Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2022 m. spalio 1 d., šeštadienis

This Hearty Bean and Kale Soup Gets Only Better With Time

 

"Ingredients

Yield: 4 to 6 servings

Preparation

  1. Step 1

Heat the oven to 400 degrees. Put the squash cubes on a baking sheet, season with salt and pepper, and coat lightly with olive oil. Roast until tender and lightly caramelized, about 20 minutes. Set aside.

  1. Step 2

Meanwhile, in a heavy soup pot, heat 2 tablespoons oil over medium-high. Add leeks, salt lightly and let cook, stirring, for about 5 minutes, until softened but still bright green. Remove leeks and set aside to stir into soup later.

  1. Step 3

Add a little more oil to the pot, then add the onions. Season with salt and cook until softened, about 5 minutes. Add the chorizo, garlic and red-pepper flakes, and cook for 2 minutes. Add cooked beans and 8 cups water, bean broth or vegetable stock, bring to a simmer, and cook gently for about 30 minutes. Taste and correct seasoning.

  1. Step 4

Gently stir in the cooked squash, kale and reserved leeks, and cook for 10 minutes more on low heat. Add a little more broth or water if the potage seems too thick. Check seasoning and adjust as needed.

  1. Step 5

To serve, ladle into bowls. Finish with a drizzle of olive oil."


 


Vyrų ir berniukų krizė

„Jei atkreipėte dėmesį į socialines tendencijas, tikriausiai numanote, kad berniukams ir vyrams JAV ir visame pasaulyje sunku.

 

    Jie vargsta klasėje. Amerikos mergaitės 14 procentinių punktų labiau linkusios „pasiruošti mokyklai“, nei berniukai, būdami 5 metų amžiaus, jei įskaityti tėvų savybes. Vidurinėje mokykloje du trečdaliai 10 procentų geriausių klasės mokinių, pagal G.P.A. reitingą, yra mergaitės, o maždaug du trečdaliai žemiausio decilio mokinių yra berniukai. 2020 m. 16 geriausių Amerikos teisės mokyklų ne vienoje pavyzdinėje teisės apžvalgoje buvo vyriausiasis redaktorius vyras.

 

    Vyrai sunkiai dirba darbo vietoje. Vienas iš trijų amerikiečių vyrų, turinčių tik vidurinės mokyklos diplomą – 10 milijonų vyrų – dabar nedirba. Labiausiai mažėja dirbančių jaunų vyrų nuo 25 iki 34 metų amžiaus grupėje. Vyrai, kurie pradėjo dirbti 1983 m., per savo gyvenimą uždirbs apie 10 procentų mažiau, nei tie, kurie pradėjo dirbti viena karta anksčiau. Per tą patį laikotarpį moterų pajamos per visą gyvenimą padidėjo 33 proc. Beveik visas pajamų padidėjimas, kuriuo viduriniosios klasės amerikiečių šeimos naudojasi nuo 1970 m., yra dėl padidėjusių moterų pajamų.

 

    Vyrams taip pat sunku fiziškai. Kiekvienai 100 vidutinio amžiaus moterų, mirusių nuo Covid iki 2021 m. rugsėjo vidurio, buvo 184 vidutinio amžiaus vyrai.

 

    Naujoji Richardo V. Reeveso knyga „Apie berniukus ir vyrus“ yra orientyras, viena svarbiausių metų knygų ne tik todėl, kad joje išsamiai apžvelgiama vyrų krizė, bet ir ieškoma jos šaknų.Ne tik aprašo tą krizę, bet ir siūlo sprendimus.

 

    Sužinojau iš jos daug, ko nežinojau. Pirma, berniukams daug labiau trukdo sudėtinga aplinka nei mergaitėms. Merginos skurdžiuose rajonuose ir nestabiliose šeimose gali išlipti. Berniukai tai daro rečiau. Kanadoje berniukai, gimę skurdžiausiuose namų ūkiuose, du kartus dažniau liks neturtingi, nei jų kolegos moterys. Amerikos mokyklose berniukų akademiniams rezultatams daugiau įtakos turi šeimos kilmė, nei mergaičių. Berniukų, augintų vienišų tėvų, skaičius universitetuose yra mažesnis, nei mergaičių, kurias augina vienas iš tėvų.

 

    Antra, socialiniam judumui skatinti skirta politika ir programos dažnai tinka moterims, bet ne vyrams. Brookings instituto mokslininkas Reevesas lankėsi Kalamazoo mieste, Michigano valstijoje, kur, aukotojo dėka, abiturientai gali nemokamai lankyti daugelį valstijos koledžų. Programa padidino moterų, gaunančių kolegijos laipsnius, skaičių 45 procentais. Vyrų baigimo rodikliai išliko vienodi. Reevesas išvardija daugybę programų, nuo ankstyvojo ugdymo iki mokymosi koledže, kurios davė įspūdingų rezultatų moterims, bet nepaskatino vyrų.

 

    Reevesas pateikia daugybę politinių pasiūlymų krizei spręsti, iš kurių labiausiai prieštaringai vertinami berniukų aprengimas raudonais marškinėliais – kad jie pradėtų mokytis metais vėliau, nei mergaitės, nes vidutiniškai priešakinė žievė ir smegenėlės, kurios dalyvauja savireguliacijoje, mergaitėms subręsta daug anksčiau, nei berniukams.

 

    Yra daug priežasčių, dėl kurių vyrai susiduria su sunkumais, pavyzdžiui, mažėja gamybinių darbų, kuriuose labai vertinama fizinė jėga, ir daugėja darbo vietų paslaugų sektoriuje. Tačiau mane sužavėjo knygoje sklindanti demoralizacijos tema. Reevesas Kalamazu mieste kalbėjosi su vyrais apie tai, kodėl moterys veržiasi į priekį. Vyrai teigė, kad moterys tiesiog labiau motyvuotos, daugiau dirba, geriau planuoja į priekį. Tačiau tai nėra asmeninės atsakomybės reikalas. Šiuolaikinėje kultūroje yra kažkas, kas sukuria siekių spragą.

 

    Daugelis vyrų tiesiog atrodo mažiau ambicingi. Kolegijos moterys maždaug du kartus dažniau stoja į studijų užsienyje programas, nei kolegijos vyrai. 2020 m., vykstant Covidui, studentų vyrų skaičius kolegijose sumažėjo septynis kartus, nei studenčių. Kaip sako Reevesas: „Ne tai, kad vyrai turi mažiau galimybių. Tai yra tai, kad jie jų nesiima“.

 

    Vis daugiau vyrų gyvena atsitiktinį ir vienišą gyvenimą. Maždaug 15 procentų vyrų teigia neturintys artimų draugų, palyginti su 3 procentais 1990 m. Kas penktas tėvas negyvena su savo vaikais. 2014 metais daugiau jaunų vyrų gyveno su tėvais. nei su žmona ar partneriu. Matyt, net daugelis susituokusių nėra idealūs draugai. Žmonos du kartus dažniau inicijuoja skyrybas, nei vyrai.

 

    Man susidaro įspūdis, kad daugelis vyrų yra tokie, kaip Deanas Achesonas pasakė apie Britaniją po Antrojo pasaulinio karo. Jie prarado imperiją, bet dar nerado vaidmens. Daugelis vyrų turi pasenusį idealą: būti vyru reiškia būti pagrindiniu savo šeimos maitintoju. Tada jie negali patenkinti to idealo. Toliau seka demoralizacija.

 

    Ambicijos neatsiranda spontaniškai; jas reikia paleisti. Kultūra vis dar ieško šiuolaikinio vyriško idealo. Daugeliui berniukų tai neugdo auklėjimo ir emocinių įgūdžių, kurie yra tokie beviltiškai svarbūs šiandien. Sistema, kuri daugiau, nei penktadaliui visų berniukų įvardija, kaip raidos negalią, nesukelia jiems pasitikėjimo ir kompetencijos jausmo.

 

     Vyriškumas sužlugo. Grįžimas prie pseudo-macho karikatūrų, tokių, kaip Donaldas Trumpas ir Joshas Hawley, nepadeda."

 

  

The Crisis of Men and Boys


"If you’ve been paying attention to the social trends, you probably have some inkling that boys and men are struggling, in the U.S. and across the globe.

They are struggling in the classroom. American girls are 14 percentage points more likely to be “school ready” than boys at age 5, controlling for parental characteristics. By high school, two-thirds of the students in the top 10 percent of the class, ranked by G.P.A., are girls, while roughly two-thirds of the students at the lowest decile are boys. In 2020, at the 16 top American law schools, not a single one of the flagship law reviews had a man as editor in chief.

Men are struggling in the workplace. One in three American men with only a high school diploma — 10 million men — is now out of the labor force. The biggest drop in employment is among young men aged 25 to 34. Men who entered the work force in 1983 will earn about 10 percent less in real terms in their lifetimes than those who started a generation earlier. Over the same period, women’s lifetime earnings have increased 33 percent. Pretty much all of the income gains that middle-class American families have enjoyed since 1970 are because of increases in women’s earnings.

Men are also struggling physically. Men account for close to three out of every four “deaths of despair” — suicide and drug overdoses. For every 100 middle-aged women who died of Covid up to mid-September 2021, there were 184 middle-aged men who died.

Richard V. Reeves’s new book, “Of Boys and Men,” is a landmark, one of the most important books of the year, not only because it is a comprehensive look at the male crisis, but also because it searches for the roots of that crisis and offers solutions.

I learned a lot I didn’t know. First, boys are much more hindered by challenging environments than girls. Girls in poor neighborhoods and unstable families may be able to climb their way out. Boys are less likely to do so. In Canada, boys born into the poorest households are twice as likely to remain poor as their female counterparts. In American schools, boys’ academic performance is more influenced by family background than girls’ performance. Boys raised by single parents have lower rates of college enrollment than girls raised by single parents.

Second, policies and programs designed to promote social mobility often work for women, but not men. Reeves, a scholar at the Brookings Institution, visited Kalamazoo, Mich., where, thanks to a donor, high school graduates get to go to many colleges in the state free. The program increased the number of women getting college degrees by 45 percent. The men’s graduation rates remained flat. Reeves lists a whole series of programs, from early childhood education to college support efforts, that produced impressive gains for women, but did not boost men.

Reeves has a series of policy proposals to address the crisis, the most controversial of which is redshirting boys — have them begin their schooling a year later than girls, because on average the prefrontal cortex and the cerebellum, which are involved in self-regulation, mature much earlier in girls than in boys.

There are many reasons men are struggling — for example, the decline in manufacturing jobs that put a high value on physical strength, and the rise of service sector jobs. But I was struck by the theme of demoralization that wafts through the book. Reeves talked to men in Kalamazoo about why women were leaping ahead. The men said that women are just more motivated, work harder, plan ahead better. Yet this is not a matter of individual responsibility. There is something in modern culture that is producing an aspiration gap.

Many men just seem less ambitious. College women are roughly twice as likely to enroll in study abroad programs as college men. In 2020, amid Covid, the decline in college enrollment for male students was seven times that of female students. As Reeves puts it: “It is not that men have fewer opportunities. It is that they are not taking them.”

More men are leading haphazard and lonely lives. Roughly 15 percent of men say they have no close friends, up from 3 percent in 1990. One in five fathers doesn’t live with his children. In 2014, more young men were living with their parents than with a wife or partner. Apparently even many who are married are not ideal mates. Wives are twice as likely to initiate divorces as husbands.

I come away with the impression that many men are like what Dean Acheson said about Britain after World War II. They have lost an empire but not yet found a role. Many men have an obsolete ideal: Being a man means being the main breadwinner for your family. Then they can’t meet that ideal. Demoralization follows.

Ambition doesn’t just happen; it has to be fired. The culture is still searching for a modern masculine ideal. It is not instilling in many boys the nurturing and emotional skills that are so desperately important today. A system that labels more than a fifth of all boys as developmentally disabled is not instilling in them a sense of confidence and competence.

Masculinity has gone haywire. Reverting to pseudo-macho cartoons like Donald Trump and Josh Hawley doesn’t help.”


 

Kaip nuotolinio darbo pamišimas pablogino būsto įperkamumą

„Kai pasakojate istorijas apie ekonomiką, būstas beveik visada yra svarbus. Jis vaidina didžiulį vaidmenį ekonomikos pakilimuose ir nuosmukiuose: sprogęs būsto burbulas buvo pagrindinis Didžiojo 2007–2009 m. nuosmukio veiksnys, o Federalinio rezervo bankas svertas ekonomikai daugiausia atsiranda dėl palūkanų normų įtakos būsto rinkai.

 

Kalbant apie infliaciją, pastogė sudaro 32 procentus vartotojų kainų indekso ir 40 procentų pagrindinių vartotojų kainų, neįskaitant nepastovių maisto ir energijos kainų. Kitos priemonės, kuriomis bandoma suprasti pagrindinę infliaciją, pavyzdžiui, vidutinis kainų padidėjimas, šiuo metu iš esmės seka būsto kainas.

 

Taigi, didžiulis būsto kainų ir nuomos kainų kilimas nuo Covid pandemijos pradžios yra svarbus. Ir aš turiu omenyje didžiulį. Nuo 2020 m. vasario mėn. iki 2022 m. birželio būsto kainos pakilo daugiau, nei 40 procentų, nors galėjo pasiekti aukščiausią tašką neseniai.

 

Iš pirmo žvilgsnio pandeminis būsto kainų šuolis gali atrodyti kaip 2000-ųjų burbulas. Tačiau šis kartas tikrai kitoks, keliais būdais.

 

Tai, kas įvyko nuo 2000 iki 2006 m., net tuo metu atrodė, kaip gryna spekuliacinė karštinė, o ne kaip atsakas į tikrą būsto paklausos padidėjimą. Kaip galėtum įrodyti? Tuo, kad būsto kainų šuolis tada neprilygo nuomos kainų šuoliui.

 

Tačiau šį kartą nuomos kainos pakilo kartu su būsto kainomis. Oficialūs duomenys, rodantys, kiek nuomininkai vidutiniškai moka, atsiliko nuo naujų nuomos sutarčių nuomos įkainių, kurie yra geresnis paklausos rodiklis. Tačiau nuomos duomenis galima gauti iš daugelio privačių šaltinių, tokių, kaip Realtor.com, Apartment List ir Zillow.

 

Šie duomenys rodo, kad nuo pandemijos pradžios rinkos nuomos kainos išaugo maždaug 25 procentais – ne tiek, kiek būsto kainos, bet vis tiek daug (nors atrodo, kad nuomos kainos mažėja).

 

Kitas būdas, kuriuo du būsto kainų šuoliai skiriasi, yra jų regioninis pasiskirstymas. 2000-aisiais sparčiai didėjančios kainos paprastai apsiribojo pakrančių didmiesčių sritimis, kur dėl zonavimo reikalavimų ir NIMBYizmo (nenoro leisti naujas statybas mūsų gyvenvietėse (K.)) dažnai buvo sunku statyti daugiau būstų. Tokiose vietose, kaip Dalasas, kur yra mažiau apribojimų, niekada nebuvo tokio didelio kainų šuolio, tikriausiai todėl, kad visi suprato, kad ilgainiui kainos daugiau ar mažiau nukris iki statybos sąnaudų. Tačiau šį kartą kainos visur pakilo.

 

Labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra tas, kad šį kartą iš tikrųjų labai išaugo pagrindinė būsto paklausa, o ne tik spekuliacijos, ir kad šis augimas įvyko per greitai, kad būsto statyba neatsiliktų net ir ten, kur statyba pernelyg apribota. (Statybinių medžiagų tiekimo grandinės problemos taip pat nepadėjo.)

 

Taigi, kas atsitiko? Kaip ir daugelis žmonių, aš spėliojau, kad pandemijos sukeltas nuotolinio darbo padidėjimas lėmė daugiau vietos namuose poreikį. Nauji San Francisko Fed ekonomistų tyrimai patvirtina šią nuomonę.

 

Jie nustatė, kad nuotolinis darbas labiausiai paplito tose vietose, kur tai jau buvo gana įprasta, ir kad šiose vietose namų kainos pakilo labiausiai.

 

(„Migracijos kontrolė“ reiškia Fed bandymą įvertinti šį ryšį su atskiru, nors ir nesusijusiu, darbuotojų judėjimu iš vienos vietos į kitą ir be jo.)

 

Apibendrinus skaičius, jie apskaičiavo, kad 60 procentų būsto kainų padidėjimo lėmė nuotolinio darbo augimas. Tai gali atrodyti daug, turint omenyje, kad net ir šiuo metu tik apie 30 procentų darbo atliekama namuose, tačiau nuotoliniu būdu dirbantys darbuotojai paprastai gauna didesnes, nei vidutines pajamas ir, tikėtina, sudaro neproporcingą būsto paklausos dalį.

 

Taip pat spėliočiau, kad pandemija padidino vietos namuose poreikį dėl priežasčių, kurios neapsiriboja nuotoliniu darbu. Kurį laiką daugelis iš mūsų negalėjo eiti į restoranus ir kino teatrus, ir dėl šios patirties ilgalaikis pokytis, tarkime, transliuojamos pramogos – vėlgi, pokyčiai, dėl kurių gali prireikti daugiau erdvės.

 

Taigi, ką visa tai reiškia? Na, yra gerų ir blogų naujienų.

 

Geros naujienos yra tai, kad vienas svarbus pastarojo meto infliacijos šaltinis, ypač didelė pagrindinė infliacija, galėjo atspindėti vienkartinį žmonių būsto pasirinkimo pokytį, reaguojant į pandemiją ir jos sukeltus pokyčius, o ne perkaitusią ekonomiką apskritai. Kaip jau sakiau, pastogės kainos, kurios iš esmės atspindi nuomos mokesčius, faktines butų nuomos kainas arba sąmatą, už ką savininkų naudojami namai būtų nuomojami, jei jie būtų rinkoje, yra didelė pagrindinės infliacijos dalis. Panašu, kad dabar šis poveikis išsilygins, o tai padės Fed sumažinti infliaciją, nesukeliant didelio nuosmukio.

 

Bloga žinia ta, kad Amerikos būsto įperkamumo krizė dar labiau paaštrėjo. Tikėtina, kad, laikui bėgant, nuomos kainos mažės tose vietose, kur būsto statybai netrukdo pernelyg didelis reguliavimas. (Atsiprašome, tai yra viena politikos sritis, kurioje mėlynosios valstijos (valdomos reguliavimo reiklaujančių JAV demokratų (K.) paprastai klysta, o daugelis raudonųjų (valdomos reguliavimo nekenčiančių JAV respublikonų (K.)– elgiasi teisingai.) Tačiau NIMBYizmas tokiose vietose kaip Kalifornija ir, taip, Niujorkas, padarys dar daugiau žalos nuotolinio darbo eroje.

 

Taigi, būsto istorija yra ta, kad pandemija pakeitė mūsų gyvenimo ir darbo būdą – arba, labiau tikėtina, paskatino pokyčius, kurie galiausiai įvyks. Dėl to žmonės norėjo daugiau erdvės namuose. Ir tai gerai. Dabar mums reikia leisti rinkoms suteikti žmonėms tai, ko jie nori, už kainą, kurią gali sau leisti daugiau žmonių."

 

Lietuvoje biurokratai turi daug galios ir blogai išduoda leidimus statyboms Vilniuje. Todėl būsto kainų pasekmės bendrai infliacijai Lietuvoje yra tokios katastrofinės. Tai galutinai sunaikins Lietuvos konservatorių ir liberalų partijas, kurios dabar mus valdo, todėl atsako už viską.

 


How the Remote Work Craze Made Housing Affordability Worse

"When you’re telling stories about the economy, housing almost always looms large. It plays a huge role in the economy’s ups and downs: A burst housing bubble was the prime mover in the Great Recession of 2007-9, and the Federal Reserve’s leverage over the economy comes largely from the influence of interest rates on the housing market.

When it comes to inflation, shelter accounts for 32 percent of the Consumer Price Index and 40 percent of core consumer prices that exclude volatile food and energy prices. Other measures that try to get at underlying inflation, like the median increase in prices, are basically tracking housing prices at this point.

So the huge run-up in home prices and rents since the onset of the Covid pandemic is important. And I do mean huge. Home prices rose more than 40 percent from February 2020 to June 2022, although they may have recently peaked.

At first glance, the pandemic housing price surge may seem reminiscent of the 2000s bubble. But this time really is different, in a couple of ways.

What happened from 2000 to 2006 looked, even at the time, like pure speculative fever rather than a response to a real surge in housing demand. How could you tell? By the fact that the surge in home prices wasn’t matched by a surge in rents.

This time, however, rents have soared along with home prices. Official data, which measures how much renters are paying, on average, has lagged the rental rates on new leases, which are a better indicator of demand. Rental data is, however, available from a number of private sources like Realtor.com, Apartment List and Zillow.

This data suggests that market rents have gone up around 25 percent since the beginning of the pandemic — not quite as much as home prices but still a lot (although they seem to be plateauing).

Another way in which the two house price surges differ is in their regional distribution. Soaring prices in the 2000s were generally limited to coastal metropolitan areas where zoning requirements and NIMBYism often made it hard to build more housing. Places like Dallas, where there are fewer restrictions, never saw as much of a price surge, probably because everyone understood that in the long run, prices would fall more or less to the cost of construction. This time, though, prices have soared everywhere.

The most likely explanation is that this time there was, indeed, a big rise in the underlying demand for housing, not just speculation, and that this rise took place too fast for housing construction to keep up, even in places where building isn’t overly restricted. (Supply-chain problems for construction materials didn’t help, either.)

So what happened? Like many people, I’ve speculated that the pandemic-induced rise in remote work led to a demand for more space at home. New research from economists at the San Francisco Fed supports this view.

They found that remote work expanded most in locations where it was already relatively common and that home prices rose the most in these locations.

(“Migration controls” refers to the Fed’s attempt to measure this relationship with and without the separate, though not unrelated, movement of workers from place to place.)

Crunching the numbers, they estimated that 60 percent of the increase in home prices was caused by the rise in remote work. This may seem like a lot, given that even now, only about 30 percent of work is taking place from home, but remote workers tend to have above-average incomes and presumably account for a disproportionate share of housing demand.

I’d also speculate that the pandemic increased demand for space at home for reasons that go beyond remote working. For a while there, many of us couldn’t go to restaurants and movie theaters, and that experience may have led to a lasting shift in preferences, say, toward streamed entertainment — again, changes that may lead one to want more space.

So what does all this mean? Well, there’s good news and bad news.

The good news is that one important source of recent inflation, especially high core inflation, may have reflected a one-time shift in people’s housing preferences in response to the pandemic and the changes it wrought rather than an overheated economy in general. As I said, shelter prices — which basically reflect rents, either actual apartment rents or estimates of what owner-occupied houses would rent for if they were on the market — are a big component of core inflation. That effect now seems to be leveling off, which will help the Fed reduce inflation without imposing a severe recession.

The bad news is that America’s housing affordability crisis has gotten even worse. Rents will probably come down over time in places where housing construction isn’t prevented by excessive regulation. (Sorry, this is one policy area where blue states generally get it wrong while many red states get it right.) But NIMBYism in places like California and, yes, New York will do even more damage in the remote-work era.

The housing story, then, is that the pandemic changed the way we live and work — or, more likely, brought forward changes that were going to happen eventually. This led people to want more space at home. And that’s OK. What we need now is to let markets give people what they want, at a price more people can afford.”

Bureaucrats in Lithuania have a lot of power and are bad at issuing building permits in Vilnius. That is why the consequences of housing prices for general inflation in Lithuania are so catastrophic. This will finally destroy the conservative and liberal parties of Lithuania, who now rule us and are therefore responsible for everything.