"Lietuvių liaudies patarlė sako, kad
geras kaimynas geriau už tolimą giminę, tačiau, kalbant apie politiką, mūsų
kaimynai paskutiniu metu džiugiai mums kiša pagalius į ratus ir mes tuo jau net
nebesipiktiname.
Kaip ir neatsakome sau į klausimą
„kodėl jie taip elgiasi“. Tai jų ar visgi mūsų pačių kaltė, kad broliški
latviai, estai ir ne visada broliški lenkai tarsi sudarė dar vieną kovos su
mumis frontą, kuriame jau – Kinija ir Baltarusija.
Čia nėra garsių pranešimų ir šūkių.
Kai mes deklaruojame, kad einame kautis už vertybes, ir atlapota krūtine kylame
į ataką prieš priešo politinius kulkosvaidžius, mūsų kaimynai (į ataką kartu su
mumis jie neina, nes niekas jiems nepasakė, kad tokia bus) tyliai susirenka, ką
galima rasti vertingo apkasuose paliktoje mūsų kuprinėje.
Viena citata iš interviu su Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku
Kaziu Starkevičiumi.
– Rinkoje sklinda gandai, kad
latviai jau trina rankomis ir planuoja perimti trąšų krovinius.
– Tikiu, kad bus galima per ten
vežti trąšas. Taip jau nutiko su naftos produktais, pagamintais Baltarusijoje.
Mes uždraudėme jų tranzitą, ir krovinius perėmė estai.
Kitas smūgis, mums kainuosiantis
šimtus milijonų eurų, – Lenkijos sprendimas nuo vasario maisto produktams
taikyti nulinį PVM. Tai reiškia minias lietuvių, vokiečių, čekų, kurie
plūstelės į tenykščius prekybos centrus ir leis vietos pramonei bei ūkininkams
sustiprėti, nes paklausa bus gigantiška. Mes neturime jokios analizės (analizė
prieš priimant bet kokius sprendimus – ypač nemėgstamas mūsų valdžios
užsiėmimas), kiek tai kainuos mūsų valstybei ir kaip realiai su tuo kovoti.
Dainius Dundulis, „Norfos mažmenos“
vadovas, atvirai teigė, jog lietuviams tiesiog apsimokės važiuoti pas kaimynus.
„Šiandien mes turime maždaug 16
proc. PVM skirtumą ir dar kokius 4 proc. skirtumo sudaro kiti mokesčiai, taigi
mokestinis skirtumas tarp Lietuvos ir Lenkijos siekia apie 20 proc. Nuo
vasario, galime sakyti, prisidės dar 5 proc. ir bus 25 proc., o tai jau
ketvirtadalis. Bus tikrai didelis skirtumas, todėl faktas, kad Lietuva praras dalį
apyvartos“, – teigė jis.
Iš kitos pusės, kol tik verkiame,
juk niekas nedraudžia patiems pamėginti įeiti į Lenkijos rinką, kad gautume
dalį tos naudos.
Kitas klausimas – kaip nutiko, kad
Klaipėdos uostui rengiantis krovos kritimui ir planuojant atleisti darbuotojus
Lenkijos uostai džiaugiasi rekordine krova ir planuoja plėtrą.
Latvių, estų ir lenkų elgesys nėra
jokia šakalų puota, ir tą vertėtų suprasti. Nepriklausomybės kovų metu mes su
latviais netgi truputį kariavome, nes kilo klausimų dėl pajūrio. Tačiau laikams
pasikeitus puikiai sutarėme. Diplomatija – tai kova dėl savo ir savo tautos
gerovės. Kodėl taip vyksta, atsako patys mūsų politikai.
Vytauto Mitalo teigimu, dabar
kritinis momentas diplomatijoje – padaryti taip, kad už Lietuvos stovėtų kuo
daugiau sąjungininkų, kurie poziciją pristatytų tiek žodžiais, tiek veiksmais.
„Čia yra mūsų darbas diplomatinėje
srityje ir aš tikiuosi, kad jis bus sėkmingas“, – akcentavo V. Mitalas.
Verčiu į žmonių kalbą – mes su
niekuo žmoniškai nesikalbame ir iš anksto nederiname veiksmų. Ne, reguliarūs
skrydžiai į Iraką dėl neteisėtų migrantų nėra politika. Tikroji politika vyksta
ne pareiškimais ir ne rekomendacijomis, o tyliai kalbantis su partneriais ir
dėliojantis prioritetus. Šiandien pusė mūsų URM turi gyventi Briuselyje,
Berlyne, Varšuvoje ir daugybėje kitų sostinių.
Tiksliau, turėjo gyventi nuo pernai
metų pradžios, kai planavome kilti į kovą su Kinija ir aštrinti frontą su
Baltarusija. Sąjungininkų reikia ieškoti prieš einant į karą, o ne pradedant
pralaimėti mūšį po mūšio, tuo labiau kai iš tų pralaimimų mūšių šimtus milijonų
ar milijardus naudos gauna tie, kurie kare net nedalyvauja, bet kurių mes
prašome prisijungti ir šios naudos savo noru atsisakyti.
Sąjungininkių paieška planuojant
savo žingsnius – ne diplomatija, tiesiog sveikas protas, kaip pasakytų Vytautas
Didysis ar Antanas Smetona. Jie sugebėjo išlaviruoti kur kas sudėtingesnėse
situacijose, nei pralaimėjimus patiriame mes."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą