Why Are Girls Less Likely to Become Scientists? --- Closing the gender gap in STEM jobs has proved difficult, perhaps because it has more to do with the priorities of men and women than with sexism

"Despite years of programs to get girls to code and to pair female scientists with mentors, men outnumber women two-to-one in STEM -- science, technology, engineering and math -- jobs. The gender gaps are especially wide in some of the fastest-growing and best-paying fields, such as computer science and engineering.

Advocates for closing these gaps argue that women are victims of structural inequities, such as biased hiring practices and unequal parenting demands. They are not wrong, and their effort to encourage girls to pursue STEM and to retain women in these fields makes sense. But I'm not sure they will yield the desired effects.

Sexism is surely a problem, but it may not be the main problem.

There's growing evidence that girls and women aren't pursuing STEM careers because they'd simply prefer not to.

That is, that sex differences in the STEM workforce may largely be a product of sex differences in interests and priorities.

This is a controversial claim, but there's abundant research to support it. First, if discrimination were preventing women from entering STEM fields, then women in countries with less gender equity, such as in the Middle East and South Asia, would surely be less likely to pursue STEM careers than women in countries with greater gender equity, such as in Scandinavia. After all, there must be more barriers for women who want to be scientists in Algeria than in Finland. In fact, we see the opposite: Women make up over 40% of the STEM graduates in Algeria and only 20% in Finland. This pattern can be seen around the world.

The likely story here is that gender equity matters less than money. Countries with less gender equity tend to be poor, and careers in STEM are one of the clearest routes to financial success anywhere. Women with strong quantitative skills in poor countries have good reason to enter the sciences to make a living. Women in relatively rich countries can afford to pursue less lucrative careers without risking a life of poverty.

Now let's consider the ratios of men to women in different STEM disciplines in the U.S., which have been carefully documented for over 50 years. Even as women have entered these fields in droves and have outnumbered male Ph.D.s in general for over 15 years, the relative ranking of STEM disciplines -- from most to least male-dominated -- has remained largely unchanged since the 1970s.

Engineering, for example, has always led the list as the most male-dominated discipline in the U.S., as measured in Ph.D.s, followed by math and computer science. Meanwhile, social sciences and life sciences have always had the greatest share of female Ph.D.s. These trends have held steady even as the share of female Ph.D.s in these disciplines has tripled and quadrupled.

Why are women consistently more likely to become sociologists than chemical engineers? Some suggest that women simply prefer fields with more women, but this explanation doesn't seem sufficient. Male Ph.D.s in psychology outnumbered women three to one in 1970, yet women still entered the discipline en masse, and now earn around 75% of all psychology Ph.D.s, according to the National Science Foundation.

A better explanation for lasting sex differences in various disciplines, I believe, is that they reflect the inherent attractiveness of different fields to men and women.

Scores of surveys over the last 50 years show that women tend to be more interested in careers that involve working with other people while men prefer jobs that involve manipulating objects, whether it is a hammer or a computer.

These leanings can be seen in the lab, too. Studies published in the Personality and Social Psychology Bulletin in 2016, for example, found that women were more responsive to pictures of people, while men were more responsive to pictures of things.

Consistent with what men and women say they want, the STEM fields with more men, such as engineering and computer science, focus on objects while those with more women, such as psychology and biomedicine, focus on people.

Given the push to get more people -- and especially more girls -- interested in STEM, it is worth noting that talented students of both sexes tend to avoid a career in math or science if they can pursue something else. STEM jobs aren't for everyone, regardless of how lucrative they may be.

A study of more than 70,000 high-school students in Greece, published in the Journal of Human Resources in 2024, found that girls on average outperformed boys in both STEM and non-STEM subjects but rarely pursued STEM in college if they were just as strong in other things. A study of middle-aged adults who had been precocious in math as teens, published in the journal Psychological Science in 2014, found that only around a quarter of the men were working in STEM and IT.

Large-scale studies around the world show that women are generally more likely than men to have skills in non-STEM areas, while men who are strong in math and science are often less skilled elsewhere. But while everyone seems to be concerned about whether girls are performing well in STEM classes, no one seems all that troubled by the fact that boys are consistently underperforming in reading and writing.

Consider the scores in reading, math and science among high-school students in 80 different countries from Albania to Vietnam, all of whom take the same test in their own language. In every country, female students outperform male students in verbal tasks. The STEM data are bouncier, with girls sometimes outperforming boys and sometimes not.

It is likely, then, that girls who are strong in STEM subjects have more options for what careers to pursue, given their strengths elsewhere.

But this still raises a big question: Why do girls outperform boys verbally in every country? The answer is a complicated mix of neuroscience, biology and life experiences, but it largely boils down to an essential evolutionary difference, which is that females tend to be more socially connected than males, and connection demands strong verbal skills.

The reason for the primacy of social connections among females can be explained largely by child care. Because women have long borne the brunt of reproduction, they have historically needed lots of help raising their children. Men have traditionally helped indirectly, as providers of food and protection, so women who want their kids to reach adulthood had good reason to forge bonds with other women while the men were out hunting.

Connection necessitates caring and communication. We tend to focus on women's under-representation in STEM, but they are also over-represented in careers that emphasize care and communication, such as nursing and teaching.

It is not a coincidence that these jobs typically pay poorly, as we tend to devalue what some call "women's work." The clearest evidence of this comes from an analysis of occupational pay levels from 1950 to 2000, published in the journal Social Forces in 2009, which found that when the share of women in a career grew, those jobs began to pay less.

Market forces have failed to correct this devaluation of care work, but this may change. AI may soon outperform most humans at most STEM tasks, but it looks less likely to replace jobs that require a caring human touch.

Efforts to remove the barriers that may prevent girls and women from pursuing STEM are certainly worthy, but prejudice and discrimination clearly don't tell the whole story. Perhaps the answer is to offer both coding camps for girls and caring camps for boys, and more generally to make sure that so-called "women's work" pays better.

---

William von Hippel is a social scientist in Australia. This essay is adapted from his new book, "The Social Paradox: Autonomy, Connection, and Why We Need Both to Find Happiness," published by Harper (which, like The Wall Street Journal, is owned by News Corp)." [1]

    
1. REVIEW --- Why Are Girls Less Likely to Become Scientists? --- Closing the gender gap in STEM jobs has proved difficult, perhaps because it has more to do with the priorities of men and women than with sexism. William von Hippel.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 08 Mar 2025: C3.

 

Trumpas griauna pasaulio tvarką, kurią sukūrė Amerika --- JAV prezidentui susitaikius su Putinu, ilgamečiai sąjungininkai JAV pradeda vertinti ne tik, kaip nepatikimą, bet ir kaip galimą grėsmę jų pačių saugumui

 

 „80 metų trunkantis Amerikos, kaip stipriausios pasaulio jėgos, santykinai geranoriško hegemono, kuris pritraukė norinčius partnerius ir sąjungininkus, veiklos pagrindas yra dvi pagrindinės JAV iniciatyvos, pradėtos, reaguojant į Antrojo pasaulinio karo chaosą.

 

 Viena iš jų buvo sušaukti 1944 m. Bretton Woods konferenciją, kurioje buvo įtvirtinta laisvos prekybos ir žemų tarifų idėja, sukurianti, precedento neturinčią, gerovę Vakarams. Kita, po penkerių metų, turėjo vadovauti NATO – aljanso, kuris laimėjo Šaltąjį karą ir užtikrino taiką Europoje, įkūrimui.

 

 Noras sukurti šią sistemą iš pasaulinio karo chaoso ir griuvėsių, rašė Deanas Achesonas, pagrindinis Roosevelto ir Trumano patarėjas per visą šį laikotarpį, pareikalavo, kad Amerika dėtų „įsivaizduojančias pastangas, unikalias istorijoje ir net didesnes, nei ankstesniu kovų laikotarpiu“.

 

Achesonas, kuris pirmą kartą įžengė į politiką 1930-aisiais, siekdamas kovoti su „America pirmiausia“ izoliacionistais, savo atsiminimus pavadino „Dabartis kūrimo metu“.

 

 Prezidentas Trumpas stulbinančiu greičiu panaikina abu šiuos palikimus. Jo antroji administracija nusitaikė į artimiausius Amerikos sąjungininkus, taikydama baudžiamuosius muitus, įsakė staigiai nutraukti karinę pagalbą Ukrainai, įšaldė užsienio pagalbą ir kelia geopolitinio persiorientavimo į Rusiją perspektyvą.

 

 Antradienio kreipimesi į Kongresą D. Trumpas pareiškė, kad „mes dešimtmečius buvome beveik visų šalių žemėje apiplėšiami, ir mes neleisime, kad tai vyktų ilgiau“, ir pridūrė, kad dabar „mes susigrąžiname savo suverenitetą“.

 

 Jo veiksmai paskatino likusį pasaulį ieškoti atsako, iš esmės pertvarkyti tarptautinę tvarką, kurioje buvę Amerikos sąjungininkai pradeda vertinti JAV, kaip ne tik nebepatikimas, bet, galbūt, kaip tiesioginę grėsmę jų pačių saugumui.

 

 „JAV perėjo į kitų šalių gretas, o ne stovi su tokiomis šalimis, kaip Kanada, kaip Prancūzija, kaip Japonija, o dabar stoja su tokiais žmonėmis, kaip Putinas. Žmonės visame pasaulyje turėtų būti labai susirūpinę“, – sakė Kanados įstatymų leidėjas Yvanas Bakeris, pakartodamas požiūrį, kuris taip pat greitai tampa Europos konsensusu.

 

 Trumpas jau pliaukštėlėjo Kanadą, su kuria derėjosi dėl laisvosios prekybos susitarimo per savo pirmąją administraciją, įvedęs 25% tarifus, tačiau netrukus daugumą jų pristabdė. Jis sako norintis, kad šalis nustotų būti nepriklausoma tauta ir prisijungtų prie JAV, kaip 51-oji valstija.

 

 Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas trečiadienį dramatiškame kreipimesi į tautą, kuriame prašė didelio ginklavimosi iniciatyvos, pareiškė, kad Europa negali leisti, kad jos ateitį spręstų Vašingtonas ir Maskva, ir kad dabar ji turi ruoštis Amerikai, kurios nebėra šalia.

 

 „Mes įžengiame į naują erą“, – sakė Macronas. „Mūsų karta nebegaus naudos iš taikos dividendų, ir nuo mūsų priklauso, ar rytoj mūsų vaikai galės atsiimti mūsų įsipareigojimų dividendus“.

 

 Pirmosios Trumpo administracijos metu tarp sąjungininkų buvo panaši neviltis, tačiau iki jo kadencijos pabaigos NATO aljansas tapo stipresnis, o Rusija – silpnesnė, sakė Matthew Kroenigas, Atlanto tarybos Vašingtone Scowcroft centro vyresnysis direktorius, tuo metu ėjęs vyresniojo Pentagono patarėjo pareigas.

 

 „Žmonės per daug reaguoja į retoriką ir simboliką ir nekreipia pakankamai dėmesio į pagrindinius rezultatus“, – sakė jis. „Jei po šešių ar 18 mėnesių mūsų NATO sąjungininkai išleis daugiau ir Ukrainoje bus paliaubos, manyčiau, kad būtume geresnėje vietoje, nei šiandien.”

 

 Trumpo administracijai šią savaitę nusprendus nutraukti karinę pagalbą ir gyvybiškai svarbią žvalgybą Ukrainai, prezidentas penktadienį pagrasino įvesti Rusijai daugiau sankcijų ir muitų, jei ji neprisės prie derybų stalo. Dabartinė Rusijos prekyba su JAV yra nedidelė.

 

 Pirmajame savo prezidento poste D. Trumpas atvirai suabejojo ​​aljansų ir laisvosios prekybos verte, kartu išreiškė susižavėjimą stipriais lyderiais ir panieką kitoms NATO narėms, ypač Europoje. Tačiau šiandien, kai Kongrese ar administracijoje beveik nėra opozicijos, tų impulsų siekiama nevaržomai ir neprilygstamai energingai. Taip pat yra naujas, daug labiau destabilizuojantis ingredientas: pretenzijos į svetimas žemes, tokias, kaip Kanada, Grenlandija, Panamos kanalas ir net Gazos ruožas.

 

 "Pirmą savo kadenciją D. Trumpas manė, kad Amerika buvo apgaudinėjama. Jo atsakas buvo atsitraukimas", – sakė Australijos Lowy instituto ekspertų grupės vykdomasis direktorius Michaelas Fullilove'as. "Antrojoje kadencijoje tas pats mąstymas jį stumia į išorę. Dabar Trumpas nori daugiau pinigų apsaugai ir daugiau teritorijos – ir yra pasirengęs panaudoti prievartą, kad gautų tuos dalykus."

 

 Trumpo administracijos pareigūnai savo politiką Vakarų pusrutulyje dažnai vadina Monroe doktrina 2.0“ – naujas XIX amžiaus reikalavimo dominuoti Amerikoje įsikūnijimas.

 

 Nors Trumpas teigia, kad siekia pasaulinės taikos radikaliomis permainomis Amerikos kartų senumo sutarimu, sprogus jo neomerkantilizmo ir XIX amžiuje panašaus imperinio mąstymo derinys iš tikrųjų gali pastūmėti pasaulį prie naujo gaisro, perspėjo Evelyn Farkas, McCaino instituto vykdomoji direktorė.

 

 „Abu jo užsienio politikos aspektai – saugumo komponentas, taip pat prekybos ir ekonomikos komponentas – kelia daug pavojų ne tik Jungtinėms Valstijoms, bet ir pasauliui“, – sakė ji. „Matome, kad imamasi veiksmų, kuriuose yra potencialaus pasaulinio karo branduoliai“.

 

 Žinoma, per pastaruosius aštuonis dešimtmečius JAV ne visada buvo geranoriška pasaulio galia. Ji rėmė perversmus ir represines diktatūras Lotynų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje, o 2003 m. įsiveržė į Iraką ir jį okupavo. Tačiau daugiau, nei šimtmetį ji nebandė visam laikui užgrobti kitų tautų teritorijų. Ir pasaulinėse varžybose su varžovais ji tapo žmogaus teisių ir demokratinių vertybių, kurios įsitvirtino visame pasaulyje, globojamos amerikiečių, čempionė, ypač tose šalyse, kurias nugalėjo 1945 m.

 

 D.Trumpo prekybos karai, Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio žeminimas, grasinimai Kanadai, Panamai ir Danijai bei Europos sąjungininkų atitraukimas į nuošalį sugriovė šį palikimą visame pasaulyje, taip pat ir Azijoje. Amerikos įvaizdis Azijoje pasikeitė „iš išvaduotojos į didžiulį trikdytoją į nuomotoją, ieškantį nuomos“, sakė Singapūro, vieno artimiausių Vašingtono partnerių Azijoje, gynybos ministras Ng Engas Henas.

 

 Esminis klausimas, kurį sau užduoda šie Azijos sąjungininkai, yra tai, ar, regis, pripažinusi Rusijos teisę į įtakos sferą Europoje, D. Trumpo administracija taip pat ieškos panašaus susitarimo virš sąjungininkų galvų, kad padalintų pasaulį su Kinijos Xi Jinpingu.

 

 D.Trumpo pasirinktas gynybos sekretoriaus pavaduotojas politikai Elbridge Colby pakėlė daugelio antakius, per neseniai įvykusius patvirtinimo klausymus Senate paliudijęs, kad Taivanas, nors ir yra labai svarbus Jungtinėms Valstijoms, nėra „egzistencinis interesas“. Trumpas taip pat pagrasino įvesti muitus Taivanui, nes tai yra dalis jo ekonominių veiksmų prieš artimiausius Amerikos prekybos partnerius.

 

 Vykstant dideliems pokyčiams pasaulyje, Kinija jau bando – ne be sėkmės – vaizduoti save kaip pasaulinio stabilumo, laisvos prekybos ir klestėjimo jėgą. Kinijos specialusis pasiuntinys Europos reikalams Lu Shaye trečiadienį pareiškė, kad buvo pasibaisėtina, kaip Trumpas elgiasi su Europa, ir sutiko su Europos lyderiais, kad dėl Ukrainos ateities neturėtų nuspręsti tik Vašingtonas ir Maskva.

 

 „Europos draugai turėtų tai apmąstyti ir palyginti Trumpo administracijos politiką su Kinijos vyriausybės politika“, – sakė Lu. „Tai darydami jie pamatys, kad Kinijos diplomatinis požiūris pabrėžia taiką, draugystę, gerą valią ir abipusiai naudingą bendradarbiavimą“.

 

 

 Europos valstybės kartu yra didžiausia Amerikos prekybos partnerės ir didžiausias užsienio investicijų į JAV šaltinis. Iki šiol jos tikėjosi, kad aštuonis dešimtmečius trukęs transatlantinis ryšys kaip nors išliks.

 

 D. Trumpo atviras Rusijos pozicijų Ukrainos atžvilgiu apglėbimas pastarosiomis savaitėmis sugriovė šią iliuziją. „Anksčiau sulaukdavome pažadinimo skambučių, bet pastarosiomis dienomis gavome elektrošoką“, – sakė buvęs Vokietijos ambasadorius Vašingtone ir buvęs Miuncheno saugumo konferencijos pirmininkas Wolfgangas Ischingeris. Neseniai prancūzų transliuotojo BFMTV atliktoje nuomonės apklausoje 73% prancūzų respondentų teigė nebelaikantys JAV sąjungininke, o 67% pritarė Prancūzijos karių siuntimui į Ukrainą, kad būtų užtikrintos paliaubos.

 

 Niekur nėra staigesnių nuotaikų kaitos kaip Rytų ir Vidurio Europoje, kuri dešimtmečius buvo viena proamerikietiškiausių pasaulio dalių. Nors prancūzų strateginis mąstymas, paremtas visiškai nepriklausomomis branduolinių ginklų pajėgomis, yra formuojamas to, ką Paryžius ir Londonas laikė Amerikos išdavyste per 1956 m. Sueco krizę, tokios šalys, kaip Lenkija ar Čekija jau seniai vertina Ronaldo Reagano Ameriką už savo laisvę.

 

 Artimiausiu metu 500 milijonų europiečių laukia egzistenciniai pasirinkimai, kurių dauguma dar nėra pasiruošę išlaidoms, tokioms, kaip didesni mokesčiai ir mažesnė socialinė apsauga, kurių prireiktų apsiginkluoti atšiauriai naujai realybei, sakė Paryžiuje dirbantis Carnegie Endowment analitikas Rymas Momtazas.

 

 „Tai suteikia europiečiams gyvybiškai svarbus, kelių kartų pasirinkimas: ką jie daro? Ar jie pajėgūs tapti ketvirtuoju poliu, kad nepatektų į Rusijos, JAV ar kokiu nors būdu Kinijos įtakos sferas?“ – svarstė ji. „O gal jie susitaiko, kad negali, ir tada įvyks Europos padalijimas.”

 

 27 nares turinti Europos Sąjunga, kuriai priklauso Vengrija – šalis, priešiška Ukrainai ir besiderinanti su D. Trumpu – artimiausiu metu negalės išaugti į reikšmingą dabartinės formos saugumo veikėją, sakė Ischingeris. Jis pasiūlė sukurti tam tikrą naują Europos gynybos sąjungą su viena Europos gynybos pramonės rinka, kurią sudarytų norinčių ES narių, taip pat JK ir Norvegijos koalicija.

 

 Į pensiją išėjęs, oro maršalas Edwardas Stringeris, buvęs Didžiosios Britanijos gynybos štabo operacijų vadovas, sakė, kad artimiausiais metais NATO gali pakeisti kažkoks „Rytų Atlanto aljansas“ – galbūt, taip pat ir Kanada. „Europa turi trumpalaikę galimybę įveikti Putino ir Trumpo tiesiogiai ir netiesiogiai iškeltą iššūkį“, – sakė jis. „Ar ji gali mobilizuoti savo paslėptą galią ir perimti savo saugumo architektūros kontrolę – ar ji taps vasale?

 

 Didžiausia Europos ekonomika – Vokietija – tikrai imasi dramatiškų žingsnių. Naujasis kancleris Friedrichas Merzas kitą savaitę stumia esminius pokyčius šalies saugumo politikoje, priimdamas konstitucijos pataisas, kurios pakoreguotų valstybės skolos ribas ir leistų Berlynui išleisti šimtus milijardų eurų kariniams pirkimams.

 

 Maždaug du trečdaliai Europos karinių išlaidų iki šiol buvo skiriami Amerikos gynybos įmonėms, kurios yra esminis aljanso jungiamasis audinys.

 

 „Visada laikėmės principo tikėtis geriausio, bet dabar pagaliau pradedame ruoštis blogiausiam – JAV tampa atvirai priešiška jėga, susilyginančia su Rusija“, – sakė Berlyno Pasaulinės viešosios politikos instituto direktorius Thorstenas Benneris. "Ar jau per vėlu? Pamatysime, bet tikrai vėlu žaidime."

 

 Nors aljansų tarp JAV ir kitų demokratinių šalių šurmulys neabejotinai yra palankus Kinijai, didžiausia laimėtoja, galiausiai, gali būti Europa, sakė į pensiją išėjęs JAV karinio jūrų laivyno adm. Jamesas Stavridis, ėjęs NATO vyriausiojo sąjungininkų vado pareigas. „Įvykiai, kurių metu Jungtinės Valstijos atsiriboja, gali paskatinti Europą susivienyti su valia ir vienybe ir padaryti ją daug svarbesne jėga tarptautiniuose santykiuose“, – sakė jis.

 

 Savo atsiminimuose Deanas Achesonas pažymėjo greitą pasaulio galių žlugimą ir staigų senovės imperijų išnykimą. Vienas iš didžiųjų po Antrojo pasaulinio karo laikytos tvarkos architektų, jis apgailestavo dėl pavojingo įsitikinimo, kad tarptautiniuose reikaluose, „kaip ir moterų mados ir automobilių dizaino atveju, naujumas ir pokyčiai yra būtini pagrįstumui ir vertei“.

 

 Achesonas teigė priešingai: „Paprasta tiesa yra ta, kad atkaklumas, laikantis geros politikos yra vienintelis kelias į sėkmę.“” [1]

 

Tokios šalys, kaip Prancūzija ir Vokietija, žudo žodžio laisvę, nepaiso savo rinkėjų norų, jos jau nebėra demokratijos. Neįmanoma, kad 500 milijonų europiečių ilgai būtų apgaudinėjami. Realybė ateis į visų sąmonę. Karingasis ES elitas neteks valdžios sekančių rinkimų metu. Karo pramonės kompleksas pergyvens didžiulę krizę, kaip visada

1.  REVIEW --- Trump Is Overturning the World Order That America Built --- As the president embraces Putin, longtime allies are starting to view the U.S. not just as unreliable but as a possible threat to their own security. Trofimov, Yaroslav.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 08 Mar 2025: C1.