Profesoriai yra unikaliai galingi. Tai gali pasikeisti

 "Fakulteto nariai yra įpratę dalytis valdžia su prezidentais ir patikėtiniais, kad galėtų vadovauti Amerikos universitetams. Tačiau kai kurie prezidentai ir įstatymų leidėjai ėmėsi veiksmų, kad sumažintų profesorių nuomonės poveikį.

 

 Ilja Nemenmanas, Emory universiteto fizikos profesorius, pyko, vasaros atostogoms artėjant prie pabaigos.

 

 Po to, kai balandį palestiniečiams palanki demonstracija baigėsi policijos pareigūnams šaudant cheminiais dirgikliais, Emory prezidentas nusprendė atnaujinti universiteto protestų politiką. Revizijos nebūtinai supykdė daktarą Nemenmaną.

 

 Problema ta, kad prezidentas pirmiausia negavo universiteto Senato pritarimo.

 

 „Tai ne vien tik korporacija“, – per rugpjūčio 28 d. susitikimą dr. Nemenmanas piktinosi prezidentu Gregory L. Fenvesu, remiantis interviu ir to meto pastabomis, kuriose apibendrinama diskusija. „Tai taip pat bendruomenė, kuri neveikia iš viršaus į apačią."

 

 Tačiau pakartotiniai daktaro Fenveso pažadai dirbti su dėstytojais nuramino ne kiekvieną profesorių.

 

 Daugiau, nei šimtmetį, profesoriai reguliariai turėjo didžiulę įtaką mokymams, personalui ir kitiems universiteto gyvenimo požymiams, dalijasi įtaka su prezidentais ir patikėtiniais, priimant sprendimus, formuojančius daugelį universiteto gyvenimo dalių – tai autoritetas, kuris daugelyje darbo vietų yra nesuvokiamas.

 

 Tačiau šie metai parodė, kokia sudėtinga ir trapi ta praktika, žinoma, kaip pasidalijamasis valdymas, tapo tiek valstybiniuose, tiek privačiuose universitetuose.

 

 Arizonos įstatymų leidėjai siekė panaikinti teisines dėstytojų galios garantijas valstybiniuose universitetuose, o jų ambicijas sužlugdė tik gubernatoriaus veto. Kentukio universitete patikėtiniai paleido universiteto Senatą ir profesorių įtaką padarė tik patariamąją. Kolumbijos universitete vykstant protestams, tuometinė mokyklos prezidentė sukėlė įniršį, kai nepaisė universiteto Senato komiteto ir iškvietė policiją.

 

 Neišvengiamas fakulteto įtakos panaikinimas, nepaisant, ilgus metus besitęsiančių, įtarimų dėl aukštojo mokslo ir pasikartojančių atakų prieš kadencijų apsaugą. Tačiau pastaraisiais mėnesiais profesoriai perspėjo apie savo galios eroziją, kuri, jų baimei, gali pakenkti universiteto kultūrai. Kai kurie mano, kad pastangos mažinti bendrą valdymą yra kampanijos, kuria siekiama pažaboti dėstytojų dalyvavimą renginiuose, pavyzdžiui, universiteto miestelių protestuose dėl karo Gazoje, dėl kurių universitetai buvo pažeidžiami kritikos, dalis.

 

 „Reikia valdybų ir reikalų tvarkymui reikalingų administracijų“, – sakė filosofijos profesorė Noëlle McAfee, išrinktoji Emory Senato prezidentė. „Tačiau jie neturi patirties, nėra kvalifikuoti ir nėra jų darbas tvarkyti reikalus, susijusius su švietimo misija."

 

 Dr. McAfee, kuris buvo tarp žmonių, suimtų Emory balandžio mėn., pridūrė: „Mums reikia tam tikros partnerystės su jais, bet jei jie nuspręs tai perimti, mes praradome kolegijos širdį ir sielą, iškyla klausimas ar universitetas dar yra“.

 

 Pasidalijamojo valdymo sistemų kritikainurodo, kad universitetai, dažnai užpildyti senatais, tarybomis, komitetais, pakomitečiais ir darbo grupėmis, kovojančiomis su pasiūlymais, rezoliucijomis, ataskaitomis ir smulkesniais Roberto tvarkos taisyklių punktais, skundėsi, kad, nepaisant gerų ketinimų, jie gali būti pernelyg slegiantys pagreitėjusiame pasaulyje.

 

 Kentukio valstijoje, kurioje neseniai buvo nutraukta 1917 m. sukurta sistema, prezidentas Eli Capilouto sakė manantis, kad fakulteto nariai Senato svarstymams suteikė tik „gryną susidomėjimą“.

 

 Tačiau „greičių šuolių“ laikais jis pridūrė: „Manau, kad turėjome modelį, kuris iš esmės buvo pasenęs“.

 

 Išsami informacija apie bendrą valdymą skirtinguose miesteliuose skiriasi, nors Amerikos universitetų profesorių asociacija, Amerikos švietimo taryba ir universitetų ir kolegijų valdybų asociacija parašė tai, kas 1966 m. tapo pagrindine sistema. Jame teigiama, kad „svarbios veiklos sritys apima“ tam tikru momentu „visų institucinių komponentų dalyvavimą, priimant sprendimus“. Jame taip pat sakoma, kad „kiekvieno balso svarba“ konkrečiame svarstyme turėtų būti grindžiama gairėmis, kuriose apibrėžiamos dėstytojų, prezidentų ir patikėtinių pareigos.

 

 Tačiau prezidentai ir valdybos dažnai išlaiko aukščiausią valdžią, o profesoriai visoje šalyje vis dažniau pastebi, kad ištikimybė septintajame dešimtmetyje išdėstytiems principams blėsta. Nuo 1994 m. profesorių asociacija nubaudė 19 institucijų už valdymo gairių pažeidimą. Nuo 2021 m. pradžios buvo paskelbtos devynios mokyklos, sulaukusios iš esmės viešo kaltinimo.

 

 Nors administratoriai ir patikėtiniai kartais siekia susilpninti fakulteto galią, pastarieji 12 mėnesių pabrėžė, koks spaudimas gali kilti iš už universiteto ribų.

 

 Arizonoje, respublikonų paremtas, pasiūlymas įstatymų leidžiamojoje valdyboje siekė panaikinti bendrą „atsakomybę už akademinę ir edukacinę veiklą bei klausimus, susijusius su fakulteto personalu“. Vietoj to, priemonė paragino regentus ir administratorius „konsultuotis su“ fakulteto nariais. Regentų valdyba pasakė įstatymų leidėjui, kad ji yra „neutrali“ dėl pasiūlymo.)

 

 „Kai visur priimami sprendimai – nesvarbu, ar tai būtų studentų bendruomenė, dėstytojai ir personalas –, tu negali taip vadovauti jokiai organizacijai“, – įstatymą parėmė Finikso srities atstovas Travisas Granthamas.

 

 P. Granthamas tvirtino, kad jis nesako, kad „dėstytojai priima visus šiuos kvailus sprendimus“. Tačiau jis sakė: „Prezidentas yra prezidentas ne be priežasties. Jei to nepripažinsime, turime didesnių problemų."

 

 Gubernatorė Katie Hobbs, demokratė, vetavo įstatymą birželį.

 

 Prieš kelias dienas Kentukio universitetas oficialiai paleido savo Senatą. Dr. Capilouto, Kentukio universiteto prezidentas nuo 2011 m., sakė, kad pertvarkyta Leksingtono struktūra leis mokyklai būti „vikriai“ ir suteiks daugiau įtakos mokiniams ir darbuotojams.

 

 Bėgant metams, jo teigimu, universiteto Senatas sukaupė per daug galios ir nuėjo „šiek tiek toli“.

 

 Greitas atšaukimas atstūmė fakulteto narius; gegužę, daktarui Capilouto pasiūlius valdymo pakeitimus, Senatas patvirtino rezoliuciją dėl nepasitikėjimo juo. Nors praeitą mėnesį prezidentas sakė žinantis, kad profesoriai išlieka neramūs, jis prognozavo, kad galiausiai jie taps labiau palaikantys.

 

 Tas laikas gali užtrukti ilgai.

 

 DeShana Collett, Kentukio sveikatos mokslų koledžo profesorė, pirmininkavusi universiteto Senato tarybai, šiuos veiksmus apibūdino kaip „institucinę išdavystę“. Ji svarstė, kad pokyčiai gali trukdyti universiteto galimybėms įdarbinti ar išlaikyti profesorius.

 

 „Mes siekiame tobulumo, tiesa? Daktarė Collett pasakė. „Turime turėti sąžiningumo ir abipusės pagarbos. Tai nėra totalitarizmas. Tai ne apie tai turėtų būti.

 

 Emory patirtis rodo, kad net mažiau drastiški pokyčiai gali sukelti nerimą.

 

 Po to, kai Emory iškvietė policiją nutraukti balandžio 25 d. demonstraciją, daktaras Fenvesas norėjo, kad universitetas aiškiai pasakytų, jog negerai užimti pastatus, kaip ir protestai nuo vidurnakčio iki 7 val.

 

 Šių taisyklių formalizavimas reikštų Emory atviros išraiškos politikos pakeitimą, kurią daktaras Nemenmanas ir kiti manė, kad universiteto Senato komitetui buvo garantuotas vaidmuo perrašant. Tačiau Senatas nesiėmė veiksmų ir, iškilus naujų protestų galimybei, daktaras Fenvesas pajuto, kad jam reikia ką nors padaryti, prieš prasidedant naujiems mokslo metams.

 

 „Senatas pradėjo politikos peržiūros procesą. Buvome visiškai įsipareigoję dirbti su jais šiame procese, ir nieko neįvyko“, – interviu sakė dr. Fenvesas, kuriame jis sakė, kad „procesas turi veikti abiejose pusėse, kad bendras valdymas būtų veiksmingas“.

 

 Jis apibūdino bendrą valdymą, kaip „turtą“ ir pridūrė, kad „nesistengia sumenkinti“ Senato vaidmens. Tačiau jis gynė savo sprendimą, atsižvelgdamas į „konkrečią situaciją, susijusią su sauga miestelyje ir mūsų laikais“.

 

 Galbūt, taip. Tačiau profesoriai, tokie, kaip daktaras Nemenmanas, tvirtino, kad prezidentas padarė per mažai, kad pasikonsultuotų su Senatu, ir kad jo galutinis pasirinkimas buvo sulėtinti ir susmulkinti susitarimą, siejantį tokį universitetą, kaip Emory.

 

 „Žmonės jausis susvetimėję“, – sakė daktaras Nemenmanas ir pridūrė: „Paprastai mes visi esame labai protingi žmonės, kurie pasirinko šį darbą, o ne daugelį kitų, kurie moka daug daugiau, dėl to, kad nesame gainiojami."" [1]

 

1. Professors Are Uniquely Powerful. That May Be Changing. Blinder, Alan.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 2, 2024.

Professors Are Uniquely Powerful. That May Be Changing

 

"Faculty members are used to sharing power with presidents and trustees to run American universities. But some presidents and lawmakers have made moves to reduce their say.

Ilya Nemenman, an Emory University physics professor, seethed as summer break neared its end.

After a pro-Palestinian demonstration in April had ended with police officers firing chemical irritants, Emory’s president had decided to update the campus’s protest policy. The revisions were not necessarily what angered Dr. Nemenman.

The problem was that the president had not received the University Senate’s approval first.

“This is not just a corporation,” Dr. Nemenman chided the president, Gregory L. Fenves, during an Aug. 28 meeting, according to interviews and contemporaneous notes that summarized the discussion. “It is also a community that does not operate top-down.”

But Dr. Fenves’s repeated pledges to work with faculty did not reassure every professor.

For more than a century, professors have regularly had vast influence over instruction, personnel and other hallmarks of campus life, sharing sway with presidents and trustees in decisions shaping many parts of campus life — an authority that is unfathomable in many workplaces.

But this year has shown how fraught and fragile that practice, known as shared governance, has become at public and private universities alike.

Arizona lawmakers sought to do away with legal guarantees of faculty power at public universities, their ambitions thwarted only by the governor’s veto. At the University of Kentucky, trustees dissolved the University Senate and made professorial influence only advisory. Amid protests at Columbia University, the school’s then-president provoked fury when she defied a University Senate committee and called in the police.

A coast-to-coast wipeout of faculty influence is not imminent, despite years of swelling suspicions of higher education and repeated attacks on tenure protections. But in recent months, professors have warned of an erosion of their power that they fear could undermine university culture. Some see efforts to diminish shared governance as part of a campaign to curb faculty participation in events, like campus protests over the war in Gaza, that have left universities vulnerable to criticism.

“There’s a need for governing boards, and there’s a need for administrations to run things,” said Noëlle McAfee, a philosophy professor who is the Emory Senate’s president-elect. “But they don’t have the expertise, they’re not qualified and it’s not their job to be handling matters having to do with educational mission.”

Dr. McAfee, who was among the people arrested at Emory in April, added, “We need to have a kind of partnership with them, but if they decide to take it over, we’ve lost the heart and soul of what a college or university is.”

Critics of shared governance systems — often filled with senates, councils, committees, subcommittees and task forces grappling with motions, resolutions, reports and the finer points of Robert’s Rules of Order — have complained that, well intentioned as they may be, they can be too plodding in a sped-up world.

At Kentucky, which recently ended a system developed in 1917, President Eli Capilouto said he believed that faculty members had brought nothing but “a pure interest” to Senate deliberations.

But in a time of “rapid leaps,” he added, “I think we did have a model that was inherently out of date.”

Details of shared governance vary among campuses, though the American Association of University Professors, the American Council on Education and the Association of Governing Boards of Universities and Colleges wrote what became a leading framework in 1966. It declares that “important areas of action involve” at some point “decision-making participation of all the institutional components.” It also says that “the weight of each voice” in a particular deliberation should be based on guidelines that outline responsibilities for faculty, presidents and trustees.

But presidents and boards often retain ultimate authority, and professors across the country increasingly see fading fealty to the principles outlined in the 1960s. Since 1994, the professors’ association has sanctioned 19 institutions for violating governance guidelines. Nine of the schools that have received what are essentially public censures have been called out since the start of 2021.

Although administrators and trustees sometimes seek to dilute faculty power, the last 12 months have underscored how pressure can come from beyond a campus.

In Arizona, a Republican-championed proposal in the Legislature sought to eliminate shared “responsibility for academic and educational activities and matters related to faculty personnel.” Instead, the measure called for regents and administrators to “consult with” faculty members. (The Board of Regents told the Legislature it was “neutral” on the proposal.)

“When you have decisions getting made all over the place — whether it be all throughout the student body and faculty and staff — you can’t run any organization that way,” Representative Travis Grantham, a Republican from the Phoenix area who sponsored the legislation, said during a committee hearing in February.

Mr. Grantham insisted he was not suggesting that “the faculty is making all of these stupid decisions.” But, he said, “The president is the president for a reason. If we’re not going to acknowledge that, we’ve got bigger problems.”

Gov. Katie Hobbs, a Democrat, vetoed the legislation in June.

Days earlier, the University of Kentucky had formally dissolved its Senate. Dr. Capilouto, Kentucky’s president since 2011, said the reworked structure in Lexington would allow the school to be more “nimble” and give students and staff members greater influence.

Over the years, he argued, the University Senate had amassed too much power and gone “a little far afield.”

The rapid rollback alienated faculty members; in May, after Dr. Capilouto proposed the governance changes, the Senate approved a no-confidence resolution against him. Although the president said last month he knew professors remained unsettled, he predicted that they would ultimately become more supportive.

That time may be long in coming.

DeShana Collett, a professor in Kentucky’s College of Health Sciences who chaired the University Senate Council, described the moves as “institutional betrayal.” She speculated that the changes could hinder the university’s ability to recruit or retain professors.

“We are striving for excellence, right?” Dr. Collett said. “We should have integrity and mutual respect. This is not totalitarianism. That’s not what it should be about.”

The Emory experience shows that even less drastic changes can stir worries.

After Emory summoned the police to break up the April 25 demonstration, Dr. Fenves wanted the university to make clear that encampments and building occupations were forbidden, as were protests between midnight and 7 a.m.

Formalizing those rules would mean amending Emory’s open expression policy, which Dr. Nemenman and others believed a University Senate committee was guaranteed a role in rewriting. But the Senate did not act, and as the possibility of new protests loomed, Dr. Fenves felt that he needed to do something before a new school year began.

“The Senate started a process to revise the policy. We were fully committed to working with them in that process, and nothing happened,” Dr. Fenves said in an interview, where he said that “the process has to work on both sides for shared governance to be effective.”

He described shared governance as “an asset” and added that he was “not trying to undercut” the Senate’s role. But he defended his decision given “a specific situation related to safety on campus and the times we’re in.”

Perhaps so. But professors like Dr. Nemenman insisted that the president had done too little to try to consult with the Senate and that his ultimate choice was a slow-motion shredding of the compact that binds a university like Emory.

“People will feel alienated,” Dr. Nemenman said, adding, “We are all, generally, very intelligent people who chose this job over potentially many others that pay a lot more for the reason that we are not going to be bossed around.”" [1]

1. Professors Are Uniquely Powerful. That May Be Changing. Blinder, Alan.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 2, 2024.
 

 

Ko kiekviena iš didžiųjų politinių partijų Lietuvoje reikalauja kasdien? Branduolinio karo

 

„Branduolinis karas tarp Jungtinių Valstijų ir Rusijos gali nužudyti šimtus milijonų žmonių jau pirmą popietę, o dėl to kilusio klimato sutrikimo ir bado per ateinančius dvejus metus gali žūti trys ketvirtadaliai žmonijos. [1]

Kam tokie absurdiški Lietuvos politikų reikalavimai? Lietuvos žmonės gyvena absurdiškoje šalyje, kur daugumos pajamos dvigubai mažesnės, nei Vakaruose, o kainos tokios pat, kaip Vakaruose. Norint valdyti šiuo atveju, reikia kasdien gąsdinti ir žeminti žmones.

1. The Cost of a Nuclear Arsenal: letters. New York Times (Online) New York Times Company. Nov 2, 2024.

What does every major political party in Lithuania demand every day? A nuclear war

"A nuclear war between the United States and Russia could kill hundreds of millions of people in the first afternoon, and the ensuing climate disruption and famine could kill three-quarters of humanity over the next two years." [1] 

Why these ridiculous demands from Lithuanian politicians? Lithuanian people are living in a ridiculous country where the income of most people is twice lower than in the West, and prices are the same as the prices in the West. To govern in this case, you need to scare and humiliate people every day.
 
1. The Cost of a Nuclear Arsenal: letters. New York Times (Online) New York Times Company. Nov 2, 2024.