Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2022 m. rugsėjo 16 d., penktadienis

Karo istorija, pasakojama tų, kurie kare buvo nugalėti

  ["KAPUTT" (1944), CURZIO MALAPARTE] 

    "1941 m. vasarą Curzio Malaparte buvo vienintelis fronto karo korespondentas visoje Rusijoje. Italų rašytojo siuntos į Corriere della Sera, kurioje buvo atsekta operacijos "Barbarossa" nesėkmė, sukėlė jam Josepho Goebbelso pyktį ir jis išvarytas iš nacių okupuotos Ukrainos. Tačiau šie negailestingai paskelbti straipsniai, vėliau surinkti leidinyje „Volga kyla Europoje“ (1948), tebuvo aperityvas. Tuo pat metu Malapartas dirbo prie savo didžiojo opuso „Kaputt“ – autobiografinis romanas, kurio vokiškas pavadinimas priminė suskilusią griuvėsių krūvą, kuria tapo didžioji dalis karo laikų Europos.

 

    Didysis „Kaputto“ paradoksas yra tas, kad tai stulbinantis kaltinimas fašizmui, parašytas neatgailaujančio fašisto. Pirmą kartą išleistas 1944 m. (Vertimas į anglų kalbą po dvejų metų tapo bestseleriu JAV), „Kaputt“ siūlo neprilygstamą saviškio žvilgsnį į nacių režimą, kurio žiaurumas ir kaprizingumas atitiko tik ištvirkusį lengvabūdiškumą. Malapartas turėjo savo vietą ir kaip klajojantis karo reporteris, ir kaip trumpalaikė Musolinio diplomatinio korpuso dalis.

 

    Dažnai sakoma, kad istoriją rašo užkariautojai. „Kaputtas“ retas ne tik dėl to, kad jį parašė nugalėtų atstovas, bet ir dėl savo betarpiškumo. Jame Malaparte'as rėmėsi viskuo, ką matė, nagrinėdamas ašies galių įtakos sferas Europoje ir Sovietų Sąjungoje 1941–1943 m. Tai buvo naujos rūšies autobiografinis romanas, parašytas, kaip stebimų vinječių serija, kurių kiekviena buvo grafiškai groteskiškesnė, nei priešpaskutinė, Malaparte keliaujant per Ukrainą, Vokietiją, Lenkiją, Italiją, Suomiją, Švediją, Rumuniją ir Kroatiją.

 

    Malaparte šiuolaikinio karo aprašymai nepaseno. "Daug mylių ir mylių aplinkui buvo tik negyva geležis. Mašinų lavonai, šimtai tūkstančių apgailėtinų plieninių skerdenų."

 

    Malaparte'o negrožinė knyga „Perversmas: Revoliucijos technika“ (1931 m.) jau išryškino jį, kaip rašytoją, nebijantį atskleisti fašizmo ir komunizmo politinių lūžių. „Kaputt“ grožinė literatūra padėjo jam išplėsti dviejų kontrastingų pasaulių psichologiją: blizgančių diplomatinių vakarienių vakarėlių, kuriuos rengia iškilmingi nacių didvyriai, ir kito „liesos, blyškios minios“, besitęsiančios nuo Varšuvos ir Krokuvos getų iki Ukrainos stepės. Per visą romaną Malapartas stengiasi suprasti blogio prigimtį ir ypač tai, kas paskatino nacius įvykdyti jų baisius karo nusikaltimus.

 

    Knygoje Malapartas pietauja Varšuvoje su daugybe nacių garbingų asmenų, įskaitant Hansą Franką, kurį Hitleris paskyrė okupuotų Lenkijos teritorijų generaliniu gubernatoriumi. Franko asmenybę jis apibūdina, kaip „savotišką žiauraus intelekto, rafinuotumo, vulgarumo, brutalaus cinizmo ir nušlifuoto jautrumo mišinį“. Jis stebisi, kas tokius vyrus, kaip Frankas priverčia eiti prie tokio žiaurumo ir gali tai paaiškinti tik savo pačių baime: „Baimė prispaustųjų, bejėgių, silpnųjų, ligonių; moterų ir vaikų baimė, baimė žydų“.

 

    Vienas iš labiausiai stulbinančių knygos bruožų yra slapstymo stiliaus humoro pliūpsniai. Skyrius, kuriame Malapartas naudoja suomišką garų pirtį su keliolika vyresnių nacių, įskaitant Heinrichą Himmlerį, yra farso meistriškumo klasė.

 

    Kitas Malaparto rašymo bruožas, dažnai užsimenant apie dailininkus (Chagallą, Repiną, Groszą ir Boschą, tik keletą), yra jo ryškus būdas išreikšti keistą ir nederantį.

 

    Vienu metu jis yra Zagrebe ir susitiko su Kroatijos ministru pirmininku Ante Pavelic, kuris nuima dangtį nuo lyg midijų krepšelio. "Tai dovana iš mano ištikimų ustašių. Keturiasdešimt kilogramų žmogaus akių", - sako jam Paveličius. Suomijoje jis aprašo baisų vaizdą, kai šimtai arklių įstrigo ežere, kurio vanduo staiga užšalo: „Iš ledo plutos kyšo tik galvos. Ir jos visos buvo atsuktos į krantą. Laukinė siaubo liepsna vis dar degė jų, plačiai atmerktose, akyse“.

 

    Tiesą sakant, tai, kaip karas veikia gyvūnų karalystę, yra viena iš pasikartojančių knygos temų. Šiurpus paukščių, šunų, pelių, kiaulių, šiaurinių elnių, net musių, bei arklių likimas yra susijęs su žmogaus kvailumu ir naikinimo apetitu.

 

    Čekų rašytojas Milanas Kundera užfiksavo tam tikrą „Kaputt“ neklasifikuojamą pobūdį, apibūdindamas jį, kaip „reportažą [tai] yra kažkas kita, nei reportažas; tai yra literatūros kūrinys, kurio estetinė intencija tokia stipri, tokia akivaizdi, kad jautrus skaitytojas automatiška. išskiria jį iš istorikų, žurnalistų, politikos analitikų ir memuaristų pasakojimų konteksto.

 

    Belieka tik stebėtis, ar „Kaputt“ chaosas tikrai jau mums už nugaros." [1]

1.  REVIEW --- Masterpiece: History as Told by the Vanquished
Grey, Tobias. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 10 Sep 2022: C.14.

History of War as Told by the Vanquished


['KAPUTT' (1944), BY CURZIO MALAPARTE]

"During the summer of 1941, Curzio Malaparte was the only frontline war correspondent in the whole of Russia. The Italian writer's dispatches for the Corriere della Sera, which traced the failure of Operation Barbarossa, earned him the ire of Joseph Goebbels, who had him expelled from Nazi-occupied Ukraine. But these unsparingly reported articles, later collected in "The Volga Rises in Europe" (1948), were merely an aperitif. At the same time Malaparte had been working on his magnum opus, "Kaputt" -- an autobiographical novel whose German title evoked the broken pile of rubble that much of wartime Europe had become.

The great paradox of "Kaputt" is that it is a stunning indictment of fascism written by an unrepentant fascist. First published in 1944 (the English-language translation two years later became a bestseller in the U.S.), "Kaputt" proposes an unparalleled insider's look at a Nazi regime whose cruelty and capriciousness were matched only by its debauched frivolity. Malaparte had a ringside seat, both as a roving war reporter and as an ephemeral part of Mussolini's diplomatic corps.

It is often said that history is written by the conquerors. "Kaputt" is rare not only for having been written by a representative of the vanquished but also for its immediacy. In it Malaparte drew on all that he witnessed to examine the Axis powers' spheres of influence in Europe and the Soviet Union between 1941 and 1943. It was a new kind of autobiographical novel written as a series of observed vignettes, each one more graphically grotesque than the last; the whole given extraordinary panoramic sweep by Malaparte's travels through Ukraine, Germany, Poland, Italy, Finland, Sweden, Romania and Croatia.

Malaparte's descriptions of modern war have not aged an iota. "For miles and miles around there was only dead iron. Dead bodies of machines, hundreds upon thousands of miserable steel carcasses."

Malaparte's nonfiction book "Coup d'Etat: The Technique of Revolution" (1931) had already marked him out as a writer unafraid to expose the political fault lines of fascism and communism. In "Kaputt," fiction helped him to expand the psychology of two contrasting worlds: the one of glittery diplomatic dinner parties hosted by bumptious Nazi bigwigs and the other of a "lean, pale throng" that stretches from the ghettos of Warsaw and Krakow to the Ukrainian steppes. Throughout the novel Malaparte grapples to understand the nature of evil and in particular what drove the Nazis to commit their outrageous war crimes.

In the book Malaparte dines in Warsaw with a host of Nazi dignitaries, including Hans Frank, whom Hitler appointed governor-general of the occupied Polish territories. He describes Frank's personality as "a peculiar mixture of cruel intelligence, refinement, vulgarity, brutal cynicism and polished sensitiveness." He wonders what it is that drives men like Frank to such cruelty and can explain it only in terms of their own fear: "Fear of the oppressed, the defenseless, the weak, the sick; fear of women and of children, fear of the Jews."

One of the book's most startling features is its bursts of slapstick-style humor. The chapter where Malaparte takes a Finnish steam bath with a dozen senior Nazis, including Heinrich Himmler, is a master class of farce.

Another trait of Malaparte's writing, which often alludes to painters (Chagall, Repin, Grosz and Bosch to name but a few), is his vivid way of expressing the strange and incongruous.

At one point he is in Zagreb for a meeting with the Croatian prime minister Ante Pavelic, who removes the lid from what looks to be a basket of mussels. "It is a present from my loyal ustashis. Forty pounds of human eyes," Pavelic tells him. In Finland he describes the terrible sight of hundreds of horses trapped in a lake where the water had suddenly frozen over: "Only the heads stuck out of the crust of ice. And they were all facing the shore. The wild flame of terror still burnt in their wide-open eyes."

In fact, the way that war impacts the animal kingdom is one of the book's recurring themes. The gruesome fate of birds, dogs, mice, pigs, reindeer, even flies, in addition to horses, is linked to man's folly and appetite for destruction.

The Czech writer Milan Kundera captured some of the unclassifiable nature of "Kaputt" by describing it as "reportage [that] is something other than reportage; it is a literary work whose aesthetic intention is so strong, so apparent, that the sensitive reader automatically excludes it from the context of accounts brought to bear by historians, journalists, political analysts and memoirists."

One can only wonder whether the chaos of "Kaputt" is really behind us.” [1]

1.  REVIEW --- Masterpiece: History as Told by the Vanquished
Grey, Tobias. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 10 Sep 2022: C.14.