Kodėl Vakarai iškabina Zelenskį, kad išdžiūtų

 „Išrinktasis prezidentas Donaldas Trumpas paveldi, krauju persunktą, karą Ukrainoje. Jis pažadėjo greitai užbaigti skerdynes.

 

 D. Trumpas nepaaiškino jo plano – jei iš tiesų turi, – bet išrinktasis viceprezidentas JD Vance'as paragino Ukrainą perleisti rusų apgyvendintą žemę Rusijai ir atsisakyti prašymų prisijungti prie NATO mainais į taiką. D. Trumpo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, Floridos atstovas Michaelas Waltzas kritikavo JAV pagalbos srautą Ukrainai ir paragino skubiai pradėti derybas, abejodamas, ar Jungtinės Valstijos turėtų remti visišką Ukrainos išlaisvinimą.

 

 Jei D. Trumpas vadovausis jų patarimais ir pastūmės Ukrainą į derybas, dėl kurių bus prarasta teritorija, jo politiniai varžovai ir jo paties partijos vanagai apkaltins jį Ukrainos apleidimu ir Vladimiro Putino apdovanojimu.

 

 Jie būtų teisūs; jokiu būdu negalima to sucukruoti. Ukrainiečiai būtų pakabinti išdžiūti.

 

 D. Trumpas vis tiek turėtų tai padaryti.

 

 Dešimtys žmonių, o dažnai ir šimtai, kasdien miršta šiame aštriame kare. D. Trumpas turėtų pasinaudoti galimybe išgelbėti gyvybes. Niekas neateina gelbėti Ukrainos. Galiausiai reikės susitarimo.

 

 Rusijos pozicijos pamažu stiprėjo, todėl nėra pagrindo tikėtis, kad V. Putinas dabar praras persvarą. Tai gali atrodyti, kaip pralaimėjimas, bet tai taip pat yra realizmas. Tai taip pat nėra tik JAV respublikonų suvokimas – jau seniai pasigirdo pranešimai apie Bideno administracijos pareigūnus, kurie tyliai bando paskatinti Ukrainą deryboms.

 

 Ambicingas 2023 metų Ukrainos kontrpuolimas, turėjęs nutraukti tiekimo maršrutus tarp Rusijos ir Krymo (istoriškai vertinamo, strategiškai patogioje vietoje esančio, pusiasalio, kurį Rusija atsiėmė 2014 m.), žlugo. Praėjusį rugpjūtį Ukraina sugebėjo užgrobti kelis šimtus kvadratinių mylių Rusijos teritorijos Kurske, tačiau Rusija pamažu atima tą žemę. Apie 50 000 karių (įskaitant 10 000 šiaurės korėjiečių) dabar yra sutelkti, ruošiantis puolimui Kursko srityje. Tuo pat metu Rusija žengia į priekį rytuose ir pietuose.

 

 Tuo tarpu Ukraina veržiasi ieškoti karių. Pranešama, kad po dvejus metus ir devynis mėnesius trukusios, kovos su Rusija, Ukrainos policija ir šauktinių pareigūnai traluoja metro stotis ir barus, ieškodami naujokų. Priklausomybė nuo Vakarų ginklų reiškia, kad siuntos gali (ir tikrai įsipainioja) įsipainioti į politiką ir vėluoti.

 

 Ukrainos ir Rusijos pritraukimas prie stalo būtų tik sunkių derybų pradžia. Sprendimai, kiek užkariautos Ukrainos žemės lieka Rusijos kontroliuojamos, yra sudėtingi, tačiau tai net nebus pati sunkiausia dalis – juk bet kurios šalies vadovas gali juos laikyti laikinais praradimais ar laimėjimais, kuriuos vėliau diplomatijos ar net jėgos pagalba atšauks. Prezidentas Volodymyras Zelenskis jau seniai tvirtino, kad Ukraina kovos tol, kol nuo Rusijos bus išlaisvinta žemė, tačiau pastaruoju metu jis skambėjo realistiškiau arba bent jau apsiramino. Šiomis dienomis jis labai siekia tarptautinio saugumo garantijų būsimų Rusijos atakų atveju.

 

 Tikrai neišsprendžiama problema yra pono Zelenskio reikalavimas, kad Vakarai apsaugotų Ukrainą nuo būsimų Rusijos atakų, suteikdami tai, ką diplomatai eufemistiškai vadina „saugumo garantijomis“. Praktiškai Ukraina nori, kad jos karinės pajėgos būtų atkurtos ir sustiprintos (tą dalį bus nesunku gauti), o taip pat, svarbiausia ir prieštaringai, nedelsiant pakviesti įstoti į NATO.

 

 Vien dėl to derybos gali žlugti. Putinas kaip taikos sąlygą pareikalavo, kad Ukraina įsipareigotų likti neprisijungusi (kitaip tariant, be NATO ar saugumo sutarčių) ir nebranduolinė (Ukraina yra pajėgi sukurti branduolinį ginklą, ir tai gali būti tikėtina, net ir kraštutinė priemonė), atsarginis planas, jei Vakarai negali suteikti apsaugos). P. Vance'as taip pat pasiūlė Ukrainai įsipareigoti laikytis neutralumo ir atsisakyti jos NATO ambicijų. Net prezidentas Bidenas, kuris neva yra didžiausias Ukrainos gynėjas, pareiškė, kad nepalaikytų „Ukrainos NATOizacijos“.

 

 Žinoma, Jungtinės Valstijos įtariai žiūri į Ukrainos prisijungimą prie NATO: jei būtume pasirengę kariauti su Rusija, kad išgelbėtume Ukrainą, tai darytume dabar. Jei JAV tikrai norėtų, kad Ukraina laimėtų bet kokia kaina, jos atsiųstų karius ir panaikintų ginklų apribojimus. Tačiau niekas protingas, įskaitant šį rašytoją, nenori rizikuoti sukels tiesioginį karą tarp branduolinį ginklą turinčių priešų: Rusijos ir JAV.

 

 JAV pareigūnai šį karą paprastai apibūdina kilniais žodžiais, išaukštindami savo nepajudinamą paramą Ukrainai – 175 milijardų dolerių vertės – kovoje su Rusija. Tačiau kartais jie būna blyškesni, pavyzdžiui, kai gynybos sekretorius Lloydas Austinas žurnalistams Lenkijoje praėjus porai mėnesių po įvykių pradžios pasakė, kad Jungtinės Valstijos nori matyti Rusiją „susilpnėjusią“. Komentaras rodo, kad JAV ginklu pavers ukrainiečių patriotizmą ir praras ukrainiečių gyvybes, nes užsitęsęs karas – netgi karas, kuris, tikriausiai, negali būti laimėtas – atitiko JAV interesą susilpninti pono Putino galią.

 

 Manau, kad teisinga vadinti Ukrainą įgaliotuoju karu, nes manau, kad galima pagrįstai daryti išvadą, kad Bideno administracija palaikė karą, ne tik gerbdama Ukrainos pasiryžimą kovoti su Rusija, bet ir dėl to, kad karas buvo galimybė nualinti mūsų priešą, tiesiogiai jį įtraukiant.

 

 Tuo tarpu Jungtinės Valstijos pasirinko nepatogų vidurį – pakankamai palaikė karą, kad jis tęstųsi, bet niekada pakankamai, kad laimėtų. Karas Ukrainoje Amerikai nepasiūlo pono Putino problemos sprendimo.

 

 Nė viena pusė nepaskelbė patikimo aukų skaičiaus, tačiau manoma, kad nuo 2022 m. įvykių žuvo apie milijoną karių ir civilių.

 

 Šiuo metu Ukrainoje miršta daugiau, nei gimstamumas, o tai paverčia smurtą demografiniu stabdžiu.

 

 Dabar ateina dar viena šalta žiema, o Ukrainos elektros infrastruktūra yra taip sugriauta, kad tamsiais ir atšiauriais mėnesiais žmonės kasdien ištvers iki 20 valandų elektros energijos tiekimo trūkį.

 

 Šiame niūriame kraštovaizdyje yra patys ekstremaliausi ir tragiškiausi valdžios žaidimų, kuriuos Ukrainos žemėje negailestingai sužaisdavo didesnės jėgos, rezultatai. Tiek Rusija, tiek JAV dešimtmečius išnaudojo Ukrainos vidinį susiskaldymą, kad pakenktų viena kitai ir siektų regioninės įtakos.

 

 Vienas po kito einančių JAV administracijų diplomatai ir šnipai įbrido į posovietinės Ukrainos valdžios tarpininkavimo pelkes, kur korupcija buvo tanki, o aštrūs susiskaldymai skyrė Maskvos remiamus politikus nuo tų, kurie matė Ukrainos ateitį su Europa.

 

 2007–2010 m. rašiau apie Ukrainą, kaip „The Los Angeles Times“ Maskvos biuro vadovas ir daugelį metų stebėjau tą patį ciklą. Jungtinės Valstijos nuolat žada daugiau, nei nori ar gali duoti Ukrainoje, priešindamos Rusiją ir palikdamos Ukrainą pono Putino rūstybės pažeidžiamą.

 

 Tai sena tendencija: žlugus Sovietų Sąjungai, Ukraina atsidūrė trečio pagal dydį branduolinio arsenalo valdyme. Prezidentas Billas Clintonas įtikino prezidentą Leonidą Kravčiuką išardyti branduolinius ginklus ir parduoti uraną Rusijai. Mainais už tai, kad p. Kravčiukas laikysis reikalavimų, Clintonas pasiūlė saugumo garantijas, kurios akivaizdžiai liko neįgyvendintos.

 

 George'o W. Busho administracija labai palaikė Ukrainos oranžinę revoliuciją 2004 m., kai protestuotojai pasmerkė Maskvos remiamą kandidatą į prezidentus Viktorą Janukovyčių ir reikalavo glaudesnio aljanso su Europa ir Vakarais.

 

 Džiaugsminga JAV vyriausybė, giedodama apie reformas ir demokratiją, apipylė provakarietiškas grupes finansavimu ir mokymais.

 

 P. Putinas įsiuto; Oranžinė revoliucija vis dar pasirodo jo kalbose kaip didžiausias JAV piktnaudžiavimo ir išdavystės demonstravimas.

 

 Suprasdamas V. Putino įniršį ir Ukrainos pažeidžiamumą, G. Bushas pažadėjo siekti Ukrainos narystės NATO. Tai niekada neįvyko. Narystė NATO liko nepasiekiama Ukrainai – viliojantis išsigelbėjimas kabojo, bet nepasiekė.

 

 Kad ir ką galvotumėte apie NATO (kita tema kitai dienai), nėra jokios abejonės, kad Vakarai, kalbėdami iš abiejų lūpų pusių, paliko Ukrainą nepakeliamoje geopolitinėje aklavietėje. Šalis negavo NATO apsaugos – tik pasekmių, kai V. Putinas piktinosi Ukrainos galimybe prisijungti prie NATO. Praėjus beveik dviem dešimtmečiams, Ukraina lieka ten, kur ilgai užsitęsė: visada ant slenksčio, kad bus įtraukta į aljansą, bet niekada iki galo.

 

 Būtent ši nerami dinamika – Ukraina, artima Vakarams, siekianti įtraukti į Vakarus, bet iš tikrųjų nėra jų dalis – nulėmė JAV šio pragaištingo karo valdymą.

 

 Norime, kad Ukraina veiktų, kaip protektoratas, bet, galiausiai, nenorime jos ginti. Protinga, negraži strategija – taktiškai gintina, bet moraliai smerktina.

 

 Amerika nesiruošia išgelbėti Ukrainos. Galbūt, mums reikia, kad ponas Trumpas – atviras ir teisingas – pagaliau tai pasakytų garsiai ir atitinkamai pasielgtų.“ [1]

 

 
1. Trump Can Speed Up the Inevitable in Ukraine: Guest Essay. Stack, Megan K.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 17, 2024.

Why the West is Hanging Out Zelensky to Dry

"President-elect Donald Trump is inheriting a blood-soaked war in Ukraine. He has pledged to put a swift end to the carnage.

Mr. Trump hasn’t explained his plan — if, indeed, he has one — but Vice President-elect JD Vance has called for Ukraine to cede inhabited by the Russians land to Russia and drop its pleas to join NATO in exchange for peace. Mr. Trump’s national security adviser nominee, Representative Michael Waltz of Florida, has criticized the flow of U.S. aid to Ukraine and called for prompt negotiations, questioning whether the United States should support the complete liberation of Ukraine.

If Mr. Trump follows their advice and pushes Ukraine into talks that result in lost territory, his political rivals as well as hawks in his own party will accuse him of abandoning Ukraine and rewarding Vladimir Putin.

They would be right; there’s no way to sugarcoat it. Ukrainians would be hung out to dry.

Mr. Trump should do it anyway.

Dozens of people, and often hundreds, are dying every day in this grinding war. Mr. Trump should seize the chance to save lives. Nobody is coming to save Ukraine. A settlement will eventually be needed.

The Russian position has gradually strengthened, and there is no reason to expect Mr. Putin to lose the upper hand now. That may sound like defeatism, but it’s also realism. Nor is it a partisan perception — there have long been reports of Biden administration officials quietly trying to nudge Ukraine toward negotiations.

The ambitious 2023 Ukrainian counteroffensive, meant to cut supply routes between Russia and Crimea (the historically prized, strategically located peninsula joined to Russia in 2014) collapsed. Ukraine managed to capture a few hundred square miles of Russian territory in Kursk last August — but Russia has been slowly clawing the land back. Some 50,000 troops (including 10,000 North Koreans) are now massed in preparation for an attack in Kursk area. At the same time, Russia is advancing in the east and south.

Meanwhile, Ukraine is scrambling to find soldiers. After two years and nine months of battle against a behemoth invader, Ukrainian police and conscription officers reportedly trawl subway stations and bars, hunting for recruits. The dependence on Western weapons means that shipments can (and do) get tangled in politics and delayed.

Getting Ukraine and Russia to the table would be only the beginning of an arduous negotiation. Decisions about how much conquered Ukrainian land remains under Russian control are fraught, but that won’t even be the hardest part — after all, either country’s leader can frame those as temporary losses or gains to be reversed later through diplomacy or even force. President Volodymyr Zelensky has long insisted that Ukraine would fight until every bit of soil was liberated from Russia, but more recently, he has sounded more realistic, or at least resigned. These days, he’s been pushing hard for international security guarantees in case of future Russian attacks.

The truly intractable problem is Mr. Zelensky’s demand that the West protect Ukraine from future Russian attacks by providing what diplomats euphemistically call “security guarantees.” In practice, Ukraine wants its military rebuilt and strengthened (that part will be easy to get) and also, crucially and controversially, an immediate invitation to join NATO.

On that point alone, talks could collapse. Mr. Putin has demanded, as a condition of peace, that Ukraine commit to remaining nonaligned (in other words, no NATO or security treaties) and nonnuclear (Ukraine is capable of developing nuclear weapons, and this could be a plausible, if extreme, backup plan if the West can’t provide protection). Mr. Vance, too, has suggested that Ukraine should commit to neutrality and give up its NATO ambitions. Even President Biden — who purports to be Ukraine’s greatest defender — has said that he wouldn’t support the “NATOization of Ukraine.”

Of course the United States is leery of Ukraine joining NATO: If we were willing to go to war with Russia to save Ukraine, we’d be doing so right now. If the United States truly wanted Ukraine to win at all costs, it would send troops and lift the restrictions on the weapons. But nobody sensible — this writer included — wants to risk igniting a direct war between the nuclear-armed nemeses Russia and the United States.

U.S. officials usually describe this war in noble terms, extolling their unflinching support — $175 billion worth — for Ukraine in the fight against Russia. Sometimes, though, they are blunter — such as when Defense Secretary Lloyd Austin told reporters in Poland a couple of months after the invasion that the United States wants to see Russia “weakened.” The comment suggested that the United States would weaponize Ukrainian patriotism, and spend Ukrainian lives, because a prolonged war — even a war that could probably not be won — suited U.S. interest in chipping away at Mr. Putin’s staying power.

I believe it’s right to call Ukraine a proxy war, because I think it’s reasonable to conclude that the Biden administration has supported the war not only in deference to Ukrainian determination to fight off Russia but also because the war was a chance to debilitate our enemy without directly engaging it.

The United States, meanwhile, staked out an awkward middle ground — supporting the war enough to keep it going, but never enough to win. The war in Ukraine doesn’t offer America a solution to the problem of Mr. Putin.

Neither side has released reliable casualty figures, but an estimated one million soldiers and civilians are believed to have been killed since the 2022 invasion.

Deaths now outpace births in Ukraine, turning the violence into a demographic drag.

Now another cold winter bears down, and Ukraine’s electricity infrastructure is so bomb-wrecked that people are expected to endure daily blackouts of up to 20 hours through the dark and bitter months.

This bleak landscape contains the most extreme and tragic results of the power games that have been played out mercilessly on Ukrainian soil by greater powers. Both Russia and the United States have for decades exploited Ukraine’s internal divisions to undermine each other and jockey for regional influence.

Diplomats and spies from successive U.S. administrations waded into the swamps of post-Soviet Ukrainian power-brokering, where corruption was thick and sharp divisions separated politicians backed by Moscow from those who saw Ukraine’s future — and sought protection from Russia — with Europe.

I covered Ukraine as the Moscow bureau chief for The Los Angeles Times from 2007 to 2010 and have watched the same cycle replay for years. The United States perpetually promises more than it’s willing or able to deliver in Ukraine, antagonizing Russia and leaving Ukraine vulnerable to Mr. Putin’s wrath.

This is an old trend: When the Soviet Union crumbled, Ukraine found itself in possession of the world’s third-largest nuclear arsenal. President Bill Clinton cajoled and persuaded President Leonid Kravchuk to dismantle the nuclear weapons and sell the uranium to Russia. In exchange for Mr. Kravchuk’s compliance, Mr. Clinton offered security assurances — which have manifestly gone unfulfilled.

The George W. Bush administration heavily backed Ukraine’s Orange Revolution in 2004, when protesters denounced the Moscow-backed presidential candidate Viktor Yanukovych and demanded a tighter alliance with Europe and the West.

A delighted U.S. government, crowing about reform and democracy, showered the pro-Western groups with funding and training.

Mr. Putin was furious; the Orange Revolution still features in his speeches as the ultimate demonstration of U.S. malfeasance and treachery.

Conscious of Mr. Putin’s rage and Ukraine’s vulnerability, Mr. Bush promised to push for Ukrainian membership in NATO. It never happened. NATO membership has remained out of reach for Ukraine — a tantalizing deliverance dangled but never reached.

Whatever you think of NATO (another topic for another day), there is no question that the West, by talking from both sides of its mouth, left Ukraine in an untenable geopolitical limbo. The country didn’t get the protections of NATO — just the consequences of Mr. Putin lashing out over the possibility of Ukraine joining NATO. Nearly two decades later, Ukraine remains where it has long lingered: always on the verge of being taken into the alliance but never quite there.

It is this uneasy dynamic — a Ukraine close to the West, striving for inclusion in the West, but not truly part of it — that has defined the U.S. management of this disastrous war.

We want Ukraine to function as a protectorate, but ultimately, we are unwilling to protect it. A sensible, ugly strategy — tactically defensible but morally reprehensible.

America is not going to save Ukraine. Maybe we need Mr. Trump — open and straight talking — to finally say so out loud and act accordingly." [1]

 
1. Trump Can Speed Up the Inevitable in Ukraine: Guest Essay. Stack, Megan K.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 17, 2024.