A Century of Skulduggery --- The daily cat-and-mouse of foreign intelligence often makes leaders lose sight of the big picture.

"Spies: The Epic Intelligence War Between East and West

By Calder Walton

Simon & Schuster, 672 pages, $34.99

Espionage, subversion, Russians, Britons, Ukrainians. Who is the betrayer? Who the betrayed? Calder Walton's "Spies" begins with a Ukrainian agent's report to British intelligence. "The Russians admitted," Mr. Walton writes, that "they could only hold on to Ukraine by force and that Ukrainians were 'generally hostile to them and their ideas.'" We are in 1922, rather than 2022, but continuity across the past is a major theme of Mr. Walton's ably constructed, well-written and widely grounded study of the past century of East-West intelligence conflict.

The author, a scholar at the Harvard Kennedy School, traces the beginning of the Cold War (correctly) not to 1945 and the end of World War II, but to 1917 and Russia's Communist Revolution. Likewise, far from ending with the fall of the Soviet Union, Mr. Walton's book takes the story up to the present. "Although Russia professes to be a 'great power,'" he writes, "its leaders have always been keenly aware of its short-comings compared to its Western rivals."

Mr. Walton argues that Soviet intelligence services broadly failed to provide their leaders with accurate analysis -- a tendency that has been repeated in the case of events in Ukraine. This dysfunction owes much to the confirmation bias you find in autocracies, especially those that torture dissidents. But, as "Spies" makes clear, Soviet intelligence activities were also essentially tactical and operational, not strategic. In the Soviet Union, strategy was fixed from high above -- indeed, by ideological decree -- leaving scant opportunity for informed analysis. Western intelligence agencies, by contrast, often had clear tactical and operational deficiencies but tended to be more effective in strategic terms.

Mr. Walton pays the greatest attention to the American-Soviet rivalry, which would come to dominate the second half of the 20th century. But he begins with the Anglo-Russian intelligence rivalry. In "The Secret Adversary" (1922), her second novel, Agatha Christie has a character declare: "Bolshevist gold is pouring into this country for the specific purpose of procuring a Revolution" and "the Bolshevists are behind the labour unrest." Many in Britain believed this, and there was an element of truth to it. The failure, in the early 1920s, of Communist hopes for rapid global revolution would change the nature of the Soviet intelligence assault, but not its purpose.

The author argues that Stalin's internal purges of the Soviet ranks in the 1930s "effectively institutionalized intelligence failure." In fact, they were more damaging to the Soviet NKVD -- the predecessor to the KGB -- than Western counterespionage, which emerges in this book as inadequate. "NKVD officers," Mr. Walton writes, "feared death when providing any intelligence that contradicted [Stalin's] thinking. . . . Under Stalin, the NKVD's foreign intelligence branch, the INO, did not even have an analytical department. In 1938, the INO was in such a state of decimation and disarray that, for 127 consecutive days, it did not forward a single intelligence report to Stalin."

Germany was the chief benefactor of this ineptitude, when it faced off against the Soviet Union during World War II. Stalin had hoped that the Nazi-Soviet nonaggression pact, which had been signed in 1939, would ensure that the non-Soviet powers destroyed one another, leaving Stalin as the fulfillment of Communist millenarianism. He neglected British and NKVD warnings about a likely German attack and was taken by surprise when, in 1941, Hitler tore up the agreement and invaded. This made Stalin paranoid about his allies later in the conflict.

Just before the invasion, Hitler's deputy, Rudolf Hess, had undertaken a quixotic solo mission to Britain. The Soviet leader understood this to be an attempt at negotiation designed to isolate the Soviet Union. So, too, Stalin worried in 1942 that Churchill was seeking a separate peace with Hitler. Even after Russia joined the Grand Alliance against the Axis, Stalin assumed this arrangement could never be sustained after the war -- almost the definition of a self-fulfilling prophecy. His suspicion of his allies led him to press on with the intelligence offensive, and he overestimated how firm postwar British hostility to Communism would be.

These high-level failures by the Soviets helped offset the terrible problems for the West created by Soviet fellow-travelers among their own populations. The damage repeatedly done by spies like Guy Burgess, Kim Philby and others emerges vividly in Mr. Walton's history. Yet the author suggests that Western leaders misapprehended the threat, because they could not hold two concepts at once. While understandably rejecting McCarthyism, with its Stalin-like tendency to see foreign spies everywhere, they overlooked the actual scale and seriousness of Soviet penetration of their governments.

Mr. Walton presents infiltration as a distinctive Soviet tool, and argues that practices of accountability made such subterfuge less common in Western intelligence agencies. To the author, this is a key difference between Western spies and Russian spies. In the Soviet and Russian intelligence systems, there was never any sense of legality or accountability.

Mr. Walton makes his case very well. Possibly "Spies" could have done with less material on well-known individuals and topics such as Philby and the Cuban Missile Crisis and, instead, increased coverage of the pre-1941 history, as well as the naval dimension. But this big book has no longueurs, and even gains momentum as it turns to the present day. Events in Ukraine serve as a capstone to Mr. Walton's centurylong story, though he knows that the Cold War between Russia and America will not be the story of the 21st century. Accordingly, he looks to shed light on America's rivalry with China.

China's security services, the author notes, share certain tendencies with Russia's. Both systems were developed during the Soviet era, and both serve authoritarian regimes. The Chinese, like the Russians, rely on infiltrating the enemy -- and, now, on cyberwarfare. Thanks to a yearslong hack of the U.S. Office of Personnel Management, he writes, Chinese intelligence has potential blackmail material on countless Americans: "a database of potential kompromat for recruiting American spies of which the KGB could only have dreamed."

For Mr. Walton, the price of security is eternal vigilance. Today's peaceful coexistence is only a tactic by a Chinese regime that can plan for long-term advantage. The West may have had the strategic upper hand during the Cold War, but Chinese strategic culture emphasizes patience, structures, processes and practices. All these habits benefit from stability and unity, and the West currently is not brilliant at those. Indeed, in certain countries, there seems to be a tendency to undermine and even rhetorically trash one's own intelligence services.

Some leaders expect the confirmation of their views, and a few major Western strategic failures of recent years reflect wishful fantasies about the possibility of engagement -- notably in the case of North Korea, but also in that of Mr. Putin. More centrally, the extent to which China and Russia would come to cooperate was inadequately planned for by Western leaders. Again, this reflects a lack of political attention to intelligence warnings.

"Spies" argues that Western intelligence professionalism benefited from an essentially orderly and accountable sociopolitical context. Whether that will be the case in the future is unclear. By reminding his readers that there is a continuing threat, Mr. Walton pushes to the fore questions about political and governmental effectiveness. This makes the character of leadership important.

In the case of understanding intelligence, leadership means appreciating strengths and weaknesses, content and contexts, overt meanings and possible implications. The politics of bravado, hunch and intuition will not do. Instead, as with military strategy, leadership involves the assessment of risk and the ability to think things through and plan forward in many contexts. Let us hope we have not forgotten these skills.

---

Mr. Black is the author of "A History of the Second World War in 100 Maps" among many other works." [1]

1. REVIEW --- Books: A Century of Skulduggery --- The daily cat-and-mouse of foreign intelligence often makes leaders lose sight of the big picture. Black, Jeremy. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 24 June 2023: C.7.

 

Triukų šimtmetis --- Kasdieninis užsienio žvalgybos katino ir pelės žaidimas dažnai verčia lyderius pamiršti bendrą vaizdą

  „Šnipai: Epinis žvalgybos karas tarp Rytų ir Vakarų

     Kalderis Waltonas

     Simonas ir Šusteris, 672 puslapiai, 34,99 doleriai

 

     Šnipinėjimas, diversija, rusai, britai, ukrainiečiai. Kas yra išdavikas? Kas išdavė? Kalderio Waltono „Šnipai“ prasideda Ukrainos agento pranešimu britų žvalgybai. „Rusai pripažino, – rašo J. Waltonas, – kad Ukrainą jie galėjo laikyti tik jėga ir kad ukrainiečiai „paprastai buvo priešiški jiems ir jų idėjoms“. praeitis yra pagrindinė M. Waltono sumaniai sukonstruoto, gerai parašyto ir plačiai pagrįsto praėjusio amžiaus Rytų ir Vakarų žvalgybos konflikto tyrimo tema.

 

     Autorius, Harvardo Kenedžio mokyklos mokslininkas, Šaltojo karo pradžią (teisingai) sieja ne su 1945-aisiais ir Antrojo pasaulinio karo pabaiga, o su 1917-aisiais ir Rusijos komunistinės revoliucijos metais. Be to, P. Waltono knyga toli gražu nesibaigia Sovietų Sąjungos žlugimu, o istorija nukelia į dabartį. „Nors Rusija prisipažįsta esanti „didelė galia“, – rašo jis, – jos lyderiai visada puikiai suvokė jos trūkumus, palyginti su Vakarų varžovais."

 

     J. Waltonas teigia, kad sovietų žvalgybos tarnybos iš esmės nepateikė savo lyderiams tikslios analizės – tokia tendencija pasikartoja įvykių Ukrainoje atveju. Šią disfunkciją daug lemia patvirtinimo šališkumas autokratijose, ypač tose, kurios kankina disidentus. Tačiau, kaip aiškina „Šnipai“, sovietų žvalgybos veikla taip pat iš esmės buvo taktinė ir operatyvinė, o ne strateginė. Sovietų Sąjungoje strategija buvo fiksuojama iš aukštai – iš tikrųjų ideologiniu dekretu – paliekant menką galimybę pagrįstai analizei. Priešingai, Vakarų žvalgybos agentūros dažnai turėjo aiškių taktinių ir veiklos trūkumų, tačiau jos buvo veiksmingesnės strateginiu požiūriu.

 

     J. Waltonas didžiausią dėmesį skiria Amerikos ir Sovietų Sąjungos konkurencijai, kuri dominuos XX amžiaus antroje pusėje. Bet jis pradeda nuo anglų ir rusų žvalgybos konkurencijos. Antrajame jos romane „Slaptasis priešas“ (1922) Agatha Christie veikėjas pareiškia: „Į šią šalį liejasi bolševistinis auksas tam, kad vyktų revoliucija“ ir „už darbo neramumų stovi bolševistai“. Daugelis Didžiojoje Britanijoje tuo tikėjo, ir tame buvo dalis tiesos. XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje žlugusios komunistų viltys dėl greitos pasaulinės revoliucijos pakeis sovietų žvalgybos puolimo pobūdį, bet ne jo tikslą.

 

     Autorius teigia, kad 1930-aisiais Stalino vykdomi vidiniai sovietų gretų valymai „efektyviai institucionalizavo žvalgybos nesėkmę“. Tiesą sakant, jie buvo labiau žalingi sovietiniam NKVD – KGB pirmtakui – nei Vakarų kontršnipinėjimas, kuris šioje knygoje pasirodo, kaip netinkamas. „NKVD pareigūnai, – rašo J. Waltonas, – teikdami bet kokią žvalgybos informaciją, prieštaraujančią [Stalino] mąstymui, bijojo mirties... Stalino laikais NKVD užsienio žvalgybos skyrius INO net neturėjo analitinio skyriaus. 1938 m. INO buvo tokio sunaikinimo ir netvarkos būsenoje, kad 127 dienas iš eilės Stalinui neperdavė nė vienos žvalgybos ataskaitos.

 

     Vokietija buvo pagrindinė šio netikrumo naudotoja, kai Antrojo pasaulinio karo metu ji susidūrė su Sovietų Sąjunga. Stalinas tikėjosi, kad 1939 m. pasirašytas nacių ir sovietų nepuolimo paktas užtikrins, kad ne sovietų valstybės sunaikins viena kitą, palikdamos Staliną, kaip komunistinio tūkstantmečio išpildytoją. Jis nepaisė britų ir NKVD įspėjimų apie galimą vokiečių puolimą ir buvo nustebintas, kai 1941 m. Hitleris sugriovė susitarimą ir įsiveržė. Tai privertė Staliną paranojišku dėl jo sąjungininkų vėliau konflikte.

 

     Prieš pat invaziją Hitlerio pavaduotojas Rudolfas Hessas atliko donkichotišką solo misiją Britanijoje. Sovietų lyderis tai suprato, kaip bandymą derėtis, skirtą Sovietų Sąjungai izoliuoti. Taip pat Stalinas 1942 m. nerimavo, kad Churchillis siekia atskiros taikos su Hitleriu. Netgi Rusijai prisijungus prie Didžiojo aljanso prieš ašį, Stalinas manė, kad šis susitarimas po karo niekada negali būti išlaikytas – tai beveik savaime išsipildančios pranašystės apibrėžimas. Jo įtarinėjimas jo sąjungininkams paskatino jį tęsti žvalgybos puolimą, ir jis pervertino, koks tvirtas pokario britų priešiškumas komunizmui bus.

 

     Šios aukšto lygio sovietų nesėkmės padėjo kompensuoti baisias Vakarų problemas, kurias sukėlė sovietų bendrakeleiviai tarp savo gyventojų. Žala, kurią ne kartą padarė šnipai, tokie, kaip Guy'us Burgessas, Kim Philby ir kiti, ryškiai matoma p. Waltono istorijoje. Tačiau autorius teigia, kad Vakarų lyderiai neteisingai suprato grėsmę, nes negalėjo turėti dviejų sąvokų vienu metu. Nors suprantamai  akivaizdžiai atmesdami makartizmą, su Staliną primenančiu polinkiu visur matyti užsienio šnipus, jie nepastebėjo tikrojo sovietų įsiskverbimo į jų vyriausybes masto ir rimtumo.

 

     J. Waltonas pristato infiltraciją kaip išskirtinį sovietų įrankį ir teigia, kad dėl atskaitomybės praktikos tokia apgaulė Vakarų žvalgybos agentūrose tapo mažiau paplitusi. Autoriui tai yra esminis skirtumas tarp Vakarų ir Rytų šnipų. Sovietų žvalgybos sistemose niekada nebuvo jokio teisėtumo ar atskaitomybės jausmo.

 

     J. Waltonas labai gerai išsako savo bylą. Galbūt „šnipai“ galėjo padaryti mažiau medžiagos apie gerai žinomus asmenis ir tokias temas, kaip Filbis ir Kubos raketų krizė, o vietoj to daugiau aprėpti istoriją iki 1941 m., taip pat laivyno dimensiją. Tačiau ši didelė knyga neturi ilgųjų ir netgi įgauna pagreitį, kai ji atsigręžia į šiandieną. Įvykiai Ukrainoje yra P. Waltono šimtmečio istorijos kertinis akmuo, nors jis žino, kad Šaltasis karas tarp Rusijos ir Amerikos nebus XXI amžiaus istorija. Todėl jis tikisi atskleisti Amerikos konkurenciją su Kinija.

 

     Autorius pažymi, kad Kinijos saugumo tarnybos turi tam tikrų tendencijų, panašių su Rusija. Abi sistemos buvo sukurtos sovietmečiu ir abi tarnauja autoritariniams režimams. 

 

Kinai, kaip ir rusai, pasikliauja įsiskverbimu į priešą, o dabar – kibernetiniu karu.

 

 Jis rašo, kad dėl ilgus metus trukusio JAV personalo valdymo biuro įsilaužimo Kinijos žvalgyba turi potencialios šantažo medžiagos apie daugybę amerikiečių: „potencialių amerikiečių šnipų verbavimo kompromato duomenų bazė, apie kurią KGB galėjo tik pasvajoti“.

 

     P. Waltonui saugumo kaina – amžinas budrumas. Šiandieninis taikus sambūvis yra tik Kinijos režimo taktika, galinti planuoti ilgalaikį pranašumą. Vakarai galėjo turėti strateginę persvarą Šaltojo karo metu, tačiau Kinijos strateginė kultūra pabrėžia kantrybę, struktūras, procesus ir praktiką. Visiems šiems įpročiams naudingas stabilumas ir vienybė, o Vakarai šiuo metu čia nėra tokie puikūs. Iš tiesų, kai kuriose šalyse, atrodo, yra tendencija sumenkinti ir net retoriškai išmesti savo pačių žvalgybos tarnybas.

 

     Kai kurie lyderiai tikisi, kad jų nuomonė bus patvirtinta, o keletas didelių pastarųjų metų Vakarų strateginių nesėkmių atspindi trokštančias fantazijas apie įsitraukimo galimybę – ypač Šiaurės Korėjos, bet ir pono Putino atveju. 

 

Kalbant labiau centralizuotai, Vakarų lyderiai nepakankamai numatė, kiek Kinija ir Rusija bendradarbiaus. Vėlgi, tai rodo politinio dėmesio stoką žvalgybos įspėjimams.

 

     „Šnipai“ teigia, kad Vakarų žvalgybos profesionalumui buvo naudingas iš esmės tvarkingas ir atskaitingas socialinis politinis kontekstas. Ar taip bus ir ateityje, neaišku. Primindamas savo skaitytojams, kad grėsmė tebesitęsia, J. Waltonas iškelia klausimus apie politinį ir vyriausybinį efektyvumą. Dėl to lyderystės pobūdis yra svarbus.

 

     Intelekto supratimo atveju lyderystė reiškia stipriųjų ir silpnųjų pusių, turinio ir kontekstų, atvirų prasmių ir galimų pasekmių įvertinimą. Drąsos, nuojautos ir intuicijos politika nepadės. Vietoj to, kaip ir karinės strategijos atveju, lyderystė apima rizikos vertinimą ir gebėjimą gerai apgalvoti ir planuoti į priekį įvairiais kontekstais. Tikėkimės, šių įgūdžių nepamiršome.

     ---

     P. Blackas be daugelio kitų kūrinių yra „Antrojo pasaulinio karo istorija 100 žemėlapių“ autorius.“ [1]

 

1. REVIEW --- Books: A Century of Skulduggery --- The daily cat-and-mouse of foreign intelligence often makes leaders lose sight of the big picture. Black, Jeremy. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 24 June 2023: C.7.

Hello world, tires are a strategic military asset now

 

"Europe is trying to "de-risk" its ties with China, without bringing their relationship to a screeching halt.

Two recent developments have brought that tension into clear relief -- and show how difficult it will be for Europe to secure its high-technology industries and supply chains without veering too far into self-defeating protectionism. Europe needs to tread carefully precisely because it has been so successful in China -- and because it has struggled to grow and innovate as rapidly as the U.S. and some other wealthy Asian economies like Taiwan.

The first development, earlier this week, was at the 30,000-foot level: Europe laid out what it actually means by de-risking. In an "economic security strategy" paper -- a first for the bloc -- the European Commission discussed minimizing risks arising from "certain economic flows" in the face of rising geopolitical tensions and technological shifts. While China isn't named in the strategy document, it looms large. And while it emphasizes maintaining the economic openness Europe has long promoted, the paper also suggested stronger controls on exports and outbound investments in key sectors like advanced semiconductors and artificial intelligence to prevent sensitive technologies flowing to "destinations of concern" for military use.

The second was at the company level, and illustrates some of the risks: The Italian government intervened to curb the influence of Sinochem, a state-owned Chinese company, at the iconic, 151-year-old tiremaker Pirelli. Sinochem is Pirelli's largest shareholder, with a 37% stake. The new rules bar Sinochem from picking the company's next chief executive and limit the sharing of strategic information. Pirelli, the sole tire supplier to Formula One races, produces a type of tire with sensors that can collect data on their surroundings.

The government said this technology is of national strategic importance and could transfer security information if used improperly. Perhaps that analysis is correct. But it also raises an obvious question: If a tire company is considered a national strategic asset worthy of special protection, then what sort of companies would fall outside that rubric?

Moreover, the dust-up is significant because Italy has long been considered one of the friendlier countries to China in Europe. It joined China's Belt and Road initiative in 2019 -- the only nation in the Group of Seven to do so. China's investment in Pirelli came at a time when Chinese firms were snapping up assets around the globe. State-owned ChemChina, which merged with Sinochem in 2021, bought the Pirelli stake in 2015. China's outbound mergers and acquisitions have fallen sharply since 2016 as countries have become more skeptical of Chinese investments.

Europe has stressed it is "de-risking" instead of decoupling from China, as the latter is simply not practical. China is an essential trading partner for the European Union -- it was the biggest exporter to the bloc last year and the third-largest importer of European goods. The country provides vast markets for German automakers like Volkswagen, who are key drivers of growth and innovation for the bloc as a whole.

But as concerns about China's influence continue to rise, even sectors that may not be deemed controversial -- tires, after all, aren't usually considered sensitive technology -- will risk getting sucked into politics. That could include deals that were struck when the relationship was more amicable, and will provide ample opportunities for companies to argue for special treatment by governments." [1]

1. EXCHANGE --- Heard on the Street: European Nations Look To Reduce China Ties --- Balancing security concerns with economic reality. Wong, Jacky. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 24 June 2023: B.12.

Labas, pasauli, padangos dabar yra strateginis karinis turtas

  „Europa bando „derizikuoti“ savo ryšius su Kinija, nesustabdydama jų santykių.

 

     Du pastarojo meto įvykiai aiškiai išryškino šią įtampą ir parodo, kaip sunku Europai bus apsaugoti savo aukštųjų technologijų pramonę ir tiekimo grandines, pernelyg nenukrypstant į save naikinantį protekcionizmą. Europa turi elgtis atsargiai būtent dėl to, kad jai labai pasisekė Kinijoje ir dėl to, kad ji sunkiai sugeba augti ir diegti naujoves taip pat greitai, kaip ir JAV bei kai kurios kitos turtingos Azijos ekonomikos, pavyzdžiui, Taivanas.

 

     Pirmasis įvykis, anksčiau šią savaitę, buvo 30 000 pėdų lygyje: Europa išdėstė, ką iš tikrųjų reiškia rizikos mažinimas. „Ekonominio saugumo strategijos“ dokumente, kuris yra pirmasis blokui, Europos Komisija aptarė rizikos, kylančios dėl „tam tikrų ekonominių srautų“, mažinimą, didėjančios geopolitinės įtampos ir technologinių pokyčių akivaizdoje. Nors Kinija nėra įvardyta strategijos dokumente, Kinija čia atrodo svarbi. Ir nors jame pabrėžiamas ekonominio atvirumo, kurį Europa jau seniai propagavo, išlaikymas, dokumente taip pat siūloma griežtesnė eksporto ir investicijų į pagrindinius sektorius, pavyzdžiui, pažangūs puslaidininkiai ir dirbtinis intelektas, kontrolė, siekiant užkirsti kelią jautrių technologijų srautui į „susirūpinimą keliančias vietas“ kariniam naudojimui.

 

     Antrasis buvo įmonės lygmeniu ir iliustruoja kai kurias rizikas: Italijos vyriausybė įsikišo, siekdama pažaboti valstybinės Kinijos bendrovės Sinochem įtaką ikoniniam, 151 metų padangų gamintojui Pirelli. „Sinochem“ yra didžiausia „Pirelli“ akcininkė, turinti 37 proc. Naujosios taisyklės draudžia „Sinochem“ parinkti kitą bendrovės vadovą ir apriboja strateginės informacijos dalijimąsi. 

 

Pirelli, vienintelis padangų tiekėjas Formulės 1 lenktynėms, gamina padangas su jutikliais, kurie gali rinkti duomenis apie aplinką.

 

     Vyriausybė teigė, kad ši technologija yra nacionalinės strateginės svarbos ir gali perduoti saugumo informaciją, jei bus naudojama netinkamai. Galbūt, tokia analizė teisinga. Tačiau tai taip pat kelia akivaizdų klausimą: jei padangų įmonė būtų laikoma nacionaliniu strateginiu turtu, verta ypatingos apsaugos, tai kokios įmonės nepatektų į šią rubriką?

 

     Be to, šis rūkas yra reikšmingas, nes Italija ilgą laiką buvo laikoma viena draugiškesnių Kinijai šalių Europoje. 2019 m. ji prisijungė prie Kinijos iniciatyvos „Juosta ir kelias“ – vienintelė šalis Septynių grupėje, kuri tai padarė. Kinijos investicijos į „Pirelli“ atėjo tuo metu, kai Kinijos įmonės pirko turtą visame pasaulyje. Valstybinė „ChemChina“, 2021 m. susijungusi su „Sinochem“, įsigijo „Pirelli“ akcijų paketą 2015 m. Nuo 2016 m. Kinijos susijungimų ir įsigijimų skaičius smarkiai sumažėjo, nes šalys vis skeptiškiau žiūri į Kinijos investicijas.

 

     Europa pabrėžė, kad „derizikuoja“, o ne atsisieja nuo Kinijos, nes pastaroji alternatyva tiesiog nėra praktiška. Kinija yra svarbi Europos Sąjungos prekybos partnerė – praėjusiais metais ji buvo didžiausia ES eksportuotoja ir trečia pagal dydį Europos prekių importuotoja. Ši šalis suteikia plačias rinkas Vokietijos automobilių gamintojams, tokiems, kaip „Volkswagen“, kurie yra pagrindiniai viso bloko augimo ir inovacijų varikliai.

 

     Tačiau vis didėjant susirūpinimui dėl Kinijos įtakos, net ir tie sektoriai, kurie gali būti nelaikomi prieštaringais – juk padangos paprastai nelaikomos jautria technologija – rizikuos įsitraukti į politiką. Tai galėtų apimti sandorius, kurie buvo sudaryti, kai santykiai buvo draugiškesni, ir suteiks daug galimybių įmonėms ginčytis dėl ypatingo vyriausybių traktavimo." [1]

 

1. EXCHANGE --- Heard on the Street: European Nations Look To Reduce China Ties --- Balancing security concerns with economic reality. Wong, Jacky. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 24 June 2023: B.12.