Stato rusai atominę elektrinę, teršiančią gamtą. Statom ir mes. Viešpatauja Rusijoje oligarchai. Viešpatauja mūsų oligarchai ir pas mus. Spauda Rusijoje pila tik valdžios propagandą. Pila ir Lietuvos spauda tą patį. Apgaudinėja valdžia rusus apie gerą gyvenimą po dvidešimt metų. Mūsų Kubilius apgaudinėja mus tomis pačiomis pasakomis. Bėga gabiausieji iš Rusijos. Bėga gabiausieji ir iš Lietuvos. Nuo skurdaus gyvenimo išmiršta Rusija. Dėl to paties išmiršta ir Lietuva.
Rusai jų gyvenimą vadina demokratija. Mes mūsų - irgi. O gal svarbiausiame (žmonių gyvenime) nėra skirtumo tarp mūsų santvarkos ir rusų?
2011 m. liepos 31 d., sekmadienis
2011 m. liepos 30 d., šeštadienis
Mielieji kovotojai su Rusija
Suprantu jūsų teisėtą pyktį. Ir mano protėvių žemes buvo rusai atėmę. Bet jau praėjo dvidešimt metų, kai mes laisvi. Ar jūs pasiruošę už jūsų ideologinį grynumą mokėti Lietuvos išlikimu?
Susiraskime kitus darbus. Niekada Rusijoje taip nevogė vienas iš kito. Niekada dar Rusija nebuvo tokia silpna mūsų kaimynystėje. Jei mes nebekariausime su Rusija šaltojo karo metodais, o stengsimės draugiškai padėti ten gyvenančioms tautoms, sunki Rusijos padėtis mums atvers dideles ekonomines galimybes.
Nejaugi taip sunku išleisti į pensiją gerbiamus, bet niekaip nesustojančius, karo dalyvius: profesorių Landsbergį, laborantą Kubilių, gydytoją Degutienę. Gal laikas apie skriaudas pasakoti anūkams, išėjus į pensiją? Gal laikas pasiraitoti rankoves ir dirbti Lietuvai, kaip čia taip ir užsienyje?
Susiraskime kitus darbus. Niekada Rusijoje taip nevogė vienas iš kito. Niekada dar Rusija nebuvo tokia silpna mūsų kaimynystėje. Jei mes nebekariausime su Rusija šaltojo karo metodais, o stengsimės draugiškai padėti ten gyvenančioms tautoms, sunki Rusijos padėtis mums atvers dideles ekonomines galimybes.
Nejaugi taip sunku išleisti į pensiją gerbiamus, bet niekaip nesustojančius, karo dalyvius: profesorių Landsbergį, laborantą Kubilių, gydytoją Degutienę. Gal laikas apie skriaudas pasakoti anūkams, išėjus į pensiją? Gal laikas pasiraitoti rankoves ir dirbti Lietuvai, kaip čia taip ir užsienyje?
2011 m. liepos 29 d., penktadienis
Vienintelis augantis Lietuvos eksporto srautas
_Universitetai pastebi tendenciją, kad brangius techninius mokslus studijuoti už savo lėšas kasmet pasirenka vis mažiau studentų. Abiturientai srūva į kur kas pigesnius socialinius mokslus. _
Eksportuosim tik makulatūrą, kuri lieka, kai šie socialinius mokslus baigę bedarbiai skaito spaudą. Tokiu būdu labiausiai nevykusi žmonijos istorijoje universitetų reforma tampa mūsų ekonomikos pagrindu.
Nesakykit, kad Lietuvoje tik vienas A.Kubilius yra optimistas.
Studijų pakvietė dar 4 864 asmenis. Tai vietos, kurias paliko gabiausieji, įstojusieji ir Lietuvoje, ir užsienyje. Ką daryti mūsų verslui?
Eksportuosim tik makulatūrą, kuri lieka, kai šie socialinius mokslus baigę bedarbiai skaito spaudą. Tokiu būdu labiausiai nevykusi žmonijos istorijoje universitetų reforma tampa mūsų ekonomikos pagrindu.
Nesakykit, kad Lietuvoje tik vienas A.Kubilius yra optimistas.
Studijų pakvietė dar 4 864 asmenis. Tai vietos, kurias paliko gabiausieji, įstojusieji ir Lietuvoje, ir užsienyje. Ką daryti mūsų verslui?
2011 m. liepos 28 d., ketvirtadienis
Trumpas ir aiškus patarimas
_:))),
2011 07 28 15:48
Visi protingesni t.y apsukresni renkasi studijas uzsieni...kokybiski bendrabuciai,galimybe padirbeti kavinukej po mokslo uz angliska alga,reali galimybe susirasti darba pagal specialybe studiju metu,pasaulinio masto koncertai,futbolas bei regbis studijos kuriu nepamirsi....netingekit pagoglinkit...studijos provincijoje lieka studijos provincijoje...._
2011 07 28 15:48
Visi protingesni t.y apsukresni renkasi studijas uzsieni...kokybiski bendrabuciai,galimybe padirbeti kavinukej po mokslo uz angliska alga,reali galimybe susirasti darba pagal specialybe studiju metu,pasaulinio masto koncertai,futbolas bei regbis studijos kuriu nepamirsi....netingekit pagoglinkit...studijos provincijoje lieka studijos provincijoje...._
2011 m. liepos 26 d., antradienis
Indija, Kinija ir Lietuva 2011-taisiais
Demokratinė Indija leidžia emigrantams iš Indijos turėti dvigubą pilietybę ir naudojasi emigrantų dažnais ir laisvais vizitais technologijos, patyrimo bei žinių įsigyjimui.
Komunistinė Kinija neleidžia kinų emigrantams turėti dvigubą pilietybę. Todėl technologijų pernešimas yra retesnis Kinijai, negu Indijai.
Pseudodemokratinė, o realiai komunizmą saujelei oligarchų sukūrusi, Lietuva elgiasi, kaip grynai komunistinė Kinija - draudžia emigrantams turėti du pasus. Tai netrukdo čiulbėti nesustojant apie mokslo slėnių kūrimą ir šviesią ateitį po dvidešimt metų (!). Juk melas ir propaganda buvo ir mūsų rusiškų komunistų-mokytojų stipriausia pusė. Nieko kito mes nemokam.
Komunistinė Kinija neleidžia kinų emigrantams turėti dvigubą pilietybę. Todėl technologijų pernešimas yra retesnis Kinijai, negu Indijai.
Pseudodemokratinė, o realiai komunizmą saujelei oligarchų sukūrusi, Lietuva elgiasi, kaip grynai komunistinė Kinija - draudžia emigrantams turėti du pasus. Tai netrukdo čiulbėti nesustojant apie mokslo slėnių kūrimą ir šviesią ateitį po dvidešimt metų (!). Juk melas ir propaganda buvo ir mūsų rusiškų komunistų-mokytojų stipriausia pusė. Nieko kito mes nemokam.
2011 m. liepos 25 d., pirmadienis
Kokioje supuvusioje baloje Lietuvos universitetai...
_A.Lašas. Ministras pervertino Lietuvos dėstytojus. II dalis: VGTU
2011 liepos mėn. 25 d. 13:24
Nesenai švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius pareiškė, jog abiturientai nepagrįstai nuvertina Lietuvos aukštąsias mokyklas ir dažną kartą renkasi prastesnės kokybės aukštąjį išsilavinimą užsienyje.
Suabejojęs ministro teiginiais, pirmame straipsnyje rašiau apie gana ribotą TSPMI akademinį „svorį“ ne Lietuvoje. Dabar noriu pateikti kiek kitokį pavyzdį ir panagrinėti VGTU ir jos vadovybės schemas vystant akademinių publikacijų verslą.
Liepos pradžioje duodamas interviu Bernardinai.lt svetainei, VGTU rektorius Romualdas Ginevičius džiaugėsi, jog jo universitetas pasiekė „neeilinių laimėjimų mokslo žurnalų leidyboje“ ir VGTU leidžiamų žurnalų „citavimo indeksas itin aukštas (ir ne dėl „savicitavimo“).“ Taip pat jis piktinosi kritikais, kurie neva nepagrįstai niekina šiuos VGTU pasiekimus.
Apie ką gi čia kalba gerb. rektorius? Kad visiems skaitytojams būtų aiškiau, pradėkime nuo to, jog mokslinių straipsnių citavimo indeksas dažnai yra siejamas su straipsnių prestižu ir kokybe. Kuo daugiau straipsnis cituojamas, tuo jis ir jo autoriai tariamai įgyja didesnį mokslinį svorį bei matomumą akademinėje visuomenėje. Straipsnių cituojamumas didina ir konkretaus žurnalo prestižą.
Sudaroma sava leidinių erdvė, kuriuos redaguoja savi kolegos. Panaudodami savus studentų resursus, VGTU dėstytojai gausiai spausdinasi ir nesikuklindami cituoja pačius save ir vienas kitą.
Ainius Lašas
Veikiant tokiai akademinei logikai, kyla pagunda cituoti save patį skirtinguose moksliniuose straipsniuose ir tuo būdu dirbtinai išpūsti straipsnio ir savęs kaip mokslininko vertę. Nors viena ar kita savicitata retkarčiais yra neišvengiama dėl mokslinių darbų tęstinumo, masinis savicitavimas visada kelia rimtų įtarimų akademiniuose sluoksniuose.
VGTU rektorius neigia naudojantis savicitavimo triukus, tačiau ar iš tiesų taip yra? Pažiūrėkime iš arčiau, kaip veikia savipopuliarinimo schema gerb. Ginevičiaus vadovaujamame universitete.
Pradėkime nuo to fakto, jog VGTU leidžia devyniolika mokslinių žurnalų. Iš jų net tris redaguoja pats rektorius. Kitus tris – buvęs VGTU rektorius, o dabar katedros vedėjas Edmundas Zavadskas. Nors šis faktas savaime dar nieko nepasako, tačiau norėtųsi sužinoti daugiau apie tokių trilypių pozicijų finansinius privalumus. Asmeniškai pažįstu keletą mokslo žurnalų redaktorių ir jie, redaguodami vieną žurnalą, yra užsiėmę iki ausų. Apie tris – net kalbos nėra.
Net jei skirtingoms temoms taikomi tie patys tyrimo metodai, vis tiek sunku suprasti, kaip rektorius sugeba vadovauti universitetui, redaguoti tris žurnalus ir dar atlikti tiek mokslinių tyrimų. Greičiau peršasi mintis, jog VGTU dėstytojai ir doktorantai aiškiai suvokia, ką reikia užrašyti pirmu numeriu ir kodėl.
Ainius Lašas
Ši VGTU sukurta leidybinė erdvė suteikia gana unikalų šansą net tik cituoti savo paties darbus tariamai skirtinguose leidiniuose, bet ir „bendradarbiauti“ su kolegomis cituojant vienas kitą. Kaip tai veikia praktikoje? Kad nevarginčiau skaitytojų nesibaigiančiais skaičiais, pasirinkau kaip pavyzdį 2008 metus. Naudodomas „Google Scholar“ paiešką, kuri prieinama visiems interneto vartotojams, aptikau, jog tais metais rektorius išspausdino bent keturiolika mokslinių straipsnių. Visi straipsniai, išskyrus vieną, pasirodė VGTU leidžiamuose žurnaluose. Daugumoje iš jų, rektorius figūruoja kaip pirmasis autorius, o tai paprastai reiškia, jog jis turėjo įdėti daugiausia darbo ir pastangų ruošiant straipsnį.
Tiems, kurie žino mokslininkų virtuvės kasdienybę, toks metinis našumas skamba tiesiog fantastiškai. Be to įspūdingai atrodo ir rektoriaus straipsnių temų spektras - pradedant sienų izoliacija ir baigiant Lietuvos bankininkyste. Net jei skirtingoms temoms taikomi tie patys tyrimo metodai, vis tiek sunku suprasti, kaip rektorius sugeba vadovauti universitetui, redaguoti tris žurnalus ir dar atlikti tiek mokslinių tyrimų. Greičiau peršasi mintis, jog VGTU dėstytojai ir doktorantai aiškiai suvokia, ką reikia užrašyti pirmu numeriu ir kodėl.
O dabar pažiūrėkime, kaip veikia citavimo procesas. Akį užmetu į pirmą „Google“ paieškos išmestą straipsnį apie sienų izoliaciją. Jame cituojami 44 skirtingi šaltiniai. Iš jų 14 - pačio rektoriaus ankstesni darbai ir pranešimai. Prie to pridėkime devynis buvusio VGTU rektoriaus Edmundo Zavadsko straipsnius ir dar penkis kitų VGTU kolegų ir doktorantų tyrimus. Beje, beveik visi jie irgi buvo spausdinti VGTU leidžiamuose žurnaluose. Rezultatas: tiesioginės rektoriaus savicitatos sudaro trečdalį visų išvardintų šaltinių, o pridėjus dar kolegas – daugiau nei 60 procentų.
Na ir pabaigai paimkime tą patį straipsnį ir panagrinėkime, kas gi jį cituoja jau po išspausdinimo. Remiantis „Google“ paieškos duomenimis, šis straipsnis buvo cituojamas net 76 kartus! Tai iš tiesų įspūdingas rezultatas. Atrodytų, jog rektoriaus mokslinis darbas nusipelnė pasaulinio dėmesio ir pripažinimo. Tačiau absoliuti dauguma citatų yra iš tų pačių VGTU leidinių. Taip pat jau nestebina ir tai, jog pats Ginevičius ir jo kolegos gausiai cituoja šį straipsnį vėlesniuose darbuose.
Taigi, kaip matome, sudaroma sava leidinių erdvė, kuriuos redaguoja savi kolegos. Panaudodami savus studentų resursus, VGTU dėstytojai gausiai spausdinasi ir nesikuklindami cituoja pačius save ir vienas kitą. Tuo būdu keliamas savas ir kolegų prestižas, kuris, kaip įtariu, turi ir konkrečią finansinę išraišką. Tokiu būdu sukamas akademinių publikacijų verslas, kuris yra naudingas šios rinkos dalyviams, bet tik ne Lietuvos mokslui.
Jei būtent tokia „kokybe“ žavisi mūsų švietimo ir mokslo ministras, tada Lietuvos mokslo laukia labai liūdnos perspektyvos.
Autorius yra Jungtinių Tautų Universiteto mokslinis bendradarbis Tokijuje._
2011 liepos mėn. 25 d. 13:24
Nesenai švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius pareiškė, jog abiturientai nepagrįstai nuvertina Lietuvos aukštąsias mokyklas ir dažną kartą renkasi prastesnės kokybės aukštąjį išsilavinimą užsienyje.
Suabejojęs ministro teiginiais, pirmame straipsnyje rašiau apie gana ribotą TSPMI akademinį „svorį“ ne Lietuvoje. Dabar noriu pateikti kiek kitokį pavyzdį ir panagrinėti VGTU ir jos vadovybės schemas vystant akademinių publikacijų verslą.
Liepos pradžioje duodamas interviu Bernardinai.lt svetainei, VGTU rektorius Romualdas Ginevičius džiaugėsi, jog jo universitetas pasiekė „neeilinių laimėjimų mokslo žurnalų leidyboje“ ir VGTU leidžiamų žurnalų „citavimo indeksas itin aukštas (ir ne dėl „savicitavimo“).“ Taip pat jis piktinosi kritikais, kurie neva nepagrįstai niekina šiuos VGTU pasiekimus.
Apie ką gi čia kalba gerb. rektorius? Kad visiems skaitytojams būtų aiškiau, pradėkime nuo to, jog mokslinių straipsnių citavimo indeksas dažnai yra siejamas su straipsnių prestižu ir kokybe. Kuo daugiau straipsnis cituojamas, tuo jis ir jo autoriai tariamai įgyja didesnį mokslinį svorį bei matomumą akademinėje visuomenėje. Straipsnių cituojamumas didina ir konkretaus žurnalo prestižą.
Sudaroma sava leidinių erdvė, kuriuos redaguoja savi kolegos. Panaudodami savus studentų resursus, VGTU dėstytojai gausiai spausdinasi ir nesikuklindami cituoja pačius save ir vienas kitą.
Ainius Lašas
Veikiant tokiai akademinei logikai, kyla pagunda cituoti save patį skirtinguose moksliniuose straipsniuose ir tuo būdu dirbtinai išpūsti straipsnio ir savęs kaip mokslininko vertę. Nors viena ar kita savicitata retkarčiais yra neišvengiama dėl mokslinių darbų tęstinumo, masinis savicitavimas visada kelia rimtų įtarimų akademiniuose sluoksniuose.
VGTU rektorius neigia naudojantis savicitavimo triukus, tačiau ar iš tiesų taip yra? Pažiūrėkime iš arčiau, kaip veikia savipopuliarinimo schema gerb. Ginevičiaus vadovaujamame universitete.
Pradėkime nuo to fakto, jog VGTU leidžia devyniolika mokslinių žurnalų. Iš jų net tris redaguoja pats rektorius. Kitus tris – buvęs VGTU rektorius, o dabar katedros vedėjas Edmundas Zavadskas. Nors šis faktas savaime dar nieko nepasako, tačiau norėtųsi sužinoti daugiau apie tokių trilypių pozicijų finansinius privalumus. Asmeniškai pažįstu keletą mokslo žurnalų redaktorių ir jie, redaguodami vieną žurnalą, yra užsiėmę iki ausų. Apie tris – net kalbos nėra.
Net jei skirtingoms temoms taikomi tie patys tyrimo metodai, vis tiek sunku suprasti, kaip rektorius sugeba vadovauti universitetui, redaguoti tris žurnalus ir dar atlikti tiek mokslinių tyrimų. Greičiau peršasi mintis, jog VGTU dėstytojai ir doktorantai aiškiai suvokia, ką reikia užrašyti pirmu numeriu ir kodėl.
Ainius Lašas
Ši VGTU sukurta leidybinė erdvė suteikia gana unikalų šansą net tik cituoti savo paties darbus tariamai skirtinguose leidiniuose, bet ir „bendradarbiauti“ su kolegomis cituojant vienas kitą. Kaip tai veikia praktikoje? Kad nevarginčiau skaitytojų nesibaigiančiais skaičiais, pasirinkau kaip pavyzdį 2008 metus. Naudodomas „Google Scholar“ paiešką, kuri prieinama visiems interneto vartotojams, aptikau, jog tais metais rektorius išspausdino bent keturiolika mokslinių straipsnių. Visi straipsniai, išskyrus vieną, pasirodė VGTU leidžiamuose žurnaluose. Daugumoje iš jų, rektorius figūruoja kaip pirmasis autorius, o tai paprastai reiškia, jog jis turėjo įdėti daugiausia darbo ir pastangų ruošiant straipsnį.
Tiems, kurie žino mokslininkų virtuvės kasdienybę, toks metinis našumas skamba tiesiog fantastiškai. Be to įspūdingai atrodo ir rektoriaus straipsnių temų spektras - pradedant sienų izoliacija ir baigiant Lietuvos bankininkyste. Net jei skirtingoms temoms taikomi tie patys tyrimo metodai, vis tiek sunku suprasti, kaip rektorius sugeba vadovauti universitetui, redaguoti tris žurnalus ir dar atlikti tiek mokslinių tyrimų. Greičiau peršasi mintis, jog VGTU dėstytojai ir doktorantai aiškiai suvokia, ką reikia užrašyti pirmu numeriu ir kodėl.
O dabar pažiūrėkime, kaip veikia citavimo procesas. Akį užmetu į pirmą „Google“ paieškos išmestą straipsnį apie sienų izoliaciją. Jame cituojami 44 skirtingi šaltiniai. Iš jų 14 - pačio rektoriaus ankstesni darbai ir pranešimai. Prie to pridėkime devynis buvusio VGTU rektoriaus Edmundo Zavadsko straipsnius ir dar penkis kitų VGTU kolegų ir doktorantų tyrimus. Beje, beveik visi jie irgi buvo spausdinti VGTU leidžiamuose žurnaluose. Rezultatas: tiesioginės rektoriaus savicitatos sudaro trečdalį visų išvardintų šaltinių, o pridėjus dar kolegas – daugiau nei 60 procentų.
Na ir pabaigai paimkime tą patį straipsnį ir panagrinėkime, kas gi jį cituoja jau po išspausdinimo. Remiantis „Google“ paieškos duomenimis, šis straipsnis buvo cituojamas net 76 kartus! Tai iš tiesų įspūdingas rezultatas. Atrodytų, jog rektoriaus mokslinis darbas nusipelnė pasaulinio dėmesio ir pripažinimo. Tačiau absoliuti dauguma citatų yra iš tų pačių VGTU leidinių. Taip pat jau nestebina ir tai, jog pats Ginevičius ir jo kolegos gausiai cituoja šį straipsnį vėlesniuose darbuose.
Taigi, kaip matome, sudaroma sava leidinių erdvė, kuriuos redaguoja savi kolegos. Panaudodami savus studentų resursus, VGTU dėstytojai gausiai spausdinasi ir nesikuklindami cituoja pačius save ir vienas kitą. Tuo būdu keliamas savas ir kolegų prestižas, kuris, kaip įtariu, turi ir konkrečią finansinę išraišką. Tokiu būdu sukamas akademinių publikacijų verslas, kuris yra naudingas šios rinkos dalyviams, bet tik ne Lietuvos mokslui.
Jei būtent tokia „kokybe“ žavisi mūsų švietimo ir mokslo ministras, tada Lietuvos mokslo laukia labai liūdnos perspektyvos.
Autorius yra Jungtinių Tautų Universiteto mokslinis bendradarbis Tokijuje._
2011 m. liepos 23 d., šeštadienis
Kas tie oligarchai ir kaip su jais susidoroti?
Daugelis, įskaitant ir gerbiamąją Prezidentę, sako, kad Lietuvoje įsigaliojo oligarchai. Kaip jie atsiranda? Kas jie? Oligarchai yra maža mus valdanti žmonių grupelė.
Svarbiausi oligarchai yra iš užsieninių monopolijų, kurias įsileidžia mūsų valdžia, siekdama susilpninti rusų įtaką. Tos monopolijos tariamai ar tikrai nenori už dyką gadinti santykius su rusais, eidamos į Lietuvą, todėl išsidera monopolines sąlygas. Tai nelegalu pagal dabartinius Lietuvos ir ES įstatymus, bet postsovietiniame pasaulyje niekas nedrįsta su tokia tvarka dorotis. Neveltui iš mūsų tyčiojasi, vadindami su panieka drąsiais.
Mes, drąsuoliai, brangiau mokame už benziną, negu kitos Baltijos šalys, nes amerikiečiai išsiderėjo monopolines sąlygas, prieš priimdami dovaną - Mažeikių naftą. Dabar tomis sąlygomis naudojasi lenkai iš ORLEN.
Šiandien kuriama branduolinės jėgainės monopolija Ignalinoje duos eilę išskirtinių privilegijų japonams. Ir vėl bus tas pats: elektra taps brangiausia regione. Bet japonai sutiks neva tai kentėti rusų įtakos zonoje ir demonstruoti japoniškus sugebėjimą ar nesugebėjimą tvarkyti neišvengiamas avarijas atominėje elektrinėje.
Skandinavų bankai turi išskirtinę padėtį Lietuvos bankininkystėje. Pavyzdžiui, studentų paskolų sąlygos yra vergiškos net palyginus su kapitalizmo rojumi Jungtinėje Karalystėje. Ir tos paskolos Lietuvoje yra garantuotos valstybės. Bankams tai yra lengvas uždarbis be rizikos. Vargšai studentai.
Na o antraeiliai oligarchai prekiauja degtine ir kitomis panašiomis prekėmis. Jų liko nedaug. Jiems lengva suderinti kainas ir be susitarimo. Juos pastoviai seka antimonopolinės jėgos ir bando pagauti. Tai yra lengva, šiandien Lietuvoje vienintelė ir neefektyvi kova su monopolijomis.
Ar Rusija mums pavojinga? Be jokios abejonės. Bet ar verta pasiduoti tai baimei ir užleisti Lietuvoje monopolijų ir jų apmokamų profesionalių politikų kirmelyną, kai mes jau seniai esame NATO ir Europos Sąjungoje? Ne. Geriausias būdas kovoti su likusia Rusijos įtaka - susitvarkyti patiems Lietuvoje.
Jei atsiranda norinčių likti Tėvynėje ir išbandyti jėgas jos sutvarkyme, aš jiems padėsiu. Jei žmonės praranda pasitikėjimą tariama tvarka Lietuvoje ir vyksta padirbėti platesniame pasaulyje, aš juos paremsiu iš Lietuvos. Būkime kartu su tauta, kur ji bebūtų.
Kokie politikai verti pasitikėjimo? Ieškokime kartu. Pasitikėkime žmonėmis. Jie mato ir žino daug.
Kol mes rinksime politikus, kurie spekuliuoja mūsų patriotiniais jausmais ir aukoja tėviškę ant unikalios pasaulyje tariamos kovos su visais kaimynais aukuro, tol monopolijos plėš mus be bausmės ir gailesčio, kartu naikindamos tėviškės gamtą. Norite išsaugoti tautą ir gimtinę - vienykitės prieš daugumą šių dienų politikų. O oligarchai pasitrauks patys, jei praras išskirtines privilegijas.
Latviai imasi ir daro. Estai jau baigia. Nejaugi mes tikrai nieko negalim...
Svarbiausi oligarchai yra iš užsieninių monopolijų, kurias įsileidžia mūsų valdžia, siekdama susilpninti rusų įtaką. Tos monopolijos tariamai ar tikrai nenori už dyką gadinti santykius su rusais, eidamos į Lietuvą, todėl išsidera monopolines sąlygas. Tai nelegalu pagal dabartinius Lietuvos ir ES įstatymus, bet postsovietiniame pasaulyje niekas nedrįsta su tokia tvarka dorotis. Neveltui iš mūsų tyčiojasi, vadindami su panieka drąsiais.
Mes, drąsuoliai, brangiau mokame už benziną, negu kitos Baltijos šalys, nes amerikiečiai išsiderėjo monopolines sąlygas, prieš priimdami dovaną - Mažeikių naftą. Dabar tomis sąlygomis naudojasi lenkai iš ORLEN.
Šiandien kuriama branduolinės jėgainės monopolija Ignalinoje duos eilę išskirtinių privilegijų japonams. Ir vėl bus tas pats: elektra taps brangiausia regione. Bet japonai sutiks neva tai kentėti rusų įtakos zonoje ir demonstruoti japoniškus sugebėjimą ar nesugebėjimą tvarkyti neišvengiamas avarijas atominėje elektrinėje.
Skandinavų bankai turi išskirtinę padėtį Lietuvos bankininkystėje. Pavyzdžiui, studentų paskolų sąlygos yra vergiškos net palyginus su kapitalizmo rojumi Jungtinėje Karalystėje. Ir tos paskolos Lietuvoje yra garantuotos valstybės. Bankams tai yra lengvas uždarbis be rizikos. Vargšai studentai.
Na o antraeiliai oligarchai prekiauja degtine ir kitomis panašiomis prekėmis. Jų liko nedaug. Jiems lengva suderinti kainas ir be susitarimo. Juos pastoviai seka antimonopolinės jėgos ir bando pagauti. Tai yra lengva, šiandien Lietuvoje vienintelė ir neefektyvi kova su monopolijomis.
Ar Rusija mums pavojinga? Be jokios abejonės. Bet ar verta pasiduoti tai baimei ir užleisti Lietuvoje monopolijų ir jų apmokamų profesionalių politikų kirmelyną, kai mes jau seniai esame NATO ir Europos Sąjungoje? Ne. Geriausias būdas kovoti su likusia Rusijos įtaka - susitvarkyti patiems Lietuvoje.
Jei atsiranda norinčių likti Tėvynėje ir išbandyti jėgas jos sutvarkyme, aš jiems padėsiu. Jei žmonės praranda pasitikėjimą tariama tvarka Lietuvoje ir vyksta padirbėti platesniame pasaulyje, aš juos paremsiu iš Lietuvos. Būkime kartu su tauta, kur ji bebūtų.
Kokie politikai verti pasitikėjimo? Ieškokime kartu. Pasitikėkime žmonėmis. Jie mato ir žino daug.
Kol mes rinksime politikus, kurie spekuliuoja mūsų patriotiniais jausmais ir aukoja tėviškę ant unikalios pasaulyje tariamos kovos su visais kaimynais aukuro, tol monopolijos plėš mus be bausmės ir gailesčio, kartu naikindamos tėviškės gamtą. Norite išsaugoti tautą ir gimtinę - vienykitės prieš daugumą šių dienų politikų. O oligarchai pasitrauks patys, jei praras išskirtines privilegijas.
Latviai imasi ir daro. Estai jau baigia. Nejaugi mes tikrai nieko negalim...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)