18 000 priežasčių, kodėl taip sunku pastatyti lustų gamyklą Amerikoje

„Taivano TSMC Finikso transformacija į puslaidininkių centrą iliustruoja didelio masto projektų Jungtinėse Valstijose sunkumus.

 

Kompiuterių lustų gamyklos, kylančios iš tuščios Sonoros dykumos platybės, išbando beribiškumo koncepciją. Kompleksas statomas 1 149 akrų plote, didesniame nei Niujorko Centrinis parkas. Tai reiškia 165 milijardų dolerių investiciją, todėl tai yra vienas brangiausių projektų pasaulyje.

 

Čia, šiauriniame Finikso pakraštyje, stūkso Amerikos siekio į pramoninio savarankiškumo demonstravimas. Gamyklos suprojektuotos gaminti pažangius kompiuterių lustus – šiuolaikinės gamybos smegenis. Šie lustai maitins duomenų centrus, kurie teikia dirbtinį intelektą.

 

Amerikos politiniai lyderiai švenčia gamyklų buvimą kaip draudimą nuo geopolitinių neramumų ir tokių nelaimių kaip pandemijos. Kad ir kas nutiktų, tauta turės savo kompiuterių lustų tiekimą.

 

Tačiau šios įmonės centre esanti bendrovė – viena iš nacionaliniam saugumui gyvybiškai svarbių – nėra amerikietė. Taivano puslaidininkių gamybos bendrovė arba TSMC, pasaulinė lyderė pramonėje, sutelkė investicijas, žmones ir žinias, kad šie planai taptų realybe.

 

 

Dešimtys kitų įmonių, kai kurios iš jų – amerikiečių, bet daugelis – iš Rytų Azijos, įkūrė savo vietines gamyklas, kad aprūpintų TSMC viskuo, ko jai reikia – nuo ​​cheminių medžiagų ir komponentų iki statybos ir inžinerinių paslaugų. Iš viso jos investavo dar 40 milijardų dolerių į vietos ekonomiką.

 

 

Tai neišvengiama tiesa, slypinti už Finikso transformacijos į kompiuterių lustų centrą: tai niekada nebūtų įvykę be patirties ir pinigų, atgabentų iš Ramiojo vandenyno regiono. Paskutinė didelė vietinė lustų gamykla pradėjo veikti 2013 m. Taigi Jungtinėms Valstijoms trūksta patirties, kad galėtų ją pastatyti be didelės pagalbos.

 

 

Ir net ir su šia pagalba patirtis buvo audringa, kupina klaidų ir nepaprastai brangi. Procesas, kuris tuščią dėmę žemėlapyje pavertė tuo, ką kai kurie dabar vadina Silicio dykuma, pabrėžia vieną iš svarbiausių Amerikos gyvenimo bruožų: biurokratijos raizginys dažnai trukdo ambicingoms vizijoms, sėja painiavą, netikrumą ir vėlavimą. Tai linkę sustiprinti inerciją ir atgrasyti nuo plėtros.

 

 

Į vakarus nuo Finikso, bendruomenėje Netoli TSMC komplekso Kathy Bartelheim ir jos kaimynai nenorėjo dalyvauti nacionaliniame kryžiaus žygyje, kurio metu buvo gaminami kompiuterių lustai.

 

65 metų ponia Bartelheim gyvena rausvai rudame kraštovaizdyje, nusėtame kaktusais ir laukinėmis gėlėmis. Ji nusipirko namą prieš dešimtmetį. „Jis buvo apie ramybę, tylą, vienatvę“, – sakė ji. „Čia jaučiamas magiškas jausmas.“

 

Praėjusiais metais ji sužinojo, kad „Amkor Technology“ planuoja netoliese statyti vadinamąją pažangią puslaidininkių pakavimo gamyklą. Joje būtų surinkti TSMC pagaminti lustai. Ji ir kiti gyventojai buvo siaubingai išsigandę. Jie įsivaizdavo vilkikus su toksiškomis cheminėmis medžiagomis ir didžiulį vietinio vandens suvartojimą. Jie mobilizavosi priešintis.

 

Jie laimėjo. „Amkor“ persikėlė į kitą vietą.

 

Susirūpinusių namų savininkų ir gamyklos, turinčios įtakos nacionaliniam atsparumui, akistata yra platesnių jėgų, varžančių Amerikos siekius, simbolis. Tai yra vienas iš paaiškinimų, kodėl kompiuterių lustų klasteriai nuo Niujorko iki Ohajo ir Teksaso vėluoja. Štai kodėl įmonės visame pasaulyje nenori gaminti produktų Jungtinėse Valstijose, bijodamos gluminančio reglamentų gausos ir sunkumų ieškant darbuotojų.

 

Namuose Taivane TSMC yra įpratusi veikti agresyviai, gaudama visus išteklius, personalą ir vyriausybės patvirtinimus, reikalingus stebėtinai plėtrai. Tačiau Finikse TSMC ir jos tiekėjai grūmėsi su kitokios sistemos subtilybėmis.

 

Juos užklupo painus leidimų gavimo procesas. Jiems buvo sunku rasti darbuotojų, turinčių reikiamų įgūdžių. Jie kovojo su didesnėmis verslo sąnaudomis, sėkmė buvo pasiekiama valios jėga ir didžiulėmis pinigų sumomis.

 

Spausta statyti gamyklas Jungtinėse Valstijose, TSMC jau baigė vieną vadinamąjį „fab“ – gamyklą, kurioje dabar gaminami lustai, – ir tęsia dar dviejų statybas. Ji parengė planus statyti dar tris gamyklas Finikso gamykloje ir porą pažangių pakavimo įrenginių. Kai šie planai bus įgyvendinti, bendrovė tikisi pagaminti beveik trečdalį savo pažangių lustų Jungtinėse Valstijose.

 

„Žinojome, kad bus labai sunku“, – neseniai duotame interviu sakė Rose Castanares, TSMC Arizona prezidentė. „Mes iš to pasimokėme.“

 

Šis iššūkis rodo, kaip sudėtinga eksportuoti sėkmingą modelį iš priešingos Ramiojo vandenyno pusės į Jungtines Valstijas. Tai taip pat liudija Amerikos valdymo aspektus.

 

Prezidentas Trumpas pažadėjo skatinti Amerikos gamybos atgaivinimą kaip pagrindinį savo ekonominių planų elementą. Jis labai rėmėsi tarifais kaip būdu priversti bendroves steigti gamyklas Jungtinėse Valstijose ir samdyti amerikiečių darbuotojus. Jis iš esmės lažinosi, kad prekių gamybos didžiausioje pasaulyje vartotojų rinkoje viliojimo pakaks kitiems iššūkiams įveikti.

 

Tačiau šio recepto paprastumas prieštarauja realybei, kad Jungtinėse Valstijose trūksta darbuotojų, turinčių reikiamų įgūdžių.

 

Prieš trejus metus, kai TSMC ruošėsi steigtis Finikse, jos įkūrėjas Morrisas Changas pažymėjo, kad lustų gamybos mažesnėje gamykloje Oregone išlaidos buvo 50 procentų didesnės nei Taivane. Jis įsivaizdavo panašią situaciją Arizonoje.

 

„Tai bus labai brangus beprasmybės užsiėmimas“, – interviu su „Brookings Institution“ sakė ponas Changas, pridurdamas: „Tai bus nekonkurencinga pasaulinėje rinkoje“.

 

Taivane TSMC ir jos tiekėjai stato įrenginius specialiose pramonės zonose, kurioms paprastai reikia vieno leidimo iš centrinės valdžios. Arizonoje jie turi derėtis dėl savivaldybių, apygardų, valstijų ir federalinių reglamentų, kuriems reikia tūkstančių patvirtinimų.

 

„Kiekvienam žingsniui reikalingas leidimas, o po leidimo patvirtinimo užtrunka mažiausiai dvigubai ilgiau nei Taivane“, – šiais metais Nacionaliniame Taivano universitete sakė TSMC generalinis direktorius ir pirmininkas C. C. Wei.

 

Bendrovė turėjo gauti miesto ir apskrities valdžios leidimus, kad atitiktų valstijos ir federalinius reglamentus. Daugeliu atvejų jos pramonės šakos reglamentai vietos lygmeniu neegzistavo, todėl TSMC turėjo sušaukti ekspertų komandą, kad ši sukurtų savo kalbą ir gautų patvirtinimus.

 

„Galiausiai nustatėme 18 000 taisyklių, kurios mums kainavo 35 mln. dolerių“, – sakė ponas Wei.

 

Tokios apgailestavimo priežastys kyla dėl nepaprastos Amerikos sėkmės. Per dešimtmečius Jungtinės Valstijos naudojo reglamentus oro ir vandens taršai mažinti, kartu didindamos saugą darbo vietoje. Vis dėlto aplink šias taisykles atsirado biurokratinių aparatų, dažnai nenuoseklių.

 

„Kai kurios pagrindinės problemos, stabdančios JAV gamybą, yra labai mažai susijusios su esminiais aplinkosaugos standartais“, – sakė Thomas Hochmanas, Amerikos inovacijų fondo, su Silicio slėniu susijusios tyrimų organizacijos, infrastruktūros politikos direktorius.

 

Jis citavo Nacionalinį aplinkos politikos įstatymą, kuris nurodo federalinėms agentūroms apsvarstyti ir įvertinti projektų poveikį, bet neverčia imtis veiksmų. „Jame nesakoma: „Jūs negalite teršti X“, – sakė p. Hochmanas. „Jame nesakoma: „Jūs negalite išmesti Y.“ Jame sakoma: „Jums reikia tvarkyti dokumentus.“

 

Aplinkosaugininkai ginčija šį vaizdavimą, teigdami, kad dokumentų tvarkymo reikalavimai vaidina gyvybiškai svarbų vaidmenį verčiant agentūras užfiksuoti, kaip plėtra veikia gamtinę sferą. Įstatymas taip pat reikalauja, kad valdžios institucijos apsvarstytų mažiau kenksmingas alternatyvas.

 

Kai kurie teigia, kad iššūkiai Finikse labiau liudija apie ypatingą požiūrį į puslaidininkių pramonę Rytų Azijoje nei apie trūkumus Jungtinėse Valstijose.

 

Taivane ekonomikos augimui dominuoja lustų gamyba, todėl vyriausybė „sutelkia dėmesį į tai, kad viskas būtų supaprastinta“, – sakė Chrisas Milleris, ekonomikos istorikas iš Tuftso universiteto ir bestselerio „Lustų karas“ autorius. „Mums nebūtų racionalu viską keisti, kad tiktų lustų pramonei.“

 

Kelias į Finiksą

 

TSMC buvimas Finikse atspindi geopolitinių rizikų pakartotinį vertinimą. Niekas bendrovės būstinėje Taivane nežiūrėjo į pasaulį ir nepadarė išvados, kad Finiksas yra tinkamiausia vieta lustams gaminti. Priešingai, bendrovė reagavo į savo klientų poreikius.

 

TSMC neprojektuoja lustų. Ji juos gamina tokioms įmonėms kaip „Apple“ ir „Nvidia“ – bendrovė, kuri yra dirbtinio intelekto sprogstamojo augimo centre.

 

Pastaraisiais metais TSMC klientai nerimavo dėl jos priklausomybės nuo gamyklų Taivane, Kinijos savivaldoje esančioje saloje. Kas būtų, jei Pekinas paleistų savo kariuomenę, kad perimtų kontrolę ir sutrikdytų lustų tiekimą? Turėdama omenyje tokias baimes, TSMC pradėjo statyti gamyklas visame pasaulyje, įskaitant Vokietiją ir Japoniją.

 

Vienas didžiausių TSMC klientų paragino bendrovę įsteigti pažangią gamyklą Jungtinėse Valstijose.

 

„Jie mūsų paprašė dar prieš pandemiją“, – sakė ponia Castanares. „Mes tiesiog darome tai, ko prašo mūsų klientai.“

 

Bideno administracija siekė sumažinti Amerikos priklausomybę nuo tolimų gamyklų. Ji siekė pritraukti kompiuterių lustų gamintojus, skirdama daugiau nei 52 milijardus dolerių subsidijų pagal CHIPS ir mokslo įstatymą. Finansavimas apėmė 6,6 mlrd. dolerių TSMC.

 

Arizonos prekybos administracija, ekonominės plėtros agentūra, pritraukė bendrovę, pabrėždama valstijos, kaip puslaidininkių gamybos centro, palikimą. „Motorola“ pradėjo gaminti kompiuterių lustus šiame regione šeštojo dešimtmečio viduryje. „Intel“ atidarė gamyklą Čandleryje 1980 m.

 

Arizonos valstijos universitetas reklamavo savo pramonės patirtį ir agresyvius plėtros planus. Per pastaruosius 15 metų jo inžinerijos studentų gretos išaugo nuo 6000 iki 33 000.

 

„Mes sakome: tam tikrus dalykus turime gaminti čia, kad ir kas nutiktų“, – sakė universiteto prezidentas Michaelas Crow. „Mes negalvojome taip, išskyrus karo metu.“

 

Tačiau Finikse niekas nestatoma neatsižvelgiant į vandenį. Trūkumas paskatino valstijos ir vietos valdžios institucijas riboti plėtrą.

 

Lustų gamykloms reikia milžiniško vandens kiekio. Tikėtasi, kad pirmiesiems trims TSMC gamykloms iš viso reikės 16,4 milijono galonų per dieną – maždaug tiek, kiek sunaudoja 200 000 namų ūkių. TSMC teigia, kad tikisi, jog iš savivaldybių tiekimo ji gaus tik nedidelę šio kiekio dalį. Bendrovė stato nuotekų valymo įrenginius, kurie, anot bendrovės, galiausiai perdirbs beveik visą vandenį.

 

Šioje vietovėje yra didžiuliai neišvystyti sklypai ir palankus klimatas. Vasaros temperatūra viršija 110 laipsnių, tačiau orai yra nuspėjami ir iš esmės nėra tokių nelaimių kaip potvyniai ir tornadai.

 

Iki 2024 m. pavasario TSMC įsipareigojo pastatyti tris gamyklas Finikse, investuodama 65 milijardus dolerių.

 

Tada prezidentas Trumpas grįžo į pareigas, įgydamas bendrovės įsipareigojimą daugiau nei dvigubai padidinti savo planus. Jis išskyrė TSMC kaip savo kampanijos, kuria siekiama pakelti Amerikos gamybos lygį, centrinę dalį.

 

Nepakanka žmonių

 

Kompiuterinių lustų gamyba yra pramoninis magiškas triukas. Milijardai mikroskopinių tranzistorių yra sugrūsti į silicio drožles, naudojant procesą, panašų į fotografijos negatyvo kūrimą. Mašinos skleidžia tokius plonus šviesos spindulius, kad žmogaus plaukas gali būti penkis tūkstančius kartų storesnis.

 

Tačiau norint įdiegti šią įrangą ir priversti ją tinkamai veikti, reikia žmonių, turinčių specializuotą mokymą ir patirtį. Prieš dvejus metus TSMC pripažino, kad jai sunku rasti vietinių žmonių, kurie žinotų, kaip tai padaryti. Bendrovė iš Taivano pasikvietė daugiau nei 500 patyrusių darbuotojų.

 

Vietos profesinės sąjungos apkaltino TSMC pažeidus federalinių subsidijų dvasią ir taisykles. Jos paragino imigracijos tarnybas blokuoti vizas Taivano darbuotojams.

 

Bendrovė išsprendė konfliktą įsipareigodama teikti pirmenybę Amerikos darbuotojams. Tačiau darbo ginčai tęsiasi.

 

28 buvusių ir esamų TSMC darbuotojų Arizonos ir Kalifornijos gamyklose pateiktame ieškinyje bendrovė kaltinama pasikliaujant Taivano vyresniaisiais vadovais, kurie atstumia Amerikos darbuotojus, vykdydami verslą kinų kalba ir menkindami vietinius darbuotojus.

 

Ieškinyje aprašomos pavojingos sąlygos gamyklų viduje. Jame teigiama, kad TSMC refleksyviai pasikviečia darbuotojų iš Taivano, o ne investuoja į vietos gyventojų mokymą.

 

„Jie susidaro įspūdį, kad Amerikos darbuotojai yra tingūs, nekompetentingi ir kvaili“, – sakė 34 metų Davidas Amiri, vienas iš ieškovų, dvejus metus dirbęs TSMC priešgaisrinės apsaugos inžinieriumi. „Jiems buvo lengviau tiesiog tai padaryti, nei išmokyti ką nors čia dirbti.“

 

TSMC atsisakė aptarti ieškinį. Pranešime bendrovė teigė, kad „yra įsipareigojusi užtikrinti saugią, svetingą ir įtraukią aplinką savo darbuotojams“.

 

Vietos bendrovės prezidentė ponia Castanares pripažino įtampą tarp noro veikti greičiau ir laiko skyrimo vietinės darbo jėgos ugdymui. „Mes stengiamės rasti tą pusiausvyrą“, – sakė ji.

 

 

Bendrovės teigimu, dauguma iš 3000 gamyklos darbuotojų buvo įdarbinti Jungtinėse Valstijose.

 

 

Vietos konsultantai, teisininkai ir nekilnojamojo turto agentai, dirbantys bendrovėje, teigia, kad TSMC vadovai patiria spaudimą laikytis Taivano būstinėje nustatytų terminų. Žmonių, kurie nemoka kinų kalbos ir nėra susipažinę su bendrovės metodais, samdymas skatina nesusikalbėjimą.

 

 

Vietos statybos bendrovės nėra susipažinusios su Taivane sukurtais specializuotais metodais, įskaitant vamzdžių išdėstymo ir sujungimo procesą.

 

 

„JAV rangovams teko daug ko išmokti“, – sakė Hassanas Khanas, CHIPS programos biuro ekonominio saugumo direktorius Bideno administracijos laikais. „TSMC Taivane turėjo puikiai suderintą ekosistemą. Jie turėjo protokolus. Kai jie čia atvyko, tos ekosistemos dar nebuvo.“

 

 

Taivane TSMC veikia taip, kaip daugelis apibūdina kaip paternalistinį, suteikdama savo darbuotojams darbo garantijas ir mokymus mainais už nesavanaudišką atsidavimą. Tikimasi, kad darbuotojai gamykloje prireikus atsisakys šeimos veiklos. Amerikos darbuotojai dirba su labiau kodifikuotu teisių suvokimu.

 

 

„Tai du skirtingi pasauliai“, – sakė Mindy Wu, „W Consulting & Company“, dirbančios su naujais TSMC tiekėjais, prezidentė. Amerikos darbuotojai tikisi grįžti namo pažadėtą ​​valandą arba gauti viršvalandžius. „Su Taivano įmonėmis“, – sakė ji, – „viršininkas tikisi, kad pasiliksite ir užbaigsite darbą“.

 

 

Flora, fauna ir gesintuvai

 

 

TSMC ir jos tiekėjus nustebino Amerikos pietvakarių plėtros iššūkiai.

 

 

„Jie atėjo taip greitai, kad iš tikrųjų nežinojo žaidimo taisyklių“, – sakė Jere W. Planckas, „Archicon“, Finikso architektūros firmos, dirbusios su TSMC tiekėjais, įkūrėjas ir vadovaujantis partneris. „Jie nežinojo to, ko nežinojo“.

 

 

Arizonos valdžia pareikalavo, kad bendrovė atliktų savo teritorijos apžiūrą, siekdama užtikrinti, kad joje nebūtų dykuminių vėžlių. Finikso miestas pareikalavo, kad TSMC nustatytų ir atsodintų saugomas dykumos floros rūšis.

 

Praėjusiais metais Aplinkos apsaugos tarnyba  pranešė Marikopos apygardai, kuriai priklauso ir Finiksas, kad ketina perkvalifikuoti vietinę ozono grėsmę kaip rimtą. Tai būtų gerokai apsunkinę TSMC gauti Švaraus oro įstatymo patvirtinimus. Prezidento Trumpo valdymo laikais agentūra sušvelnino savo standartus.

 

Kai ponas Amiri 2022 m. birželį prisijungė prie TSMC, jis manė, kad bendrovė vertins jo žinias apie taikomus saugos kodeksus. Jis daugiau nei trejus metus dirbo Finikso priešgaisrinės apsaugos inspektoriumi.

 

Bendrovė turėjo išplėsti purkštuvų sistemą, pasakė jis savo vadovams. Kai kuriuose statiniuose buvo tarpų, kur stogas išsikišo už išorinės sienos, o purkštuvus reikėjo įrengti virš jų. Tai buvo esminis saugos klausimas, sakė jis.

 

Tačiau Taivano vadovas, į kurį jis kreipėsi dėl to, atmetė jo susirūpinimą, sakė ponas Amiri.

 

„Jie norėjo nukopijuoti JAV tiksliai taip, kaip jie tai daro Taivane“, – sakė jis. „Jie nepakeitė nė vienos savo dizaino detalės.“

 

Pasak p. Amiri, TSMC draudimo bendrovės inspektorius vėliau pastebėjo defektą ir pareikalavo jį pašalinti, o išlaidos siekė „šešiaženklę sumą“.

 

2024 m. birželį jis nusivylęs pasitraukė iš darbo.

 

Bendrovė „Linde“, pumpuojanti švarų orą į TSMC gamyklas, šalia gamyklų pastatė gamyklą, įskaitant 45 mln. dolerių vertės vamzdyną. Vien vamzdynui „Linde“ reikėjo 150 leidimų, sakė p. Planckas. Leidimas buvo reikalingas norint sukrauti papildomą žemę, likusią po aikštelės išlyginimo. Kiekvienam leidimui reikėjo atlikti net 15 patikrinimų.

 

Bendrovė turėjo gauti Federalinės aviacijos administracijos leidimą bokštui statyti.

 

Miestas reikalavo, kad „Linde“ gautų laišką iš netoliese esančios šaudyklos, kuriame būtų žadama, kad šaudmenys nebus šaudomi jos gamyklos kryptimi.

 

Lustų paklausa ir bendruomenės rūpesčiai

 

Lustų pakavimo bendrovė „Amkor“ buvo daugiau nei eilinis tiekėjas. Tai buvo trūkstama viso dėlionės dalis. Pažangi pakuotė paima šviežiai pagamintus lustus ir juos sujungia, kad būtų galima naudoti tokiuose įrenginiuose kaip plataus vartojimo elektronika.

 

„Jie yra vienas iš didžiausių ramsčių“, – sakė Michaelas Rosas, Arizonos prekybos administracijos viceprezidentas.

 

2023 m. pabaigoje „Amkor“ paskelbė apie planus Peorijoje, mieste, esančiame į vakarus nuo TSMC komplekso, statyti 2 mlrd. dolerių vertės gamyklą.

 

„Turime būti arti gamintojų“, – interviu sakė „Amkor“ vyriausiasis operacijų vadovas Kevinas Engelis.

 

Projektas gavo 400 mln. dolerių federalinę dotaciją pagal CHIPS įstatymą. Bendrovė dar negavo pinigų, kurie priklauso nuo pasiektų etapų, tačiau išreiškė pasitikėjimą, kad jie bus gauti.

 

Peorijos miesto taryba 2024 m. vasarį patvirtino plėtros sutartį su „Amkor“. Gamykla turėjo būti pastatyta 320 akrų sklype, skirtame būstams, restoranams ir biurų patalpoms.

 

Gyventojai skundėsi. Kaip gamykla dera su aplinka? Miesto pareigūnai garantavo. Jie teigė, kad aukščiausias pastatas nebus aukštesnis nei 54 pėdos.

 

Vis dėlto iki sausio mėnesio planuojamos gamyklos aukštis padvigubėjo, o plotas išsiplėtė daugiau nei keturis kartus, palyginti su pradiniu plotu.

 

Ponas Engelis teigė, kad „Amkor“ buvo spaudžiama didinti pajėgumus, kad patenkintų augančią TSMC dirbtinio intelekto lustų paklausą. Jos investicijos išaugo iki 7 milijardų dolerių.

 

Vistancijos bendruomenės gyventojai trukdė Peorijos miesto tarybos posėdžiams, reikalaudami sustabdyti gamyklos veiklą ir grasindami teisiniais veiksmais. Viešai miestas laikėsi savo pozicijos.

 

Peorijos meras Jasonas Beckas „Amkor“ gamyklą paskelbė svarbiu ekonominės plėtros tikslu. Užkulisiuose jis siekė susitarimo, pagal kurį miestas per valstybinės žemės aukcioną įsigijo didesnį, atokesnį sklypą. Bendrovė neseniai pradėjo darbus naujoje vietoje.

 

„Kartais viskas pasidaro negražu“, – sakė ponas Beckas.

 

„Tai tik pradžia“

 

Už kelių mylių į rytus, TSMC vietoje, stikliniai biurai žėrėjo saulėje, o bokštiniai kranai perkėlė prekes per blyškią žemę. Žemės kasimo mašinos draskė žemę, keldamos dulkių debesis į dangų.

 

Kitoje naujai išasfaltuotos gatvės pusėje „Mack Real Estate Group“, Manhatano „Time Warner Center“ pastatą valdanti bendrovė, 2300 akrų plote kūrė visą miestą „Halo Vista“. Pirmajame etape, kurio statybų pradžia numatyta kitų metų pradžioje, bus viešbutis, didelės mažmeninės prekybos parduotuvės, automobilių prekybos salonai, restoranai ir sporto salės.

 

Vėlesniuose etapuose per ateinančius du dešimtmečius planuojama statyti pramonines zonas, biurus ir 9000 būstų. Plėtra paremta idėja, kad TSMC tiekėjai ir toliau seks bendrovės pėdomis į Finiksą.

 

Neseniai popietę TSMC komplekso atriumo centre buvo pastatyta scena ceremonijai, skirtai pažangių dirbtinio intelekto lustų gamybai vienam iš svarbiausių jos klientų – Silicio slėnio milžinei „Nvidia“.

 

Į pastatą įžengęs „Nvidia“ įkūrėjas Jensenas Huangas sukėlė juntamą drebėjimą visame pastate. Darbuotojai aiktelėjo ir džiūgavo. Daugelis spaudėsi prie balkonų, norėdami pamatyti žmogų, kuris slepia paklausą to, ką jie stato. Jie laikė telefonus, kad nusifotografuotų.

 

„Tai labai svarbi diena Amerikai“, – iš pakylos sakė ponas Huangas. „Tai tik pradžia.“

 

 

Jis pažvelgė į darbininkus, kurie susirinko balkonuose. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad daugelis atvyko iš toli.

 

„Visa tai nebūtų buvę įmanoma“, – sakė jis, – „jei ne tiek daug Taivano šeimų, kurios, kaip jūs, keliavo į Jungtines Valstijas.“ [1]

 

1. 18,000 Reasons It’s So Hard to Build a Chip Factory in America. Goodman, Peter S; Elliott, Loren.  New York Times (Online) New York Times Company. Dec 4, 2025.

18,000 Reasons It’s So Hard to Build a Chip Factory in America

 

“The transformation of Phoenix into a semiconductor hub by Taiwan’s TSMC illustrates the difficulties of large-scale projects in the United States.

 

The computer chip factories rising from an empty expanse of the Sonoran Desert test the concept of immensity. The complex is under construction across 1,149 acres, an area larger than New York’s Central Park. It represents an investment of $165 billion, making it one of the most expensive undertakings on earth.

 

Here on the northern edges of Phoenix stands a display of the American reach for industrial self-sufficiency. The factories are engineered to make advanced computer chips — the brains of modern manufacturing. Those chips will power data centers that deliver artificial intelligence.

 

American political leaders celebrate the presence of the plants as insurance against geopolitical turmoil and disasters like pandemics. Whatever happens, the nation will have its own supply of computer chips.

 

But the company at the center of this enterprise — one cast as vital to national security — is not American. Taiwan Semiconductor Manufacturing Company, or TSMC, the global leader in the industry, has marshaled the investment, the people and the know-how to turn these plans into reality.

 

Scores of other companies, some of them American but many from East Asia, have set up their own local factories to supply TSMC with everything it needs, from chemicals and components to construction and engineering services. Collectively, they have invested an additional $40 billion in the local economy.

 

This is the inescapable truth behind the transformation of Phoenix into a hub for computer chips: It could never have happened without the expertise and money brought in from across the Pacific. The last major domestic chip plant came online in 2013. So the United States lacks the experience to build one without considerable help.

 

And even with that assistance, the experience has been tumultuous, fraught with missteps and enormously expensive. The process that has turned a blank spot on the map into what some now call the Silicon Desert underscores a defining feature of American life: A tangle of bureaucracy often hinders ambitious visions, sowing confusion, uncertainty and delay. That tends to reinforce inertia and discourage development.

 

West of Phoenix, in a community near the TSMC complex, Kathy Bartelheim and her neighbors had no interest in becoming participants in a national crusade to make computer chips.

 

Ms. Bartelheim, 65, lives on a reddish-brown landscape dotted by cactuses and wildflowers. She bought her home a decade ago. “It was about the peace, the serenity, the solitude,” she said. “There’s a magical feeling here.”

 

Last year, she learned that Amkor Technology was planning to construct a so-called advanced semiconductor packaging plant nearby. It would assemble chips made by TSMC. She and other residents were horrified. They envisioned tractor-trailers bearing toxic chemicals and a massive draw on scarce local water. They mobilized in opposition.

 

They won. Amkor moved to another site.

 

The face-off between concerned homeowners and a factory with implications for national resilience is emblematic of broader forces constraining American aspirations. Here is part of the explanation for delays at computer chip clusters from New York to Ohio to Texas. Here is why companies around the globe are reluctant to make things in the United States, fearing a bewildering array of regulations and trouble finding workers.

 

At home in Taiwan, TSMC is used to moving aggressively, gaining whatever resources, personnel and government approvals are required to propel its astonishing expansion. Yet in Phoenix, TSMC and its suppliers have wrestled with the intricacies of a different system.

 

They have been tripped up by a confusing process to gain permits. They have struggled to find workers with needed skills. They have contended with higher costs of doing business, succeeding through force of will and vast sums of money.

 

Under pressure to build factories in the United States, TSMC has already completed one so-called fab — a plant now producing chips — while continuing construction of two more. It has outlined plans for three more factories at the Phoenix site, plus a pair of advanced packaging facilities. When these plans are completed, the company expects to make nearly one-third of its advanced chips in the United States.

 

“We knew it was going to be really hard,” said Rose Castanares, president of TSMC Arizona, during a recent interview. “We’ve learned from that.”

 

The challenge speaks to the complexities of exporting a successful model from the opposite side of the Pacific to the United States. It also attests to dimensions of American governance.

 

President Trump has vowed to spur a revival in American manufacturing as a centerpiece of his economic plans. He has leaned heavily on tariffs as the way to force companies to set up factories in the United States and hire American workers. He has effectively bet that the allure of making goods inside the world’s largest consumer marketplace would be enough to overcome other challenges.

 

But the simplicity of that prescription confronts the reality that the United States lacks workers with needed skills.

 

Three years ago, as TSMC prepared to set up in Phoenix, its founder, Morris Chang, noted that the costs of making chips at a smaller factory in Oregon were 50 percent higher than in Taiwan. He envisioned a similar situation in Arizona.

 

“It will be a very expensive exercise in futility,” Mr. Chang said in an interview with the Brookings Institution, adding, “It will be noncompetitive in the world market.”

 

In Taiwan, TSMC and its suppliers build facilities in dedicated industrial zones that generally require one permit from a central authority. In Arizona, they must negotiate municipal, county, state and federal regulations, requiring thousands of approvals.

 

“Every step requires a permit, and after the permit is approved, it takes at least twice as long as in Taiwan,” TSMC’s chief executive and chairman, C.C. Wei, said this year at National Taiwan University.

 

The company was required to gain permits from city and county authorities to comply with state and federal regulations. In many instances, regulations for its industry did not exist at the local level, so TSMC had to convene a team of experts to craft its own language and gain approvals.

 

“We ended up establishing 18,000 rules, which cost us $35 million,” Mr. Wei said.

 

Such laments stem from an extraordinary American success. Over decades, the United States has used regulation to reduce air and water pollution, while enhancing workplace safety. Yet bureaucracies have grown around those rules, often in incoherent fashion.

 

“Some of the main issues that hold back U.S. manufacturing have very little to do with substantive environmental standards,” said Thomas Hochman, director of infrastructure policy at the Foundation for American Innovation, a Silicon Valley-aligned research organization.

 

He cited the National Environmental Policy Act, which directs federal agencies to consider and evaluate the impacts of projects but does not compel action. “It does not say, ‘You cannot pollute X,’” Mr. Hochman said. “It does not say, ‘You cannot discharge Y.’ It says, ‘You need to do paperwork.’”

 

Environmentalists challenge that depiction, arguing that paperwork requirements play a vital role in forcing agencies to put on record how developments affect the natural sphere. The law also requires the authorities to consider less harmful alternatives.

 

Some argue that the challenges in Phoenix attest more to the special treatment of the semiconductor industry in East Asia than shortcomings in the United States.

 

In Taiwan, economic growth is dominated by chip making, so the government is “focused on making everything streamlined,” said Chris Miller, an economic historian at Tufts University and author of the best-selling book “Chip War.” “It wouldn’t be rational for us to change everything to suit the chip industry.”

 

The Path to Phoenix

 

The presence of TSMC in Phoenix reflects a reassessment of geopolitical risks. No one at its headquarters in Taiwan stared at the globe and concluded that Phoenix was the most suitable place to make chips. Rather, the company responded to its customers.

 

TSMC does not design chips. It makes them for businesses like Apple and Nvidia, the company at the center of explosive growth in artificial intelligence.

 

In recent years, TSMC’s customers have grown worried about its dependence on factories in Taiwan, a self-governing island claimed by China. What if Beijing unleashes its military to seize control, disrupting the supply of chips? With such fears in mind, TSMC has begun constructing factories around the world, including in Germany and Japan.

 

One of TSMC’s largest customers urged the company to set up an advanced manufacturing plant in the United States.

 

“They asked us before the pandemic,” Ms. Castanares said. “We just do what our customers ask us to do.”

 

The Biden administration was intent on diminishing American reliance on faraway factories. It sought to attract computer chip manufacturers by earmarking more than $52 billion in subsidies via the CHIPS and Science Act. The funding included $6.6 billion for TSMC.

 

The Arizona Commerce Authority, an economic development agency, courted the company, highlighting the state’s legacy as a center of semiconductor production. Motorola began making computer chips in the area in the mid-1950s. Intel opened a fab in Chandler in 1980.

 

Arizona State University promoted its industry expertise and aggressive expansion plans. Over the last 15 years, the ranks of its engineering students have grown to 33,000, from 6,000.

 

“We’re saying: Certain things we must manufacture here, no matter what,” said Michael Crow, the university’s president. “We haven’t thought like that, except during times of war.”

 

But nothing gets built in Phoenix without reckoning with water. Shortages have prompted state and local authorities to limit development.

 

Chip plants require enormous amounts of water. The first three TSMC factories were expected to need a collective 16.4 million gallons per day — about as much as consumed by 200,000 homes. TSMC says its expect to draw little of that from municipal supplies. The company is building a wastewater treatment plant that it says will eventually recycle nearly all of its water.

 

The area offered huge undeveloped tracts and a conducive climate. Summer temperatures exceed 110, yet the weather is predictable and largely free of disasters like floods and tornadoes.

 

By the spring of 2024, TSMC had committed to build three factories in Phoenix, while investing $65 billion.

 

Then President Trump returned to office, gaining the company’s commitment to more than double its plans. He cast TSMC as the centerpiece of his campaign to elevate American manufacturing.

 

Not Enough People

 

Making computer chips is an industrial magic trick. Billions of microscopic transistors are crammed onto slivers of silicon using a process something like the creation of a photographic negative. Machinery casts beams of light so slender that a human hair may be five thousand times as thick.

 

But installing that equipment, and getting it to work properly, requires people with specialized training and experience. Two years ago, TSMC acknowledged that it was having trouble finding local people who knew how to do it. The company brought in more than 500 experienced workers from Taiwan.

 

Local unions accused TSMC of breaching the spirit and rules of its federal subsidies. They urged immigration authorities to block visas for the Taiwanese workers.

 

The company resolved the conflict by committing to show preference to American workers. But labor disputes have continued.

 

A lawsuit brought by 28 former and current TSMC employees at facilities in Arizona and California accuses the company of relying on Taiwanese senior managers who sideline American workers by conducting business in Chinese while denigrating local hires.

 

The lawsuit depicts dangerous conditions inside the fabs. It asserts that TSMC reflexively brings in workers from Taiwan rather than investing in training local people.

 

“They’re under the impression that American workers are lazy, incompetent and stupid,” said David Amiri, 34, one of the plaintiffs, who spent two years at TSMC as a fire protection engineer. “It was easier for them to just do it, rather than teach someone to do it.”

 

TSMC declined to discuss the lawsuit. In a statement, the company said it “is committed to providing a safe, welcoming and inclusive environment for our employees.”

 

The local company president, Ms. Castanares, acknowledged tension between the impulse to move faster and taking the time to develop a local work force. “We’re trying to find that balance,” she said.

 

Most of the 3,000 employees at the fab were hired in the United States, the company said.

 

Local consultants, lawyers and real estate agents who work for the company say TSMC’s managers are under pressure to meet deadlines set at headquarters in Taiwan. Hiring people who lack Chinese fluency and familiarity with the company’s ways invites miscommunication.

 

Local construction companies are unacquainted with specialized techniques developed in Taiwan, including a process to lay out and join pipes.

 

“There’s been a massive learning curve for contractors in the U.S.,” said Hassan Khan, a director of economic security in the CHIPS Program Office during the Biden administration. “TSMC had a finely tuned ecosystem in Taiwan. They had protocols. When they came here, that ecosystem didn’t exist.”

 

In Taiwan, TSMC operates in what many describe as paternalistic fashion, extending job security and training to its workers in exchange for selfless dedication. Employees are expected to drop family activities when needed at the plant. American workers operate with a more codified sense of rights.

 

“It’s two different worlds,” said Mindy Wu, president of W Consulting & Company, which works with incoming TSMC suppliers. American workers expect to go home at a promised hour or receive overtime. “With Taiwanese companies,” she said, “the boss expects you to stay and finish the job.”

 

Flora, Fauna and Fire Extinguishers

 

TSMC and its suppliers were surprised by the challenges of development in the American Southwest.

 

“They came in so fast, they didn’t really know the rules of the game,” said Jere W. Planck, the founder and managing partner of Archicon, a Phoenix architectural firm that has worked with TSMC suppliers. “They didn’t know what they didn’t know.”

 

Arizona authorities required that the company survey its site to ensure that it was free of desert tortoises. The City of Phoenix demanded that TSMC identify and replant protected species of desert flora.

 

Last year, the Environmental Protection Agency notified Maricopa County, which includes Phoenix, that it intended to reclassify the local ozone threat as serious. That would have made it far harder for TSMC to gain Clean Air Act approvals. Under President Trump, the agency loosened its standards.

 

When Mr. Amiri joined TSMC in June 2022, he assumed the company would value his knowledge of applicable safety codes. He had spent three-plus years as a Phoenix fire inspector.

 

The company had to expand the sprinkler system, he told his supervisors. Some of the structures had spaces where the roof jutted out beyond the outer wall, and sprinklers had to be installed overhead. This was a substantive issue of safety, he said.

 

But the Taiwanese manager he approached about this dismissed his concerns, Mr. Amiri said.

 

“They wanted to copy in the U.S. exactly how they do it in Taiwan,” he said. “They didn’t change a single bit of their design.”

 

An inspector for TSMC’s insurance company later noted the defect and demanded that it be remedied, Mr. Amiri said, and the cost ran “six figures.”

 

In June 2024, he quit in frustration.

 

Linde, a company that pumps pristine air into TSMC fabs, erected a plant next door to the factories, including a $45 million pipeline. Linde needed 150 permits for the pipeline alone, Mr. Planck said. A permit was required to pile extra dirt left from grading the site. Each permit entailed as many as 15 inspections.

 

The company had to gain permission from the Federal Aviation Administration for a tower.

 

The city insisted that Linde get a letter from a nearby shooting range promising that ammunition would not be fired in the direction of its plant.

 

Chip Demand vs. Community Concerns

 

Amkor, the chip packaging company, was more than just another supplier. It was a missing piece to the whole puzzle. Advanced packaging takes freshly manufactured chips and fits them together for use in devices like consumer electronics.

 

“They are one of the big anchors,” said Michael Rosas, a vice president at the Arizona Commerce Authority.

 

In late 2023, Amkor announced plans to build a $2 billion plant in Peoria, a city just west of the TSMC complex.

 

“We need to be close to the manufacturers,” Amkor’s chief operating officer, Kevin Engel, said in an interview.

 

The project gained a $400 million federal grant via the CHIPS act. The company has yet to receive the money, which is based on achieving milestones, but expressed confidence that it would.

 

The Peoria City Council approved a development agreement with Amkor in February 2024. The plant was to be built in the middle of 320 acres slated for housing, restaurants and office space.

 

Residents cried foul. How was a factory compatible with the surroundings? City officials offered assurances. The tallest building would be no higher than 54 feet, they said.

 

Yet by January, the planned factory had doubled in height, while expanding across more than four times the initial square footage.

 

Amkor was under pressure to add capacity to accommodate TSMC’s growing demand for A.I. chips, Mr. Engel said. Its investment had swelled to $7 billion.

 

Residents of the Vistancia community jammed Peoria City Council meetings, demanding a halt to the factory and threatening legal action. Publicly, the city held firm.

 

Jason Beck, the Peoria mayor, had made the Amkor plant a major economic-development goal. Behind the scenes, he pursued a deal by which the city bought a larger, more remote parcel via a state land auction. The company recently broke ground at the new site.

 

“Sometimes, things get ugly,” Mr. Beck said.

 

‘This Is Only the Beginning’

 

A few miles to the east, at the TSMC site, glass-fronted offices glistened in the sun as towering cranes moved supplies across the pale soil. Earth movers tore at the land, sending clouds of dust skyward.

 

Across a freshly paved street, the Mack Real Estate Group, the company behind Manhattan’s Time Warner Center, was developing an entire city, Halo Vista, across 2,300 acres. Its first phase, expected to break ground early next year, will center on a hotel, big-box retailers, car dealerships, restaurants and gyms.

 

Subsequent waves over the next two decades are to include industrial zones, offices and 9,000 housing units. The development is premised on the idea that TSMC’s suppliers will continue to follow the company to Phoenix.

 

Inside TSMC’s complex on a recent afternoon, a stage had been assembled in the center of an atrium for a ceremony to mark production of advanced A.I. chips for one of its most important customers — the Silicon Valley behemoth Nvidia.

 

Jensen Huang, Nvidia’s founder, entered the building, sending a palpable jolt through the facility. Employees gasped and cheered. Many pressed against the balconies to catch a glimpse of the man behind the demand for what they were building. They held up their phones for photos.

 

“This is a very big day for America,” Mr. Huang said from a lectern. “This is only the beginning.”

 

He gazed up at the workers assembled at the balconies. He noted the fact that many had come from far away.

 

“None of this would have been possible,” he said, “if not for so many Taiwanese families that made your journeys to the United States.”” [1]

 

1. 18,000 Reasons It’s So Hard to Build a Chip Factory in America. Goodman, Peter S; Elliott, Loren.  New York Times (Online) New York Times Company. Dec 4, 2025.

Magnatas planuoja oro taksi Pietų Floridoje --- Vystytojas bendradarbiaus su „Archer Aviation“, kad padėtų sukurti transporto priemonių paleidimo aikštelių tinklą

„MAJAMIS -- Nekilnojamojo turto magnatas Stephenas Rossas mano radęs būdą, kaip sumažinti spūstis tarp Majamio ir jo nekilnojamojo turto imperijos Vest Palm Byče: jis pasitelkia skraidančių taksi įmonę.

 

Milijardierius vystytojas sutiko bendradarbiauti su „Archer Aviation“, kad padėtų sukurti paleidimo aikštelių tinklą su elektromobilių įkrovimo stotimis, kurios maitintų skraidančių transporto priemonių parką, kuris atrodo panašiai kaip propeleriniai maži lėktuvai.

 

Kelionė į vieną pusę iš Majamio į Rosso biurą ir gyvenamąsias patalpas Vest Palm Byče kainuotų iki 200 USD ir truktų apie 30 minučių.

 

Vadinamosios vertikalios aikštelės aptarnautų Rosso privatų golfo aikštyną Hobe Sound ir „Hard Rock“ stadioną Majamyje. Oro taksi tinklas taip pat sujungtų oro uostus Majamyje, Fort Loderdeilyje ir Palm Byče, be kitų vietų.

 

Pietų Floridos skrydžiai galėtų prasidėti jau kitais metais.

 

Kadangi žemutinėje valstijos dalyje yra daug klestinčių gyventojų centruose, išsibarsčiusiuose po visą regioną, „manome, kad Pietų Florida yra viena geriausių vietų šalyje tai padaryti“, – teigė Adamas Goldsteinas, „Archer Aviation“ generalinis direktorius ir įkūrėjas.

 

Bendrovės būstinė yra San Chosė, Kalifornijoje, kur ji atliko bandomuosius skrydžius. Bendrovė taip pat planuoja plėsti oro taksi tinklus Abu Dabyje ir teigia, kad dairosi į Niujorką ir Los Andželą.

 

Rosso partnerystė su „Archer Aviation“ yra viena iš jo pastangų spręsti kylančią problemą, susijusią su sparčiu Pietų Floridos augimu: eismo spūstis. Rossas oro taksi mato kaip būdą sutrumpinti jo nuomininkų, gyvenančių „West Palm“ biurų bokštuose ir apartamentuose, kelionės į Majamį laiką.

 

„Kadangi vietovės tampa vis populiaresnės, atsiranda daugiau spūsčių ir kuo toliau, tuo daugiau spūsčių, todėl labiau reikia tokio tipo transporto“, – sakė Rossas. „Žmonių laiko vertė – štai kas iš tikrųjų svarbiausia.“

 

Skraidančio taksi paslauga iš pradžių bus skirta įmonių vadovams ir turtingiems Pietų Floridos gyventojams, kurių skaičius smarkiai išaugo. Tačiau šių kelionių kaina bus konkurencinga, palyginti su kai kuriomis esamomis transporto priemonėmis, sakė Goldsteinas.

 

Pavyzdžiui, kelionė automobiliu „Uber Black“ iš Majamio į Vest Palmą kainuotų apie 230 USD asmeniui, o oro taksi siekia maždaug tokią pačią kainą. Tačiau kelionė automobiliu iš Majamio į Vest Palmo centrą piko valandomis galėtų trukti apie dvi valandas, o oro taksi – mažiau nei pusę to laiko.

 

„Brightline“ traukinių paslauga iš Majamio į Vest Palmą nuvažiuoja kiek daugiau nei per valandą ir kainuoja vos 20 USD į vieną pusę. Goldsteinas teigė, kad tikisi laikui bėgant sumažinti oro taksi kainą ir padaryti šią paslaugą plačiau prieinamą.

 

„Ji sukurta kaip transporto platforma plačiajai visuomenei laikui bėgant“, – sakė jis. „Didinant panaudojimą, didinant gamybą, mes didiname šių orlaivių kainą.“ žemyn.“

 

„Archer Aviation“ elektriniai vertikalaus kilimo ir tūpimo orlaiviai (eVTOL) kyla ir leidžiasi vertikaliai ir yra skirti gabenti iki keturių keleivių ir pilotą. Ši aviacijos technologija yra tylesnė nei sraigtasparnis ir sukurta taip, kad būtų daug saugesnė. Pavyzdžiui, vietoj vieno propelerio orlaivis turi 12, todėl vienam sugedus, orlaivis gali toliau skristi.

 

„Archer“ „Midnight“ transporto priemonė skirta maždaug 20–50 mylių kelionėms, o maksimalus reklamuojamas nuotolis yra 100 mylių. Rugpjūtį bendrovė atliko ilgiausią iki šiol skrydį – 55 mylias iki 125 mylių per valandą greičiu, kuris truko apie 31 minutę.

 

Nors techniškai įmanoma, tiesioginė 65 mylių kelionė iš Majamio į Palm Byčą yra ilgesnė nei trumpi miesto skrydžiai, kuriems bendrovė šiuo metu yra optimizuota.

 

Trumpesni skrydžiai tarp Majamio ir Fort Loderdeilio, o vėliau iki Palm Byčo, labiau tikėtini paleidimo metu, tačiau bendrovė planuoja išplėsti maršrutą iki viso maršruto.

 

Audringi orai, būdingi Pietų Floridai, ypač vasaros ir ankstyvo rudens mėnesiais taip pat bus svarbus veiksnys, nes šių transporto priemonių, kaip ir sraigtasparnių, veikimą riboja stiprus vėjas, smarkus lietus ar žaibai.

 

 

Federalinės aviacijos administracijos trūkumas dėl eismo valdymo įstaigų personalo trūkumo taip pat turės įtakos šios technologijos diegimui.

 

 

Prezidentas Trumpas šią vasarą pasirašė vykdomąjį įsakymą, kuriuo siekiama paspartinti eVTOL diegimą, ir pirmenybę teiks penkiems šalies miestams, kuriuose bus diegiama ši technologija. Pavasarį Transporto departamentas išrinks penkis miestus, kuriuose gali pradėti veikti eVTOL technologija.

 

 

„Aš tai išbandyčiau, taip, tai skamba kaip neįtikėtinai išskirtinis ir stilingas būdas keliauti“, – sakė Erica Wertheim Zohar, gyvenanti Majamyje, bet dažnai keliaujanti automobiliu aplankyti draugų ir šeimos Palm Byče.

 

 

Jos atsargesnis vyras Lior Zohar pridūrė: „Pirmiausia leisime ponui Rossui.“" [1]

 

1. Tycoon Eyes Air Taxis for South Florida --- Developer to work with Archer Aviation to help build network of vehicle launchpads. Acosta, Deborah.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Dec 2025: B4.  

Tycoon Eyes Air Taxis for South Florida --- Developer to work with Archer Aviation to help build network of vehicle launchpads

 

 

“MIAMI -- Real-estate tycoon Stephen Ross thinks he has found a way to cut down on the traffic-choked commute between Miami and his property empire in West Palm Beach: He is bringing in a flying taxi company.

 

The billionaire developer has agreed to join with Archer Aviation to help build a network of launchpads with electric-vehicle charging stations to power a fleet of flying vehicles that look similar to propeller-based small planes.

 

A one-way ride from Miami to Ross's office and residential properties in West Palm would cost up to $200 and take around 30 minutes.

 

The so-called vertiports would service Ross's private golf course in Hobe Sound, and the Hard Rock Stadium in Miami. The air taxi network also would connect to airports in Miami, Fort Lauderdale and Palm Beach, among other locations.

 

South Florida flights could begin as soon as next year.

 

Because the lower part of the state has a number of booming population hubs scattered throughout the region, "we believe South Florida is one of the best places in the country to do this," said Adam Goldstein, chief executive and founder of Archer Aviation.

 

The company is based in San Jose, Calif., where it has completed test flights. The company also is planning to build out air taxi networks in Abu Dhabi and says it is eyeing New York City and Los Angeles.

 

Ross's partnership with Archer Aviation is one of his efforts to address an emerging problem related to South Florida's rapid growth: gridlock. Ross sees the air taxi as a way to cut down on commute times to Miami for his tenants in West Palm office towers and apartments.

 

"As areas become more popular, there's more congestion and the more there's more congestion. . .the more the need for this type of transportation," Ross said. "The value of people's time, that's what it's really all about."

 

The flying taxi service will be initially aimed at corporate executives and the wealthy population that has grown substantially in South Florida. But the cost of these trips will be competitive with some existing transportation, Goldstein said.

 

An Uber Black car ride, for example, from Miami to West Palm would cost around $230 per person, and the air taxis are aiming to hit a roughly equivalent price point. But a car ride from Miami to downtown West Palm could take about two hours during rush hour, while the air taxi would take less than half that time.

 

The Brightline train service runs from Miami to West Palm in a little more than an hour and costs as little as $20 one way. Goldstein said he hopes to lower the air taxis' costs over time and make the service more widely available.

 

"It's designed to be a transportation platform for the masses over time," he said. "As we increase utilization, as we increase production, we drive the cost of these aircrafts down."

 

Archer Aviation's electric vertical takeoff and landing aircrafts, or eVTOLs, take off and land vertically and are designed to transport up to four passengers plus a pilot. The aviation technology is quieter than a helicopter, and it is designed to be much safer. Instead of one propeller, for example, the aircraft has 12, so if one fails, the aircraft can continue to fly.

 

Archer's Midnight vehicle is designed for trips of about 20 to 50 miles, with a maximum advertised range of 100 miles. In August, the company completed its longest flight to date, 55 miles at speeds up to 125 miles an hour, which took about 31 minutes.

 

While technically possible, a nonstop, 65-mile trip from Miami to Palm Beach is longer than the short urban hops the company is currently optimized for.

 

Shorter hops between Miami and Fort Lauderdale, and then up to Palm Beach, are more likely upon launch, but the company plans to extend to the full route.

 

Stormy weather, typical in South Florida particularly in the summer and early fall months, will also be a factor as these vehicles, like helicopters, are limited by high wind, heavy rain or lightning.

 

Shortages at the Federal Aviation Administration due to understaffed traffic control facilities also will affect the rollout of this technology.

 

President Trump signed an executive order this summer to fast-track eVTOLs and will give priority to five cities across the country to implement the technology. In the spring, the Transportation Department will choose the five cities where the eVTOL technology can begin operating.

 

"I would try it, yes, it sounds like an incredibly exclusive and chic way to travel," said Erica Wertheim Zohar, who lives in Miami but who travels frequently by car to see friends and family in Palm Beach.

 

Her more cautious husband, Lior Zohar, added, "We'll let Mr. Ross go first."” [1]

 

1. Tycoon Eyes Air Taxis for South Florida --- Developer to work with Archer Aviation to help build network of vehicle launchpads. Acosta, Deborah.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Dec 2025: B4.  

Thaw Makes Arctic Trips Riskier

“THE NORTHWEST PASSAGE -- Climate change is melting sea ice at a quickening pace, and in the process rekindling dreams that have beguiled seafarers for centuries: finding an alternative shipping route to Asia around the North Pole.

 

Commercial shippers hope to establish an express shipping lane to save time and money. Western governments seek to deepen their presence in the Arctic to catch up with Russia. Tourists and researchers are drawn to one of the least explored regions on earth.

 

But in a paradox of global warming, thawing ice isn't making Arctic waters easier to navigate. It makes them more dangerous.

 

Driving the growth in marine traffic is a widespread idea that the Northwest Passage -- a labyrinthine network of straits and channels connecting the Atlantic and Pacific oceans through the Arctic -- will soon become a sustainable freight thoroughfare. The West, lagging behind Russia in the Arctic, has commercial and strategic interests in making that happen.

 

It won't anytime soon.

 

Ice has shaped geopolitics for centuries. It has thwarted explorers and stifled merchants' ambitions. Now, Arctic sea ice overall is declining. But as temperatures rise, icebergs and thick chunks of centuries-old ice are released into open water, turning shipping straits into minefields. Adding to the risks, less ice cover invites higher waves. Still, commercial pressures motivate shippers to push boundaries, raising the risk of accidents, oil spills or getting stuck in ice.

 

"It's hazardous work," said Capt. Donald Gibson, who in August and September let a Wall Street Journal reporter sail on the 450-foot Canadian-flagged cargo ship MV Nunalik for three weeks through the Canadian Arctic. "You're always working at the limits of the equipment and the people."

 

Commercial transits through the Northwest Passage hit a record high in 2023 with 13 voyages, according to a tally by the Scott Polar Research Institute at the University of Cambridge.

 

Traversing the Northwest Passage would save shippers an estimated two weeks compared with the Panama Canal.

 

Yet, only six commercial cargo vessels completed the full Northwest Passage this year. One of them, the Dutch-flagged Thamesborg, ran aground in the Franklin Strait, where it got stuck for over a month. It was only barely refloated by rescue vessels before new ice formed, which would have trapped it over winter.

 

One night around midnight, shortly after the Nunalik entered the Northwest Passage, a thick fog had suddenly amassed, reducing visibility to less than two ship lengths. The vessel was surrounded on all sides by small islands of ice capable of puncturing the hull and couldn't move for hours.

 

Once the Nunalik started moving, it sailed at a speed of two knots, a leisurely walking pace, nudging ice aside with a deep crunch that sent vibrations through the entire vessel.

 

The Nunalik is part of a small fleet owned by Canadian shipping company NEAS, one of a handful of carriers operating in this part of the Arctic. The vessel is ice-strengthened to navigate certain types and concentrations of ice, but it isn't an icebreaker.

 

The Nunalik's 20-man crew lived in close quarters, many sharing cabins.

 

One evening, ominous, low-lying tube-shaped clouds known as arcus formed, and whitecaps appeared in the waves. Both were signs of a storm brewing. The ship started rolling. Cups and cutlery skated across the table in the mess. At night, the crew trained a searchlight across the dark waters to look for growlers -- low-floating chunks of ice big enough to puncture a ship.

 

The ship carried about 4,000 tons of supplies to isolated Inuit communities along the coast. It undertakes three journeys of approximately five weeks each during the short window where Arctic sealifts are possible. Those windows are, in fact, getting shorter.

 

Even though sea ice in the Canadian Arctic has shrunk by 5% to 20% a decade since the late 1960s, the length of the shipping season in the Northwest Passage has decreased, according to researchers from the University of Ottawa and Environment and Climate Change Canada, a government agency.

 

The main obstacle is old ice, which has survived at least one summer, sometimes centuries. Over time, this so-called multiyear ice accumulates to several yards' thickness, loses much of its salt content and becomes rock-hard. As temperatures rise, multiyear ice in the northern Arctic is released southward, where it creates chokepoints in the Northwest Passage.

 

One of the last stops on the Nunalik's September voyage was Resolute Bay, a hamlet in the northern part of the Northwest Passage. When the ship arrived, ice had concentrated around the bay and was being pushed toward shore by wind. What should have been a one-day job ended up taking a week, as the ship struggled to approach shore.

 

Adding to the dangers, an increasingly open Arctic Ocean invites extreme waves.

 

Eventually, the Nunalik unloaded its cargo, supplying Inuit communities with goods to tide them over until next year. On the way back south, it spent four days unloading cargo from the Thamesborg, the vessel grounded in the Franklin Strait, to help refloat it before the onset of new ice.

 

Then it went back to its home port to reload for its third and final voyage of the year.” [1]

 

1. World News: Thaw Makes Arctic Trips Riskier. Sune Engel Rasmussen.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Dec 2025: A9.