Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2024 m. spalio 17 d., ketvirtadienis

America Is Sleepwalking Into an Economic Storm: Low-skilled workers are killing manufacturing in America


"Inflation seems under control. The job market remains healthy. Wages, including at the bottom end of the scale, are rising. But this is just a lull. There is a storm approaching, and Americans are not prepared.

Barreling toward us are three epochal changes poised to reshape the U.S. economy in coming years: an aging population, the rise of artificial intelligence and the rewiring of the global economy.

There should be little surprise in this, since all these are evolving slowly in plain sight. What has not been fully understood is how these changes in combination are likely to transform the lives of working people in ways not seen since the late 1970s, when wage inequality surged and wages at the low end stagnated or even fell.

Together, if handled correctly, these challenges could remake work and deliver much higher productivity, wages and opportunities — something the computer revolution promised and never fulfilled. If we mismanage the moment, they could make good, well-paying jobs scarcer and the economy less dynamic. Our decisions over the next five to 10 years will determine which path we take.

Our dysfunctional political system, which is increasingly short-termist in its vision for the country, is unlikely to prepare us for these changes. Neither Vice President Kamala Harris nor former President Donald Trump is focusing on them with any seriousness in their election campaigns. Nor do we see comprehensive plans from either party to make the investments necessary to equip the American work force to deal with the coming challenges.

The U.S. work force has never aged like this. In 2000, there were about 27 Americans above the age of 65 for every one American of prime working age (between the ages of 20 and 49). By 2020, this number had increased to 39. By 2040, it will have risen to 54. Because these changes are driven mostly by a decline in fertility, the U.S. work force will also soon begin to grow more slowly. 

If immigration into the United States is reduced, as seems likely no matter who wins the election, this will only contribute to the aging problem.

Many jobs in the economy, such as in manufacturing and construction, require physical strength and stamina, which start declining as an individual ages, even with the kinds of health improvements we’ve seen. Workers typically reach peak productivity in their 40s. The young are also more entrepreneurial and willing to take risks, which many economies, not least America’s, sorely need.

Over the past three decades, Japan, Germany and South Korea have aged almost twice as rapidly as the United States is aging right now, which means we have models to follow. The good news is their economies have not grown more slowly than those of other industrialized nations, and several of their labor-dependent sectors, including cars, machine tools and chemicals, haven’t suffered.

The reason is simple: They introduced new machinery, including industrial robots and other automation technologies, to take over the tasks younger employees would have performed. These countries also invested in training workers so that they could take on the new tasks that complement automation. German carmakers retrained their blue-collar workers for more technical tasks such as repair, quality control and digital machine operation, while they rolled out robots. As a result, productivity has surged, and wages have continued to increase.

There’s a scenario in which a shortage of labor could be a boon for the U.S. economy. Wages for lower-educated workers stagnated or even declined between 1980 and the mid-2010s. Scarcity of labor can drive wages up, especially if combined with the right investments in both equipment and people.

Alas, this isn’t what is happening in the United States. Investment in robots has increased rapidly, but it hasn’t been accompanied by adequate investments in people. The work force remains unready for taking on new tasks, including technical and advanced precision work. It was the shortage of these types of skills that the Taiwan Semiconductor Manufacturing Factory cited as a reason for delays in the opening of its first U.S.-based chip factory. If the United States doesn’t find ways to combine new machinery with better-trained, more-skilled and more-adaptable workers, the country risks more pain for manufacturing, the traditional provider of high-wage, stable jobs.

There are similar opportunities, also likely to be wasted, when it comes to artificial intelligence. According to its most ardent fans, A.I. is the mother of all technological disruptions, the apogee of the digital age. Yet when you strip away the hype surrounding superintelligent algorithms, the A.I. challenge is remarkably similar to that of adapting to aging.

A.I. is an information technology. It will not make your cake or mow your lawn. Nor will it take over the running of companies or scientific inquiry. Rather, it can automate a range of cognitive tasks that are typically performed in offices or in front of a computer. It can also provide better information to human decision makers — perhaps one day, much better.

None of this will happen rapidly. As of February 2024, only about 5 percent of businesses in the United States have reported using A.I., and the technology itself is far from perfect (Google’s A.I. struggled initially with questions about whether it’s smart to eat rocks). Its spread in the economy will be slow, and its true impact won’t be felt until the mid-2030s. The nature of that impact will depend on the readiness of corporations and workers.

We need a broad national strategy so that A.I. doesn’t only automate work and sideline workers, but creates new tasks and competencies for them. This isn’t just because of the inequality that rapid A.I.-based automation could create or the fear of tech elites that the resulting joblessness will bring out the pitchforks. Evidence suggests that new technologies increase productivity much more consistently when they work with workers, enabling them to perform their jobs better and allowing them to expand into new, more sophisticated tasks. The secret sauce of Henry Ford’s innovative car factories wasn’t simply a more widespread use of better machinery but also a whole range of technical tasks workers were trained for, such as repair and maintenance.

Most of us today are involved in problem-solving, whether an office worker making loan or hiring decisions, a scientist or journalist trying to get to the bottom of a question or an electrician, carpenter or craft worker dealing with malfunctions and other real-world obstacles. Most of us can become more productive and expand our range if we get better information.

Yet, even more than with aging, it looks like we’re going to mismanage this wave. The industry is locked into a race centered on “artificial general intelligence,” meaning the inchoate dream of producing machines that are just like humans and can take over all tasks from us. It remains preoccupied with using this technology either for generating digital ad revenue or for automation.

The real promise of A.I. is unlikely to become reality by itself. It requires A.I. models to become more expert, better powered by higher-quality data, more reliable and more aligned with the existing knowledge and the information-processing capabilities of workers. None of this appears to be at the top of Big Tech’s agenda.

One obvious policy to confront both the aging and the A.I. challenges is to encourage training of workers — for example, with tax credits or training subsidies, so that they can take on new tasks and jobs. Ms. Harris’s economic plan puts much more emphasis on this than Mr. Trump’s. Much more can be done.

It isn’t just that workers need to get ready. So do our technological capabilities. Here the federal government can play an important role, for example via a new federal agency tasked with identifying and funding the types of A.I. that can increase worker productivity and help us deal with looming labor shortages.

Globalization may appear like a different kettle of fish, but there are major parallels. The era of rapid and largely unfettered globalization that followed the collapse of the Soviet Union is over. It benefited Western consumers and multinational corporations, who got access to inexpensive labor overseas. Workers, not so much.

What will replace globalization is less clear. It could be a fragmented system, in which countries trade with allies and friends, with broadly similar flows to what we are seeing today (say, less of China and more of Vietnam). It could be one with high tariffs and much less trade. It could also be a combination of trade restrictions and industrial policies, such as the Biden administration’s Inflation Reduction Act and the CHIPS Act, which are designed to encourage more investment and manufacturing, especially in advanced electronics, electric cars and renewable technologies, to stay in or to relocate to the United States.

This change is also slow and has significant implications for workers. The promise of new manufacturing capabilities could lead to new job opportunities and possibly higher wages. 

On the other hand, new manufacturing competencies cannot be built overnight, and skills shortages can choke off industrial renewal. Alas, once again, the United States and especially its work force isn’t ready.

The good news here is that we have time, and if we grab the opportunities presented by aging, A.I. and the new globalization, they can all serve to improve one another. The skills that employers and schools need to tackle each of these huge shifts are similar. Moreover, the right kind of A.I. can greatly help us navigate the challenges posed by aging and the reshaping of globalization.

The bad news is that these issues are not getting the attention they deserve, even though they are much more important for our future than debates about price gouging, taxes on tips or whether inflation is one point higher or one point lower. Unless we focus on them and act decisively, they will not just be mismanaged but also may spell a more dire future of work.

Daron Acemoglu is a professor at the Massachusetts Institute of Technology, a co-author of “Why Nations Fail: The Origins of Power, Prosperity, and Poverty” and a recipient of the 2024 Nobel Memorial Prize in Economic Sciences, shared with two other academic researchers, Simon Johnson and James Robinson." [1]

Great data. The problem is that China, Russia and the Global South are not standing still, so there is not as much time as we expect. Our battery factories are going bankrupt now. Our cars and heat pumps are so bad and expensive that consumers don't buy them and punish politicians for forcing them to buy them. Training our employees takes too much time. It is unrealistic to make everyone an AI specialist in a couple of years. It is too early to end globalization. We need to find our niche in the modern world.

1. America Is Sleepwalking Into an Economic Storm: Guest Essay. Acemoglu, Daron.  New York Times (Online) New York Times Company. Oct 17, 2024.

Kaip kirsti klasių ribas, atskiriančias vienus žmones nuo kitų?

 

 Net jei neturite pinigų privatiems korepetitoriams, ši istorija gali jums padėti suprasti, kas iš normalaus gyvenimo chaoso išrinktina, kad palengvintų patekti į geresnes studijų vietas.

 

"Septyni vaikai liepos pabaigoje atskrido į Niujorką susitikti su universitetų konsultantu, kuris, jų manymu, padės patekti į Harvardo universitetą ar kitą aukščiausio lygio JAV koledžą. Du keliavo iš Šveicarijos, du iš Australijos, vienas iš Jungtinės Karalystės.

 

 Jauniausiam buvo 11 metų.

 

 Jie atvyko susitikti su Jamie Beatonu, 29 metų Rodo mokslininku iš Naujosios Zelandijos, turinčio žmogaus, kuris sulaužė stojimo į elitinius koledžus kodeksą, reputaciją, ir kuris yra Volstryto mėgstamas partneris, norintis iškasti turtingų tėvų gyslelę, pasinaudodamas jų nerimu, įterptu į koledžo stojimo procesą.

 

 Beatono žinutė vaikams: optimizuokite vaikystę, pradėdami ugdyti įgūdžius ir pomėgius dar prieš vidurinę mokyklą. Strategiškai pasirinkite sritis, kuriose galite tobulėti – jei nesiruošiate būti geriausiu savo veikloje, atsisakykite jos ir pereikite prie kažko kito. Ir raskite būdų, kaip būti išskirtiniais – verslumo, stipendijos ar viešųjų ryšių pagalba.

 

 „Puikus išsilavinimas pakeitė mano gyvenimą“, – sakė „Crimson Education“ vadovas ir vienas iš įkūrėjų. – "Tai gali pakeisti ir tavo."

 

 Vaikai atkreipė dėmesį į kiekvieną žodį. „Jis panašus į Steve'ą Jobsą iš universiteto konsultavimo“, – sakė vienas iš dalyvių, Japonijos vidurinės mokyklos mokinys.

 

 Privatus kapitalas taip pat atkreipia dėmesį. Remiantis „PitchBook“, 2013 m. pradėtas naudoti „Crimson“ po kelių finansavimo etapų dabar vertinamas 554 mln. dolerių. Investuotojai yra rizikos kapitalo milžinai „Tiger Management“ ir susijusi įmonė „Tiger Global Management“, taip pat „Icehouse Ventures“, buvęs Naujosios Zelandijos ministras pirmininkas Johnas Key ir „Verlinvest“, Briuselyje įsikūręs fondas, kurį sukūrė Anheuser-Busch šeimų įkūrėjai.

 

 Šiais metais Beatono klientai sudarė beveik 2% studentų, priimtų į 2028 m. klasę keliuose universitetuose, įskaitant Browną, Kolumbiją, Harvardą ir Pensilvanijos universitetą. Tarp jo klientų 24 užsitarnavo priėmimą į Jeilį, 34 į Stanfordą ir 48 į Kornelį. Priėmimo laiškus patvirtino „PricewaterhouseCoopers“, o studentų sąrašą Beatonas pateikė „The Wall Street Journal“.

 

 Klientai moka Beatono įmonei nuo 30 000 dolerių ir 200 000 dolerių už ketverių–šešerių metų programą, kuri apima dėstytojų mokymą ir testų laikymą bei patarimus, kaip surinkti puikias mokytojų rekomendacijas ir kaip vykdyti užklasinius projektus. Tai gali būti nuo knygos rašymo iki akademinio darbo paskelbimo ar podcast'o kūrimo.

 

 Crimson pradėjo dominuoti elitinėje augančios JAV rinkos dalyje, kad padėtų naršyti konkurencingame, painiame ir besikeičiančiame stojimo į universitetus procesą. 

 

Trokštančios šeimos moka vis daugiau ir daugiau už stojimą į elitinę mokyklą, siekdamos įgyti tai, kas laikoma gyvybiškai svarbia ekonomikoje, kurioje laimėtojas paima viską.

 

 Rinkos tyrimų įmonės IBISWorld duomenimis, pajamos iš kolegijų konsultacijų per 20 metų išaugo tris kartus iki 2,9 milijardo dolerių.

 

 Maždaug 10 000 žmonių dirba visą darbo dieną kolegijos konsultantais JAV, o dar 3 000 dirba užsienyje, sakė Markas Sklarowas, Nepriklausomos švietimo konsultantų asociacijos vadovas. Tai daugiau, nei mažiau, nei 100 žmonių 1990 m.

 

 Viršuje yra Beatonas, kurio, akį traukiantis, gyvenimo aprašymas yra kupinas išskirtinių laipsnių. Jis lankė Harvardą ir laimėjo Rodo stipendiją, kurią panaudojo daktaro laipsniui įgyti. Baigė viešosios politikos studijas iš Oksfordo universitete. Jis pasekė su dviem magistro laipsniais iš Stenfordo, vienas iš verslo, o kitas iš švietimo technologijų. Jis taip pat įgijo švietimo verslumo magistro laipsnį Pensilvanijos universitete, finansų magistro laipsnį Prinstone, teisės laipsnį Jeilyje ir pasaulinių reikalų magistro laipsnį Tsinghua universitete Kinijoje.

 

 „Tiger Management“ – aukšto lygio rizikos draudimo fondą, kurį įkūrė velionis Julianas Robertsonas ir dabar valdo jo sūnus Alexas Robertsonas, „Crimson“ akcijų paketo įsigijimo byla susivedė į tikėjimą Beatonu, kuris dirbo „Tiger“, kaip koledžo studentas – ir pasitikėjimą, kad elito laipsnių rinka toliau augs, sakė Alexas Robertsonas.

 

 „Visa tai yra pasiūla ir paklausa“, – sakė jis. „Jūs kalbate apie didžiulį susidomėjimą paklausa, o ne apie daug daugiau vietų“.

 

 Mokinių, besikreipiančių į geriausius JAV universitetus, skaičius per pastaruosius tris dešimtmečius išaugo maždaug penkis kartus, o Ivy League universitetų studentų skaičiaus padidėjimas yra nereikšmingas. Priėmimo lygis dabar yra mažesnis, nei 5%, tokiuose universitetuose, kaip Harvardas ir Jeilis, palyginti su maždaug 20% ​​prieš dvi kartas.

 

 Robertsonas teigė, kad 2014 metais pradėtos investicijos į „Crimson“ nerealizuota grąža kol kas siekia apie 130 kartų. „Nemanau, kad ši paklausa greitai kur nors išnyks“, – sakė jis.

 

 Per penkis finansavimo ciklus Beatonas iš rizikos fondų surinko 75 mln. dolerių. Jis įkūrė 26 biurus 21 šalyje, įsigijo penkias konsultavimo įmones, kurias perkūrė, kad įgyvendintų jo strategiją, ir sukūrė akredituotą internetinę vidurinę mokyklą, kurioje dabar mokosi 2000 studentų. Įmonėje dirba 850 etatinių darbuotojų, dar 3000 dėstytojų ne visą darbo dieną.

 

 Alexander Rosenthal yra Verl Invest direktorius,  kuri apima Insomnia Cookies ir Vitacoco tarp plataus vartotojų investicijų portfelio. Jis atmeta kritiką, kad privačių universitetų konsultantai pakreipia ir, taip iškreiptas, priėmimo į elitines kolegijas sąlygas turtingųjų link, sakydamas, kad universitetai taip sukūrė sistemą.

 

 Remiantis studentų laikraščio kasmetine apklausa, Harvarde 23 % pirmakursių, pradėjusių studijuoti 2023 m. rudenį, pranešė, kad dirbo su privačiu priėmimo konsultantu, o 2017 m. jų buvo 13 %. Praėjusiais metais pirmakursiams iš šeimų, kurių pajamos viršija 500 000 dolerių, juo naudojosi 48 proc.

 

 Crimson teigė, kad apie 130 kolegijos konsultavimo klientų gauna stipendijas ir gauna nemokamas paslaugas. Viena programa padėjo daugiau, nei 30, maorių studentų įstoti į elitinius universitetus, įskaitant daugelį JAV, sakė Beatonas.

 

 Iš viso bendrovė dirba su apie 8000 klientų šešiose klasėse. Dar 50 000 studentų atvyksta į įmonę konsultuotis. Norėdami pradėti šį rudenį, Crimson turėjo 1636 studentų prašymus į JAV kolegijas. Beatonas sakė, kad buvo priimtos 294 Crimson studentų paraiškos į Ivy League universitetus. Nuo 2016 m. Crimson studentai gavo 1003 Ivy League pasiūlymus.

 

 Beatonas savo programą grindė savo patirtimi. Gimęs Oklande ir užaugintas vienišos motinos, jis pasikalbėjo su saujele jo tautiečių, kurie užsitarnavo priėmimą į Ivy League mokyklas ir išanalizavo jų procesą.

 

 Jo tikslas buvo būti „labiausiai kvalifikuotu vidurinės mokyklos mokiniu Naujojoje Zelandijoje“, – sakė jis.

 

 Jis uždirbo tiesioginius A balus, kai klasės krūvis buvo maždaug 2 1/2 karto didesnis, nei įprasto studento. Jis įkūrė du verslus – nemokamą kavinėse platinamą laikraštį ir „iPhone“ automobilių stendų pardavimo verslą. Jis taip pat dirbo ne visą darbo dieną restorane.

 

 Kai jis suprato, kad negali pakilti į viršų, pavyzdžiui, fortepijono, teniso ar matematikos olimpiados srityse, jis perėjo prie kažko kito. Jis pelnė nacionalinį pripažinimą debatų ir inžinierių varžybose.

 

 Beatono strategija buvo investuoti mažiausiai pastangų į kuo daugiau sričių ir per trumpiausią laiką pakilti į hierarchijos viršūnę. Jis siekė patvirtinti savo sėkmę turnyruose ir varžybose.

 

 Beatonas buvo priimtas į 25 koledžus, įskaitant Harvardą, Jeilį, Prinstoną ir Stanfordą.

 

 Žinia apie jo sėkmę paskatino skambučius iš šeimų, kurios norėjo sužinoti jo paslaptį. Jis suvokė, kad atsitrenkė į verslo galimybę.

 

 Beatonas gavo 40 000 dolerių finansinę pagalbą, kad galėtų lankyti Harvardą, ir pradėjo samdyti klasės draugus, kurie padėtų mokyti studentus, kuriuos jis įsigijo namuose.

 

 Per pirmakursių pavasario atostogas jis keliavo į Abu Dabį ir Dubajų, kad apžiūrėtų rinką.

 

 Šeimos, dirbusios su Beatonu, apibūdino jį kaip malonų, nuoširdų ir gebantį valdyti žiaurią taktiką, būtiną, norint sėkmingai stoti į elitinį koledžą. Jis turi rudų plaukų šluotą, nedidelį ūgį ir stilių, kuris yra labiau techninis, nei technologijų magnato. Klientų teigimu, jo žinios apie universitetų programas ir priėmimo praktiką yra enciklopedinės, o jo „tik faktai“ elgesys ramina sunerimusių tėvų nervus.

 

 Harvarde Beatonas paspartino taikomosios matematikos akademinį kelią, kad per trejus metus įgytų bakalauro laipsnį, o ketvirtaisiais metais – magistro laipsnį. Jis nedalyvavo nei viename Harvardo vakarėlyje, nei Harvardo ir Jeilio futbolo rungtynėse. Dirbo savaitgaliais ir per atostogas. „Aš nenorėjau gulėti paplūdimyje“, - sakė jis. Antrame kurse jo įmonės pajamos buvo vos mažesnės, nei 1 mln. dolerių.

 

 Būdamas bakalauro studijose, Beatonas kiekvieną ketvirtadienį važiuodavo į Manheteną dirbti Tiger Management analitiku. 

 

Julianas Robertsonas tapo vienu pirmųjų Crimson investuotojų.

 

 Kritikai sako, kad, Volstrito remiami, kolegijų konsultantai nerimą tarp pasiturinčių šeimų, norinčių leisti jų vaikus į elitinę mokyklą. Priėmimo dekanai sako, kad jie iš tikrųjų gali padaryti daugiau žalos, nei naudos.

 

 Paraiškos autentiškumas yra labai svarbus, sakė Markas Dunnas, Jeilio informavimo ir įdarbinimo vyresnysis direktorius. Įstojimo konsultanto samdymas gali būti prieš studentą, jei paraiška atrodo „per daug suprojektuota“, – sakė jis.

 

 „Susiduriame su daugybe prašymų, kurie priėmimo komisijai pateikiami, kaip tik ilgas pasiekimų sąrašas, be jokio dinamiško paauglio jausmo“, – sakė jis. "Mes priimame žmones, o ne pasiekimus!"

 

 Beatonas sakė, kad šį rudenį Penne buvo priimti 52 Crimson klientai. Priėmimo skyriaus dekanė Whitney Soule atsisakė komentuoti šį skaičių ar konkrečiai Crimson darbą, tačiau išreiškė atsargumą dėl šios pramonės teiginių. Jos teigimu, sprendimai dėl priėmimo priklauso nuo universiteto poreikių ir programų, kurias bandoma pildyti. Iš išorės tai nežinoma. „Jūs negalite to suprasti“, - sakė ji.

 

 Kai kurie kritikai teigė, kad „Crimson“ sėkmė yra perdėta, nes jos studentai yra labai motyvuoti ir jau yra akademinės krypties ir veiklos viršūnėse ir, greičiausiai, būtų tarp tų, kurie priimami į Ivy Leagues bet kokiu atveju.

 

 

 Beatonas palygino savo priėmimo kriterijų vertinimą su Volstryto analitikais, kurie rinko duomenis, kad suprastų vidinę įmonių veiklą. „Universitetai gali manyti, kad nieko iš to negalima ištirti ar analizuoti“, - sakė jis. „Tačiau sujungę informaciją apie dėstytojų samdymą, informaciją apie katedros dėstytojų ir studentų santykį, priėmimo rodiklius pagal specialybę... mes galime suteikti gerą patarimą."

 

 Jis pridūrė, kad, stojant į koledžą, nėra nieko ypatingo, todėl jis neapsaugotas nuo pasiruošimo ir treniravimo.

 

 Tuo tarpu kai kurios Crimson šeimos jautriai žiūri į asmeninio konsultanto samdymą. Vienas tėvas iš Masačusetso, kurio aštuntoje klasėje besimokantis sūnus dirba su Crimson dėstytoju, gyrė kompaniją, bet paprašė, kad šeima nebūtų identifikuojama, nes tėvai nenorėjo, kad jų sūnaus pasiekimus sumenkintų. „Mes nenorime, kad žmonės manytų, kad jis pats to nepadarė“, – sakė tėvas.

 

 „Ivy Leagues“ priimtų „Crimson“ paraiškų duomenys patobulino Beatono supratimą apie tai, ko reikia norint patekti. Vidutinis aukštesnės pakopos egzaminų balas buvo 4,8 balo iš 5. Priimti mokiniai vidutiniškai išklausė 8,4 AP klasės.

 

 Vidutinis Ivy priėmimo SAT balas buvo 1568, o pažymiai buvo kuo arčiau tobulų. A ir A minusai yra priimtini, bet "B yra bombos", - sakė Beatonas.

 

 Beatonas sakė, kad pataria studentams siekti 10 veiklų, susijusių su viena ar dviem temomis, ir kad bent viena turėtų turėti socialinio teisingumo komponentą. Vadovavimas skirstomas į dvi kategorijas: institucines pareigas, tokias kaip sporto komandų kapitonas arba klasės prezidentas, ir verslininko pareigas.

 

 Vienas Crimson pavyzdys: studentas pradėjo podkasto transliaciją, kurioje jis apklausė ekonomistus iš viso pasaulio. Laida tapo tokia populiari, kad jis sulaukė universitetų prašymų pabrėžti jų profesorius.

 

 Gerų mokytojų rekomendacijų nepakanka. Mokytojai turėtų pabrėžti, kad mokinys yra išskirtinis, idealiu atveju, vienas žymiausių mokytojui per visą jo karjerą. Crimson siūlo strategijas, kaip gauti tokio kalibro rekomendacijas.

 

 Maždaug trečdalis Crimson studentų pasiekia visus balus ir jie turi didžiausią galimybę užsidirbti stojimą į aukščiausios klasės universitetą, sakė Beatonas.

 

 Crimson mėgsta pradėti dirbti su mokiniais nuo 11 metų, kad įgytų studijų ir laiko valdymo įgūdžius prieš vidurinės mokyklos pradžią.

 

 Sarah Tierney yra „Crimson“ platinos strategė, o tai reiškia, kad ji dirba su, geriausiai apmokamais, įmonės studentais ir yra klientų centras – pagrindinis jų kontaktinis taškas, atskleidžiantis jų interesus ir inicijuojantis projektus.

 

 Viena iš jos mokinių turi 23 dėstytojus, padedančius jai dėstyti dalykus ir ruoštis testams. Studentė taip pat rašo romaną, redaguoja esė konkurso žurnale ir dirba su moksliniu darbu, kuriame nagrinėjami Taylor Swift dainų kalbiniai modeliai.

 

 Tierney ir kiti strategai kartu su studentais kuria idėjas projektams ir randa ekspertų, kurie padėtų jas įgyvendinti – tai, ką darbuotojai lygina su įmonėmis, samdančiomis konsultantus, kad padėtų savo verslui. Kartais Tierney dirba savo studentų viešųjų ryšių agente, kad padėtų reklamuoti ką nors, ką jie padarė, nes žiniasklaida gali padėti atskirti programas.

 

 „Turite sugebėti išsiskirti, nesvarbu, ar tai būtų unikali šeimos aplinkybė, ar unikalus tyrimas, ar unikalus pomėgis, kad galėtumėte įveikti konkurencinę netvarką“, - sakė ji.

 

 Du rumunų imigrantai Kalifornijoje sakė pasamdę Crimson, kad padėtų jų sūnui. Jie abu yra sėkmingi profesionalai, gyvenantys turtingame Silicio slėnio miestelyje Los Gatos ir nori nustumti jų aštuntoką kuo toliau, bet ne per toli, sakė Daniela Ielceanu. 

 

„Mums švietimas yra labai svarbus“, – sakė ji. "Tai padėjo mums peržengti klasių ribas. Tai davė mums viską." [1]

 

1. The Guru Saying He Can Get Your 11-Year-Old Into Harvard --- Jamie Beaton offers a pricey, yearslong boot camp preparing kids to apply to the Ivy League, drawing parents -- and Wall Street. Belkin, Douglas.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 17 Oct 2024: A.1.