Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2022 m. balandžio 30 d., šeštadienis

Roast chicken and a big salad


"Roast chicken and a big salad will always be one of my favorite dinners to serve guests at home. It's a perfect mix of cozy and fresh, especially appropriate in the spring, when the salad can be abundant with baby lettuce.

Two platters of food are all you need for this simple spring dinner party: one full of yogurt-brined chicken halves, the other, spring greens with fried dates. Add a loaf of bread and a make-ahead spiced green sauce to drag slices of chicken through. I like to place the platters right on the table and let guests pass them around, to share and come back for more as they wish. This passing and re-passing not only puts people in charge of what goes on their plates; it also creates a natural movement and connection that feeds more than just bellies.

Now more than ever, the act of gathering for a festive dinner is a useful ritual to bring into our lives. It's uplifting, it's fulfilling and it's a lot of fun. With a little planning, it can be as much fun for the host as it is for the guests.

A roast chicken will almost always taste better if you give it a chance to sit in some seasoning overnight. I like a yogurt brine. I always have yogurt in my fridge; mixed with salt and slathered over chicken for a night, it works just as well as a traditional buttermilk brine, and I like the tartness it adds. I cut my chickens (two for a party of six to eight) in half before brining and roasting. Simply remove the backbone with kitchen shears, then divide the bird through the breast. Despite the severance, this act feels less brutal than a spatchcock and is certainly easier to figure out. Or ask your butcher to do it for you.

Chicken halves are easier to handle than whole birds. You can roast two chickens flat on a single sheet pan, faster and more evenly. In about 45 minutes, my yogurt-brined chicken halves are extra crispy and golden-brown on the outside, juicy inside.

The salad on this menu was inspired by one at Sofreh, my favorite Persian restaurant in Brooklyn. It had slivers of date and a tahini dressing I've been trying to recreate ever since. To give the dates a crunchy exterior, I fry them in a bit of olive oil. Be careful to keep the slices separated as you fry them -- they're sticky little things. For the dressing, I use my go-to tahini sauce, thinned with lemon juice and olive oil.

How you prepare greens for a salad makes a world of difference in the end result. Wash gently and well, then spin or shake dry, then lay the greens out to air-dry on a clean dish towel. Letting them dry completely means the dressing will evenly coat and stick to the greens. I try to do this the morning of a dinner party, then I gently bundle my greens in a dish towel, tuck the whole package right into my salad bowl, and store it in the fridge until it's time to serve. Dress the salad only just before you are ready to eat, and use your hands, scooping and tossing the dressing over the leaves, and your gorgeous greens won't get crushed, smashed or wilted by sharp utensils or tongs. Then use your hands (again, yes!) to transfer the salad to a platter, and scatter it with lots of crispy spring radish slices, fronds of fragrant dill, chives and those crispy dates.

Pass the chicken, pass the green sauce too, and don't forget to be grateful that you can gather friends around your table this spring.

---

Find recipes for tahini sauce and spring greens with fried dates at wsj.com/food.

---

Yogurt-Brined Chicken Halves

This recipe can be easily halved to serve 3-4, if that's the size of your party.

Active Time: 15 minutes

Total Time: 10 hours (includes brining)

Serves: 6-8

2 cups plain full-fat yogurt

3 tablespoons kosher salt

4 chicken halves (or 2 chickens, backbones removed, cut in half through the breastbone)

1. In a medium bowl, whisk together yogurt, salt and 1 cup water. Place chicken halves in a gallon-size resealable bag and pour yogurt mixture over. Seal, pressing out all air, and toss to coat chicken well. Chill overnight or up to 2 days.

2. When ready to roast, remove chicken from fridge and let warm slightly while you heat oven to 400 degrees. Remove chicken from bag, shake off any excess yogurt, and arrange, skin-side up, in a single layer on a sheet pan.

3. Roast chicken in top third of oven, rotating pan once, halfway through cooking, until skin is golden brown and crisp, and an instant-read thermometer inserted in thickest part of breast registers 155 degrees, 35-45 minutes. (The temperature will climb to 165 as the chicken rests.) Let chicken halves rest on pan at least 15 minutes and up to 30. Serve on a cutting board with a sharp knife, or cut into quarters and transfer to a serving platter.

---

Blender Spiced Green Sauce

Inspired by spicy, herby North African chermoula, this sauce is equal parts warming and refreshing.

Total Time: 10 minutes

Makes: about 1 1/2 cups

1 serrano chile, stemmed and cut into a few pieces

1 bunch fresh parsley, toughest stems trimmed

1 bunch fresh cilantro

1 clove garlic

1 teaspoon coriander seeds

1 teaspoon cumin seeds

1 cup olive oil

2 tablespoons apple cider vinegar

2 teaspoons kosher salt

1. In a blender or food processor, combine all ingredients and puree until smooth.

2. This sauce keeps in an airtight container in the fridge up to 4 days. Bring to room temperature before serving.

-- Recipes adapted from 'For the Table: Easy, Adaptable, Crowd-Pleasing Recipes' by Anna Stockwell (Apr. 26, Abrams)

---

The Carefree Dinner Party: A Game Plan

-- The chicken needs to brine overnight (or up to 2 days).

-- Start roasting 1 hour before dinner time to account for roasting and resting.

-- The radishes for the salad can be sliced and chilled up to 1 day ahead.

-- The tahini and green sauces can be made up to 1 day in advance.

-- Prep your greens and dressing before guests arrive. Or, put guests to work with these tasks." [1]

1. OFF DUTY --- Eating & Drinking: Early to the Party --- The secret to entertaining elegantly and unflappably? Get a reasonable head start.
Stockwell, Anna.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 30 Apr 2022: D.9.

 

Klausimas, kaip galiausiai turėtų atrodyti JAV strategija, vis dar neatsakytas

  "Problema ta, kad toli gražu nėra aišku, ar Kennano strategija veiks šiandien. JAV dabar susiduria su dviem branduolinėmis ginkluotomis didžiosios galios varžovėmis, be daugybės mažesnių grėsmių, o JAV turi tik dalį santykinės ekonominės jėgos, kurią mes turėjome po Antrojo pasaulinio karo. Pagrindinis Amerikos konkurentas Kinija turi ekonomiką, kuri netrukus bus didesnė, nei Amerikos ir Europos kartu paėmus (priešingai, nei Sovietų Sąjungos ekonomika, kuri, kaip pastebėjo Niall Ferguson, niekada nebuvo didesnė, nei 44 % Amerikos ekonomikos). Skirtingai nuo sovietų, kinai turi klestintį privatų sektorių, kuris yra glaudžiai susijęs su mūsų nuosavu. Ir nors Kiniją valdo komunistinė vyriausybė, jos veiksmus skatina ne noras paversti kitas šalis ideologinėmis replikantėmis, kaip siekė sovietai. 

 

    Šie skirtumai, ypač Kinijos galios mastai, kelia problemų. Netgi skaitytojas, linkęs priimti Šaltojo karo analogiją, negali nesusimąstyti, ar izoliavimas padės įveikti tokią grėsmę, kaip Kinija. Ar šalis, kurioje gyvena 1,4 milijardo žmonių ir didžiausia pasaulyje ekonomika, gali būti palaipsniui pasmaugta, taip, kaip buvo pasmaugti ekonomiškai atsilikę sovietai? Ar JAV kapitalo, prekybos ir technologijų ryšių su Kinija nutraukimas pakenks jiems labiau, nei mums? Ar JAV sąjungininkai norės atsiriboti nuo Kinijos ekonomikos dėl ideologinių priežasčių? Naujausia patirtis rodo, kad atsakymas į visus šiuos klausimus yra tvirtas „ne“.

 

    Augantis Kinijos technologinis pranašumas yra traktuojamas skliausteliuose – turime siekti „stabdyti Kinijos augimą ir naujovių diegimą per technologinį neigimą“, nors neaišku, kaip tai padaryti. [1]

 

Landsbergių strategija Lietuvai yra jau suformuota: daužyti galvas į Didžiąją Kinijos sieną tol, kol bus pakankamai daug kraujo iš mūsų galvų, kad Vakarai pastebėtų mūsų pastangas ir duotų mums manų košės, kad išgyventume ir toliau krėstume populiarias Feisbuke šunybes. 


1. REVIEW --- Books: Welcome To the New Cold War

A. Wess Mitchell.

Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 30 Apr 2022: C.7.

The question of what U.S. strategy should ultimately look like is still unanswered.


"The problem is that it is far from clear that Kennan's strategy will work today. The U.S. now faces two nuclear-armed great-power rivals, in addition to a host of smaller threats, while possessing a fraction of the relative economic strength that we did after World War II. America's primary competitor, China, has an economy that will soon be larger than America's and Europe's combined (in contrast to the Soviet Union's economy, which, as Niall Ferguson has noted, was never larger than 44% of America's). Unlike the Soviets, the Chinese have a thriving private sector that is intimately bound up with our own. And while China is ruled by a communist government, its actions are not driven by the desire to convert other countries into ideological replicants, as Soviet actions were.

 

These differences, especially the scale of Chinese power, create a problem for Mr. Brands's argument. Even a reader who is inclined to accept the Cold War analogy can't help wondering if containment will work against a threat like China. Can a country with 1.4 billion people and the world's largest economy be gradually strangulated in the way the economically backward Soviets were? Will cutting off U.S. capital, trade and technology ties with China hurt them more than us? Will U.S. allies be willing to distance themselves from China's economy on ideological grounds? Recent experience suggests that the answer to all of these questions is a resounding "no."

 

China's growing technological edge gets parenthetical treatment -- we need to aim at "retarding China's growth and innovation through technological denial," though it's unclear how.” [1]

 

 Landsbergiai family's strategy for Lithuania is already in place: banging our heads into the Great Wall of China until there is enough blood from our heads for the West to notice our efforts and give us semolina enogh to survive and continue to produce popular between Facebook users jokes.

 

1. REVIEW --- Books: Welcome To the New Cold War

A. Wess Mitchell.

Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 30 Apr 2022: C.7.

Kasdienė fizika: kaip jūros kriauklės sukūrė mūsų miestus

„Pastarąsias kelias savaites praleidau, stebėdama, kaip žmonės gamina dirbtines uolienas. Tam nereikėjo lankytis specialioje laboratorijoje ar gamykloje; man tereikėjo žiūrėti pro langą į statybvietę kitoje kelio pusėje, kur betonas pilamas kiekvieną dieną. Tai nėra medžiaga, apie kurią dažnai galvojame, nors mūsų miestai tiesiogine prasme pastatyti ant betoninių pamatų ir paremti betoniniais stulpais, o tai antras dažniausiai naudojamas išteklius pasaulyje po vandens. Tačiau, kai sustoji ir pagalvoji, keista, kad tai, kaip mes pertvarkome savo pasaulį, taip priklauso nuo vienos medžiagos.Tai privertė susimąstyti, kaip veikia šis žmogaus sukurtas akmuo.

 

    Pats betonas dažniausiai yra žvyras ir smėlis – žinomas, kaip užpildas. Skaldyti natūralios uolienos gumuliukai yra individualiai stiprūs, bet netaisyklingos formos. Jie naudingi tik tuo atveju, jei galite juos laikyti kartu, o tai yra cemento darbas. Nesunku įsivaizduoti, kaip užpildą galima maišyti su šlapiu cementu, tačiau tikrasis triukas yra priversti tą cementą sukietėti ir lipnią pastą paversti nuolatine kieta medžiaga. 

 

Jei receptas tinkamas, jis tikrai patvarus. Romėnai pastatė Panteoną ir Koliziejų iš ankstyvos betono formos, ir jie tebestovi beveik po 2000 metų.

 

    Sudedamosios dalys yra kasdieniškos. Penki dažniausiai Žemės plutoje esantys elementai (deguonis, silicis, aliuminis, geležis ir kalcis) taip pat yra pagrindinės cemento sudedamosios dalys. Logiška, kad dirbtiniam akmeniui gaminti naudojamos tos pačios medžiagos, kurias gamta naudojo, gamindama natūralius akmenis milijardus metų. Kai statybininkas išliejo betoną, jo darbas yra atliktas, tačiau tikroji cemento statyba tik prasideda.

 

    Svarbiausi būsimo akmens statybiniai blokai yra kalcio oksidas (žinomas kaip negesintos kalkės), silikatai ir vanduo, kurie reaguoja kartu ir persitvarko į sudėtingą naują struktūrą. Vanduo yra neatskiriama cemento dalis – jis pats įsilieja į cheminę matricą, sujungdamas viską, ir gali užtrukti kelias dienas, o kartais ir mėnesius, kol visiškai sustiprės. Kai cemento sudedamosios dalys sukietėja, kelio atgal nėra: šis procesas yra negrįžtamas, o užpildas dabar įgauna naują formą. Sukurtas naujas akmuo.

 

    Mano mėgstamiausia dalis yra nematoma istorija. Cementas veikia tik dėl kalcio. Nors kalcis sudaro apie 4% Žemės plutos, jis yra labai atskiestas ir nėra fizinių procesų, kurie jį sukoncentruotų. Vietoj to, kalcio turinčias uolienas ardo lietus, o kalcis nuplaunamas į vandenyną, kur jis dar labiau atskiedžiamas: maždaug 0,04 % vandenyno vandens.

 

    Žmonės nebuvo pirmieji, kurie kalcį atrado, kaip statybinę medžiagą. Daugelis mažyčių vandenyno būtybių – kai kurios yra tik viena ląstelė, o kai kurios – pakankamai didelės, kad atpažintume be mikroskopo (pvz., midijos ir jūrinės sraigės) – kuria save iš kalcio karbonato, po vieną iš jūros vandens kaupia kalcio jonus, renka ir perkelia šiuos vertingus atomus, kad statyti savo kūnus ar kiautus. Jei tie padarai miršta tinkamomis aplinkybėmis, jų kruopščiai surinktas kalcis nukris į jūros dugną ir per milijonus metų kaupsis kartu su milijardais kitų būtybių ir galiausiai gali grįžti į saulės šviesą, kaip kalcio turtingas kalkakmenis. Fizika nekoncentruoja šio atomo, bet biologija sukoncentruos, jei turėsite kantrybės laukti.

 

    Visą mūsų betoną, visus pamatus, stulpus, skulptūras ir grindinius galėjome pastatyti tik mes, nes jūros gyviai ėjo pirmiau, sukoncentruodami kalcį į vieną uolieną, kad galėtume ją paversti kita. Taigi betonas iš tikrųjų yra dviejų pakopų išradimas, nes žmonės keičia tai, ką suteikia vandenyno gyvybė. Kai tai žinai, miestai niekada nebeatrodys tokie patys." [1]

 

Dabar mes nesustodami varome anglies dvideginį į orą su mūsų dyzeliukais ir kita tokio tipo technika. Tas anglies dvideginis tirpsta jūros vandenyje ir jį užrūgština. Ta rūgštis išėda, ištirpdo, jūros gyventojų kalcio namelius.

 

1. REVIEW --- Everyday Physics: How Seashells Have Built Our Cities
Czerski, Helen.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 30 Apr 2022: C.4.

Everyday Physics: How Seashells Have Built Our Cities


"I have spent the past few weeks watching humans make artificial rock. It didn't require a visit to a special laboratory or factory; all I had to do was stare out of my window at the building site across the road, where concrete is being poured every day. It's not a material we often think about, even though our cities are literally built on concrete foundations and supported by concrete pillars and it's the second most-used resource in the world after water. But when you stop and think, it's strange that the way we reshape our world is so dependent on one material. It got me thinking about how this human-made stone works.

Concrete itself is mostly gravel and sand -- known as aggregate. The broken lumps of natural rock are individually strong, but irregularly shaped. They're only useful if you can hold them together, and that's the job of cement. It's easy to imagine how aggregate can be mixed into wet cement, but the real trick is to get that cement to set hard, turning a sticky paste into a permanent solid. If you get the recipe right, it's really durable. The Romans built both the Pantheon and the Colosseum out of an early form of concrete, and they're still standing nearly 2,000 years later.

The ingredients are mundane. The five most common elements in the Earth's crust (oxygen, silicon, aluminum, iron and calcium) are also the main ingredients of cement. It makes sense that to make an artificial stone, you use the same materials that nature has been using to make natural stones for billions of years. Once a builder has poured the concrete, his or her job is done, but the real cement construction is only just getting started.

The critical building blocks of the stone-to-be are calcium oxide (known as quicklime), silicates and water, and they react together and rearrange themselves into a complex new structure. The water is an integral part of the cement -- it builds itself into the chemical matrix, bonding everything together, and it can take days and sometimes months before the full strengthening is complete. Once the cement ingredients have cured, there is no turning back: This process is irreversible and the aggregate is now locked into its new shape. A new stone has been created.

My favorite part of this is the back story. Cement only works because of calcium. Although calcium makes up around 4% of Earth's crust, it's very dilute, and there are no physical processes that concentrate it. Instead, calcium-containing rocks are eroded by rain, and calcium is washed into the ocean, where it becomes even more dilute: around 0.04% of ocean water.

Humans were not the first to discover calcium as a building material. Many tiny ocean creatures -- some just a single cell and some large enough to recognize (such as mussels and marine snails) -- construct themselves out of calcium carbonate, filching calcium ions from seawater one at a time, collecting and repositioning these valuable atoms to build their bodies or shells. If those creatures die in the right circumstances, their carefully harvested calcium will fall to the seabed, accumulating with that of billions of others over millions of years, and may eventually make its way back to the sunlight as calcium-rich limestone. Physics doesn't concentrate this atom, but biology will, if you have the patience to wait.

All of our concrete, all the foundations, pillars, sculptures and pavements, could only be built by us because the sea creatures went first, concentrating calcium into one kind of rock so that we could turn it into another. So concrete is really a two-stage invention, as humans modify what ocean life provided. Once you know this, cities never look quite the same again." [1]

 

 Now we are constantly driving carbon dioxide into the air with our diesels and other this type of equipment. That carbon dioxide dissolves in the seawater and acidifies it. That acid eats away, dissolves, the calcium houses of the sea inhabitants.

 

1. REVIEW --- Everyday Physics: How Seashells Have Built Our Cities
Czerski, Helen.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 30 Apr 2022: C.4.

2022 m. balandžio 29 d., penktadienis

Pradėjo, kaip žuvis. Kaip tai baigėsi taip, kaip dabar yra?

 „Meme apie pereinamąją fosiliją Tiktaalik teigiama, kad nors mes išplaukėme iš jūros, mums nesiseka ne taip jau ir puikiai.

 

    Galbūt, tai nėra pats blogiausias laikas, bet tikrai ne pats geriausias. Pandemijos pabaigos nematyti. Pasaulis šyla, jūros kyla aukštyn, o baltieji lokiai artėja prie išnykimo. Taip pat: mokesčiai, 9–5 darbo savaitės, atsinaujinusi branduolinio karo grėsmė ir nenuteistas Eligijus Masiulis.

 

    Kai žmonės ieškojo ko nors kaltinti, be jų pačių ir visos žmonijos, kaltininkas atsirado žuvies pavidalu, konkrečiai – 375 milijonų metų Tiktaalik (tariama tic-TAH-lick).

 

    Mūsų šiuolaikinės bėdos niekada nebūtų egzistavę, jei mūsų protėviai niekada nebūtų palikę vandens. Keturi Tiktaalik pėdų šnabždesiai padarė žuvį lengvu taikiniu.

 

    2006 m. menininkė Zina Deretsky Nacionaliniam mokslo fondui padarė mokslinę Tiktaalik iliustraciją. Visai neseniai jos pavaizduota Tiktaalik, kaip mąsliai atrodanti žuvis, pasirengusi palikti vandenį, tapo memų potvynio pagrindu.

 

    Viename iš jų žuvis sutinka viduramžių stulpus ir nuojautą: „Jei matote besivystantį siaubingą žvėrį, stumkite jį atgal. Memai trokšta sumušti Tiktaaliką susuktu laikraščiu arba smeigti pagaliuku – bet kuo, kad nustumtume atgal į vandenį ir nereikėtų eiti į darbą ir mokėti nuomą.

 

    Kai ponia Deretsky pirmą kartą pamatė vieną iš memų, besiplaikstančių prie jos Tiktaalik iliustracijos, ji pajuto, kad gali užjausti. „Šiuo metu mūsų pasaulis yra šiek tiek sudėtingas“, - sakė ji.

 

    Mokslininkai gali niekada tiksliai nežinoti, kodėl tokios žuvys, kaip Tiktaalik ir ankstyvieji tetrapodai – stuburiniai keturiomis galūnėmis – persikėlė į sausumą, sakė Alice Clement, evoliucijos biologė ir paleontologė iš Flinderso universiteto Pietų Australijoje. „Ar reikėjo ieškoti daugiau maisto, pabėgti nuo plėšrūnų vandenyje, rasti saugų prieglobstį besivystantiems jaunikliams? – paklausė daktaras Klemensas.

 

    Nepaisant to, jų palikimas yra didžiulis. Žuvų grupė, persikėlusi į sausumą, šiandien sukėlė beveik pusę visų stuburinių gyvūnų, įskaitant visus varliagyvius, roplius, paukščius, žinduolius ir mus. Ir nors tikriausiai negalime atsekti savo šeimos medžio tiesiai iki Tiktaaliko, „gyvūnas, labai panašus į Tiktaaliką, buvo tiesioginis žmonių protėvis“, – sakė Niujorko technologijos instituto evoliucinė biomechanikė Julia Molnar.

 

    Jei Tiktaalik yra mūsų protėvis, tai galbūt mūsų atsakomybė už chaosą, kurį jis pasėjo, yra meilės išraiška.

 

    Tiktaalikas pirmą kartą žmonėms tapo žinomas 2004 m., kai senovinėse upelių vagose Arkties Nunavuto teritorijoje atsidūrė mažiausiai 10 egzempliorių kaukolės ir kiti kaulai. Atradėjai, paleontologų komanda, įskaitant Neilą Shubiną iš Čikagos universiteto, Tedą Daeschlerį iš Gamtos mokslų akademijos Filadelfijoje ir Farishą Jenkinsą iš Harvardo universiteto, aprašė savo atradimus dviejuose Nature straipsniuose 2006 m.

 

    Buvo konsultuojamasi su vietine vyresniųjų taryba, žinoma kaip inuitų Qaujimajatuqangit Katimajiit, ir jie suteikė Tiktaalik pavadinimą, o tai reiškia didelę gėlavandenę žuvį, gyvenančią seklumoje Inuktitute. Nuo to laiko fosilijos buvo grąžintos į Kanadą.

 

    Mokslininkai dešimtmečius ieškojo fosilijos, tokios, kaip Tiktaalik – būtybės ant galūnių smaigalio. Ir kur reikėjo šiek tiek paaiškinti kitas fosilijas, akivaizdi Tiktaalik anatomija – žuvis su (beveik) kojomis – pavertė ją puikia evoliucijos ikona, esančia tiesiai tarp vandens ir žemės.

 

    Jau tada iškastinė žuvis sukrėtė populiarų nervą ir atsidūrė Pensilvanijoje vykusio teismo proceso, kuriame buvo nuspręsta priešintis kreacionizmo mokymui, kaip alternatyvai evoliucijai vidurinės mokyklos biologijoje, bylą. Dr. Shubinui visuomenės kolektyvinis noras mesti Tiktaaliką atgal į vandenį yra šiek tiek palengvėjimas: tu norėtum išmesti žuvį tik tuomet, jei tikėtum evoliucija, „kuri man yra graži“, – sakė jis.

 

    Kai M. Deretsky iliustravo Tiktaaliką, ji pavaizdavo jį su savo derrière, panardintu į vandenį, nes fosilijos galinė pusė tuo metu buvo paslaptis. Tačiau per pastaruosius metus mokslininkai surinko daugiau, nei 20 egzempliorių ir pamatė daugiau jo anatomijos, įskaitant dubenį, užpakalinį peleką ir kaukolės sąnarius.

 

    Visų pirma, kompiuterinės tomografijos skenavimas, kurį atliko daktaro Shubino laboratorijos mokslininkas Justinas Lembergas, leido mokslininkams pažvelgti į uolą, kad pamatytų viduje esančius kaulus. Nuskaitymai sukūrė 3D nematytų Tiktaalik dalių modelius. Kai kurie nuskaitymai atskleidė, kad Tiktaalik turėjo netikėtai masyvius klubus (labiau kaip Thicctaalik) ir stebėtinai didelį dubens peleką. Atrodė, kad žuvis, užuot vilkusi save tik priekiniais pelekais, kaip karutis, kaip džipas naudojo visus keturis pelekus.

 

    Kiti nuskaitymai atskleidė gležnus jo krūtinės peleko kaulus. Skirtingai nuo simetriškų žuvų pelekų spindulių, Tiktaalik pelekų kaulai buvo pastebimai asimetriški, o tai leido sąnariams lenkti viena kryptimi. „Manome, kad taip buvo todėl, kad šie sąveikavo su žeme“, – sakė Penn State universiteto evoliucijos ir vystymosi biologas Thomas Stewartas.

 

    Tiktaalik pelekai turi ypatingą žavesį tyrėjams, tyrinėjantiems mūsų pačių rankų genetinį pagrindą. Tetsuya Nakamura, evoliucinės raidos biologė, kuri tikisi genetiškai manipuliuoti zebražuvimi, kad ji augintų pirštus, savo laboratorijoje kaip švyturį pakabino Tiktaalik peleko iliustracijas: „Idealus vaizdas, kurį norime sukurti savo laboratorijoje“, – sakė daktaras Nakamura.

 

    Tiktaalik egzistavimas buvo idealus kitais atžvilgiais. Žuvys knibždėte knibždėte knibžda vėlyvojo devono – pavydėtinoje halcioninėje Žemės versijoje, kurioje klimatas buvo malonus ir švelnus, o jūros – pilnos žuvų. Tiktaalikas galėjo praleisti dienas, plaukiodamas po upelių pakrantes ir pelkes, kuriose gausu augalų, sakė daktaras Daeschleris.

 

    Anot Čikagos universiteto magistrantūros studento Beno Otoo, ankstyvuosius tetrapodus studijuojančios Beno Otoo teigimu, ta era Žemėje buvo kvailas laikas būti stuburiniais. Stuburiniai gyvūnai, kurie išdrįso eiti į sausumą, vis dar vystė sausumos kojas. „Tai daug daužymosi, vingiavimo, slydimo, dūzgimo, pliūpsnio“, – sakė jie. „Tai tiesiogine prasme šnipšto era“.

 

    Nors vėlyvasis devonas buvo pavojingas laikas būti grobiu, tai taip pat buvo psichinės ramybės vieta – laikas prieš savimonę ir gėdą. „Visi tarsi vos suvokia mintį, kad yra gyvi“, – sakė ponas Otoo. „Tai puiku, tiesiog vibracijos“.

 

    Ir plokščia Tiktaalik galva su dviem akimis ant viršaus, kaip mėlynės ant blyno, puikiai tiko žiūrėti virš vandens. „Tai atrodo kaip mupetė“, - sakė Yara Haridy, atvykstantis mokslininkas iš Čikagos universiteto. „Tai labai niūri“.

 

    Ne mažiau juokingai atrodė ir kitos sausumoje smalsios žuvys ar ankstyvieji tetrapodai. Prieš Tiktaaliką seklumoje plaukė plokščiakaudė Panderichthys. Vėliau Acanthostega pasigyrė atpažįstamu, bet nepakeliamu galūnių rinkiniu. O Elpistostege, žuvis, gana panaši į Tiktaaliką, taip pat išryškino liniją tarp peleko ir rankos.

 

    Taigi, jei šiuolaikiniai žmonės nori kaltinti Tiktaaliką dėl mūsų bėdų, atrodo teisinga, kad kaltiname visus kitus gimstančius žemės gyventojus – tuos, kurie yra žinomi ir kurie dar neatrasti – už savimonę ir mokesčių W-2 formas.

 

    Žuvis, kuri paleido 1000 memų

 

    Visi žinomi suakmenėję Tiktaalikai yra suaugusios žuvys, todėl mokslininkai tikisi atrasti kitus ankstesnius etapus, kurie galėtų nušviesti jos gyvenimo istoriją, pavyzdžiui, ar ji patiria metamorfozę.

 

    „Būtų tikrai smagu rasti krūvą kūdikių“, – sakė daktaras Daeschleris, kuris šią vasarą vėl tyrinės Kanados Arktį. Jis pažymėjo, kad tikri kūdikiai tikriausiai nesukaulėtų į fosilijas, nes jų kaulai yra per maži. Tačiau jaunas Tiktaalikas, maždaug tiek pat, kiek agurkas, galėjo išgyventi. O kas galėtų kuo nors kaltinti kūdikį?

 

    Tiesą sakant, net suaugęs Tiktaalikas negalėjo to nuspėti; jis neturėjo didelio plano kolonizuoti sausumą. „Tai nėra taip, kad galūnės yra geresnės“, – sakė daktaras Daeschleris. „Arba gyvūnai pamatė daiktus sausumoje ir pagalvojo: „O, man reikia tobulėti“.

 

    Taip pat neaišku, kad vandens žuvys prasmingai vaikščiojo sausuma. Daeschleris teigė, kad Tiktaalikas išnaudojo naujas ekologines galimybes vandens pakraštyje, plaukdamas per seklumą, kur begalūnės žuvys negalėjo žengti.

 

    Be to, būsimieji Tiktaalik-baisiai turėtų žinoti, kad vien lazdos gali neužtekti atgrasyti suaugusįjį. Dr. Stewart o Penn State Universitetas sakė, kad nors jos veido rekonstrukcijos atrodo „nekaltos ir apsvaigusios“, žuvis buvo tokio dydžio, kaip žmogus. „Tai pakeičia jūsų mąstymą apie tai – nuo ​​žuvingo dalyko tampa įspūdingesniu gyvūnu vandenyje“, – sakė daktaras Stewartas.

 

    Menas neturi atspindėti tikrovės, kad perteiktų tiesą. Tiktaalik memai ne tik siūlo atpirkimo ožį šiuolaikiniam negalavimui. Jie taip pat prašo įsivaizduoti kitokią praeitį, dabartį ir ateitį. Kas nutiktų, jei galėtume perrašyti evoliucijos istorijos eigą?

 

    „Tai tikrai galinga mintis, ir aš netikiu, kad evoliucijos nueitame kelyje yra kažkas neišvengiamo“, – apie memus sakė dr. Molnaras. „Jei atsuktumėte laikrodį atgal, atsisuktumėte į visiškai kitą vietą“, – pridūrė ji, perfrazavusi biologą Stepheną Jay Gouldą.

 

    Taigi, jei Tiktaalik reiškia apgailestavimą, tai taip pat reiškia radikalią galimybę. P. Otoo fosilija užburia utopinį optimizmą, primena, kad Žemė turėjo daug buvusių variantų  ir dar turės.

 

    „Gamtinis pasaulis, apie kurį mes linkę manyti, kad yra labai nekintantis ir statiškas – žiūrite į daiktus ir sakote: „O, štai kaip viskas yra“, – sakė jie. Tačiau prieš 300 milijonų metų visi žemynai buvo sujungti į vieną. Netgi Žemė gali būti pakeista, laikui bėgant.

 

    Ir jei Žemė gali pasikeisti, gali pasikeisti ir žmonės, – svarsto ponas Otoo. „Dėl įvairių sąmoningų ir nesąmoningų sprendimų derinių sukūrėme sukurtą pasaulį tokiu būdu“, – sakė jie ir mes mes galime tai padaryti kitaip.

 

     Be to, kas gali pasakyti, kad Tiktaalik palikuonys, kurie niekada nepasitraukė iš vandens, nebūtų sukūrę savo nepakeliamo povandeninio pasaulio, kuriame polimetalinius mazgus skina neapmokami aštuonkojai, o krabai atsiskyrėliai turi mokėti nuomą už savo kiautus? Godumas gali egzistuoti ir po paviršiumi.

 

     Bjaurėtis žinute, o ne pasiuntiniu, pataria ponas Otoo. „Jūs nekenčiate ne Tiktaalik“, – sakė jie ir pridūrė: „Jūs nekenčiate kapitalizmo“.”