Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2023 m. lapkričio 30 d., ketvirtadienis

Kas mokės už ekologišką perėjimą?

  "Per pastaruosius kelerius metus Vašingtonas ir Volstritas pradėjo fantazuoti, kad perėjimas prie nulinio anglies dvideginio išmetimo gali būti ekonomiškai naudingas. "Kai galvoju apie klimato kaitą, aš galvoju apie darbo vietas", - sakė prezidentas Bidenas. Kai Wall Street išgirdo apie žaliąją energiją, jis galvojo apie pelnus. Kai „Ford Motor“ išleido elektrinį „Mustang“ ir pikapą, jos rinkos vertė pirmą kartą viršijo 100 mlrd.dolerių.

 

     Šiais metais fantazija baigėsi. Kadangi elektromobilių paklausa neatitinka lūkesčių, gamintojai atšaukia gamybos planus. Jūros vėjo jėgainių kūrėjai atšaukė projektus. S&P pasaulinis švarios energijos akcijų indeksas šiais metais nukrito 30 proc. „Ford“ rinkos vertė sumažėjo iki 42 mlrd. dolerių.

 

     Tai nereiškia, kad perėjimas prie grynojo nulio baigėsi. Šią savaitę Jungtinių Tautų klimato konferencijoje susirinkę pareigūnai lygiai taip pat susirūpinę dėl klimato kaitos. Atsinaujinančios energijos šaltiniai ir toliau plečiasi.

 

     Tačiau ekonomika, kad pasiekti grynąjį nulį iš esmės tebėra niūri: kažkas turi už tai sumokėti, o akcininkai ir vartotojai šiais metais nusprendė, kad tai bus ne jie.

 

     Technologinės transformacijos yra teigiami pasiūlos sukrėtimai: atsiranda nauja, efektyvesnė technologija, o investicijos natūraliai traukia į šią naują technologiją, nes ji yra pelninga.

 

     Priešingai, žaliąjį perėjimą skatina viešoji politika. Tai „neigiamas pasiūlos šokas, kartu su poreikiu finansuoti investicijas, kurių pelningumas negali būti laikomas savaime suprantamu dalyku“, – rašė prancūzų ekonomistas Jeanas Pisani-Ferry ataskaitoje, kurią užsakė Prancūzijos ministras pirmininkas ir kuri buvo išleista anglų kalba lapkritį. „Kainą – finansinę ar numanomą – nustatant laisvam ištekliui (klimatui), perėjimas padidina gamybos sąnaudas, negarantuojant, kad energijos sąnaudų sumažėjimas, galiausiai, jas kompensuos, o reikalingos investicijos nepadidina gamybos pajėgumus, bet vis tiek turi būti finansuojamas“.

 

     Pisani-Ferry, kuris yra susijęs su „Bruegel“ ekspertų centru Europoje ir Petersono tarptautinės ekonomikos institutu Vašingtone, yra neįprastai aiškus mąstytojas šiuo klausimu.

 

     „Reikėtų neįtikėtino aklumo poelgio, kad nesuvoktume, jog vyksta klimato kaita, kad ji daro didelę žalą – ir vis labiau taps – labai žalinga“, – rašo jis. „Taip pat būtų neįtikėtinai neapgalvota teigti, kad šis neatidėliotinas ir būtinas veiksmas neturės jokių ekonominių išlaidų iki 2030 m.

 

     Veiksmingiausias būdas nukreipti vartojimą ir investicijas nuo iškastinio kuro į nulinės emisijos energiją yra anglies dioksido mokestis arba ribojimo ir prekybos sistema. Europa priėmė tokią sistemą ir vis griežtesnius tikslus, ypač po to, kai sankcijos Rusijai nutraukė gamtinių Rusijos dujų tiekimą po 2022 m. įvykių Ukrainoje. Tačiau augant išlaidoms, auga ir visuomenės nepasitenkinimas – nuo Prancūzijos „geltonųjų liemenių“ protestų 2018 m. iki praėjusią savaitę pirmąją vietą Nyderlandų rinkimuose užėmusios kraštutinių dešiniųjų Laisvės partijos, kuri nori atsisakyti visų klimato taisyklių.

 

     JAV vadovai atmetė bet kokius federalinius anglies dioksido mokesčius ar rinkliavas. Bideno sprendimas – neprašyti vartotojų mokėti už ekologišką perėjimą; Jo Infliacijos mažinimo įstatymas (IRA), kai kuriais skaičiavimais, išleidžia maždaug 1 trilijoną JAV dolerių elektrinėms transporto priemonėms, atsinaujinančiai energijai, vandeniliui ir kitoms nulinės emisijos technologijoms.

 

     Subsidijos gali atlikti labai svarbų vaidmenį, nes suteikia žaliajai energijai laiko plėstis ir diegti naujoves, kol ji bus konkurencinga su iškastiniu kuru.

 

     Tačiau IRA pakenkė pašalinės sąlygos, tokios, kaip „padaryta Amerikoje“ reikalavimai ir žaliųjų technologijų infliacija – pačios IRA šalutinis produktas, padėjęs padidinti paklausą.

 

     Galiausiai, Bideno investicijų darbotvarkė buvo sukurta priešpandeminei erai, kai žemos palūkanų normos pažemino investicijų į atsinaujinančią energiją finansinį profilį, o federalinio biudžeto deficitas buvo mažiau tikėtinas, kad išstumtų privačias investicijas. Tos prielaidos nebegalioja.

 

     Investicinio banko „Lazard“ duomenimis, daugelį metų vėjo ir saulės energijos kainos smuko, tačiau nuo 2021 m. jos išaugo.

 

     Daugelis kūrėjų nebegali ekonomiškai tiekti energijos pagal anksčiau sutartus tarifus. Danijos Orsted, didžiausia pasaulyje vėjo jėgainių kūrėja, lapkričio pradžioje prarado 4 mlrd. dolerių. Šiandien šios įmonės vertė yra 75% mažesnė, nei 2021 m. pradžioje.

 

     „ClearView Energy Partners“ apskaičiavo, kad apie 30 % valstybių sutartyse numatytų vėjo jėgainių pajėgumų buvo atšaukta, o dar 25 % gali būti perkami aukcionuose iš naujo.

 

     Finansinis elektromobilių patrauklumas taip pat išblėso. Tesla įrodė, kad jų gamyba gali būti pelninga, tačiau kol kas tai atrodo kaip išskirtinė situacija. „Tesla“ užėmė didžiąją dalį ankstyvųjų naudotojų – vairuotojų, norinčių pakęsti elektromobilio kainą ir įkrovimo vargus mainais už našumą ir ekologiškus įgaliojimus.

 

     Daugumai vairuotojų toks kompromisas vis tiek neveikia – net ir su subsidijomis.

 

     Tiesa, IRA paskatino elektromobilių ir baterijų gamyklų statymo bumą. Tačiau sėkmingam ekologiškam perėjimui reikia, kad šios gamyklos būtų pelningos, o Detroito automobilių gamintojai vis dar praranda pinigus už kiekvieną parduodamą elektromobilį.

 

     Elektromobiliams ilgainiui turėtų prireikti mažiau darbo jėgos, todėl jų statyba turėtų būti pigesnė, nei benzinu varomų transporto priemonių. Tačiau automobilių darbuotojai nėra labiau pasirengę mokėti už ekologišką perėjimą, nei vartotojai ar investuotojai. Per pastarąjį streiką „United Auto Workers“ profsąjunga privertė darbdavius prisiimti įsipareigojimus, dėl kurių Detroitui dar sunkiau užsidirbti pinigų iš elektromobilių.

 

     Šią savaitę paskelbtoje blaivioje ataskaitoje „Morgan Stanley“ automobilių analitikai apskaičiavo, kad vidutinė nefinansinė bendrovė S&P 500 reitinge per maždaug 50 metų išleidžia savo rinkos ribas kapitalo išlaidoms ir tyrimams bei plėtrai. GM ir Ford savo tokius pinigus išleidžia atitinkamai per 1,9 ir 2,6 metų. „Tai negali tęstis, mūsų nuomone."

 

     Žaliasis perėjimas tebėra kritinis, bet jo kelias bus sunkus, kol kas nors nesutiks už tai sumokėti." [1]


Ateikit į Lietuvą. Lietuvos konservatoriai ir liberalai susivienijo ir daro, ką nori, iš lietuvių virves suka, todėl mes sumokėtume jums už viską.


1. U.S. News -- Capital Account: Who Will Pay for Green Transition? Ip, Greg.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 30 Nov 2023: A.2.

Who Will Pay for Green Transition?


"In the past few years, Washington and Wall Street started fantasizing that the transition to net zero carbon emissions could be an economic bonanza. "When I think climate change, I think jobs," President Biden said. When Wall Street heard green energy, it saw profits. As Ford Motor launched an electric Mustang and pickup truck, its market value topped $100 billion for the first time.

This year the fantasy ended. With electric-vehicle demand falling short of expectations, manufacturers are dialing back production plans. Offshore wind developers have canceled projects. The S&P Global Clean Energy Index has fallen 30% this year. Ford's market cap is down to $42 billion.

This doesn't mean the transition to net zero is over. Officials meeting this week at the United Nations climate conference are just as worried about climate change. Renewable energy continues to expand.

But the economics of getting to net zero remain, fundamentally, dismal: someone has to pay for it, and shareholders and consumers decided this year it wouldn't be them.

Technological transformations are positive supply shocks: a new, more efficient technology comes along, and investment naturally gravitates toward this new technology because it is profitable.

By contrast, the green transition is driven by public policy. It is "a negative supply shock, with an accompanying need to finance investments whose profitability cannot be taken for granted," French economist Jean Pisani-Ferry wrote in a report commissioned by the French prime minister and released in English in November. "By putting a price -- financial or implicit -- on a free resource (the climate), the transition increases production costs, with no guarantee that the reduction in energy costs will eventually offset them, while the investments it calls for do not increase productive capacity but must nevertheless be financed."

Pisani-Ferry, who is affiliated with the Bruegel think tank in Europe and the Peterson Institute for International Economics in Washington, is an uncommonly clear thinker on this issue.

"It would take an incredible act of blindness to fail to recognize that climate change is happening, that it is -- and will increasingly become -- severely damaging," he writes. "It would also be incredibly flippant to claim that this urgent and imperative action will have no economic cost by 2030."

The most efficient way to redirect consumption and investment from fossil fuels to zero-emissions energy is a carbon tax, or a cap-and-trade system. Europe has adopted such a system plus ever more stringent goals, especially after sanctions on Russia cut off natural Russia's gas supplies following 2022 events in Ukraine. But as the cost has grown, so has public discontent, from France's "yellow vest" protests in 2018 to last week's first-place finish in Dutch elections by the far-right Freedom Party, which wants to ditch all climate regulations.

U.S. leaders have rejected any federal tax or fee on carbon. Biden's solution is to not ask consumers to pay for the green transition; his Inflation Reduction Act pours, by some estimates, roughly $1 trillion into electric vehicles, renewable energy, hydrogen and other zero-emissions technology.

Subsidies can play a vital role by giving green energy time to scale up and innovate until it is competitive with fossil fuels. 

But the IRA has been undermined by extraneous conditions such as made-in-America requirements, and by green tech inflation -- a byproduct of the IRA itself, which helped fuel demand.

Finally, Biden's investment agenda was designed for the prepandemic era when low interest rates flattered the financial profile of renewable energy investment and federal budget deficits were less likely to crowd out private investment. Those assumptions no longer apply.

For years, the cost of wind and solar plummeted, but since 2021 they have risen, according to investment bank Lazard.

Many developers can no longer economically supply power at the rates previously agreed to. Denmark's Orsted, the world's largest wind developer, took a $4 billion charge in early November for pulling out of two projects off New Jersey. The company today is worth 75% less than in early 2021.

ClearView Energy Partners estimates about 30% of state-contracted offshore wind capacity has been canceled, and another 25% may be rebid.

The financial appeal of EVs has similarly faded. Tesla proved making them can be profitable, but so far it looks like an outlier. Tesla captured the lion's share of early adopters -- drivers willing to put up with the cost and recharging hassle of an EV in return for performance and green credentials. 

For most drivers, the trade off still doesn't work -- even with subsidies.

True, the IRA has spurred a boom in EV and battery factories. But a successful green transition requires that those factories be profitable, and Detroit's automakers are still losing money on every EV they sell.

EVs should eventually require less labor and thus be cheaper to build than gasoline-powered vehicles. But auto workers are no more willing to pay for the green transition than consumers or investors. In its recent strike, the United Auto Workers extracted commitments that make it even harder for Detroit to make money on EVs.

In a sobering report this week, Morgan Stanley auto analysts estimated the average nonfinancial company in the S&P 500 spends its market cap in capital expenditure and research and development in about 50 years. GM and Ford spend theirs in 1.9 and 2.6 years, respectively. "This cannot continue, in our view."

The green transition remains critical, but its path will be fraught until someone agrees to pay for it." [1]

Come to Lithuania. Lithuanian conservatives and liberals have united and are doing what they want, twisting the ropes from Lithuanians, so we would pay you for everything.

1. U.S. News -- Capital Account: Who Will Pay for Green Transition? Ip, Greg.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 30 Nov 2023: A.2.

Kissinger: "A solution to a problem is a ticket to an even bigger problem."

This is his correct point. Too bad he understood that too late. By launching America's anti-Russian friendship with China, Kissinger solved some of the problems of US competition with Russia. This became a ticket for the US to move to an even bigger problem - sharp competition with China, which, thanks to that friendship with the US, has become too dangerous for America, a large and rich power, well integrated into the world economy.  

Conclusion: Designed by Kissinger, US friendship with China was the biggest US foreign policy mistake in US history.

Kissingeris: "Problemos sprendimas yra bilietas perėjimui prie dar didesnės problemos."

Tai teisinga jo mintis. Gaila, kad pernelyg vėlai sugalvota. Pradėdamas, nukreiptą prieš Rusiją, Amerikos draugystę su Kinija, Kissingeris išsprendė kai kurias JAV konkuravimo su Rusija problemas. Tai tapo bilietu JAV perėjimui prie dar didesnės problemos - aštrios konkurencijos su Kinija, kuri tos draugystės su JAV dėka tapo Amerikai pavojinga, didele ir turtinga jėga, gerai integruota į pasaulio ekonomiką.

Išvada: Kissingerio pradėta JAV draugystė su Kinija buvo didžiausia JAV užsienio politikos klaida per visą JAV istoriją.

2023 m. lapkričio 29 d., trečiadienis

Pusė šauktinių – klipatos?


Visiems psichiniams ligoniams reikia duoti ginklus ir paleisti juos bėgioti po Lietuvą. Koks mums skirtumas, ką jie čia pridarys. Svarbiausia, kad generolams bus pavaldinių, konservatoriai galės vaizduoti civilizacijos gelbėtojus su didžiule, nors psichiškai nesveika, kariuomene, o auksinių šaukštų pardavėjams bus didesnė rinka.

Xi Jinpingas kartoja imperinės Kinijos klaidas ir pasiekimus

„Tikimės, kad XVI a. Kinijos biurokratas Gui Youguangas mokėjo džiaugtis sėkmės akimirksniu. Pagal to meto standartus, jis buvo senas, kai po dešimtmečius trukusios nesėkmės išlaikė patį reikliausią Mingų dinastijos mandarinų testą. Deja, netrukus po to, kai įgijo jinshi laipsnį, būdamas 59 metų, Gui mirė.

 

     Imperatoriškosios Kinijos valstybės tarnybos egzaminų sistemos – keju, naudotos mokslininkams pareigūnams atrinkti daugiau, nei 1300 metų – griežtumas aprašytas naujoje Yasheng Huang knygoje „Rytų kilimas ir kritimas: kaip egzaminai, autokratija, stabilumas. , ir technologijos atnešė Kinijai sėkmę ir kodėl jos gali lemti jos nuosmukį“. 

 

Teigdamas, kad egzaminai senovėje slopino naujoves, profesorius Huangas mato pamokas Xi Jinpingo Kinijai.

 

     Laikui bėgant, keju tapo doktriniškesnis. Pirmą kartą įsteigti 587 m., egzaminai palaipsniui atsisakė tokių dalykų, kaip matematika ir astronomija. Netrukus jie tik patikrino, kaip kandidatai įvaldė tankius Konfucijaus tekstus, pripildytus įsakymų gerbti tėvus, pareigūnus ir monarchus. XIV amžiuje mokymo programa vėl susiaurėjo, todėl kandidatai turėjo išmokti mintinai itin konservatyvius Konfucijaus klasikos komentarus. Komentaruose buvo propaguojamas neabejotinas paklusnumas valdovams. Paskutinis patobulinimas buvo pridėtas Mingų dinastijos laikais: atsakymai turėjo būti griežtai surašyti – „aštuonių kojų esė“, kurią istorikas Ch'ien Mu apibūdino, kaip „didžiausią žmogaus talento naikintoją“.

 

     Sistema buvo palaima ir prakeiksmas, teigiama knygoje. Tais laikais, kai europiečius eiti valstybines pareigas rekomendavo glaudžiai susiję santykiai ar mecenatai, stropiems paprastiems žmonėms keju siūlydavo kelią į pažangą (moterys negalėjo laikyti egzaminų). Dauguma testų buvo laikomi anonimiškai, o tai padidino visuomenės pasitikėjimą jais. Korumpuoti egzaminuotojai, kai buvo demaskuoti, susidūrė su egzekucija arba tremtimi. Iki Mingų dinastijos (1368–1644 m.) kvalifikaciniai testai keju pritraukė milijonus kandidatų, o tai padėjo paaiškinti aukštą (vyrų) raštingumo lygį.

 

 Turėdami tokį didelį trokštančių mokslininkų pareigūnų būrį, aptarnaujantys mandarinai žinojo, kad juos galima pakeisti, taigi, pažeidžiami. Mažai kas išdrįso pradėti rūmų perversmus.

 

     Tačiau stabilumas kainavo, tvirtina profesorius Huangas. Gui Youguangas išsiskiria atkaklumu. Tačiau 11 706 Ming laikų keju kandidatų duomenų rinkinys rodo, kad egzaminų laikytojai, pasiekę trečiąjį ir paskutinįjį keju etapą, ten pateko, vidutiniškai būdami vidutinio amžiaus. Milijonai laikė egzaminus ir niekada neišlaikė. Toks dėmesys biurokratinei šlovei išstūmė kitus socialinio mobilumo kelius. Tai buvo patogu autokratams, nes ruošiantis bandymams mokslininkams „nebuvo laiko maištingoms idėjoms ar poelgiams“, teigiama knygoje. Keju konfucianizmo vertybės skatino minčių atitikimą ir panieką prekybai. 

 

Laikui bėgant, egzaminai nuslopino mokslinį smalsumą, kuris atvedė prie to, kad senovės Kinija sukūrė daugybę technologijų anksčiau, nei Vakarai, įskaitant kompasą, paraką, kilnojamojo tipo spausdinimą ir popierių, Kinijoje vadinamus „keturiais puikiais išradimais“.

 

     Keju buvo pašalintas 1905 m., tačiau jo palikimas gyvuoja ir šiandien, atliekant valstybės tarnybos testus ir bauginančiame gaokao – stojamajame į koledžą egzaminą, už kurį atlyginama už negailestingą triūsą. Knygoje pasakojama, kad keju dvasios prakeiksmas buvo sulaužytas vieną kartą Kinijos istorijoje, kai po maoizmo ir centrinio planavimo nelaimių komunistų partijos lyderiai priėmė rinka pagrįstas reformas (ir atgaivino gaokao, apleistą per kultūrinę revoliuciją). Per tą reformų epochą, trukusią 40 metų po 1978 m., knygoje teigiama, kad partija sėkmingai subalansavo stabilumą, ekonomikos augimą ir technologinę pažangą. Kaip ir imperijos laikais, stipri valstybė užgožė silpną visuomenę. Tačiau reformų laikų partija taip pat gyrė privačius verslininkus ir leido regionų vyriausybėms atlikti politikos eksperimentus. Norėdami panaudoti pasaulio dinamiškumą, pareigūnai ieškojo užsienio kapitalo ir tarptautinių akademinių mainų.

 

     Tada, 2018 m., J. Xi panaikino vienintelius kadencijos apribojimus, kurie suvaržė jį, kaip lyderį. Jo Kinija tampa vis labiau autokratiška, statistiška ir žvelgianti į vidų. Privatus verslas patiria didesnį partijų kadrų kišimąsi, o jaunimo nedarbas yra didelis. Skrydžio į saugumą metu beveik 2,6 mln. žmonių pateikė prašymą laikyti valstybės tarnybos egzaminus ir siekė 37 100 pareigybių. Labai dažnai viešosiose institucijose, kurios kažkada gyrėsi esą meritokratiškos, „nuopelnas“ reiškia ištikimybę vienam žmogui. Pareigūnai ir universiteto studentai turi skirti vis daugiau valandų Xi Jinpingo minties ir kitų dogmų studijoms.

 

     Pašaliniai stebisi, kaip paprasti kinai gali ištverti šį labiau kontroliuojantį amžių. 

 

Vienas atsakymas yra toks, kad bent jau kai kuriems žmonėms lygybės yra svarbiau, nei įvairių, individualių svajonių siekimas.

 

 Gera vieta išgirsti tokius vaizdus yra Kinijos imperijos egzaminų muziejus rytiniame Nankino mieste. Jo baltomis sienomis, pilku stogu dengtus kiemus supa istorijos apdovanojimus pelniusių testų dalyvių statulos. Valstybės tarnybos egzaminai yra „penktas didysis Kinijos išradimas“, skelbimai rašo. Šioje svetainėje imperijos laikais 20 000 kandidatų laikė vien egzaminus mažose plytinėse kamerose.

 

     Kančią galima iškęsti, bet ne nesąžiningumą

 

     Chaguanas susitiko su medicinos studente ponia Xing, besimeldžiančia egzaminų Dievo paviljone muziejaus teritorijoje. Taip, Kinija moko atlikti testą ir, galbūt, tai riboja naujoves, išdrįso ji. 

 

Tačiau Kinija yra nelygi, turinti labai turtingus ir labai neturtingus regionus. Tokioje šalyje kolektyviniai interesai nugali užsieniečiams svarbų „asmeninį tobulėjimą“, – siūlė ji. „Kaip ir senovėje, laikant tą patį egzaminą, žmonės yra lygūs“.

 

     Muziejuje jauna gydytoja ponia Wang parodė į triukšmingą mokyklos grupę. Vakarų šalyse mokytojai gali ugdyti individualų kūrybiškumą, sakė ji. „Turime laikytis testų ir neturime galimybės atlikti pritaikyto ugdymo“. Vargšai, įskaitant jos buvusius bendramokslius iš Henano kaimo, savo likimus gali pakeisti tik knygomis ir egzaminais, sako ji. Partija žino, kad tokias užsispyrusias, neryškias ambicijas reikia vertinti rimtai. Drąsios kalbos apie klestinčios, aukštųjų technologijų Kiniją visiems gali tekti palaukti, nes ekonomika lėtėja. Tačiau šiais sunkiais laikais sąžiningo bandymo užtikrinimas stropiems yra vienas pažadų, kurių valdantieji negali sau leisti sulaužyti." [1]

 

Mes, pasauliniai Vakarai, nenumaldomai siekiame individo svajonių. Kur mes atsdūrėme, kai ėmėmės tokios veiklos? Sugadinome aplinką viskam, kas gyva. Mes pasiruošę viską žudyti branduoliniais ginklais. Kuriame siaubingą pasaulį, pripildytą žudančių autonominių dronų.

 

·  ·  ·  1. "Xi Jinping repeats imperial China's mistakes." The Economist, 16 Nov. 2023, p. NA.