Parengė Lietuvos melioracijos įmonių asociacija - Reklama: Lietuvai gręsia milijardiniai nuostoliai

 

“Lietuvos žemės ūkis – vienas sparčiausiai modernėjančių, robotizuojamų bei skaitmenizuojamų sektorių, sukuriantis penktadalį eksporto ir užimantis reikšmingą vietą mūsų valstybės ekonomikoje. Dabartinėje geopolitinėje situacijoje sektoriaus svarba dar išauga, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą bei aprūpinti gyventojus vietoje pagamintu maistu ekstremalių situacijų atvejais.

Tačiau yra plika akimi beveik nematomas, bet labai reikšmingas veiksnys, dėl kurio žemės ūkio rezultatai šiandien nėra tokie aukšti, kokie galėtų būti, o ištikus dienai X į sektorių dedami lūkesčiai gali neišsipildyti. Tai – dar sovietmečiu, praėjusio amžiaus 6-7 dešimtmečiais, įrengtos ir šiuo metu vos befunkcionuojančios melioracijos sistemos, kurioms kompleksinė rekonstrukcija būtina nedelsiant – ekspertai įspėja, kad dar ilgesnis trypčiojimas turės fatališkų pasekmių.

Melioracijos sistema išlieka pažangaus ūkio „Achilo kulnas“

Kompleksinis melioracijos sistemos atnaujinimas – iššūkis, kurio mūsų valstybei nepavyksta įveikti jau trys dešimtmečiai. Per tą laiką kilo ir geso ne viena diskusijų banga, kaip šį klausimą reikėtų spręsti. Galiausiai pernai LR Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) viešam svarstymui pateikė jos parengtą Melioracijos fondo įstatymo projektą, kuriame žemdirbiai įžvelgia ne vieną trūkumą. Šiuo metu aišku viena – problemos mastas milžiniškas ir jam mažinti reikalingos didžiulės investicijos. Tačiau žemdirbiai įsitikinę, kad šios investicijos duotų neabejotiną grąžą, didintų agrosektoriaus pajamingumą, o kartu ir valstybės biudžetą, kuriame reikia rasti vis didesnių asignavimų šalies gynybai, planuojamų 8 mlrd. Eur skolinimosi kaštų palūkanų padengimui.

„Jei tam tikru metu Lietuvoje nebūtų įrengti melioracijos įrenginiai – dirvožemyje paklotas vamzdelių tinklas, įrengti sausintuvai, rinktuvai, iškasti grioviai, šiandien tikrai negalėtume vadintis agrokultūros valstybe“, – teigia Mažeikių rajone pažangų augalininkystės krypties ūkį plėtojantis Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Mažeikių rajono skyriaus pirmininkas Eligijus Pocevičius.

Pasak jo, nuo 1991-tųjų, kuomet ūkininkauti pasiryžę jo tėvai net neturėjo už ką įsigyti girgždančio sovietinės gamybos traktoriaus, ūkis šiuo metu yra nužengęs labai toli į priekį – jame dirbama modernia vakarietiška technika, taikomos vis naujesnės mokslo žiniomis grįstos technologijos. Tačiau melioracijos sistema tebėra ūkio „Achilo kulnas“.

„Išlaidų sąraše kasmet numatome sumą melioracijai ir ūkio ribose po truputį tvarkomės, tačiau tai nėra kompleksinė rekonstrukcija. Akivaizdžiai matome, kokių „rezultatų“ pasiekiame tuose laukuose, kuriuose melioracijos sistemos nėra arba ji stringa – ten įmanoma auginti tik vasarines kultūras, kurių derlius gerokai mažesnis. O jei rugpjūtis pasitaiko lietingas, į lauką apskritai nė neįvažiuoji ir derlius lieka nenuimtas“, – kalba ūkininkas, skaičiuojantis, kad gerai veikianti melioracijos sistema žymiai didina pajamas, nes tausojama brangi, užsemtam gruntui jautri technika, taip pat sutaupoma trąšų, augalų apsaugos priemonių, o tai prisideda ne tik prie ūkio rentabilumo, bet ir aplinkosaugos problemų sprendimo bei į valstybės biudžetą sumokamų mokesčių didėjimo.

E. Pocevičiaus pastebėjimu, ŽŪM siūlomas Melioracijos fondo projektas žemdirbiams kelia ne vieną klausimą: kodėl įsteigus fondą melioracijai valstybė kasmet skirtų 50 mln. Eur ir daugiau, o dabar skiria penkis kartus mažesnę sumą, kodėl į fondą savo lėšas turėtų dėti tik ūkininkai, aplenkiant miškininkus, kelininkus, statybos projektų vystytojus ir visus kitus, kas naudojasi melioracijos sistemų sukurtu gerbūviu.

Grąža investicijas viršija keturis kartus

Mažeikių rajono LŪS skyriaus pirmininko nuomonei pritaria ir stambų ekologinį augalininkystės ūkį vystantis biržietis ūkininkas Tomas Trečiokas. Pašnekovas pasakoja, kad pagal ekologiniuose ūkiuose šiuo metu taikomą inovatyvią technologiją vasariniams augalams dirva turi būti ariama ne iš rudens, o pavasarį. Tačiau tam būtina sąlyga – gerai veikianti melioracijos sistema.

„Deja, turime laukų, į kuriuos anksti įvažiuoti negalime. O suvėlinus arimą ir sėją gero derliaus nėra ko tikėtis. Todėl nemažoje dalyje naudmenų melioracijos sistemas esame susitvarkę. Skaičiuojame, kad šiuo atveju grąža keturis kartus viršija investicijas. Kolegos ūkininkai kooperuojamės ir esame parengę tris projektus ES paramai, skirtai melioracijos sistemų rekonstrukcijai, gauti. Tik blogai, kad šios paramos intensyvumas pastebimai mažėja. Kita vertus, kas iš to, jei ūkininkai savo lėšomis ir jėgomis tvarkosi, o sovietmečiu iškasti, šiuo metu valstybei priklausantys melioracijos grioviai, kurie per keliolikos savininkų valdas driekiasi dešimtis kilometrų, bus užžėlę, pralaidų žiotys užgriuvusios – tikrąjį efektą duotų tik kompleksinė visos šalies melioracijos sistemos rekonstrukcija. Todėl pasisakyčiau už tam skirto fondo steigimą, su sąlyga, kad rezultatas nebus toks pat, kaip šiuo metu yra su keliais – kelių mokestį kasmet mokame, o keliai šalyje vis prastėja“, – reziumuoja pašnekovas.

 Kauno rajone kartu su tėvais ūkininkaujantis Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto absolventas Tomas Dirmeikis teigia puikiai suprantantis ir ekonominę, ir aplinkosauginę melioracijos naudą, tačiau laukuose, kuriuos dirba jaunasis ūkininkas, melioracijos sistemoms jau apie 60 m.

„Ir tai yra tiksinti bomba, kurią nukenksminti – ne pavienių žemdirbių jėgoms. Kauno rajono ūkininkai šiuo atveju esame išimtis, nes mūsų rajono savivaldybė savo iniciatyva įsteigė šalyje pirmąjį reikšmingo biudžeto melioracijos fondą, kurio lėšos bus skiriamos valstybei priklausančių ir savivaldybės patikėjimo teise valdomų melioracijos sistemų kompleksinei rekonstrukcijai. Fondo lėšų portfelis bus formuojamas iš savivaldybės teritorijoje surenkamų žemės mokesčių, kurie žiedinėje savivaldybėje yra gana aukšti, nereikalaujant papildomų ūkininkų įmokų.

 Mūsų kadastrinėje vietovėje darbai jau netrukus prasidės. Neabejoju, kad kompleksiškai sutvarkius melioracijos sistemos nauda bus juntama kiekviename žingsnyje. Iš sausos dirvos išsiplaus mažiau azoto, fosforo, kalio, bus labiau tausojama technika, o svarbiausia – ūkininkas galės būti tikras, kad ir lietingą rugpjūtį tikrai nuims derlių“, – situaciją komentuoja Kauno rajono jaunasis ūkininkas.

Šiandien milijoniniai, rytoj milijardiniai nuostoliai

Lietuvos melioracijos įmonių asociacijos (LMĮA) pirmininko Andriaus Marino teigimu, Lietuvos žemės ūkis serga lėtine liga „kritinė melioracijos statinių būklė“. Visi apie ją žino, visi supranta, kad be melioracijos žemės ūkis tiesiog žlugs ir nebus galimybių užsiauginti duonos, bet liga niekaip negydoma, tikintis, kad klausimas savaime išsispręs.

Kauno rajono savivaldybės įsteigtas melioracijos fondas – kol kas išimtinė sėkmės istorija. Tačiau ne visiems regionams, pašnekovo pastebėjimu, pavyks sukaupti analogiškus fondus ir tai tik dar labiau didins regioninę atskirtį tarp savivaldybių. Todėl problema turi būti sprendžiama valstybės lygmeniu, Vyriausybei numatant atitinkamus asignavimus metiniuose biudžetuose ir steigiant Melioracijos fondą.

 „Po žeme turime užkastą milijardinio dydžio turtą, kuris sovietmečiu intensyviai dirbant ir investuojant buvo kuriamas kelis dešimtmečius. Šio turto balansinė vertė 2022 m. sudarė 2,23 mlrd. Eur, o likutinė – tik 0,63 mlrd. Eur. Ūkininkai jau lyg ir susitaikę su tuo, kad laiku negalės įvažiuoti į dalį laukų, ar kad pasėliai bus visai prarasti. Bet netrukus melioracijos sistemų būklė pasieks tokią kritinę ribą, kad situacija taps nebevaldoma“, – prognozuoja pašnekovas.

Pastaruoju laiku metinis melioracijos statinių remontui skiriamas biudžeto finansavimas siekia tik 11,5 mln. Eur, o ES parama, kuri per visą 2023–2027 metų finansinį laikotarpį yra 40 mln. Eur, LMĮA vadovo žodžiais, yra lašas jūroje.

Situaciją dar blogina tai, kad ES paramos intensyvumas šiuo laikotarpiu nuo 80 proc. sumažėjo iki 65 proc., todėl jei anksčiau 100 ha ploto tvarkantis ūkininkas turėdavo prisidėti apie 75 tūkst. Eur, dabar ši suma išaugusi iki 160 tūkst. Eur., jei projektui bus prašoma maksimali paramos suma. Šią problemą, A. Marino nuomone, ateityje būtų galima spręsti Melioracijos fondo lėšomis prisidėti prie ES finansuojamos projektų kad žemdirbiai kuo greičiau pajustų naudą ir būtų dar daugiau lėšų pritraukiama melioracijos statinių rekonstrukcijai.

Pašnekovas pastebi, kad kompleksinei rekonstrukcijai startavus jos sklandžiai eigai iš pradžių reikėtų skirti po 50 mln. Eur kasmet. Po penketo metų ši suma dar turėtų būti indeksuojama ir siektų 75 mln. Eur kasmet. Iš viso valstybei priklausančių melioracijos statinių priežiūrai, remontui ir rekonstravimui reikėtų daugiau kaip 2,283 mlrd. Eur, todėl, Ministerijos, melioracijos statinių rekonstravimo, remonto ir priežiūros klausimus bei šių reikmių finansavimo problemas galima išspręsti tik steigiant nacionalinio lygmens Melioracijos fondą.

A. Marinas pabrėžė, kad melioracijos fondas būtų skirtas tik valstybei priklausančių melioracijos statinių rekonstrukcijai. Pagal Melioracijos įstatymą Valstybei nuosavybės teise priklauso sureguliuoti upeliai, grioviai, nuvedantys vandenį nuo daugiau kaip vieno žemės savininko ar kito naudotojo sklypo, juose esantys melioracijos statiniai, tvenkinių, kurie ribojasi su dviejų ir daugiau žemės savininkų ar kitų naudotojų žeme, hidrotechnikos statiniai, polderiai ir kitos melioracijos sistemos, jeigu jose mechaniškai keliamas vanduo, kanalizuoti grioviai ir drenažo rinktuvai, jeigu jų skersmuo yra 12,5 cm ir didesnis ir jeigu jie yra pastatyti už valstybės lėšas, nepaisant to, kas yra žemės sklypo, kuriame yra šie melioracijos statiniai, savininkas.

LMĮA ir ūkininkų nuomone melioracijos statinių rekonstrukciją reikėtų pradėti nuo melioracijos griovių. Vietomis grioviai driekiasi 20–30 km, o jį juos suteka vanduo iš kelių šimtų žemės savininkų laukų.

„Šių griovių tūris yra sumažėjęs, žiotys užsinešusios ir atsidūrusios po vandeniu ar po žeme. Savivaldybėms skiriama šiek tiek lėšų „gaisrams užgesinti“ ir jos kritinėse vietose patvarko 2–3 km. griovio, nors reikėtų jų sutvarkyti šimtus kilometrų“, – kritinę situaciją komentuoja pašnekovas, pastebintis, kad kadaise tūkstančius regionų gyventojų darbu aprūpindavusios melioracijos įmonės buvo priverstos keisti veiklos profilį –įmonėse, susivienijusiose į LMĮA, bendrojoje apyvartoje melioracijos darbai tesudaro 10 proc. darbų apimčių. Melioratoriai savo darbu prisideda tiesiant ir rekonstruojant kelius, geležinkelius, oro uostus, krantines, t. y. dirba visur, kur reikalingi hidrotechniniai statiniai. Taip pat įmonės atlieka ir kitokius statybos darbus“, – apgailestauja LMĮA pirmininkas, pastebintis, kad šalies mastu kompleksiškai vykdoma melioracijos statinių rekonstrukcija paskatintų ir naujų darbo vietų atsiradimą regionuose bei prisidėtų prie atskirties mažinimo.

„Iš šalyje 2,5 mln. ha nusausintų žemių ūkio naudmenų, 2 mln. ha drenažo yra kritinės būklės ir kasmet šis plotas didėja. Ministerijos ekspertai yra paskaičiavę, kad jei per ateinančius 20 m. nebus rekonstruotos melioracijos sistemos, vien dėl negauto derliaus valstybės nuostoliai, priklausomai nuo klimatinių sąlygų ir žemės ūkio produkcijos kainų, sieks nuo 4,3–8,4 mlrd. Eur. Ir tai suma, neįvertinus aplinkybės, kad žemės ūkio derlius kuria pridėtinę vertę logistikos, transporto, maisto perdirbimo, prekybos bei kituose sektoriuose. Mūsų vertinimu suminiai nuostoliai per ateinančius 20 metų gali siekti iki 17 mlrd. Eur. ar net daugiau. Suprantame, kad šiuo metu Valstybei prioritetas yra gynyba, tačiau būtina pasirūpinti tvariu agroekonomikos augimu, kad ateityje galėtume aptarnauti padidėjusius finansinius įsipareigojimus. Mes kaip Valstybė privalome išspręsti 17 mlrd. Eur. nuostolio klausimą, dėl prastai veikiančios melioracijos.

„Manome, kad pirmas žingsnis melioracijos klausimui spręsti yra už vieno bendro stalo susodinti Vyriausybės, Ministerijos, žemdirbių asocijuotų grupių, savivaldybių, melioracijos įmonių atstovus ir nutarti kokio melioracijos fondo mes norime, - savo įžvalgomis dalinosi A. Marinas, papildantis, kad Melioracijos fondo įstatymo projektas yra parengtas dar 2024 m. balandį, raštu yra pateiktos pastabos ir pasiūlymai – yra apie ką diskutuoti ir svarbiausia, kad tokiame formate būtų galima susitarti.”

For how much is arable land sold and rented in Lithuania

"Land sales and rental prices are rising, and in some places larger plots need to be searched for with a flashlight. As before, farmers and so-called speculators who resell or rent land are competing for land. By paying more for land and its rent, farmers do not forget that agricultural production purchase prices have not risen so much that they would allow them to spend a lot.

 

More value zones have emerged

 

There are many components in the land market that determine the price of selling, purchasing and renting agricultural land - it can vary slightly or even very significantly. Arable land in productive areas can have higher price, while meadows in infertile areas can have a completely different price.

 

According to data from the National Land Service under the Ministry of the Environment (NŽT), the average market value of agricultural land plots has increased by an average of 1.09 times since the beginning of 2025, compared to 2024 – increased the most in Šilutė, Šilalė, Tauragė, Alytus, Kaunas districts and Kaunas city, and in Vilnius city municipality – about 1.16 times.

 

On January 1, 2025, new land mass valuation documents approved by the National Land Registry – land value maps – come into force. They are prepared annually by the Center of Registers (RC), and checked and approved by the National Land Registry.

 

According to the National Land Registry, the newly approved land value maps consist of 1,538 value zones, which are determined based on market data analysis – transactions concluded in a specific zone during the previous calendar year and their values ​​– and reflect the impact of local influencing factors on land value.

 

More and more value zones are determined every year, because in this way the aim is to determine the average market value of specific land plots as accurately as possible, which would best correspond to real estate market prices and trends. In 2025, compared to the previous year, 33 more zones were determined. According to the National Land Registry, in 2024 there were 1,505 such zones, in 2023 – 1,464, in 2022 – 1,429, in 2021 – 1,399, in 2020 – 1,348, and in 2004, when value maps were started to be compiled, there were only 413 such zones in the entire territory of Lithuania.

 

It is difficult to find larger pieces

 

In different regions of Lithuania, movements in the land market are quite uneven – in one place the market is more active, in another there are fewer transactions. And the prices are very uneven.

 

Arūnas Mitrius, a farmer from the Kėdainiai district, said that there are definitely people selling land in this region, the supply is considerable, the land market has been quite active recently, and the price of land has risen slightly – from 7,000 to 9,000 EUR per hectare is being asked.

 

According to the data of the RC and the Agricultural Data Center (ŽŪDC), in 2023 the average purchase price of arable land in this district reached 6870 EUR, in the neighboring Kaunas district – 7123 EUR, and the most expensive purchase price was in Pasvalys district – 8301 EUR. In Zarasai district, the average price per hectare of arable land was 2356 EUR, in Utena district – 2904 EUR, and, for example, in Žemaitija, Plungė district – 3895 EUR.

 

“Both smaller and larger pieces are for sale, only for larger plots you need to negotiate more, because they ask for a higher price. They sell both ten and twenty hectares, they also offer to buy smaller plots, they are somewhat cheaper, respectively,” said A. Mitrius.

 

Darius Mejeris, a farmer from the Raseiniai district, noted that the price of land depends on many nuances – primarily on fertility, the size of the plot being sold, the location, infrastructure and other circumstances.

 

“If the land is fertile and is a good piece, then the price is, of course, higher. The price also depends on the interests of those around you and the competitors nearby. Of course, plots have become more expensive, after all, land is an asset that has never become cheap and, I think, will not become cheap. Another thing when talking about prices – how to measure value? Maybe the purchase value has fallen, so it is not known how to say: is the euro falling or prices rising. Here’s how you can look at it,” said the farmer.

 

In 2023, the average price of arable land per hectare in the Raseiniai district was 4,849 euros, and this year, according to the people of Raseiniai, the price ranges from 5,500 to 6,000–6,500 euros.

 

“It should be borne in mind that the fertility of our land is not as good as in the Šakiai or Joniškis regions. In our country, the productivity of the land in the same field can be 30 points, or 45 or 50 points. So, the difference is large, which is why the sales prices can be different,” said D. Mejeris.

 

According to him, the land market is moving, but smaller areas are being sold - 4, 5 or 6 hectares, and not many people are offering larger arrays, although they used to be more common. “We used to buy 15 or 20 hectares, so those times are probably over. It can be said that there may not be any such land plots left, the plots have already been formed and are being worked. Maybe only those farmers who are retiring from milk production are selling. Let's say people retire and leave the activity, then they sell or rent the land plot,” said a grain grower from the Raseiniai district.

 

The lands in the Šakiai district are among the most fertile, with strong dairy producers, vegetable growers, and grain growers working here, so probably every farm would not refuse to buy a larger or smaller piece of land, but the supply of land – limited.

 

In Šakiai district, arable land was purchased for an average of 7,442 EUR/ha in 2023. Now you can ask for about 10 thousand EUR/ha.

 

“Land is definitely not wasted here. Yes, it is expensive, but the most important thing is that there is no way to buy it, if you wanted to buy it, you will not find it. The land here is quite fertile, valuable and its use is already more or less established. You can expect to buy it when landowners withdraw from agricultural activities and sell the land.

 

It is usually acquired by those who rent it, they have the right of priority, and then everyone else can apply,” said Vygantas Mikšta, a farmer from Šakiai.

 

Speculators also target land

 

Land is bought by both farmers and larger concerns. Farmers usually take up adjacent plots for sale, but land is also targeted by so-called speculators who rent the purchased land to farmers or try to resell it at a higher price.

 

"Such speculators are everywhere, but what matters here is how the agreement is reached with the land seller. If both the owner and the farmer are satisfied with the price, then the farmer buys, but if he cannot afford it, then the process is launched more broadly.

 

Selling the land will definitely not be a problem, there will always be those who want to buy it," noted V. Mikšta.

 

According to D. Mejeris, farmers in their region are quite fair and do not jump over each other's heads when buying land. "After all, there is a provision in the law according to which the priority to buy the offered land is the one who rents it and works it, others do not go there. If you yourself do not behave this way, your neighbors will not do it either," said the grain farmer.

 

Small plots are not easy to sell

 

Real estate broker Tomas Kazlauskis said that he has not noticed any major changes in the agricultural land market. On the other hand, according to him, comparing price changes is quite difficult, because the value of land, as farmers have mentioned, depends on many factors.

 

"The increase or decrease in price is influenced by the location of the land, its fertility, the size of the plot, etc. In general, as far as we can see, there is no significant change in prices in one direction or the other, except for larger plots. But such plots are also sold without advertisements, agreements are made with farmers who rent them out," the real estate broker noted.

 

He mentioned that it is much more difficult to sell small plots, while buyers quickly appear for larger plots. "When selling small areas, you usually need to contact the National Land Registry for the sale, they make an offer to the users of neighboring plots and they buy it. But it is not a common case that neighbors buy, everyone wants to buy cheaper than the market price. So most often we find a buyer and offer to sell," said T. Kazlauskis.

 

Rental price scissors

 

There are also considerable rental price scissors for fertile and infertile lands - from less than 100 euros to 400 euros and more.

 

According to the ŽŪDC, in 2023 the average rental price per hectare of arable land was less than a hundred euros in Rokiškis, Šalčininkai, Zarasai and other unproductive regions, and, for example, in Pakruojis district it reached an average of 310 euros, in Marijampolė district - 263 euros, in Pasvalys - 260 euros.

 

In Raseiniai district farmers pay 160, 180, and 200 EUR/ha for land rent. Rent is not cheap, so farmers have to allocate more and more income for it.

 

According to A. Mitrias, the average land rent in Kėdainiai district is about 250 EUR/ha “on paper”. According to his observation, it has increased by about 20–30 percent over the past 3 years.

 

V. Mikšta from Šakiai mentioned that farmers in this region have to open their wallets even wider for land rent – ​​they pay from 200 to 400 EUR/ha. “The rent price also depends on the year, situation, wishes and possibilities and, of course, on the condition of the land. No one will pay a lot of money for barren land, and if the land is productive, in a good location, with good access, then there will be an appropriate price,” the farmer claimed.

 

While paying more for land and its rent, farmers do not forget that agricultural produce purchase prices have not risen so much that they would allow them to spend a lot. “Rationally speaking, we are not paid as much for our production as the landowners ask for. Production purchase prices have hardly changed for a good five years, they only fluctuate more or less, but everything else has become very expensive – fertilizers, chemicals, wages, land rent,” V. Mikšta listed.”