes, which, controversially at first, her mentor Manolis Andronikos identified as the resting place of Philip II of Macedon. Inheriting Andronikos's mantle, Ms Kottaridi and her team have since dug out a royal palace three times the size of the Parthenon; dozens more royal tombs and over 1,000 regular ones; and a theatre that must be the site of Philip's assassination during a wedding feast in 336 BC.

He was succeeded by his 20-year-old son, Alexander (pictured in a mosaic from Pompeii). The rest is world history: by the time he died in 323 BC, Alexander the Great commanded an empire stretching from Egypt to the Hindu Kush. A new museum that opened on December 19th explores his family's accomplishments--which, Ms Kottaridi insists, went well beyond conquest. For her, the capital of ancient Macedonia was the prototype of a kind of urban civilisation that later stretched from the Maghreb to Central Asia. Her work, and the museum, challenge conventional views of ancient history--and raise pointed questions about the legacies of empire.

Despite its brevity, Alexander the Great's reign has always been revered. Turks, Arabs and Persians call him Iskander, a popular name for people and places. An exhibition now at the British Library in London recalls the many ways in which Alexander's tale has been told, from medieval manuscripts to modern animation. For Ms Kottaridi, two aspects of the monarchs' story are especially intriguing.

First, the efficiency with which Philip forged a sophisticated, money-based society from a group of rough herdsmen. As Alexander once told his soldiers, his father "found a tribe of impoverished vagabonds, mostly dressed in skins, feeding a few sheep…He made you city-dwellers, he brought you law, he civilised you."

The second is the way rapid urbanisation of the kind Philip fostered was repeated across the so-called Hellenistic world--in other words, throughout the successor states, tinged with Greek influence, into which Alexander's empire dissolved. The Macedonian conquerors, says Ms Kottaridi, bequeathed a distinctive form of urban society: not as democratic or sovereign as golden-age Athens, but endowed with well-functioning institutions, ample public amenities and a civic pride in which people of many languages and faiths could participate. As a panel in the new museum puts it, Alexander's expeditions "would transform the age-old clash between Europe and Asia into the most creative synthesis and coexistence of cultures that the world had ever seen".

The arc of ancient history is typically sketched very differently. The focus is generally on the Hellenic city-states that flourished in the fifth and early fourth century BC: Athens above all, but also Corinth, Thebes and warlike Sparta. From this perspective, the rise of Philip and Alexander, who subordinated the southern Greek cities, was a retrograde turn. In Ms Kottaridi's view, the Greek city-states had been exhausted by internecine fighting. The cosmopolitan cities that developed in Alexander's wake represented an advance.

Privately, she goes further. Hellenistic cities, she says, played a vital role in shaping today's religious world, as hubs of early Christianity and, arguably, of Buddhist culture too. For example, the Indo-Greek kings who held sway in what today is the Pakistani Punjab not only practised Buddhism; they actively propagated that faith and its artistic expression.

To help visitors grasp this scope, the museum presents giant video footage of Hellenistic remains in the Levant and points east. This is the first step, Ms Kottaridi says, in the assembly of a huge digital exhibition of the Hellenistic era. Amid the weapons, jewellery and utensils, perhaps the finest physical artefact is a sculpture of Philip's mother, Queen Eurydice, clad in flowing robes. As a model for the portrayal of royal or divine women, this artistic form recurs widely, not least in depictions of the Virgin Mary. The museum's inner courtyard is an exact reproduction, using many original parts, of the upper floor of the palace, the nearby site of which should open to the public soon.

Does Ms Kottaridi exaggerate the Hellenistic cities' role as the crucible of the modern world? Quibblers might point out that Christianity, Judaism and Islam all kicked against the polytheistic Greek spirit spread far and wide by the conquering Macedonians. Yet at a minimum, Hellenistic culture was a catalyst for the development of these faiths, which partly evolved in great cities such as Alexandria in Egypt.

The legacy of the Macedonian kings in the eastern reaches of the Greek-tinged world--where from 200 BC people read Greek literature and practised Buddhism--is also contested. In an echo of disputes over later colonisers, Indian scholars are understandably averse to the idea of Alexander as leader of a "civilising mission".

As Meenakshi Lekhi, an Indian government minister, recently told a conference, exchanges between Greek and Indian cultures long predated his conquests. According to Yaamir Badhe, a classicist of Indian origin, those Homer-reading Buddhists should not be seen as the spearhead of Western imperialism. Rather, they were a creative presence in a local culture marked by openness to outside influences.

That is exactly the sort of sweeping historical discussion that Ms Kottaridi's new museum hopes to stimulate. Rural Greece may seem an odd starting-point for such debates--but then, it was an unlikely base for world conquest." [1]

·  ·  ·1.  "Kings of the world; Hellenistic history." The Economist, 7 Jan. 2023, p. 61(US).

 

Kaip naudojami bepiločiai dronai

"Kol kas Maskva pakeitė tai, kaip ji naudoja jau turimus pigius bepiločius orlaivius. Rusijos pajėgos vis dažniau paleidžia savo sprogstamuosius dronus naktį ir žemai palei Dniepro upę, kad Ukrainai būtų sunkiau juos aptikti, sakė Ukrainos karinių oro pajėgų atstovas spaudai Jurijus Ihnatas, kalbėjęs per Ukrainos radiją. „Taikinį aptinkanti radaro antena jo nepamatys, jei taikinys skris žemiau antenos lygio“, – sakė jis.

 O jei galų gale aptiks, tai pigų droną tenka skubiai apšaudyti, blogiausiu atveju, pusę milijono eurų kiekviena kainuojančiomis raketomis, jei jos toje vietoje yra."

Kas tai - pinigų dalijimas ar nemokamas sūris pėlėkautuose? Į pensijų fondus valstybė perves 223 mln. Eur skatinamųjų įmokų

 Visko gali būti. Jei net tikėsime, kad nei vienas įtakingas sukčius Lietuvoje neprasibraus prie mūsų pensijų, tai dėl krizės jau vienus metus pensijos mažėja. Lietuvos ir ES vadovai taip gerai tvarkosi (aišku, juokauju), kad ta krizė mums gali tęstis daug metų.  Gerai, kad nustojo imti iš Sodros mūsų pensijas ir kišti į šią riziką. Kitaip galėtume sulaukti senatvės visai be nieko.

"Antros pakopos pensijų kaupime dalyvaujantiems gyventojams valstybė šiemet perves daugiau nei bet kada skatinamųjų įmokų  – 223 mln. Eur – 50 mln. Eur daugiau negu pernai, ketvirtadienį pranešė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM).

 

„Toliau biudžeto lėšomis bus mokamos skatinamosios įmokos kaupiantiems antros pakopos pensijų fonduose, tam valstybė šiemet skirs per 220 mln. Eur“, – pranešime sakė Martynas Šiurkus, viceministras.

 

Pasak SADM, pasirinkus 3% tarifą, valstybė papildomai į fondus perveda 1,5% vidutinio darbo užmokesčio (VDU). Pavyzdžiui, jei žmogaus atlyginimas yra 1.000 Eur (iki mokesčių), į fondą kas mėnesį valstybė perves 30 Eur ir dar 28,38 Eur skatinamąją įmoką.

 

2022 m. ši įmoka siekė 21,59 Eur, o bendra suma siekė 175 mln. Eur, 2019–2021 m. – atitinkamai 16,4 Eur, 18,02 Eur ir 19,6 Eur bei atitinkamai 100 mln. Eur, 135 mln. Eur ir 159 mln. Eur. 

Skatinamosios valstybės įmokos mokamos nuo 2014 m., kai po ekonominės krizės buvo atsisakyta ankstesnio pažado kaupimo dalyviui iš jo socialinio draudimo įmokų skirti 5,5%.

Tuo metu sistema buvo modifikuota į „2+2+2“ modelį: 2% į fondus buvo pervedama iš žmogaus sumokėtų socialinio draudimo įmokų (taip sumažinant būsimas „Sodros“ pensijas), o jei dalyvis sutikdavo prisimokėti 2% darbo užmokesčio, gaudavo dar 2% VDU įmoką iš biudžeto.

 

Nuo 2019 m. pervedimų iš „Sodros“ į fondus nebeliko, o dėl mokestinės reformos bendras 6% įmokos tarifas perskaičiuotas į ankstesnę įmoką atitinkantį 4,5% tarifą (3% moka žmogus, 1,5% VDU – valstybė).

 

„2+2+2“ sistemoje dalyvavę asmenys toliau tęsė dalyvavimą nauju tarifu „3+1,5“, o iki šiol savomis lėšomis įmokų nemokėjusiems įmoka didėjo palaipsniui po 0,6% per 5 metus, kol 2023 m. pasiekė 3% – skatinamoji įmoka didėjo po 0,3% VDU per 5 metus.

 

Antros pakopos pensijų kaupime šiuo metu dalyvauja apie 1,4 mln. žmonių. Preliminariai skaičiuojama, kad šiemet į pensijų kaupimą bus įtraukta apie 64.800 žmonių. Pernai kaupti nusprendė per 60.000 asmenų." 

Ką Trumpas padarė Amerikoje?

  „Ar pasiilgote Respublikonų partijos, egzistavusios prieš Donaldo Trumpo atsiradimą? Ar jums nostalgija yra Johno Boehnerio, kuris kovojo su Arbatos partijos maištininkais dėl skolų lubų ar fiskalinės uolos, ar Tedo Cruzo „plano“ grąžinti „Obamacare“ lėšas? Tų metų, kai esminis konservatyvaus grynumo išbandymas buvo įsipareigojimas įgyvendinti neįtikėtiną deficito mažinimo planą, senus gerus laikus, kai tušti kostiumai ir trokštantys lobistai kovojo su libertariniais ideologais ir trokštančiais tapti televizijos žinių asmenybėmis dėl galimybės įgyvendinti švelnaus taupymo darbotvarkę ir verslui palankų mokesčių mažinimą?

 

     Tad geros naujienos; tos dienos sugrįžo. „Raudonosios bangos“ nesėkmė 2022 m. viduryje ir vėlesnis Trumpo įtakos sumažėjimas turėjo atvirkštinės bangos efektą: tai tarsi žiūrėti, kaip vandens siena rieda atgal, atidengdama senąją pakrantę, politinę topografiją, kurią vanduo uždengė. Gėdinga Kevino McCarthy kova dėl pirmininko posto ir chaoso savaitė Atstovų Rūmuose nepriklauso Trumpo erai. Vėl atėjo senasis pasaulis, G.O.P. senovės režimas su visais jo sutrikimais, aklavietėmis ir beprasmybe.

 

     Nėra taip, kad potvynis nepakeitė kraštovaizdžio. Kai kurie Atstovų rūmų respublikonai, kurie žemino McCarthy, yra Arbatos partijos grįžimai, tačiau kiti yra labiau Trumpo veikėjai, dešiniųjų įžymybių būtybės ir prekių ženklai sau. Būsimi respublikonų populistai Senate, tokie veikėjai kaip J. D. Vance'as, Joshas Hawley ir Tomas Cottonas, nėra libertarai, panašiai kaip ir 2013 m. Tedas Kruzas, o tai gali pakeisti Senato vaidmenį respublikonų kovose.

 

     Nacionalinė partija ir jos ambicingi gubernatoriai dabar dažniau kovoja dėl kultūros, o ne dėl fiskalinių klausimų. Ir pats Trumpas vargu ar baigtas.

 

     Tačiau derybose dėl kalbėtojo buvo aišku, kad tam tikri modeliai iki Trumpo vis dar yra atsparūs. Iš vienos pusės, kurią dabar įkūnija McCarthy ir jo sąjungininkai, turite G.O.P. įstaiga, bandančią valdyti rūmus centralizuotai, be jokios konkrečios vizijos ar darbotvarkės. Kita vertus, frakcijose, kurios priešinosi jo pirmininkavimui, turite daug pagrįstų skundų dėl proceso turinčių konservatorių, prisijungusių prie politikos vizijos, kurią daugiausia sudaro performatyvūs gestai ir fiskalinė apokaliptika. 

 

Tikėtinas rezultatas, kaip ir Arbatos partijos eroje, yra Kongresas, nesugebantis valdyti, išskyrus paskutinę akimirką, ir konservatyvumas, pasireiškiantis reikalavimais neįtikėtinai plačiai sumažinti biudžetą, o ne daugiau.

 

     Dalis pirminės Trumpo sėkmės priklausė nuo to, kaip jis išlaisvino respublikonų partiją iš šios aklavietės, ryžtingai atsisakęs kampanijų už True Conservative™ katekizmą ir iškeldamas problemas, kurios buvo svarbesnės mažiau ideologiniams konservatoriams ir svyruojantiems rinkėjams. Visa tai jis padarė demagoginiu stiliumi, tačiau jo pažadai – sugrąžinti Kinijai prarastas darbo vietas ir nutiesti naujus greitkelius, apsaugoti socialinę apsaugą ir nutraukti nelegalią imigraciją – padėjo G.O.P. išlipti iš Obamos eros spąstų, kur Kongreso partija atrodė apsėsta nepopuliaraus išlaidų mažinimo, bet taip pat retai sugebėjo pasiekti kokių nors sandorių.

 

     Kongreso G.O.P. šiandien galima įsivaizduoti lygiavertį pabėgimą. Jo didžioji dalis galėtų būti panaudota priimant įvairius pranešimų siuntimo projektus klausimais, kuriais konservatoriai turi arba gali turėti pranašumų visuomenėje: įstatymo projektas dėl nusikalstamumo, sienų saugumo įstatymo projektas, įstatymo projektas, kuriame pabrėžiamos karių verbavimo ir pasirengimo problemos, akademinės reformos. finansavimas ir mokesčių lengvatos bei mokyklų standartai, kuriais siekiama susilpninti elitinių koledžų kartelį ir paveikti švietimo kultūros karus – tam tikra šeimai palankios politikos versija, kurios gyvybę palaikančios grupės siekė po Dobbso. Kiekvienu atveju tikslas būtų padėti partijai ten, kur aktyvistų ir nepriklausomų rinkėjų rūpesčiai galėtų sutapti ir nustatyti G.O.P. laukiačios sėkmės 2024 m.

 

     Kalbant apie fiskalinius klausimus, tokia strategija būtų pripažinta neįmanomu arba didelio sandorio, kurio išvengė Boehneris ir Barackas Obama, arba prasmingų fiskalinių pokyčių privertimas demokratų kontroliuojamam Senatui ir Baltiesiems rūmams. 

 

Vietoj to būtų pasiūlyti biudžetai, kuriais daugiausia būtų siekiama sumažinti demokratų interesų grupėms svarbias vietas ir būtų valdoma sudarant sandorius, kurie apima neišvengiamą klastotę ir gudrybes, tačiau iš esmės tik išsaugoti status quo.

 

     Tokie susitarimai įvyks bet kuriuo atveju: mūsų fiskalinė trajektorija nuo 2024 m. radikaliai nepasikeis. Kyla klausimas, ar pakeliui į tą neišvengiamą rezultatą Atstovų rūmų respublikonai prisistato kaip patikima valdančioji partija, ar jų vidinis susiskaldymas sukelia tuštumą ir chaosą, todėl demokratai ir Bideno Baltieji rūmai juos laiko sabotažo partija, ekonomikos atsigavimo priešais.

 

     Turėsime daugiau aiškumo, kai pamatysime pergalės kainą kalbėtojo lenktynėse arba kai ją pasieks derybos dėl skolos lubų.  Bet, tikriausiai, jau žinome atsakymą“.

 

What has Trump done in America?

"Did you miss the Republican Party that existed before Donald Trump came along? ‌Are you nostalgic for the days of John Boehner battling Tea Party rebels over the debt ceiling or the fiscal cliff, or Ted Cruz’s “plan” to defund Obamacare? Do you pine for the years when the crucial test of conservative purity was a commitment to an implausible deficit reduction plan, the good old days when empty suits and aspiring lobbyists battled libertarian ideologues and aspiring cable-news personalities for the chance to advance an agenda of mild austerity and business-friendly tax cuts?

Good news, then; those days are back. The failure of the “red wave” in the 2022 midterms and Trump’s subsequent diminishment have had a reverse-wave effect: It’s like watching a wall of water roll backward, exposing the old coastline, the political topography that the water covered up. Kevin McCarthy’s embarrassing struggle to claim the speakership, and the week of chaos in the House of Representatives, don’t properly belong to the Trump era. It’s the old world come again, the G.O.P. ancien regime with all its dysfunctions, stalemates and futility.

Not that the flood didn’t change the landscape. Some of the House Republicans who have bedeviled McCarthy are Tea Party throwbacks, but others are more Trumpian figures, creatures of right-wing celebrity and brands unto themselves. The would-be Republican populists in the Senate, figures like J.D. Vance, Josh Hawley and Tom Cotton, aren’t libertarians in the style of circa-2013 Ted Cruz, which may change the role the Senate plays in intra-Republican battles. 

The national party and its ambitious governors are now more likely to be fighting over cultural issues than fiscal ones. And Trump himself is hardly finished.

But in the negotiations over the speakership, it’s been clear that certain pre-Trump patterns are still resilient. On one side, embodied now by McCarthy and his allies, you have a G.O.P. establishment trying to run the House in a centralized fashion without any particular vision or agenda. On the other, in the factions that resisted his speakership, you have conservatives with a lot of legitimate complaints about process joined to a policy vision that’s mostly performative gestures and fiscal apocalypticism. The likely result, as in the Tea Party era, is a Congress incapable of governing save through last-minute brinkmanship and a conservatism that manifests itself in demands for implausibly sweeping budget cuts and not much else.

Part of Trump’s original success rested on the way he freed the Republican Party from this dead end, by resolutely refusing to campaign on the True Conservative™ catechism and elevating issues that mattered more to less-ideological conservatives and swing voters. He did all this in a demagogic style, but his promises — to bring back jobs lost to China and build new highways, to protect Social Security while ending illegal immigration — helped the G.O.P. slip out of its Obama-era trap, where the congressional party appeared to be obsessed with unpopular spending cuts but also was rarely capable of driving any bargains to achieve them.

For the House G.O.P. today, an equivalent escape is imaginable. Its majority could be used to pass a series of messaging bills on issues where conservatives have, or might have, an advantage with the public: a crime bill, a border security bill, a bill highlighting issues with military recruitment and readiness, reforms to academic funding and tax breaks and school standards that aim to weaken the elite-college cartel and influence the educational culture wars, some version of the pro-family policies that pro-life groups have pushed for in the wake of Dobbs. In each case the goal would be to position the party on ground where the concerns of activists and independent voters might overlap and set the G.O.P. up for success in 2024.

On fiscal issues, this kind of strategy would recognize the impossibility of either a grand bargain of the kind that eluded Boehner and Barack Obama or the forcing of meaningful fiscal changes on a Democratic-controlled Senate and White House. Instead it would propose budgets that mostly seek cuts in places that matter to Democratic interest groups and govern with deals that include some inevitable fakery and gimmicks, but basically just preserve the status quo.

Such deals are what will happen anyway: There will not be a radical change to our fiscal trajectory between here and 2024. The question is whether, along the way to that inevitable outcome, House Republicans present themselves as a plausible governing party, or whether their internal divisions yield both emptiness and chaos, letting Democrats and the Biden White House cast them as the party of sabotage, the enemies of economic recovery.

We’ll have more clarity when we see the price of victory in the speaker’s race or when the debt-ceiling negotiations get here. But we probably know the answer already."

https://www.nytimes.com/2023/01/07/opinion/kevin-mccarthy-trump-republican-party.html