A Crazy Reform of the EU Budget: Breaking taboos long overdue though

 

 "The EU budget, worth billions, is to be given new foundations. This is long overdue.

 

Ursula von der Leyen's ideas for reforming the EU budget are radical. Some things are going in the wrong direction. But breaking taboos is long overdue.

 

What Commission President Ursula von der Leyen is clearly planning to do with the EU budget is hard to beat in terms of radicalness. The budget is to be made leaner. In return, the EU is to withdraw from the distribution of the majority of the funds, including agricultural and structural funding. The money is to flow to the national budget as a "subsidy".

 

In return, the states are to promise reforms. At the same time, all funds that have anything to do with competitiveness are to be bundled in a huge new EU fund.

 

Great risk of mistakes

 

This is a bold move. The model for the "cash for reforms approach" is the Corona Fund created in 2021. The The European Court of Auditors has long criticized the fact that this works more poorly than well. The risk of "mistakes" is high. The money flows as soon as certain reforms have been ticked off. What happens to it afterwards is usually no longer adequately monitored.

 

Above all, however, the European Commission's ideas give it too much power. It can dictate to the states the reforms they must implement in return for their share of the budget. 

 

With the Competitiveness Fund, von der Leyen is getting her own personal money bag to shape industrial policy in her own interests, a Von der Leyen Fund as a response to the billion-euro programs of the USA and China.

 

Funding jungle of EU agricultural policy

 

Nevertheless, it is good that von der Leyen dares to break taboos. The EU budget is too bureaucratic and too stuck in the past. The fact that two thirds still go to subsidies for farmers and structural funding speaks for itself. Structural funding alone comprises 398 programs, agricultural policy 54.

 

For too long, Brussels has hidden behind the fact that this is how things have grown and cannot be changed. According to this logic, new tasks can only be financed if the states give more money or the EU takes on debt.

 

Both would be wrong. The EU must therefore radically change its budget and do everything it can to make Europe more competitive. Von der Leyen has kicked off the necessary discussion. 

 

The states must now ensure that in the end the interests of the EU and not those of the Commission are the focus."

 

The members of the Commission don't participate in elections. They are retirees from each country's political class. No wonder that the Commission is unable to make any decisions in the interest of voters.

 

Israel is a suicidal state

 

 "Israel continues its attacks - it kills about 50-70 people in the Gaza Strip every day, the absolute majority of them civilians. Last Wednesday, the Ministry of Health of the Gaza Strip reported that at least 41,689 people have already been killed and 96,625 injured. More than ten thousand corpses are still lying unexhumed under the ruins, almost all of the residents of the Strip - about 2.2 million - were forced to leave their homes and suffer from a lack of food and clean water. In the West Bank, Israeli forces and settlers killed more than 600 , Palestinians, bulldozed entire neighborhoods.About ten thousand Palestinians, many unconvicted, are held in Israeli prisons, where they are constantly humiliated and often tortured.

 

 Israel's latest target is Lebanon and Hezbollah. Israel says its goal is to destroy Hezbollah's ability to attack Israeli settlements in the country's north, allowing evacuated Israelis to return to their homes. In an effort to show solidarity with the people of Gaza and pressure Israel to agree to a ceasefire with Hamas, Hezbollah began shelling Israeli military targets, avoiding civilian casualties and an escalation on the Lebanese-Israeli border. The hope did not materialize, Israel struck southern Lebanon frequently, carrying out 80% of the attacks along the border, killing several hundred people and forcing hundreds of thousands to flee their homes.

 

 Iran added fuel to the fire by attacking Israel with missiles. Predictably, almost all the missiles were shot down, with almost no damage or casualties, but Israel promised "stern consequences" for Iran. We are still waiting. Most Western countries expressed outrage and pledged support for the Jewish state. Israel launched a massive air campaign that did not bypass the capital Beirut.

 

 More than 1,300 people were killed, 6,000 were injured, and more than 1.2 million were injured. people have been forced to leave their homes, many sleeping on the streets of Beirut or fleeing to Syria. This brutal attack turns Benjamin Netanyahu's claim that "we are not at war with you Lebanese, we are at war with Hezbollah" into a lie. Israeli forces have launched a ground invasion of Lebanon, a country often devastated by Israel and part of which it occupied from 1982-2000.

 

 Iran struck Israel first, but the Israelis spared no effort to provoke an attack. In late July, they killed Hamas leader Ismail Haniyeh, who had come to Tehran to attend the inauguration ceremony of Iran's new president. Iran would have been completely humiliated if it had not promised to retaliate in the long run. The assassination of Hassan Nasrallah could not go unanswered either, which the Israelis understood very well. Killing the leaders of the organizations with which the negotiations are conducted is a clear sign that instead of negotiating honestly and hoping for an agreement, the aim is to sabotage the negotiations and ensure their failure.

 

 In mid-September, Israel detonated thousands of pagers and radios, killing at least 37 people, including several children, and injuring nearly 3,000. The attack demonstrated great ingenuity, highly developed espionage and technological skills. However, according to one of the leading experts on the morality of war, Michael Walzer, the operation was probably a war crime, a terrorist attack by a country that has consistently condemned terrorist attacks against its own citizens. If the devices had been used by Hezbollah fighters in the ongoing Israeli-Hezbollah battles, their destruction could be justified. However, the attacks were carried out when the fighters were not mobilized and not participating in military operations, but were at home with their families, sitting in cafes, shopping in markets, so when they were among the civilian population.

 

 The United States, France and several allies have called for an immediate 21-day ceasefire on the Israeli-Lebanon border to allow the two countries to negotiate a possible diplomatic solution to the conflict. Although Israel participated in the talks and appeared to agree to a cease-fire, Netanyahu rejected the proposal, saying Israel would fight until all of its goals were achieved.

 

 As usual, the US once again acquiesced to Israel's provocative behavior, although it and its allies were publicly humiliated when Israel contemptuously rejected their offer. Israel's response was a slap in the face to the international community, a clear mockery of its efforts to regulate the conflict. Such behavior undermines the prestige of international organizations, clearly shows their powerlessness, and encourages other hooligan states to act similarly. If Israel can wage war in defiance of international norms, kill more than 30,000 people. civilian population in less than a year, so why shouldn't any other country do the same if they are confident they can do it? If ever there was a norms-based international order, it is Israel is vigorously destroying it with the help of the United States, which has seen itself as the guardian of this order. Washington provides Israel with weapons such as 2,000-pound bombs that kill or injure people more than 1,000 feet from the center of the blast, thus contributing to war crimes.

 

 US indifference to supplying arms to Israel is hard to understand. Earlier last year, the president's national security adviser, Jake Sullivan, said that Iran had chosen "to follow a path of using its weapons to kill civilians in Ukraine and to try to plunge its cities into cold and darkness." These actions may put Iran in a position to contribute to widespread war crimes."

 

 The inconsistency is glaring, something Mr Sullivan and his team need to understand. And if in some magical way he can close his eyes and not see the reality, then the countries of the so-called Global South will not be so blind and indifferent to the hypocrisy and indifference of the West.

 

 The general mood was revealed on September 18. The adoption by the United Nations General Assembly of a non-binding resolution demanding that Israel end its "illegal presence" in the Gaza Strip and the occupied West Bank within a year, withdraw all Israeli forces and evacuate settlers from the occupied Palestinian territories. 124 countries supported the resolution, 14 voted against and 43 abstained. Changing attitudes were also shown by Lithuania's decision to abstain, rather than follow the example of the USA and vote against.

 

 There is no need to emphasize such resolutions, they do not oblige the countries voting for them to take concrete actions, they are often ignored. But the tendency of Western countries to justify Israel's war crimes, to treat their friends differently than their opponents, reduces the "soft power" of the West and strengthens the growing cynicism towards international norms and institutions.

 

 The West's reluctance to name Israel's malign behavior allows other states to deflect criticism of its aggressive actions and present them as acceptable."

 

The Palestinian attack has shown that despite heavy bombs, Israel is vulnerable. Therefore, being a tiny island in the sea of ​​Muslim states, terrorist Israel can no longer survive, because its neighbors no longer fear Israel.

 

Izraelis – savižudžių valstybė

 

"Izraelis tęsia savo antpuolius – Gazos Ruože kasdien nužudo apie 50–70 žmonių, absoliuti dauguma jų civiliai. Praeitą trečiadienį Gazos Ruožo Sveikatos apsaugos ministerija pranešė, kad jau žuvo mažiausiai 41 689 žmonės, 96 625 sužeisti. Daugiau negu dešimt tūkstančių lavonų dar guli neiškasti po griuvėsiais. Beveik visi Ruožo gyventojai – apie 2,2 mln. – buvo priversti palikti savo namus ir kenčia nuo maisto ir švaraus vandens stygiaus. Sunaikinta didžioji dalis teritorijos gyvenamosios ir sveikatos priežiūros infrastruktūros. Vakarų Krante Izraelio pajėgos ir naujakuriai nužudė daugiau, negu 600, palestiniečių, buldozeriais su žeme sulygino ištisus kvartalus. Apie dešimt tūkstančių palestiniečių, daugelis nenuteistų, laikomi Izraelio kalėjimuose, kur jie nuolat žeminami ir dažnai kankinami.

Naujausias Izraelio taikinys yra Libanas ir „Hezbollah“. Izraelis teigia, kad jo tikslas – sunaikinti „Hezbollah“ gebėjimą pulti Izraelio gyvenvietes šalies šiaurėje, taip sudarant sąlygas evakuotiems izraeliečiams grįžti į savo namus. Siekdama parodyti solidarumą Gazos gyventojams ir paspausti Izraelį, kad šis sutiktų sudaryti paliaubas su „Hamas“, „Hezbollah“ pradėjo apšaudyti Izraelio karinius taikinius, vengdama civilių aukų ir eskalacijos Libano ir Izraelio pasienyje. Viltis nepasiteisino, Izraelis dažnai smogė pietų Libanui, įvykdydamas 80 proc. išpuolių palei sieną, nužudydamas kelis šimtus žmonių ir priversdamas šimtą tūkstančių palikti savo namus.

Žibalo į ugnį užpylė Iranas, raketomis puldamas Izraelį. Kaip buvo galima numatyti, beveik visos raketos buvo numuštos, žalos ir aukų beveik nebūta, tačiau Izraelis pažadėjo „griežtas pasekmes“ Iranui. Jų dar laukiama. Dauguma Vakarų šalių išreiškė pasipiktinimą ir pažadėjo paramą žydų valstybei. Izraelis pradėjo masinę oro kampaniją, kuri neaplenkė ir sostinės Beiruto.

Žuvo daugiau kaip 1300 žmonių, 6000 sužeista, daugiau kaip 1,2 mln. žmonių buvo priversti palikti namus, daugelis jų miega Beiruto gatvėse arba pabėgo į Siriją. Šis žiaurus puolimas melu paverčia Benjamino Netanayahu teiginį, kad „mes kariaujame ne su jumis, libaniečiais, mes kariaujame su Hezbollah“. Izraelio pajėgos pradėjo sausumos invaziją į Libaną – šalį, kurią Izraelis dažnai niokoja ir kurios dalį okupavo 1982–2000 m.

Iranas pirmasis smogė Izraeliui, tačiau izraeliečiai negailėjo pastangų, kad išprovokuotų puolimą. Liepos pabaigoje jie nužudė „Hamas“ vadovą Ismailą Haniyeh, kuris buvo atvykęs į Teheraną dalyvauti naujojo Irano prezidento inauguracijos ceremonijoje. Iranas būtų buvęs visiškai pažemintas, jei nebūtų pažadėjęs ilgainiui imtis atsakomųjų veiksmų. Hassano Nasrallah nužudymas irgi negalėjo likti be atsako, ką puikiai suprato izraeliečiai. Organizacijų, su kuriomis deramasi, vadovų žudymas yra aiškus ženklas, kad užuot sąžiningai derėjusis ir tikėjusis susitarimo, siekiama sabotuoti derybas, užtikrinti jų nesėkmę.

Rugsėjo viduryje Izraelis sukėlė tūkstančių pranešimų gaviklių ir radijo imtuvų sprogimus, per kuriuos žuvo mažiausiai 37 žmonės, įskaitant keletą vaikų, beveik 3000 buvo sužeisti. Išpuolis pademonstravo didelį išradingumą, puikiai išvystytus šnipinėjimo ir technologijos įgūdžius. Tačiau, pasak vieno žymiausių karo dorovės eksperto Michaelo Walzerio, ši operacija, veikiausiai, buvo karo nusikaltimas – teroristiniai išpuoliai valstybės, kuri nuosekliai smerkė teroristinius išpuolius prieš savo piliečius. Jei prietaisus būtų naudoję „Hezbollah“ kovotojai nuolatiniuose Izraelio ir „Hezbollah“ mūšiuose, jų sunaikinimas galėtų būti pateisinamas. Tačiau išpuoliai buvo įvykdyti, kai kovotojai nebuvo mobilizuoti ir nedalyvavo kariniuose veiksmuose, bet buvo namuose su šeimomis, sėdėjo kavinėse, apsipirkinėjo turguose, taigi, kai jie buvo tarp civilių gyventojų.

Rugsėjo 25d. Jungtinės Valstijos, Prancūzija ir kelios sąjungininkės paragino nedelsiant įvesti dvidešimt vienos dienos paliaubas Izraelio ir Libano pasienyje, siekiant sudaryti sąlygas abiem šalims derėtis dėl galimo diplomatinio konflikto sprendimo. Nors Izraelis dalyvavo pasitarimuose ir lyg pritarė paliauboms, B. Netanyahu atmetė pasiūlymą teigdamas, kad Izraelis kovos iki kol pasieks visus savo tikslus.

Kaip įprasta, JAV vėl susitaikė su Izraelio provokaciniu elgesiu, nors jos ir jų sąjungininkės buvo viešai pažemintos, kai Izraelis niekinamai atmetė jų pasiūlymą. Izraelio reakcija buvo spjūvis tarptautinei bendruomenei, akivaizdus pasityčiojimas iš jos pastangų reguliuoti konfliktą. Toks elgesys menkina tarptautinių organizacijų prestižą, akivaizdžiai parodo jų bejėgiškumą, skatina kitas chuliganiškas valstybes panašiai savivaliauti. Jei Izraelis gali kariauti, nepaisydamas tarptautinių normų, nužudyti daugiau, nei 30 tūkst. civilių gyventojų per mažiau, nei metus, tai kodėl bet kuri kita šalis neturėtų elgtis panašiai, jei yra įsitikinusi, kad jai tai pavyks daryti? Jei kada nors egzistavo normomis grindžiama tarptautinė tvarka, tai Izraelis energingai ją griauna, talkininkaujant Jungtinėms Valstijoms, kurios save laikė šios tvarkos sergėtojomis. Vašingtonas teikia Izraeliui tokius ginklus, kaip dviejų tūkstančių svarų bombos, kurios žudo arba sužeidžia žmones, esančius už daugiau negu 350 metrų nuo sprogimo centro, tad prisideda prie karo nusikaltimų.

JAV abejingumas ginklų Izraeliui tiekimui sunkiai suprantamas. Pernai metų pradžioje prezidento patarėjas nacionalinio saugumo reikalais Jake’as Sullivanas sakė, kad Iranas pasirinko „eiti keliu, kuriame jo ginklai naudojami civiliams gyventojams Ukrainoje žudyti ir bandymams nugramzdinti jos miestus į šaltį ir tamsą. Dėl šių veiksmų gali atsidurti tokioje padėtyje, kurioje jis gali prisidėti prie plačiai paplitusių karo nusikaltimų.“

Nenuoseklumas akivaizdus, ką turi suprasti J. Sullivanas ir jo komanda. Ir jei kokiu nors stebuklingu būdu jis gali užmerkti akis ir nematyti tikrovės, tai vadinamųjų Globaliųjų pietų šalys nebus tokios aklos ir abejingos Vakarų veidmainystei ir abejingumui.

Bendras nuotaikas atskleidė rugsėjo 18 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos pritarimas neįpareigojančiai rezoliucijai, kurioje reikalaujama, kad Izraelis per metus nutrauktų „neteisėtą buvimą“ Gazos Ruože ir okupuotame Vakarų Krante, išvestų visas Izraelio pajėgas ir iš okupuotų palestiniečių teritorijų, evakuotų naujakurius. 124 šalys palaikė rezoliuciją, 14 balsavo prieš, o 43 susilaikė. Kintančias nuostatas rodė ir Lietuvos nutarimas susilaikyti, o ne sekti JAV pavyzdžiu ir balsuoti prieš.

Nereikia sureikšminti šitokių rezoliucijų, jos neįpareigoja už jas balsuojančių šalių imtis konkrečių veiksmų, dažnai jų nepaisoma. Bet Vakarų šalių polinkis teisinti Izraelio karo nusikaltimus, traktuoti savo draugus skirtingai, negu oponentus, mažina Vakarų „minkštąją galią“ ir stiprina didėjantį cinizmą tarptautinių normų ir institucijų atžvilgiu.

Vakarų nenoras įvardyti Izraelio piktavališko elgesio leidžia kitoms valstybėms atremti savo agresyvių veiksmų kritiką ir pateikti juos, kaip priimtinus."

Palestiniečių kova parodė, kad, nepaisant didelių bombų, Izraelis yra pažeidžiamas. Todėl, būdamas, mažytė sala musulmoniškų valstybių jūroje, teroristinis Izraelis nebegali išlikti, nes kaimynai jo jau nesibijo.