A. Paukštys sklaido mitus: kaip viskas buvo su „Teltonikos“ projektu

 

"Yra daug jėgų, kurios siekia sugriauti šį projektą, ar naudingų priešams idiotų, kurie kenkia ir sau, ir kitiems

Arvydas Paukštys, „Teltonikos“ įmonių grupės įkūrėjas ir prezidentas. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr. Matydamas, kokią audrą sukėlė mano žinutė apie „Teltonika High–Tech Hill“ (THTH) projekto stabdymą socialiniuose tinkluose ir medijoje, kiek daug komentarų pasipylė tiek palaikančių, tiek nesuvokiančių, kas vyksta iš tiesų, turiu išsklaidyti kai kuriuos mitus, kol dar neatvėso susikaupusios emocijos.

Tikiuosi, kad liks mažiau neatsakytų klausimų.

Pirmiausia, aš pateikiau tik 3 kritines priežastis, kurios sustabdė projektą ir jis atsidūrė aklavietėje. Iš tikrųjų tų priežasčių, kurios stabdo, yra daug daugiau, tik jos nėra mirtinos ir jas galima būtų išspręsti palaipsniui vystant projektą. Kaip, pavyzdžiui, švietimo ir specialistų rengimo, vandens tiekimo, gatvių lietaus surinkimo, gamtinio karkaso, įsiterpusio viduryje Valdovų rūmų muziejaus sandėlio sklypo, akligatviais į niekur įrengtų gatvių ir t.t.

Pradėsiu nuo pat istorijos pradžios. „Teltonika“ Liepkalnyje įsikūrė 2007 m. Kodėl ten? Nes pamačiau galimybes per 20 metų įkurti čia didžiulį technologijų parką, kadangi aplink tvyrojo daug tuščios pramoninės paskirties žemės sklypų ir daug apleistų namų. „Teltonika“ tuo metu jau turėjo 200 darbuotojų ir pasiekė net 28 mln. Lt apyvartą.

Aš visus įtikinėjau, kad  mes pastatysime čia daug gamyklų ir pasieksime 1 mlrd. Lt apyvartą. Apart pašaipų ir patyčių iš spaudos ir konkurentų, aš gavau savo komandos palaikymą – ji manimi patikėjo. Mus pravardžiavo studentų kompanija, bet tie studentai užaugo ir šiandien kaip generaliniai direktoriai valdo daugybę įmonių „Teltonikos“ grupėje, kurios apyvarta jau viršijo tada pažadėtą 1 mlrd. Lt.

2010 m. lankiausi pas tuometinį Vilniaus merą Artūrą Zuoką, kad leistų išsinuomoti gretą esantį sklypą naujos gamyklos statybai. Deja, gavau atsakymą „Ne“, nes tos žemės bus grąžintos daugybei žmonių. Taigi aplink esančius sklypus per daugiau negu 8 metus pavyko supirkti rinkos kainomis iš daugybės savininkų. Kai jau valdėme daugiau nei 10 ha, 2018 m. pradėjome technologijų parko projektavimą ir statybas. Kai savo vadovams ėmiau pasakoti apie planus per 10 metų sukurti savo lustų gamybą daiktų interneto prietaisams, dauguma abejojo, ar pajėgsime įgyvendinti tokio mastelio investicijas, ar rasime specialistų, kas būsimose gamyklose dirbs.

Top of Form

Bottom of Form

Top of Form

Bottom of Form

Sakiau, kad mes neturime kito kelio, kitaip visą gyvenimą ir liksime maži, nuolat kovosime dėl išgyvenimo, nes korporacijos stiprėja ir jos nesidalina su mažais klientais, neparduoda lustų, kurių mums reikia augimui. Todėl kursime ir gaminsime tokius lustus savo produktams, kokių mums reikia konkurencijai prieš kitus. Taip pat, kaip tą daro „Apple“, „Samsung“ ir kiti, kurie siekia turėti išskirtinumą. Nebenorime būti likimo įkaitais tiekėjų malonėje, o patys turime kurti savo ateitį savo rankomis ir protu.

2020 m. jau turėjome gavę pasiūlymą iš „ST Microelectronics“ įsigyti 40nm lustų gamyklos projektą, bet kol derinome ir nagrinėjome pasiūlymą, išgirdome apie Lietuvos bendradarbiavimą su Taivanu. Aš maniau, kad Taivanas čia nori ir gali pastatyti lustų gamyklas. Po susitikimų su Taivano pramonės ir valdžios atstovais supratau, kad jie neturi tokių ketinimų, nes investuoja ten, kur yra jų klientai, kurie perka iš jų lustus, kaip JAV, Japonija, Vokietija. O mes tokie nesame, nes Lietuva neturi nei rinkos nei specialistų, tad jų verslo logika yra normali. Tuomet paklausėme, ar galėtų pasidalinti patirtimi ir technologijų patentais, kaip gaminti atsinaujinančios energetikos ir aukštųjų dažnių galios lustus ne ant silicio pagrindo, o su naujomis medžiagomis, kurios bus ateitis. Kitaip tariant, ne vytis jau nuvažiavusį traukinį, o įgauti konkurencinį pranašumą laike, nes šios technologijos yra tik pradžia ir joms gamyklos dar tik statomos, tarp jų ir Europoje. Iš pradžių gavome atsakymą „Ne“, bet vėliau po ilgų derybų, kai sutikome apmokėti už jų paslaugas, pasirašėme konsultacijų sutartį su ITRI dėl keturių projektų per tris metus.

Aš prisiėmiau visą riziką, kad patys pasistatysime lustų gamyklas, už savo lėšas nusipirksime visą reikalingą technologinę įrangą, pasileisime naujas gamyklas, o iš Taivano mums reikia, kad jie padėtų išvengti klaidų darant tokias didžiules investicijas bei prisiimant tokias sunkiai išmatuojamas rizikas. Ar tai didelė pagalba iš Taivano? Taip, labai didelė. Nes klaidos labai brangiai kainuoja vertinant ir laiką, ir pinigus. Lieka tik atviras klausimas: ar jie norės tęsti bendradarbiavimą su Lietuva?

Yra daug jėgų, kurios siekia sugriauti šį projektą, ar naudingų priešams idiotų, kurie kenkia ir sau, ir kitiems. O gal dirba už Judo skatikus.

Matydamas tokią riziką, pasikviečiau specialistų iš kitų šalių, dirbusių panašiose lustų gamyklose, kad padėtų sukaupta patirtimi parengti mūsų lustų gamyklų projektus, ir ateityje galėtų dirbti jose. Tokių įdarbintų specialistų šiuo metu jau turime 19.

Mano lūkestis buvo, kad 2028 m. lustų gamyklos Lietuvoje jau veiktų, nes konkurencija šioje pramonėje yra žiauri ir laikas čia svarbus tiek pat, kaip žmogui deguonis. Mes negalime sau leisti, kad kiti pirmiau pasistatytų tokio tipo gamyklas ir vėliau mums tektų atsikovoti užimtą rinką, geriau pirmiems ją užimti, o vėliau ginti.

Deja, svajonės kartais ir lieka svajonėmis, kai susiduri su valdžios aparato pasipriešinimu ir biurokratine mašina, kuri visus gerus norus bei iniciatyvas sumala į šipulius.

Aš per 33 savo verslo metus mačiau visko. Visi komentatoriai nuo sofos nuolat man linkėjo žlugti su savo planais ir svajonėmis. Aš juk irgi po „Litimpeks“ bankroto 1996 m. atsidūriau ant sofos, gavau socialinį būstą – galėjau ten ir likti, pasidėti alaus bambalį ir iki šiol komentuoti, kaip viskas aplink blogai ir visi kalti... Tačiau turėjau 4 dukras, o neturėjau duonos padėti ant stalo. Buvau jaunas, nepasidaviau, jaučiau atsakomybę prieš šeimą, bandžiau keltis daug kartų iš naujo ir iš naujo. Ir tik 2004 m. pavyko užsikabinti už mobiliųjų technologijų ir daiktų interneto. Kai spauda tyčiojosi iš mano kreivo telefono ir kai visus bandžiau įtikinti, kad ne jie yra ateitis, o daiktų internetas – niekas negirdėjo, net „Nokia“ viceprezidento neįtikinau ir jie baigė daiktų interneto planus 2006 m. Tuomet puoliau skraidyti po visą pasaulį ir ieškoti alternatyvų, kol radau. 

Nuo to laiko turėjau bankrutuoti kokius 15 kartų, bet matyt Dievas padėjo išlįsti per visas adatos skylutes. Matyt todėl ir padėjau pastatyti tris bažnyčias. Suprantu, žmonės netiki tuo, ko nemato. Elektros jūs irgi nematote, pajaučiate kad yra tik, kai gerai pakrato.

2020 m. mes pabaigėme statyti antrą THTH parko elektronikos gamyklą. Deja, įkurtuvės vyko tyliai, be fanfarų, nes užsidėję kaukes bandėme išgyventi COVID–19.

Visiems darbuotojams tada parašiau laišką, kad neišsigąstų, nebus jokios krizės, niekas neatleidinės ir algų nemažins kaip kiti. Ir mums pavyko per tą laikmetį dvigubai paaugti.

2021 m. bandžiau pristatyti THTH technologijų parko ir ateities planus premjerei, nes supratau, kad be valdžios pritarimo sunku įgyvendinti tokio masto projektus.

Su Ekonomikos ir inovacijų ministerijos atstovais mus priėmė premjerės patarėjai, tačiau išklausę mano planus statyti lustų gamyklą, išjuokė, kad nefantazuotume ir išprašė pro duris. Po kurio laiko pamačiau premjerę išeinat iš „Verslo žinių“ konferencijos, lipant laiptais paklausiau, kodėl Lietuvai neįdomios kelių milijardų eurų investicijos, nes mane jos patarėjai išprašė lauk. Gavau trumpą, labai lakonišką atsakymą: „Pažiūrėsim“. Po kiek laiko mane vėl pakvietė pas premjerę. Tąkart pamačiau premjerę su mįslinga šypsena, tarsi sakytų „Na, parodyk, ką gi tu čia planuoji“. Po trumpo mano pristatymo, kad trūksta elektros ir žemės lustų gamykloms, gavau patvirtinimą, kad padės kuo galės.

Ir man atsirado viltis, kad vis tik gali pavykti įgyvendinti tiek ilgai kurtą THTH technologijų parko projektą.

Pradėjome su Ekonomikos ir inovacijų ministerija derinti 3 stambius investicinius projektus, svarbius Lietuvai. Iš karto susidūrėme su dilema, o gal tiksliau absurdu, kad pagal Europos Komisijos teisės reikalavimus neturime teisės investuoti daugiau kaip 100 mln. Eur. Kitaip reikia kreiptis į Europos Komisiją ir laukti du metus tikintis gauti pritarimą. Ar čia viskas gerai su logika?

Aišku, radome sprendimą, kad yra minimalūs stambaus projekto reikalavimai, kuriuos turime užpildyti, kad atitiktume sąlygas. Vėliau galime investuoti papildomai, kiek dar atsiras noro. Tik viena problema – spauda transliuoja tuos minimalius kriterijus ir žmonėms atrodo, kad tai kažkokia niekinė investicija. Gali būti, kad ir biurokratai iš to susidaro tokį pat vaizdą.

Su ministerijos pagalba per Nacionalinę žemės tarnybą pasirašėme sutartis dėl 30 ha nuomos stambių projektų vystymui, pusėje ploto jau dygsta gamyklos, kitoje pusėje jau du metus nieko negalime daryti, nes jie nėra pramonės paskirties. Negalime pradėti lustų gamyklos projektavimo, kol neturime techninių sąlygų, gaištame labai brangų laiką. Pats kartais pasimetu, kur užstrigo šitas procesas, ar Vilniaus savivaldybėje, ar Ekonomikos ir inovacijų ministerijos stalčiuose – mes kaip kurjeris kursavome tarp jų abiejų, kol paklydome. Matyt, galai kažkur vandenyje.

Tik noriu pasakyti tiesą, kad su ministerija buvo gera dirbti, jautėme ir pagalbą, ir dėmesį, ir pastangas padėti. Per 33 mano verslo metus Aušrinė Armonaitė buvo pirma ministrė, kuri kalbėjosi su manimi tiesiogiai, o ne per sekretores. Man buvo neįprastai keista, kad valdininkai kalbasi su verslininkais – čia tikrai jie nori padėti? Ar aš nesapnuoju? To niekada nebuvo. Ir šios tiesos negalima neigti, galite ją rasti mano senuose komentaruose. Jaučiau didžiulę pagalbą, pradžioje iš Jovitos Neliupšienės, paskui iš Karolio Žemaičio. Ačiū jiems už didžiulį indėlį į šį projektą.

Tik viskas labai stipriai pasikeitė po prezidento rinkimų. Matyt, mano auka prezidento rinkimuose kažką taip įskaudino, ar nuvylė, kad dingo motyvacija. Tik noriu priminti, kad kai duodate priesaiką tarnauti Lietuvos žmonėms, turite gerbti ir tą, kuris turi kitokią nuomonę. Savo. 

O jei kažkam atrodo, kad smagu būtų mane ar mano verslą sužlugdyti, tai neišgąsdinsite – aš daug metų gyvenau prie suskilusios geldos ir tikrai nebijau vėl ten atsidurti. Ausyse skamba žodžiai iš rinkimų forumo: „Nepirkome iš „Teltonikos“ ir nepirksime“. Ir nepirkite. Pasaulis didelis – parduosime kitur. Neleisite dirbti Lietuvoje – dirbsime kitur. Po pirmos „Radarom“ akcijos, kuomet suteikėme 1,5 mln. Eur paramos, prasidėjo puolimas prieš „Teltoniką“. Suprantame iš kur ir kodėl, nukreiptas prieš mūsų veiklą ir visus mūsų projektus. Galima tik nukirpti mums elektros laidus, ir mus taip išjungti.

Kai lankiausi pas Energetikos ministrą, gavau patvirtinimą kad elektros bus, kad „Litgrid“ duos 63 MW elektros galios, reikalingos lustų gamykloms. Patikėjome, kad viskas bus kaip sutarta, ir drąsiai pradėjome 3 naujų gamyklų statybas. 

Kai išgirdome, kad ESO jau dalina elektros galingumus dar nepastatytos transformatorinės kitiems klientams, tuoj pat užsakėme visą 63 MW galingumą, nes vėl būtume išdurti. Skirstykla būtų pastatyta, o elektros mums jau būtų nebelikę. Po to užsakėme per juos ir reikalingos galios transformatorius.

Paprašėme ESO duoti nors pusę elektros šiuo metu 3 statomoms gamykloms bent 12 MW iš reikalingų 22 MW, iki kol atsiras nauja transformatorinė už kelerių metų. Atsakymas: mes neturime nė vieno papildomo kilovato – viskas išnaudota. Sako, turite 7,2 MW – štai ir gyvenkite su šita elektra kol „Litgrid“ atves naujus kabelius. 4,4 MW buvo rezervuota THTH R&D centrui, kur turėjo dirbti 2.000 konstruktorių projektuotojų.

Mes užpildėme 150 mln. Eur paskolos prašymą šio centro statyboms, turime gavę du statybų leidimus ir jau norėjome pradėti statybas, ILTE mums patvirtino 150 mln. Eur paskolą iš RRF lėšų ir atvyko į mūsų ofisą, kur turėjome tik sudėti parašus. Jiems buvo šokas, kai atsisakėme imti šią paskolą, nes neturime elektros. Šią 4,4 MW elektrą atidavėme statomoms gamykloms, tam kad turėtume bent tuos 7,2 MW, nes iš ESO gavome vos 2,8 MW naujų gamyklų statyboms. 

Beje, čia irgi kilo skandalas, kai pasiūlėme perkelti dalį galingumo nuo vienos gamyklos prie kitos už kelių šimtų metrų, kad kiekviena turėtų bent statyboms reikalingą elektrą. Sako: „Mokėkite 50.000 Eur baudą, kad atsisakote ir mažinate galingumą“. Pasirodo pagal jų teisės aktus mes jau mažiname galią, o ne perkeliame ten, kur mums jos neduoda. Ar ne absurdas?

Svarbu pasakyti, kad ESO tieks mums elektrą iš „Litgrid“ tinklo. Ir kai pradėjome bendrauti su „Litgrid“ atstovais dėl projekto – gavom guzą. Sako „Turime kitų svarbesnių Lietuvai projektų“. Tuomet ir supratome, kad bus blogai. Klausėme, ar ESO gali įvesti dujas, kad elektra būtų vietoje gaminama iš dujų. ESO sako turi pakankami dujų. Ieškojome, kas galėtų mums tam pastatyti generatorius, vedėme derybas, nagrinėjome aplinkosaugos niuansus ir darėme kaštų bei naudos analizę.

Vėliau pasijungė pats „Litgrid“ vadovas Rokas Masiulis ir pasiūlė mums alternatyvą, patiems statyti tinklą ir skirstyklą už savo pinigus fast track principu. Užsidegė geltonas šviesoforas vietoj raudono. Pasamdėme projektuotojus, jie derino projektą su „Litgrid“, rugpjūtį turėjome jau gauti statybos leidimą, bet užtruko kol taisė projektą – buvo apie 600 pastabų. 

Staiga trenkė perkūnas iš atrodė jau giedro dangaus – „VIA Lietuva“ uždraudė mums tiesti suprojektuotus tinklus kelių apsaugos zonoje ir pasiūlė iš naujo projektuoti kabelius per privačių žmonių sklypus. Ar įmanoma suderinti 7 km trasą nuo Rudaminos iki Liepkalnio su šimtais savininkų? Kiek tai užtruktų? Gal greičiau bus palaidoti projektą ir ieškoti vietos ar šalies kur nebus taip tyčiojamasi iš verslo ir iš tokių investicijų. 

Juolab, kad kuomet statybininkai neturėjo užsakymų, kai visi išsigando karo grėsmės, aš neišsigandau, drąsiai pradėjau naujų gamyklų statybas. Man nebūtų taip skaudu, jei ne duok Dieve, atskristų Kinijos raketos ir sunaikintų naujas gamyklas, bet labiausiai skauda kai brolis lietuvis kala vinį į tavo projekto grabo lentą. Viso gyvenimo projekto, kuriame aš pats su savo buldozeriu ir ekskavatoriumi kiekvieną dieną kasiau, lyginau, gražinau, kad būtų tobula, patogu, apgalvota, išjausta ir su meile. Taip, kaip architektai niekada nepadarys, nes sėdi biuruose ir nemato tikro vaizdo kaip viskas gali ir turi būti padaryta. Tai projektas, kuris turi padėti Lietuvos žmonėms užsidirbti, gauti didžiausius atlyginimus, kad būtų kam mokėti tuos didelius mokesčius, kad būtų už ką ir dėl ko ginti savo tėvynę nuo priešų.

Suprantu, kad viską darau ne taip, ne laiku, ne pagal kažkieno nuostatas ar tvarkas. Labai atsiprašau premjerės, kad sugadinau jos nuotaiką tokio gražaus jubiliejaus proga, nors ji čia visai ne prie ko. Ji man penktadienį skambino bei pakvietė atvykti į ministeriją 10 val. Pažadėjo sukviesti atsakingų institucijų vadovus ir surasti sprendimą, kaip tuos elektros kabelius galima atvesti. Viltis miršta paskutinė.

Interneto komentaruose mane valdininkai kaltina, kodėl aš tylėjau ir nesakiau, kodėl tik dabar, kodėl per socialinius tinklus. Aš tą sakiau nuolat. Pavyzdžiui, vasarą „Žinių radijo“ interviu aš tą kartojau tiesiogiai kiekvienam, su kuriuo bendravau, ir kuris atsakingas už tai, kad tinkamai atliktų savo pareigą ir savo darbą, tik manęs niekas nenorėjo girdėti. 

Niekada nerėmiau jokių politinių partijų, joms nepriklausiau, ir, kai prasidėjo rinkimų maratonas, man teko išjungti telefoną, kad nereikėtų kiekvieną kartą sakyti, kad niekam neduosiu jokių pinigų. Todėl man daugiau niekas nebeprisiskambina senuoju telefono numeriu. Jis nebeveikia.

Žmonės nevertina to, ką duodi veltui. Bet kai pasakai, kad atimsi ar išeisi, kažkodėl pasidaro to gaila. Gal šis mano nevilties šauksmas pažadins tuos, nuo kurių ir priklauso, kad šitos biurokratijos džiunglės būtų apgenėtos. Ne tik dėl manęs – dėl kiekvieno verslininko, kuris nusivylęs nuleidžia rankas, ar dar blogiau – eina ieškoti konjako dėžutės.

Ir ne finansinės problemos stabdo mūsų projektus, o biurokratija. Šiuo metu stovim, nes negalim nieko toliau projektuoti ir statyti, laukiam techninių sąlygų. Žada, kad gal bus pavasarį. Gal. Tęsiam tik tuos darbus kurie jau buvo pradėti. Todėl kreipėmės į bankus, kad mums 20 mln. Eur sumažintų nepanaudotus kreditus, nes mes jų vis tiek neturime kur išnaudoti. Kam laikyti sąskaitoje nenaudojamus pinigus.

Gal nauja valdžia perskaitys mano tekstą ir gal pagalvos, ką gali padaryti geriau.

Tik neramu dėl neapykantos ir melo srauto, kokio senai neregėjau. Dėl ko visa tai? Ar tikslas dėl valdžios perkąsti gerklę konkurentui? Apjuodinti vienas kitą daug išminties nereikia – atsibuskime, tauta esame, geriau žmoniškai pasakykite, ką visi kartu ir pozicija, ir opozicija padarysite, ir kaip, kad gyventume geriau, kad kiekvienas taptų turtingas, o ne kad visi taps lygūs, bet vargšai. Tauta renkasi pagal kalbas, bet palydi pagal darbus, tai kada Lietuva iš tikrųjų taps gerovės valstybe? Sulauksime?!

Komentaro autorius Arvydas Paukštys, „Teltonikos“ įmonių grupės savininkas, prezidentas."

 

 

 

Llama modelių vadovas pradedantiesiems

 

Llama2 galėtų būti naudojamas komerciniais tikslais. Skirtingai nuo ChatGPT, Llama modelius galima naudoti, nesiunčiant informaciją iš asmeninio kompiuterio į kompanijos serverį, todėl komercinės paslaptys Llama atveju lieka saugios. Vadovas yra čia.