Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2023 m. balandžio 13 d., ketvirtadienis

'Net Zero' Will Mean a Mining Boom: Role Of Russia In Supplying China And The Rest Of The Third World With Minerals For XXI Century Economy


"California made a stunning decision last year -- that by 2035 all new cars sold in the state must have at least 2 1/2 times as much copper as conventional cars today. That's not literally what the mandate said, of course, but it's the practical effect of ordering all cars to be electric in the next 12 years. "Big Shovel" will compete with "Big Oil" as mining ramps up to supply the vast increase in a wide range of minerals that energy transition requires. But getting everything that will be needed will be tough.

The drive toward energy transition will increase demand for lithium, cobalt and other minerals many times over. An offshore wind project uses nine times the minerals of a natural-gas-fired power plant of the same generating capacity.

As countries roll out targets for "net zero" carbon emissions by 2050, it's becoming clear how difficult it will be to source this huge increase in minerals. The U.S. and Japanese governments, the European Union and a host of multilateral organizations have issued alarming reports about the magnitude of the challenge. The International Monetary Fund warns that striving to achieve net zero by 2050 will "spur unprecedented demand for some of the most crucial metals," leading to price spikes that "could derail or delay the energy transition itself."

Consider a recent S&P Global study on copper. Much of the energy transition is predicated on electrifying as much as possible, as fast as possible. That will require a huge amount of copper, as it is the "metal of electrification." The report concludes that translating the 2050 net zero goals into the equipment and technologies that will be needed -- electric-vehicle batteries and charging stations, offshore wind, onshore wind, solar panels, battery storage, etc. -- adds up to a doubling of the need for copper by the mid-2030s.

World copper production is highly concentrated geographically, more so than oil production. Three countries -- the U.S., Saudi Arabia, and Russia -- produce 40% of world crude-oil supplies. Two countries mine about 40% of world's copper supplies -- Peru, where the government is in disarray after the president was impeached and arrested, and Chile, whose government is struggling between its populist agenda and the need for economic growth. [1]

This instability is a particular problem for mineral extraction because developing a major new mine takes 15 to 20 years or more. That's partially because of the sheer amount of planning, logistics and construction required. A good part of the time is also taken up by the arduous process of negotiating and obtaining permits, which shifting government policies and regulatory complexity slow down. The huge $7 billion Ouy Tolgoi underground mine in Mongolia, which just went into operation, will be the fourth-largest copper mine in the world. Getting there entailed many years and a multitude of delays, and even now the project is far from finished. "It's not been a smooth ride," Jakob Stausholm, CEO of Rio Tinto, the mine's operator, told the press. "Let's be honest about that."

As the years pass and a project begins, much can go wrong, especially without a stable government and policies. Though the rise in mineral prices will stoke investment and therefore new supply, it will also stoke populist interest in changing the government contracts that set the rules for mining operations -- a challenge the late economist Ray Vernon described as the "obsolescing bargain" that could constrain mineral supplies.

Let's say a company invests $6 billion to develop a new mine. The government and executives celebrate at a banquet with toasts and little flags on the table, but a few years later a populist regime is elected. The new government, noting that the price of the commodity is going up and seeing an opportunity to profit, demands a renegotiation of the contract and an increased share of revenue. The company replies that it's protected by the sanctity of its contract and halts new investment. As a result, output won't increase to the degree that rising mineral prices would suggest.

The quest for net zero emissions will face similar challenges with other commodities, where the growth in demand will be much greater. Seventy percent of cobalt, critical for electric-vehicle batteries, comes from the Democratic Republic of the Congo, where large mining operations coexist with small, hand-dug mines in which both adults and children work. [2]

There's a further complication -- about 60% of the world's lithium is processed in China [3], and 47% of copper is smelted there. By comparison, the U.S. processes 4% of world copper. Once the U.S. had more than a dozen copper smelters; now it has two.

With great-power competition intensifying, many nations are concerned about having too heavy a dependence on China. The U.S. has taken the lead in establishing the Minerals Security Partnership, which aims to diversify mineral supply chains. Some aspects of the massive Inflation Reduction Act aim at building up mineral supply and processing either in the Americas or like-minded countries.

But rejiggering the mineral supply chains won't be easy. Copper production has fallen by half in the U.S. in recent decades, and dependence on imports continues to grow. Getting permits for new projects is difficult, subject to repetitive and lengthy reviews by regulatory agencies and recurrent challenges in courts. And costs for mining and processing in the U.S. tend to be considerably higher than in other countries.

There will be countervailing forces to those that would constrain supply. Despite these challenges, rising prices will be a powerful signal for innovation. Companies and investment will seek to increase output from existing mines as well as to develop new technologies, substitute materials, and recycling on a much larger scale. In fact, funding is already flowing into those areas, but the impact won't appear overnight.

One of the leading wind and solar developers in the U.S. summed up the issue recently: "The single biggest challenge for renewables going forward is how supply chains evolve." It's becoming clear that there is a very big gap, not easily closed, between aspirations for energy transition and the availability of the minerals needed to implement those goals.

---

Mr. Yergin is vice chairman of S&P Global and author of "The New Map: Energy, Climate and the Clash of Nations."" [4]

1. “Russia possesses 10 percent of the world’s copper reserves. World’s largest copper producers: by country in 2006 (metric tons): 1) Chile 3,669,000; 2) Peru 875,026; 3) China 873,000; 4) Indonesia 816,000; 5) Australia 806,400; 6) Russian Federation 725,000)

2. Cobalt is rare and essential metal used in super alloys for jet engines, chemicals (paint driers, catalysts, magnetic coatings); permanent magnets; cemented carbines for cutting tools; and car batteries, laptop computers and mobile phones. Among the cobalt alloys are carboloy, one the hardest substance known to man; alnico, used to make magnets in loudspeakers; satellites, used to make high-speed metal-cutting tools. Cobalt is also utilized as a catalysts in the synthesis of gasoline and as an ingredient for cobalt blue pigments. Cobalt-60 is a radioactive isotope made by bombarding cobalt with slow neutrons in a nuclear reactor. It is used in cancer treatments and to cause mutations in plants.

World’s largest cobalt producers: by country in 2006 (thousands of metric tons): 1) Congo, The Democratic Republic Of The 28,000; 2) Zambia 8,000; 3) Australia 7,400; 4) Canada 6,976; 5) Russian Federation 5,100;”

https://factsanddetails.com/russia/Economics_Business_Agriculture/sub9_7e/entry-5176.html

3. “Kovyktinskoye is the largest gas field in Eastern Russia. Lithium is contained in the associated brines, and there has been talk about its extraction for several years. The process accelerated in 2022, and Kovyktinskoye was put into production in late December 2022.”

https://rosatomnewsletter.com/2023/03/02/russian-approach-to-lithium/

4. 'Net Zero' Will Mean a Mining Boom
Yergin, Daniel.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 13 Apr 2023: A.17.

 

JAV bandant izoliuoti Kiniją, Vokietijos įmonės suartėja su Kinija

„Kai kurie plečiasi Kinijoje, nenori palikti didžiulės rinkos, reikalingos finansuoti operacijas namuose.

 

     Vašingtonui bandant nutraukti ekonominius ryšius su Pekinu, du galingi Vokietijos ekonomikos varikliai – „Volkswagen“ ir chemijos įmonė BASF plečia savo didžiules Kinijos investicijas.

 

     „Volkswagen“, turinti daugiau, nei 40, gamyklų Kinijoje, paskelbė apie naujas pastangas pritaikyti modelius pagal Kinijos klientų pageidavimus su tokiomis funkcijomis, kaip įmontuoti karaokės aparatai ir investuos milijardus į vietines partnerystes ir gamybos vietas. Tai dalis temos, kurią Vokietijos automobilių gamintojas pristatė praėjusiais metais: „Kinijoje už Kiniją“.

 

     BASF, turinti 30 gamyklų Kinijoje, imasi planų išleisti 10 milijardų eurų (10,9 milijardo dolerių) naujam chemijos gamybos kompleksui, kuris savo dydžiu konkuruotų su didžiuliu būstinės kompleksu Liudvigshafene, kuris užima apie keturias kvadratines mylias.

 

     Visoje Vokietijoje vadovai žino, kad tokios investicijos prieštarauja Jungtinių Valstijų pastangoms ekonomiškai izoliuoti Kiniją. Jie nesutinka, ir sako, kad pajamos iš Kinijos yra būtinos, kad jų verslas klestėtų ir augtų Europoje.

 

     Martinas Brudermülleris, BASF generalinis direktorius, sakė, kad pajamos iš Kinijos leido įmonei veiksmingai kompensuoti nuostolius dėl didelių Europos energijos sąnaudų ir griežtų aplinkosaugos taisyklių.

 

     „Be verslo Kinijoje būtini restruktūrizavimai čia nebūtų tokie įmanomi“, – vasario mėnesį vykusioje metinėje savo įmonės pelno konferencijoje žurnalistams sakė M. Brudermüller. „Įvardink man tik vieną investiciją Europoje, kur galėtume užsidirbti pinigų“.

 

     „Volkswagen“ vadovai privačiai pripažįsta, kad automobilių gamintojas yra panašioje situacijoje. Dėl didelių energijos ir darbo sąnaudų bendrovė labai priklauso nuo pardavimų Kinijoje, kad padėtų vykdyti veiklą Europoje.

 

     Dabar Berlyne domimasi vis glaudesniais verslo ryšiais. Vokietijos kancleriui Olafui Scholzui paraginus kelis mėnesius Vokietijos ministerijos buvo rengiami politikos pasiūlymai, kuriais siekiama atkurti šalies santykius su Kinija, jos didžiausia prekybos partnere. Siekiama rasti pusiausvyrą tarp Vokietijos ryšių įvairinimo visoje Azijoje, kad būtų išvengta priklausomybės nuo Kinijos importo, kartu pripažįstant verslo su Kinija svarbą.

 

     Bideno administracija pažadėjo padaryti Jungtines Valstijas konkurencingesnes Kinijai, plečiant Amerikos infrastruktūrą ir gamybą, o ne derantis dėl naujų prekybos susitarimų.

 

     Vokietijos įstatymų leidėjai ir verslo lyderiai aiškiai pabrėžė, kad jų santykiai su Kinija yra labiau niuansuoti: atviri energingai prekybai, bandant diversifikuoti savo veiklą į kitas Azijos rinkas.

 

     Tai yra politika, kuriama po žiaurių metų, kai sankcijos Rusijai nutraukė gamtinių dujų tiekimą į Vokietiją, o tai priminė įstatymų leidėjams, kiek kainuoja pasikliauti Rusija dėl medžiagų, būtinų jos pramonės stuburui. Kinijos atveju didelė problema yra Vokietijos priklausomybė nuo importo.

 

     Vokietija priklauso nuo Kinijos, kad ji tiektų esminius technologijos produktus, įskaitant mobiliuosius telefonus ir šviesos diodus, taip pat žaliavas, įskaitant ličio ir retųjų žemių elementus. Tai labai svarbūs Vokietijos planams pereiti prie švaresnės energijos ir transporto.

 

     Toks pasitikėjimas turi būti kruopščiai apgalvotas, nes Vokietija strategiškai galvoja apie savo ateities santykius su Kinija, sakė Kylio iniciatyvos geopolitikos ir ekonomikos srityje direktorė Katrin Kamin. Greitai sumažinti savo ryšius nėra tinkama išeitis.

 

     „Trumpuoju laikotarpiu Vokietija negalės tiesiog sušvelninti santykių su Kinija“, – sakė ponia Kamin. „Priklausomybės tam per didelės“.

 

     Europos Sąjungos santykiai su Kinija buvo sudėtingesni. Proveržio prekybos ir investicijų susitarimas tarp bloko ir Kinijos, daugelį metų trukusių derybų rezultatas, patvirtintas 2020 m., buvo atidėtas mažiau, nei po metų, Pekinui įvedus sankcijas ES įstatymų leidėjams, kritikuojantiems Kinijos elgesį su uigūrų gyventojais. Sandoris būtų palengvinęs įmonių veiklą viena kitos teritorijoje.

 

     Praėjusią savaitę Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen kartu su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu išvyko į Pekiną, siekdama „perbalansuoti“ ekonominius ryšius su Kinija. Ji ragino atgaivinti derybas apie prekybą, tačiau atkreipė dėmesį į kliūtis, tokias, kaip parama, kurią Kinija siūlo savo vietiniams gamintojams, ir apribojimai, kuriuos ji taiko užsienio įmonėms.

 

     „Kinija yra svarbi prekybos partnerė, tačiau ES įmonės susiduria su daugybe diskriminacinių kliūčių“, – po susitikimų su organizacijomis Pekine sakė M. von der Leyen. „Europos įmonės turi tiek daug ką pasiūlyti Kinijai. Tačiau jiems reikia vienodų sąlygų, kad galėtų investuoti ir teikti savo prekes bei paslaugas."

 

     Ji žurnalistams sakė, kad įstrigęs prekybos susitarimas nebuvo aptartas derybose su Kinijos lyderiu Xi Jinpingu kelionės metu.

 

     Su užsienio prekyba euro zonoje, Kinija buvo didžiausia Vokietijos prekybos partnerė jau septynerius metus iš eilės. Tačiau Vokietijos prekybos su Kinija deficitas vis labiau augo, o ši tendencija pablogėjo dėl koronaviruso pandemijos sukelto tiekimo grandinės sutrikimo. Pernai importas iš Kinijos išaugo trečdaliu – iki 191 mlrd. eurų, o eksportas išaugo tik 3 procentais – iki 107 mlrd.

 

     Viena sritis, kurioje Vokietija jau seniai dominuoja ryšiuose su Kinija, yra automobilių pramonė.

 

     Vokietijos automobilių gamintojai, įskaitant BMW ir Mercedes-Benz, Kinijoje parduoda maždaug trečdalį visų savo gaminamų transporto priemonių – daugiau, nei visoje Vakarų Europoje.

 

      Tačiau naujausi duomenys rodo, kad vokiečiai, atrodo, praranda savo sukibimą su Kinijos rinka, ypač didėjant šalyje gaminamų elektromobilių populiarumui.

 

     Automobilių draudimo registracijos įrašai rodo, kad tik 2,4 procento visų Kinijoje pernai parduotų elektromobilių pagamino „Volkswagen“, o BMW ir Mercedes nesugebėjo nulaužti net 1 procento, rašo Vokietijos verslo dienraštis „Handelsblatt“. Palyginimui, Kinijos automobilių su vidaus degimo varikliais rinkoje ir toliau dominuoja Vokietijos prekės ženklai, tačiau jų populiarumas užleidžia vietą elektromobiliams.

 

     Galbūt, grėsminga tai, kad Kinijos elektros prekių ženklai, tokie kaip BYD ir Nio, žengia į Vokietijos rinką, keldami grėsmę Vokietijos automobilių gamintojams jų gimtojoje teritorijoje.

 

     Aiškiai parodydamas savo prioritetus, per kelis mėnesius po to, kai rugsėjį pradėjo eiti „Volkswagen“ generalinio direktoriaus pareigas, Oliveris Blume'as kelias savaites keliavo į Kiniją ir grįžo, pažadėdamas sustiprinti savo įmonės partnerystę.

 

     „Turime daug glaudžiau bendradarbiauti su savo vietiniais partneriais, kad galėtume išklausyti Kinijos regiono klientus“, – praėjusį mėnesį vykusiame metiniame bendrovės uždarbių susitikime žurnalistams sakė J. Blume. „Tai bus 2030 m. strategijos dalis.

 

     Kylio instituto atliktas tyrimas parodė, kad atsiejimas nuo Kinijos labai brangiai kainuotų visai Europai, bet ypač Vokietijai, atsižvelgiant į jos ekonominių ryšių tvirtumą. Instituto skaičiavimai, pagrįsti 2019 metų bendruoju vidaus produktu, parodė, kad Vokietija gali prarasti daugiau nei 131 mlrd. eurų. Ir gali būti dar daugiau, jei Kinija atsakytų.

 

     Berlynas norėtų išvengti dar vieno sukrėtimo, kurį patyrė po neseniai paskelbtų sankcijų Rusijai, kilusio energijos karo, dėl kurio Vokietija kainavo įperkamą gamtinių dujų tiekimą. Tai reikš ir toliau derinti ekonominius interesus su saugumo problemomis, susirinkus Vokietijos ir Amerikos prekybos lyderiams sakė J. Scholzo patarėjas ekonomikos klausimais Jörgas Kukiesas.

 

     "Mes norime turėti teigiamą požiūrį į Kiniją", - sakė J. Kukiesas. „Ne prieš Kiniją nukreiptą požiūrį“.