Jurgis Jurgelis. Apie išdavikus ir išdavikes

"Jurgis Jurgelis, buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas

 

„Būk prakeikta!.. Deja!..Išdavikė dukra!..“ (Salomėja Nėris) Klausimas: bet ką daryti, jei dukra ne išdavikė, o prakeikti reikia? Apie tai ir šis tekstas išdaviką pasidaryk pats. Bet prieš tekstą šiek tiek konteksto.

Praeitų metų lapkričio viduryje DELFI pasirodė Andriaus Užkalnio tekstas „Tarnavimas priešui seniausias lietuvių sportas“. Ne tik seniausias, bet ir mėgstamiausias. Sakoma, net Vytautas Didysis bent du ar tris kartus buvo pabėgęs pas priešus pagalbos prašyti. Seni laikai, kas ten žino. Visko galėjo būti.

O štai istorikas A. Anušauskas parašė ir apie naujesnius laikus. Jis parašė, kad pokariu Lietuvoje knibždėte knibždėjo išdavikų. Bet jų duona buvo nesaldi. Partizanai jiems taikė įvairias sankcijas. Griežčiausia sankcija buvo kulka. Ji buvo taikoma tik itin piktybiškiems išdavikams, kaip antai komunistų partijos ar komjaunimo aktyvistams, kolūkių pirmininkams, NKVD šnipams ir kitiems įvairaus plauko skundikėliams.

Istorikas juos suskaičiavo. Sakykim, 1947 metais Estijoje buvo likviduota 16 tokio tipo asmenų, Latvijoje 36, vakarų Ukrainoje 959, o Lietuvoje 1976. Ko gero, tokia išdavikų gausybe negalėjo pasigirti nei viena Europos, nacių ar bolševikų okupuota šalis. Kaip tai paaiškinti? Gal kalta mūsų išdavikiška genetika, gal tokios vertybės?

Visgi kai kurie empiriniai pastebėjimai leidžia galvoti apie šių skaičių korekcijas. Pateiksime vieną kitą pavyzdį. Viename žinomo Aukštaitijos partizano paliktame likvidaciniame protokole rašoma „Š/m. lapkričio 5 d. vakare Papiškių kaime likvidavom aštuonių partizanų(...) išdavyką, Gečį Praną ir kartu jo žmoną Gečienę Leokadiją. Apie jo išdavystę liūdija aiškiausias įrodymais visi kaimynai ir tikrai garantuoja visi pagal gautų žinių iš valsčiaus, kurie dirbo kartu su juo valsčiuje (jis būvo valsčiaus buhalteriu), kad daug laisviau pradėjo elgtis su komunistais“. (...).(Kalba netaisyta).

Išeitų, kad Gečienė, kuri, beje, buvo nėščia ir ruošėsi gimdyti, nebuvo išdavikė. Vėliau paaiškėjo, kad ir Gečys nebuvo išdavikas.

Tad iš to didelio išdavikų skaičiaus galima būtų išbraukti du asmenis. Po kiek laiko „Pabaisa“, persivadinęs į „Siaubūną“, likvidavo apylinkės pirmininką Lapušauską, o kartu ir jo žmoną. Pasikinkę bėrį jie abu važiavo į turgų. Tai abu kartu ir likvidavo. Negi paliksi vieną našlę su septynias vaikais? (Lapušauskai turėjo šešis vaikus, septinto laukėsi).

Praėjusioje kadencijoje Seime kilo tikras šaršalas, kai vienas Seimo narys, kalbėdamas apie pokaryje išžudytą jo bičiulio Jurgio Lebriko šeimą (buvo nužudyti Lebrikai: tėvai, du suaugę jų sūnūs ir vieno sūnaus žmona), pasakė, kad vietiniai gyventojai tuos žudikus vadina banditais. Anušauskas suskubo pranešti turįs informaciją, kad niekas nieko nežudė, kad įvyko susišaudymas tarp partizanų ir stribų Lebrikų. Pastarieji buvo nukauti.

Viena Seimo narė pasakė, jog ji, išgirdusi žodį „stribai“, apstulbo. Kai kurių kitų Seimo narių reakcijos irgi buvo netikėtos. Bet netrukus pasirodė, kad Anušauskas jokios informacijos apie Lebrikų stribavimą neturi. Ir niekas neturi.

Taigi minėtą skaičių galėtume sumažinti dar penkiais asmenimis. Taip palaipsniui mažinant, ko gero, pastebėtume, jog išdavikų nebuvo nerealiai daug - tik likviduota buvo daug.

Taigi minėtą skaičių galėtume sumažinti dar penkiais asmenimis. Taip palaipsniui mažinant, ko gero, pastebėtume, jog išdavikų nebuvo nerealiai daug, tik likviduota buvo daug.

Kodėl estai, latviai, ukrainiečiai elgėsi kitaip? Juk ten irgi žmonės prievarta buvo varomi į kolchozus. Ten irgi buvo kolchozų pirmininkai ir komunistai, komjaunuoliai, ir dar kokie nors. Ir čia peršasi štai tokia versija: Estijoje, Latvijoje ir kitur patriotizmas buvo racionalesnis. Mūsų patriotizmo buvo karštesnis. Todėl net valsčiuje pasklidęs gandas „Pabaisos“ galvoje įskėlė kibirkštį ir driokstelėjo šūviai.

Ir šiais laikais patriotizmo temperatūra mūsuose, ko gero, yra tiek padidinta. Ji gal yra aukštesnė už ES vidurkį. Todėl galima suprasti ir Seimą, kuris „apšala“, išgirdęs žodį. Bet neapšala dėl žmonių žūties, dėl jų vaikų, likusių našlaičiais, likimo. Per visą atkurtos Lietuvos trisdešimtmetį nei Seime, nei kurioje nors valstybinėje institucijoje (pvz., Prezidentūroje, Vyriausybėje, Krašto apsaugos ministerijoje ir t.t.) nė karto nebuvo parodyta iniciatyva prisiminti, pagerbti tuos, kurie buvo beatodairiškai likviduoti.

Tiesa, kalbant apie Lebrikus, šeimos palikuonys visgi buvo prisiminti. Buvo pasidomėta, ar Lebrikų anūkas ar anūkė gali užimti aukštas pareigas valstybės tarnyboje.

Tad negalime sakyti, kad pokario išdavikų tema yra išsemta. Bet tai nereiškia, kad galime gyventi praeitimi. Lietuvą tebesupa priešai. Gal jų šiandien dar daugiau negu kada nors anksčiau. O kur išdavikai? Mūsų patriotizmas įprasmina save, kai jis kovoja su išdavikais. Jei nėra išdavikų, nėra ir patriotų. O patriotų yra.

P. S. Galime manyti, kad mūsų apžvelgti išdavysčių tyrimo metodai yra unikalūs. Jie leidžia be didelių laiko sąnaudų bei pastangų pasigaminti šnipą. Jei yra noras, ir du, ir tris. Teoriškai mąstant, maksimalus išdavikų skaičius prilygtų šalies gyventojų skaičiui.

Kadangi pastarasis sparčiai traukiasi (per paskutinį dešimtmetį netekom apie du šimtus tūkstančių gyventojų), reiškia, ir potencialių išdavikų skaičius viltingai mąžta. Tai teikia vilčių, kad išdavystės bacila su laiku bus likviduota. Ar bent jos liks labai mažai."