Biden Weakens America's Global Clout

"With Niger's gross domestic product at a miserable $545 per person in 2022, the United Nations ranks the landlocked country as one of the five least-developed nations on the planet.

Over the weekend Niger's government responded to American accusations that it was negotiating to sell uranium to Iran by ending military cooperation with the U.S. The decision is another win for Vladimir Putin's effort to extend Russian power, a welcome boost to Iran, and a serious blow to America's plans for combating the return of jihadist violence across a swath of Africa.

It is also one more sign that the Biden administration is losing its ability to shape international events.

In blowing off President Biden, Niger's military junta is joining a global trend. Mr. Putin renews his threats of nuclear use, rejects talk of diplomacy and hints at even greater ambitions. Iran is helping one of its proxies close the Red Sea while another fires missiles and rockets into Israel. North Korea is beefing up its nuclear and conventional forces. China is massively boosting defense spending while pressing its advantages across the Indo-Pacific and into the Western hemisphere. From Haiti to Sudan, warlords and gang bosses thumb their noses at American diplomatic efforts to restore stability.

The administration's declining power to deter our adversaries is the biggest problem for American foreign policy, for world peace and, potentially, for Mr. Biden's re-election. Like a scarecrow that no longer keeps hungry birds from pecking at the corn, Team Biden is losing the ability to prevent hostile powers from picking at the foundations of the American-led world order.

It isn't all Mr. Biden's fault. American foreign policy has been on a losing streak since the 2003 invasion of Iraq, and some bills for past foolishness are coming due on his watch. Under presidents of both parties, we haven't kept pace with China's military buildup even as we allowed the industrial infrastructure that supports our military power to decay. The U.S. and its European allies failed to respond effectively.

Internal American politics continue to diminish America's global clout. The possibility that Donald Trump will return to the White House in 2025 and reverse many Biden-era policies undercuts Team Biden's credibility with friends and foes alike. And polls pointing to rising isolationist sentiment in the U.S. have many foreign leaders believing that America is a diminishing force in global affairs.

But if the erosion of America's deterrent power isn't all Mr. Biden's fault, his policies aren't reversing the decline. From the catastrophically bungled withdrawal from Afghanistan Mr. Biden's White House takes step after step that cumulatively teach friends and foes to see the U.S. as a declining power that is easily cowed and in retreat.

The shockingly inadequate fiscal 2025 defense budget request the administration released last week is an incitement to our enemies to step up their war plans. Team Biden is telling the world that America is cutting defense in real terms even as threats of war mount on every side. In his most recent State of the Union address, Mr. Biden compared 2024 to 1941 as a year of critical danger for freedom worldwide. In 1941, Franklin D. Roosevelt more than quadrupled defense spending. Nothing could be further from the Biden plan.

A declining real defense budget is one of many signals of retreat the White House is broadcasting to the world. We have made clear to Mr. Putin that his nuclear threats over Ukraine weaken our resolve rather than stiffen our spine. North Korea believes it has nothing to fear from the U.S.

Then there is the Middle East. The Red Sea is nearly closed. Gaza is in flames. A quasi-war simmers on Israel's northern border. Iranian militias gather strength in Iraq as Iran's ally Bashar al-Assad tightens his grip on Syria. Iran aids Russia while simultaneously strengthening ties with criminal groups and rogue regimes in the Western hemisphere.

As China thinks about the consequences of blockading Taiwan, it is carefully watching how Team Biden handles Iran. So far, it sees little to fear.

Crows cluster where scarecrows fail. If Team Biden wants a world with fewer challenges to the American order, it must restore respect for American power, competence and will. Step one would be to submit a serious defense budget to the Congress, one that demonstrates American resolve to support our friends and deter our adversaries in key global theaters.

Step two is to kill some crows." [1]

1. Biden Weakens America's Global Clout. Walter Russell Mead.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 19 Mar 2024: A.15.

 

Kur eini, Lietuvėle Tu mano?

 Leščiauskaitė pasielgė nepadoriai, o Kaščiūnas yra puikus komjaunuolis, jis dieną naktį bandys sukelti branduolinį karą, o mes po jo žygių prabusime vidury nakties, apsipylę šaltu prakaitu, nežinodami, ar liksime gyvi iki ryto. Nuo tų nervų narkotikų ir samanės prekyba stipriai pakils, o to labiausiai reikia šiai liberaliai vadovybei.

F. M. Leščiauskaitė paviešino nepadorią garsaus verslininko žinutę

Skaityti daugiau: https://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/zvaigzdes-ir-pramogos/f-m-lesciauskaite-paviesino-nepadoria-garsaus-verslininko-zinute-1165713

Šiuolaikinis karas yra artilerijos karas. Jūs tikrai norite daugumą mūsų ir mūsų vaikų po mokyklos prievarta suvaryti į artilerijos užsiėmimus?

   

 

  "Sunku paaiškinti, koks jausmas atsidurti už artilerijos pabūklo, kai jis šauna. Pirma, tai riaumojantis garsas, kuriam negali prilygti joks filmas. Tada ateina vaizdas: pabūklas smarkiai trūkčioja, iš vamzdžio veržiasi dūmai, kai įgula veržiasi jį vėl užtaisyti. Galiausiai, yra fizinis sprogimo jausmas, kuris sviedė šimto svarų sviedinį mylių atstumu, išmušdamas iš jūsų kvapą ir sudrebindamas jūsų kaulus.

 

     Kiekvienas šaudymas man sukėlė nuobodų skausmą galvoje, tarsi ką tik būčiau gavęs smūgį į veidą. Bet tada vėl užsidegs. Ir vėl. Ir vėl. Taigi įsivaizduokite, kad per mažiau, nei metus patiriate šį jausmą 1000–5000 kartų, kaip tai padarė kai kurie ginkluotųjų pajėgų nariai Irake ir Sirijoje.

 

     2016–2017 m. buvau dislokuotas Irake, dirbau pėstininkų karininku ir žurnalistu, paskirtu aprašyti artilerijos dalinius. Šią patirtį pažįstu artimai.

 

     Tokie sužalojimai, kuriuos patyriau, pasitaiko ne tik kovos zonose ar naudojant sunkiuosius ginklus. Anksčiau šį mėnesį sužinojome, kad Robert Card, JAV armijos rezervo karys, kuris spalį Meine per masines šaudynes nužudė 18 žmonių, patyrė didelį smegenų pažeidimą. Maždaug aštuonerius metus ponas Cardas praleido vasaras, dirbdamas rankinių granatų instruktoriumi JAV karo akademijoje Vest Pointe. Nors granatos turi mažesnę sprogstamąją jėgą, nei artilerija, vaizdavimas rodo, kad šių sprogimų paveiktų asmenų smegenyse pastebimi reikšmingi, potencialiai žalingi, pokyčiai vos per penkis mėnesius. Ponas Card galėjo būti paveiktas daugiau, nei 10 000 sprogimų.

 

     Dabar aišku, kad kiekvieną kartą, kai žmonės patiria smūgio bangas nuo artilerijos ugnies, jie sumoka didelę kainą. Ši ekspozicija padidina tikimybę, ką Ligų kontrolės ir prevencijos centrai dabar vadina pirminiu smegenų sužalojimu, kuris gali sukelti simptomus, būdingus kitų tipų lengviems trauminiams smegenų pažeidimams.

 

     Negalime tiksliai pasakyti, kokią įtaką ši žala turėjo p. Card elgesiui, nors jis dvi savaites buvo gydomas psichiatrijos ligoninėje, kai pasakė, kad girdėjo balsus ir grasino kitiems. Bostono universiteto Lėtinės trauminės encefalopatijos centro direktorė Ann McKee, kuri atliko tyrimą dėl p. Card, teigė, kad „smegenų sužalojimas, tikriausiai, turėjo įtakos jo simptomams“. Nepaisant to, pastaraisiais metais atlikti tyrimai rodo, kad šie sprogimai kenkia smegenų sveikatai ir gali sukelti padidėjusį nerimą bei depresiją. Gynybos departamentas netgi mano, kad sprogimas gali padaryti visas ginklų įgulas netinkamas eiti pareigas.

 

     P. Card nebuvo įvertintas dėl smegenų traumos, guldant į ligoninę. Gali būti tūkstančiai kitų panašių į jį, kurie kenčia nuo smegenų traumų, apie kurias jie net nežino. Ne visos fizinės ir psichinės išlaidos bus akivaizdžios. Daugelis jų bus nematomos žaizdos, kurios pūliuoja dešimtmečius, pasibaigus mūsų dabartiniams karams. 

 

Lengvų trauminių smegenų sužalojimų klastingas dalykas yra tas, kad jie gali atsirasti tiek treniruočių, tiek kovinių įprastų operacijų metu. 

 

Tarnybų nario gyvenimas gali negrįžtamai pasikeisti, net neišvykus iš Jungtinių Valstijų, o sveikatos priežiūros sistemos tiek aktyviai dirbantiems nariams, tiek veteranams nėra pasirengusios apsaugoti ir gydyti žmonių.

 

     Po dislokavimo buvau priverstas naršyti dažnai nerūpestingoje karinės sveikatos priežiūros sistemoje, kuri man pasakė, kad šie sprogimai nepadarė man ilgalaikės žalos, net kai fiziškai jaučiau, kad kažkas negerai. Kai grįžau namo, mane ištiko panikos priepuoliai, verksmo priepuoliai ir miego sutrikimai. Mane nuolat kamavo depresija ir nerimas. Buvo ir tebėra dienų, kai jaučiuosi taip, lyg būčiau net ne savo kūne. Kai grįžau iš Irako 2017 m., trauminių smegenų sužalojimų gydymo karinė klinika mane atmetė, nes nepakankamai greitai ieškojau įvertinimo; Veteranų reikalai taip pat atmetė mane nuo susitikimo su specialistu. Man teko ieškoti smegenų traumos gydymo kitur ir sumokėjau iš savo kišenės.

 

     2002–2018 m. duomenys rodo, kad savižudybių skaičius beveik tris kartus viršija šalies vidurkį tarp tarnybos narių, kuriems diagnozuotas net lengvas traumatinis smegenų sužeidimas  (T.B.I.). Asmenų, sergančių vidutinio sunkumo ar sunkia T.B.I., savižudybių skaičius buvo daugiau, nei penkis kartus didesnis, nei visų gyventojų. T.B.I. sergantys, kariai taip pat kenčia nuo pablogėjusios psichikos sveikatos būklės. Kovo 11 d. paskelbta „Army Times“ ataskaita parodė, kad nuo 2019 m. iki 2021 m. netiesioginės ugnies pėstininkų (kurių darbas yra šaudyti iš stiprių sprogstamųjų ginklų, sukeliančių smūgines bangas, viršijančias įprastą atmosferos slėgį) savižudybių skaičius buvo beveik 1,4 karto didesnis, nei pėstininkų, kurie šių ginklų nenaudojo. Toje pačioje ataskaitoje nurodomas didesnis, nei vidutinis artilerijos personalo, tanklaivių ir kovos inžinierių savižudybių skaičius. Aš asmeniškai pažįstu žmonių, su kuriais tarnavau Irake, kurie mirė nuo savižudybės arba bandė atimti gyvybę.

 

     JAV kariuomenė gali pasimokyti iš šios patirties būti medicinos metodų ir sprendimų avangardu, kad paslaugų teikėjai čia ir užsienyje neturėtų kentėti. Pradedama nuo to, kad Gynybos departamentas ir veteranų reikalai pripažintų sprogimo poveikį profesinei sveikatai, kad tarnybos nariai ir jų vadovai suprastų pavojų sveikatai ir užtikrintų, kad šioms profesijoms būtų garantuota specializuota smegenų priežiūra. Sprogimo matuokliai, matuojantys sprogimo poveikį, turėtų būti išduoti kiekvienam tarnybos nariui, susidūrusiam su sprogimais, kad būtų galima juos stebėti realiuoju laiku. Informacija iš šių matuoklių turėtų būti Gynybos departamento ir veteranų reikalų sveikatos įrašuose, kad galėtų naudoti gydytojai. Be to, turėtų būti atlikta daugiau tyrimų dėl lengvų trauminių smegenų sužalojimų, patirtų po sprogimų treniruočių ir kovos veiksmuose, ir daugiau veiksmų, kurių imamasi, atsižvelgiant į dabartines Gynybos departamento ir veteranų reikalų pastangas.

 

     Tiesą sakant, Kongresas spaudė Gynybos departamentą šiuo klausimu tik praėjusį mėnesį per svarstymą dėl smegenų sužalojimų ir sprogimų armijoje ir gavo tik nepatenkinamus atsakymus apie iššūkius, renkant daugiau tyrimų. 2020 m. Kongresas paprašė Gynybos departamento išmatuoti sprogimo slėgį, kurį kariai patyrė, ir reguliariai sekti sprogimo ekspozicijos istoriją, tačiau po ketverių metų šio prašymo neįvykdė.

 

     Dėl sprogimo žūsta JAV kariuomenės nariai, nepaisant to, ar matome kovas. Gynybos departamentas ir tauta yra skolingi mūsų tarnybos nariams, kad jie geriau pasirūpintų savo sužalojimais, ir turėtų gerinti saugos priemones, kad būtų išvengta tokių sužalojimų.

 

     Danielis Johnsonas tarnavo pėstininkų karininku ir žurnalistu Jungtinių Valstijų armijoje Irake. Šiuo metu jis yra Roy H. Parko doktorantas ir žurnalistikos profesorius Hussmano žurnalistikos ir žiniasklaidos mokykloje prie Šiaurės Karolinos universiteto Chapel Hill. Jis yra knygos „#Inherent Resolve“, knygos apie savo padalinio patirtį kare prieš ISIS, autorius." [1]

Būkime realistais: didžiulio branduolinių raketų kiekio šėšėlyje mums niekas neleis ką nors pulti ir mus niekas nepuls. Gerai, kad mes, lietuviai, dar galime kažką daryti, pavyzdžiui, neišrinkti liberalus ir konservatorius į valdžią, paieškoti realistų.

1. The Maine Shooter’s Traumatic Brain Injury Didn’t Have to Happen: Guest Essay. Johnson, Daniel S.  New York Times (Online)New York Times Company. Mar 17, 2024.

Modern warfare is artillery warfare. Do you really want to force most of us and our children into artillery training after school?

"It’s hard to explain how it feels to be behind an artillery piece when it fires. First is the roaring sound that no movie can ever match. Then comes the sight: the gun jerking violently, smoke billowing from its tube as the crew scrambles to load the next round. Finally, there’s the physical feeling of the explosion that threw a hundred-pound shell for miles, knocking the breath out of you and causing your bones to shudder.

Each firing left me with a dull pain in my head, like I had just gotten hit in the face. But then it would fire again. And again. And again. So imagine experiencing this feeling 1,000 to 5,000 times in the span of less than a year, as some service members on gun crews in Iraq and Syria did.

I was deployed in Iraq from 2016 to 2017 and served as an infantry officer and a journalist, assigned to cover artillery units. I know this experience intimately.

The kind of injuries I sustained don’t only occur in combat zones or with heavy weapons. Earlier this month we learned that Robert Card, a U.S. Army Reserve soldier who killed 18 people in a mass shooting in Maine in October, experienced high levels of brain damage. For around eight years, Mr. Card spent summers working as a hand grenade instructor at the U.S. Military Academy at West Point. Though grenades have a smaller explosive force than artillery, imaging shows the brains of those exposed to these blasts exhibit significant, potentially damaging changes in as little as five months. Mr. Card may have been exposed to over 10,000 blasts.

It’s clear now that each time people get hit by those shock waves from artillery fire, they pay a cost. These exposures increase the chance of what the Centers for Disease Control and Prevention now calls primary blast injury of the brain, which can cause symptoms shared with other types of mild traumatic brain injuries.

We can’t say with certainty what effect this damage had on Mr. Card’s behavior, though he was treated for two weeks in a psychiatric hospital after he said he heard voices and made threats to others. Ann McKee, the director of Boston University’s Chronic Traumatic Encephalopathy Center, which ran the study on Mr. Card, said in a statement that “brain injury likely played a role in his symptoms.” Regardless, increased research from the past few years shows that these blasts are bad for brain health and can lead to increased anxiety and depression. The Defense Department even believes blast exposure could potentially render whole gun crews unfit for duty.

Mr. Card was not assessed for a brain injury during his hospitalization. There may be thousands of others like him who are suffering from brain injuries they aren’t even aware of. Not all of the physical and mental costs will be readily apparent. Many of them will be invisible wounds that fester for decades after our current wars have ended. The insidious thing about mild traumatic brain injuries is that they can occur in both training and combat environments in routine operations. A service member can have his life irrevocably changed without even leaving the United States, and health care systems for active duty members and veterans alike are not prepared to protect and treat people.

In the aftermath of my deployment, I was forced to navigate an often uncaring military health care system that told me that these explosions hadn’t caused me lasting damage, even when I physically felt something was wrong. When I returned home, I had panic attacks, crying spells and issues sleeping. I was constantly depressed and anxious. There were and still are days when I feel like I’m not even in my own body. When I returned from Iraq in 2017, a military clinic for traumatic brain injury treatment turned me away because I hadn’t sought an evaluation quickly enough; Veterans Affairs turned me away from seeing a specialist, as well. I have had to find brain injury treatment elsewhere, and paid out of pocket.

Data taken from 2002 to 2018 shows that suicide rates are almost three times as high as the national average for service members diagnosed with even mild T.B.I.s. Those with moderate to severe T.B.I.s had suicide rates more than five times as high as the population as a whole. Soldiers with T.B.I.s suffer from worsened mental health conditions, too. An Army Times report published on March 11 showed that from 2019 to 2021, indirect fire infantrymen (whose job is to fire high explosive weapons that cause shock waves beyond normal atmospheric pressure) experienced a suicide rate that was almost 1.4 times as much as infantrymen who did not use these weapons. The same report shows higher than average rates of suicide for artillery personnel, tankers and combat engineers. I personally know of people who I served in Iraq with who have died by suicide or attempted to take their own lives.

The U.S. military can learn from these experiences and be at the vanguard for medical approaches and solutions so service members here and abroad don’t have to suffer. It starts with having the Defense Department and Veterans Affairs recognize exposure to blast as an occupational health hazard to make service members and their leaders aware of the health risks, and ensure these occupations are guaranteed specialized brain care. Blast gauges, which measure blast exposure, should be issued to every service member who encounters blasts to monitor them in real time. Information from these gauges should be in health records for both the Defense Department and Veterans Affairs for use by clinicians. And there should be more studies into the amount of mild traumatic brain injuries suffered from blasts in training and combat action, alongside more actions taken in response to evaluations of the current efforts of the Defense Department and Veterans Affairs.

In fact, Congress pressed the Defense Department on this issue just last month in a hearing on brain injuries and blast exposure in the military, and got only unsatisfactory responses about the challenges in gathering more research. In 2020, Congress asked the Defense Department to measure the blast pressure troops were exposed to and track blast exposure history routinely, but it has failed to fulfill that request four years later.

Blast exposure is killing members of the U.S. military, regardless of whether we see combat. The Defense Department and the nation owe our service members better care for their injuries, and should improve safety precautions to prevent such injuries in the first place.

Daniel Johnson served as an infantry officer and journalist with the United States Army in Iraq. He is currently a Roy H. Park doctoral fellow and adjunct professor in journalism at the Hussman School of Journalism and Media at the University of North Carolina, Chapel Hill. He is the author of “#Inherent Resolve,” a book on his unit’s experience in the war against ISIS." [1]

Let's be realistic: in the shadow of a huge number of nuclear missiles, no one will let us attack anybody and no one will attack us. It is good that we, Lithuanians, can still do something, for example, not to elect liberals and conservatives to power, to look for realists.

 

1. The Maine Shooter’s Traumatic Brain Injury Didn’t Have to Happen: Guest Essay. Johnson, Daniel S.  New York Times (Online)New York Times Company. Mar 17, 2024.