High taxes in Lithuania are not needed to increase the wealth of Landsbergienė and her minions, but for the "geopolitical situation"

 

 "The need and possibilities to reduce the holdings of the shadow economy were also talked about in the election speeches by some politicians who are applying to become members of the Seimas. One of the suggestions is to reduce, or rather to return the VAT to the 18% level, it is believed that this would encourage the shadow economy to shrink at least a little and taxes could be collect no less than with a 21% VAT rate.

 

True, at the same time, politicians seem to understand that, given the current geopolitical situation, it is difficult and risky to reduce one of the main taxes."

 

Reality is different. Landsbergienė is getting richer every day.  Our "geopolitical situation" is getting worse and worse catastrophically quickly.

 

 

Dideli mokesčiai Lietuvoje reikalingi ne Landsbergienės ir jos pakalikų turtus didinti, o "geopolitinei situacijai"

"Apie poreikį ir galimybes sumažinti šešėlinės ekonomikos valdas rinkimų kalbose prabilo ir kai kurie politikai, pretenduojantys tapti Seimo nariais. Vienas siūlymų – sumažinti, tiksliau – grąžinti PVM į 18% lygį, manoma, kad tai paskatintų šešėlį bent šiek tiek trauktis ir mokesčių būtų galima surinkti ne mažiau, nei turint 21% PVM tarifą.

Tiesa, kartu, regis, politikai supranta, kad, esant dabartinei geopolitinei situacijai, sudėtinga ir rizikinga mažinti vieną pagrindinių mokesčių."

Realybė kitokia. Landsbergienė kasdien tampa turtingesnė. Mūsų „geopolitinė padėtis“ katastrofiškai greitai vis blogėja ir blogėja.

 

Didžioji prancūziška klaida

 

 „Štai jis ir vėl. Nerimo apimtas, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas neseniai paskelbė dar vieną savo firminį cris de coeur apie Europos ateitį, perspėdamas, kad Europos Sąjunga turi maždaug dvejus metus susitvarkyti, kitaip ekonominiu ir geostrateginiu požiūriu JAV ir Kinija ją užgrius. Kas žino, galbūt, vieną iš šių dienų jis pasielgs taip, kaip iš tikrųjų žmonės tai daro.

 

 „Mes per daug reguliuojame ir nepakankamai investuojame“, – praėjusią savaitę Berlyne sakė E. Macronas. „Per dvejus ar trejus metus, jei laikysimės savo klasikinės darbotvarkės, išeisime iš rinkos. Nenorėdamas dėti per daug riebaus taško, bet jis pridūrė, kad „ES gali mirti“.

 

 E. Macrono politinės karjeros tyrinėtojai – kažkas turi tai daryti – žino, kad tokios džeremijados yra esminis jo metodo elementas. Svarbioje kalboje 2017 m. Sorbonoje E. Macronas perspėjo, kad prieš ES nukreiptas populizmas slegia Europą ir, kaip atsaką, įsitvirtinę politikai „negali leisti sau išlaikyti tų pačių įpročių, tos pačios politikos, to paties žodyno, tų pačių biudžetų“. E. Macronas perspėjo apie „NATO smegenų mirtį“ 2019 metais duodamas interviu žurnalui Economist, kalbėdamas apie Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją.

 

 „Mūsų Europa yra mirtina. Ji gali mirti“, – perspėjo jis balandį kitoje svarbioje kalboje Sorbonoje. Jis kalbėjo apie ekonominius ir karinius pavojus, su kuriais susiduria žemynas. O dabar pagrindinis šio mėnesio aliarmas Berlyne.

 

 Tiek „majorų“ pakanka sukomplektuoti kariuomenę. Tik neklauskite, kur yra pagrindiniai pokyčiai, kad paremtų šias pagrindines kalbas.

 

 2017 metais E. Macronas įrodinėjo, kad ES turi įrodyti piliečiams, kad ji gali garantuoti jų nacionalinį ir ekonominį saugumą, antraip ji paskęs populistinės politikos bangoje. Sprendimas? Be kita ko, viso žemyno finansinių sandorių mokestis, skirtas finansuoti užsienio pagalbą, siekiant atgrasyti nuo nelegalios imigracijos. Klasikinis Macronas: Mokestis ne tik būtų ekonomiškai nugalėjęs – paskutinis dalykas, kurio ES reikia, yra labiau baudžiamas investicijų apmokestinimas, bet ir kaip siūlomas pagrindinės Europos rinkėjus varginančios problemos sprendimas, tai skambėjo visiškai gluminančiai.

 

 E. Macrono įspėjimas apie smegenų mirtį NATO sekė ilgus metus neveiklumo dėl naujos strategijos ar karinių investicijų Prancūzijoje ar didžiojoje Europos dalyje, kol 2022-ųjų įvykiai Ukrainoje privertė žemynui pajudinti ranką. Šiais metais jo kalba Sorbonoje buvo sutelkta į raginimą nutraukti tai, ką jis pavadino „sudėtinga Europa“ dėl pernelyg didelio reguliavimo ir, priešingai, protekcionistinės pramonės politikos. Tikėtina, kad pirmasis reikalavimas bus nepaisytas.

 

 Pastaroji nustatė tarifus (tam pritaria ir E. Macronas) Kinijos importuojamoms elektra varomoms transporto priemonėms, kurios padidins elektromobilių, kuriuos pagal ES įgaliojimus privers pirkti nenorinčius europiečius, kainas.

 

 E. Macronas čia nusipelno pašaipų, tačiau jo išdaigos taip pat atskleidžia, kas žudo Europą. Problema nėra to, ką psichologai vadina „įžvalga“, – paciento, žinančio savo mintis ar veiksmus, savimonė yra sutrikusi. Amerikiečiai puoselėja stereotipą, kad kvaili europiečiai muša nugaišusį socializmo arklį, tačiau ES buvo sukurta, kaip laisvosios rinkos liberalizavimo priemonė būtent tam, kad išlaužtų Europą iš savo statistinio slegimo.

 

 Netgi E. Macronas savo proziškesnėmis akimirkomis padarė svarbių dalykų Prancūzijoje, pavyzdžiui, sukūrė pakaitalą storos knygos durų kamščio pavidalo darbo teisei, reforma, kuri suteikė naujų galimybių jauniems žmonėms.

 

 Mario Draghi – buvęs Europos centrinio banko prezidentas ir Italijos ministras pirmininkas bei rimčiausias Europos ekonomikos klausimais mąstytojas ir politikas – neseniai paskelbė ilgą pranešimą, kuriame paaiškinamos reformos, tokios, kaip reguliavimo panaikinimas ir didesnė konkurencija, kurių žemynui reikia, norint konkuruoti su JAV ir Kinija.  Europos rinkėjai taip pat tai supranta. Turėdami galimybę balsuoti už (centro dešiniųjų) partijas, žadančias ekonomines reformas, rinkėjai tai padarė Graikijoje, praėjusiais metais beveik tai padarė Ispanijoje, o kitąmet ketina tai daryti ir Vokietijoje.

 

 Europos prakeiksmas yra tai, kad per daug jos lyderių nesugeba padaryti to, ką jie žino, kad turi padaryti. Kodėl taip turėtų būti, yra didžioji šio amžiaus politinė-ekonominė mįslė, į kurią sunkiau atsakyti, nei jūs manote.

 

 Įsitvirtinusi tų grupių, kurios baiminasi, kad gali prarasti kažką gero dėl reformos, pasipriešinimas (pvz., karingi vyriausybės darbuotojai, bijantys privatizacijos – dažni E. Macrono priešininkai), yra tik dalis paaiškinimo. Tam tikrais atžvilgiais Europos politinė klasė kenčia nuo vaizduotės nesėkmės, sunku įžvelgti pro pasenusį, bet patogų intelektualų sutarimą. Kitaip Europa kenčia nuo per didelės vaizduotės, ypač įsitikinimo, kad Europa turi susikurti tapatybę, prieštaraujančią Amerikos kapitalizmo ženklui, taip užkertant kelią bet kokiems bandymams importuoti sėkmingas politikos idėjas iš anapus Atlanto.

 

 Kad ir kokios būtų priežastys, per daug Europos lyderių ir toliau praleidžia per daug galimybių atkurti padėtį, kuri galėtų išgelbėti Europos ekonomiką ir atkurti pasitikėjimą savimi. Netgi ponas Macronas, vienas artikuluočiausių Europos reformos šalininkų, tapo vienu iš, mažiausiai veiksmingų, jos veikėjų." [1]

 

Problema yra priešinga aprašytąjai. Macronas, kaip įmanydamas žudo prancūzų gyvenimo būdą, kad jaunuoliai galėtų lengviau gauti sušiktą darbą McDonalds. Jis taip pat nutraukia Europos ryšį su pasauline ekonomika per Kiniją, ryšį, kuriuo grindžiamas Europos geras gyvenimas (ačiū, ponia Merkel). Jis yra idiotas. ES gali mirti būtent dėl jo veiksmų.

 

1.  Political Economics: Macron, the Man Who Cried Continental Crisis. Sternberg, Joseph C.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 11 Oct 2024: A.17.  

The Big French Blunder

 

"There he goes again. The beleaguered French President Emmanuel Macron recently issued another of his trademark cris de coeur about Europe's future, warning that the European Union has about two years to fix itself or else get creamed economically and geostrategically by the U.S. and China. Who knows, maybe one of these days he'll act like he really means it.

"We are overregulating and underinvesting," Mr. Macron said last week in Berlin. "In the two or three years to come, if we follow our classical agenda, we will be out of the market." Not to put too fine a point on it, but he added that "the EU could die."

Students of Mr. Macron's political career -- someone has to do it -- know such jeremiads are a core element of his method. In a major speech at the Sorbonne in 2017, Mr. Macron warned that anti-EU populism was sweeping Europe and in response establishment politicians "cannot allow ourselves to keep the same habits, the same policies, the same vocabulary, the same budgets." Mr. Macron warned of the "brain death of NATO" in 2019 in a major interview with the Economist magazine, speaking of the North Atlantic Treaty Organization.

"Our Europe is mortal. It can die," he warned this April in another major speech at the Sorbonne. He was speaking about the economic and military perils facing the Continent. And now this month's major alarum in Berlin.

That's enough "majors" to staff an army. Just don't ask where the major changes are to back up these major speeches.

In 2017, Mr. Macron argued the EU needed to prove to citizens that it could guarantee their national and economic security, or else it would drown under a tide of populist politics. The solution? Among other things, a Continentwide financial-transactions tax to fund foreign aid to deter illegal immigration. Classic Macron: Not only would the tax be economically self-defeating -- the last thing the EU needs is more punitive taxation on investment -- but as a proposed fix for the main problem vexing European voters, it sounded utterly baffling.

Mr. Macron's warning about brain death in NATO was followed by years of inaction on new strategy or military investment in France or much of Europe, until 2022 events in Ukraine forced the Continent's hand. His speech at the Sorbonne this year centered on a plea to end what he called "complicated Europe" of overregulation and also, contradictorily, a pitch for more protectionist industrial policies. The former is likely to go unheeded. 

The latter has produced tariffs (which Mr. Macron supports) on Chinese electric-vehicle imports, which will jack up the price of the EVs that EU mandates will force unwilling Europeans to buy.

Mr. Macron deserves mockery here, but his antics also shed light on what's killing Europe. The issue isn't lack of what psychologists call "insight" -- the self-awareness of the patient who knows his thoughts or actions are disordered. Americans harbor a stereotype of foolish Europeans beating the dead horse of socialism, but the EU was devised as a vehicle for free-market liberalization precisely to break Europe out of its statist torpor. 

Even Mr. Macron in his more prosaic moments has done important things in France, such as producing a door stopper of a labor-law reform that created new opportunities for the young.

Mario Draghi -- former European Central Bank president and Italian prime minister, and Europe's most serious thinker-politician on economic matters -- recently published a long report explaining the reforms such as deregulation and greater competition the Continent requires to compete with the U.S. and China. European voters get it, too. Given the opportunity to vote for (center-right) parties promising economic reform, voters have done so in Greece, nearly did so in Spain last year, and are on course to do so in Germany next year.

Europe's curse instead is that too many of its leaders fail to do what they know they must. Why this should be so is the great political-economy mystery of the age, harder to answer than you might think.

Entrenched opposition from those groups who fear they may lose out from reform (such as militant government workers afraid of privatization -- frequent antagonists of Mr. Macron) is only part of the explanation. In some ways, Europe's political class suffers a failure of imagination, a difficulty seeing beyond their stale but comfortable intellectual consensus. In other ways, Europe suffers from too much imagination -- in particular, a conviction that Europe must devise an identity for itself opposed to America's brand of capitalism, thereby foreclosing any attempt to import successful policy ideas from across the Atlantic.

Whatever the reasons, too many European leaders keep missing too many opportunities for the reset that could save Europe's economy and restore its self-confidence. Even Mr. Macron, one of Europe's most articulate advocates for change, has ended up as one of its least effective actors." [1]

The problem is opposite to the described. Macron is killing the French way of life as much as he can, so the young could more easily get a crappy job at McDonalds. He is also cutting off the European link to global economy through China, the link, that European good life is based on (thank you, Ms. Merkel). He is an idiot. The EU could die as a result of his actions.

1.  Political Economics: Macron, the Man Who Cried Continental Crisis. Sternberg, Joseph C.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 11 Oct 2024: A.17.