Ko Vakarų Europa gali mus išmokyti apie darbą

 „Amerikiečiams sunku mokytis iš užsienio patirties. Mūsų dydis ir anglų kalbos, kaip tarptautinės kalbos, vaidmuo (tai mažina mūsų paskatą mokytis kitų kalbų) verčia mus pamiršti alternatyvius gyvenimo būdus ir pokyčių galimybes.

 

    Mūsų izoliuotumas gali būti ypač žalingas, kai kalbame apie šalis, su kuriomis turime daug bendro. Vakarų Europa yra mūsų technologinė lygiavertė; darbo našumas Šiaurės Europoje yra tik šiek tiek mažesnis, nei Amerikoje. Tačiau Europos politika ir institucijos labai skiriasi nuo mūsų, todėl galėtume daug išmokti, pažiūrėję, kaip tie skirtumai pasireiškė. Deja, bet koks pasiūlymas, kad Europa daro kažką, į ką mes, galbūt, norėtume lygiuotis, dažniausiai yra apšaukiami „socializmu“.

 

    Tai atveda mane prie nepakankamai aptarto dabartinės ekonomikos scenos aspekto: palyginamoji Europos sėkmė, grąžinant pandemijos laisvėje esančius darbuotojus į darbo rinką.

 

    Tikriausiai žinote, kad Jungtinės Valstijos išgyvena tai, ką daugelis vadina Didžiuoju atsistatydinimu – labai mažėja žmonių, norinčių priimti darbo pasiūlymą, bent jau už atlyginimus, buvusius prieš koronavirusą. Amerikiečių dirba keturiais milijonais mažiau, nei buvo pandemijos išvakarėse, tačiau darbuotojų išėjimo iš darbo lygis – paprastai geras darbo rinkos įtempimo rodiklis – pasiekė rekordą, o darbdavių grumtynės, ieškant darbuotojų, paskatino greitą atlyginimų didėjimą.

 

    Anksčiau šiais metais daugelis respublikonų tvirtino, kad darbo jėgos trūksta, nes dosnios bedarbio pašalpos atgraso darbuotojus nuo darbo. Tačiau šios padidintos išmokos išnyko ir neturėjo jokio matomo poveikio dalyvavimui darbo rinkoje. Taigi, kas vyksta?

 

    Na, palyginimas su Europa gali šiek tiek paaiškinti šią temą. Didysis atsistatydinimas, pasirodo, daugiausia yra amerikietiškas reiškinys. Vakarų Europos tautoms daug sėkmingiau, nei mums pavyko grąžinti žmones į darbą. Visų pirma Prancūzijoje užimtumas ir dalyvavimas darbo rinkoje dabar gerokai viršija priešpandeminį lygį. Kas paaiškina šį skirtumą?

 

    Dalis atsakymo gali būti susiję su vyresnio amžiaus darbuotojais. Jungtinėse Valstijose darbo jėgos mažėjimas buvo ypač staigus tarp vyresnių, nei 55 metų amžiaus žmonių, kurių daugelis negrįžo po pandemijos atleidimo iš darbo. Tai galėjo būti ne toks svarbus veiksnys Prancūzijoje, kur darbuotojai dažniausiai išeina į pensiją anksčiau, nei jų kolegos JAV. 

 

Tačiau vyresnio amžiaus žmonės kai kuriose Europos šalyse, pavyzdžiui, Danijoje, yra labiau linkę dirbti, nei jų kolegos JAV; įdomu, kad Danija taip pat išvengė didžiojo atsistatydinimo.

 

    Kitas atsakymas gali būti susijęs su transatlantiniais skirtumais, kaip mes ėmėmės su COVID susietos pagalbos ekonomikai. Nors Jungtinės Valstijos šiek tiek stengėsi padėti įmonėms išlikti ir išlaikyti savo darbo jėgą, mes daugiausia padėjome atleistiems darbuotojams, didindami bedarbio pašalpas. Kita vertus, Europa daugiausia rėmėsi darbo vietų išsaugojimo schemomis – vyriausybės pagalba, skirta išlaikyti darbuotojų atlyginimus, net jei jie šiuo metu nedirba.

 

    Dabar išryškėja JAV požiūrio problemos. Kaip sakiau, nėra įrodymų, kad nedarbo draudimas labai atgrasytų dirbti. Tačiau kai Europos darbo parama padėjo išlaikyti darbuotojus, susietus su senais darbais, ir palengvino greitą sugrįžimą, JAV politika leido nutraukti daugelį šių ryšių, o tai apsunkino užimtumo atkūrimą.

 

    Galiausiai, leiskite man pasiūlyti spekuliacinę hipotezę: galbūt viena iš priežasčių, kodėl vakarų europiečiai nesiima amerikietiško stiliaus didžiojo atsistatydinimo, yra ta, kad jie neturi tokios neapykantos jų  darbui, kokią turime mes.

 

    Anekdotiškai tariant, vienas veiksnys, lėmęs amerikiečių nenorą grįžti į jų senus darbus, yra tai, kad priverstinis neveiklumas pandemijos metu daugeliui žmonių suteikė galimybę persvarstyti jų gyvenimo pasirinkimus – ir nemaža dalis galėjo suprasti, kad mažai apmokamas darbas su niūriomis darbo sąlygomis yra nevertas, kad tokiame darbe dirbtume.

 

    Žinoma, Europa jokiu būdu nėra darbuotojų rojus. Tačiau kai kurie alinantys ir menkai apmokami darbai kitoje Atlanto pusėje yra ne tokie baisūs. Žinoma, Danijoje „McDonald's“ moka daugiau, nei 20 dolerių per valandą ir kasmet siūlo šešias savaites apmokamų atostogų. Tai gali būti išskirtinis atvejis, tačiau JAV iš turtingųjų šalių išsiskiria mažu minimaliu atlyginimu, labai mažais atostogų pasiūlymais ir niekingomis vaiko priežiūros bei nedarbingumo atostogomis. Galbūt, prasta JAV darbo vietų kokybė yra viena iš priežasčių, kodėl daugelis amerikiečių darbuotojų nenori grįžti.

 

    JAV elito nuomonė, ypač, bet ne tik, dešiniųjų, jau seniai manė, kad, gerinant darbo vietas, atsirastų priešingas efektas, nes didesnės darbo sąnaudos sumažintų užimtumą. Tačiau Europos patirtis sako ką kita. Dar prieš pandemiją daugeliui Europos šalių gana gerai sekėsi kurti darbo vietas;

 

    Pavyzdžiui, Prancūzijoje nuolat buvo aukštesnis užimtumo lygis tarp darbingiausio amžiaus suaugusiųjų, nei Jungtinėse Valstijose.

 

    Ir dabar, po košmariško darbo gyvenimo sutrikimo, atrodo, kad darbuotojams palanki politika taip pat padeda Europos ekonomikoms greičiau atgauti užimtumą, nei mes čia. Ar esame tikri, kad neturime ko pasimokyti iš jų patirties?"

Lietuvoje  laisvų darbo vietų skaičius ir laisvų darbo vietų lygis nuosekliai auga visų 2021 metų laikotarpiu. Ta pati problema, kaip ir Amerikoje - vyksta Didysis atsistatydinimas. Jo priežastys Lietuvoje yra tos pačios, kaip ir Amerikoje, tik mūsų atostogos visos yra geresnės, negu amerikiečių. Deja, atostogų nebeužtenka, reikia ir gero darbo, ir padorių atlyginimų. Kolkas to neturime.

 

What Western Europe Can Teach Us About Jobs

"Americans have a hard time learning from foreign experience. Our size and the role of English as an international language (which reduces our incentive to learn other tongues) conspire to make us oblivious to alternative ways of living and the possibilities of change.

Our insularity may be especially damaging when it comes to countries with whom we have a lot in common. Western Europe is our technological equal; labor productivity in northern Europe is just a little below productivity here. But Europe’s policies and institutions are very unlike ours, and we could learn a lot by looking at how those differences have played out. Unfortunately, any suggestion that Europe does something we might want to emulate tends to be shouted down with cries of “socialism.”

Which brings me to an under-discussed aspect of the current economic scene: Europe’s comparative success in getting workers idled by the pandemic back into the labor force.

You’re probably aware that the United States is experiencing what many call the Great Resignation — a significant fall in the number of people willing to accept jobs, at least at pre-Covid wages. Four million fewer Americans are employed than were on the eve of the pandemic, yet the rate at which workers are quitting their jobs — usually a good indicator of labor market tightness — has hit a record, and the scramble of employers to find workers has led to rapid wage increases.

Earlier this year many Republicans insisted that labor was scarce because generous unemployment benefits were discouraging workers from accepting jobs. However, those enhanced benefits went away with no visible effect on participation in the labor force. So what is going on?

Well, a comparison with Europe may shed some light on the subject. For the Great Resignation, it turns out, is largely an American phenomenon. European nations have been much more successful than we have at getting people back to work. In France, in particular, employment and labor force participation are now well above prepandemic levels. What explains this difference?

Part of the answer may involve older workers. In the United States, the decline in the labor force has been especially steep among adults over 55, many of whom haven’t come back after pandemic layoffs. This may have been less of a factor in France, where workers tend to retire earlier than their U.S. counterparts. However, older adults in some European nations, like Denmark, are actually more likely to be employed than their U.S. counterparts; yet Denmark has also avoided a Great Resignation.

Another answer may lie in trans-Atlantic differences in how we approached Covid relief. While the United States made some effort to help businesses stay afloat and retain their labor forces, mainly we helped displaced workers through enhanced unemployment benefits. Europe, on the other hand, mainly relied on job retention schemes — government aid intended to keep people on employer payrolls even if they weren’t working at the moment.

The problems with the U.S. approach are now becoming apparent. As I said, there’s no evidence that unemployment insurance has been significantly discouraging work. But where European labor support helped keep workers linked to their old jobs, facilitating a rapid return, U.S. policy allowed many of those links to be severed, making an employment recovery harder.

Finally, let me offer a speculative hypothesis: Perhaps one reason Europeans aren’t engaging in an American-style Great Resignation is that they don’t hate their jobs quite as much.

 

Anecdotally, one factor behind Americans’ unwillingness to return to their old jobs is that enforced idleness during the pandemic gave many people a chance to reconsider their life choices — and a significant number may have realized that low-paying jobs with lousy working conditions weren’t worth having.

 

Of course, Europe is by no means a worker’s paradise. But some jobs that are grueling and poorly paid here are less awful on the other side of the Atlantic. Famously, in Denmark McDonald’s pays more than $20 an hour and offers six weeks of paid vacation each year. That may be an exceptional case, but the U.S. does stand out among wealthy countries for having a low minimum wage, for offering very little vacation time and for failing to offer parental and sick leave. Maybe the poor quality of U.S. jobs is one reason so many American workers are reluctant to return.

 

U.S. elite opinion, especially but not only on the right, has long assumed that making jobs better would backfire, because higher labor costs would reduce employment. But European experience says otherwise. Even before the pandemic, many European countries were doing pretty well at job creation;

 

France, for example, has consistently had higher employment rates among prime-age adults than the United States.

 

And now, in the aftermath of a nightmarish disruption to working life, pro-worker policies also seem to be helping European economies achieve faster employment recovery than we’re managing here. Are we sure we have nothing to learn from their experience?"

In Lithuania, the number of vacancies and the level of vacancies is consistently growing throughout the period of 2021. The same problem as in America - it is the Great Resignation. Its reasons in Lithuania are also the same as in America, only our vacations are all better than the Americans. Unfortunately, vacations are no longer enough, we need both good work and decent wages. We don't have that.