Kokiu keliu nukreipsime Lietuvos kaimą?

“Grėsmių akivaizdoje apie sunkmetį prabilo ir žemdirbiai. Brangsta degalai, trąšos, elektra, taiga, esą nieko gero nesitikima

 Nenuostabu, kad stambieji ir smulkieji ūkininkai grumiasi dėl Lietuvos žemės ūkio strategijoje numatytų išmokų ūkiams „lubų“.

Kad stambiuosius ūkininkus vienijanti Žemės ūkio taryba (ŽŪT) konfliktuoja su smulkiųjų ir vidutinių ūkių interesus ginančiais Žemės ūkio rūmais (ŽŪR), seniai nėra paslaptis.

 Bet pastaruoju metu šis konfliktas persikėlė į politinį lygį. Kai praėjusių metų pabaigoje ŽŪT visomis įmanomomis nuodėmėmis apkaltino žemės ūkio ministrą K.Navicką ir reikalavo jo atsistatydinimo, į ŽŪR susitelkusios žemdirbių organizacijos jį užstojo. Vis dėlto tada ŽŪR nesigriebė ministrą ginančių viešų akcijų, kai jo galvos reikalaujančių ūkininkų atstovai prie Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) ėmė piketuoti. K.Navicką apgynė premjerė I.Šimonytė, o jį delegavusių konservatorių partijos prezidiumas irgi pareiškė juo pasitikintis, bet sudarė darbo grupę dialogui su ūkininkais stiprinti. Vis dėlto dialogas neužsimezgė.

Į šią priešpriešą įsivėlė ir Seimas. Liberalų sąjūdžio atstovo V.Pranckiečio vadovaujamas Kaimo reikalų komitetas (KRK) stojo skersai kelio K.Navickui ir pasiūlė esmingai palopyti ŽŪR parengtą ir Europos Komisijai (EK) suderinti jau pateiktą Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metais strateginį planą. Kalbama ne apie kokius nors kaimo ateities teorinius scenarijus, o apie realius ir didelius pinigus.

ŽŪM strateginiu planu numatyta 60 tūkst. eurų viršijančias tiesiogines išmokas ūkininkams mažinti 85 proc. ir perskirstyti smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams.

Suprantama, toks išmokų mažinimas labai nepatiko stambiesiems ūkininkams ir tai galėjo būti viena svarbiausių priežasčių, kodėl jų organizacijos reikalavo ministrą K.Navicką pakeisti kitu politiku.

Šis išmokų apkarpymas esą stabdytų Lietuvos ūkių plėtrą, trukdytų efektyviai konkuruoti su Vakarų šalių ūkininkais.

Bet smulkieji ir vidutiniai ūkininkai įžvelgė, kad tai jiems naudinga nuostata, ir remia ją parengusios ministerijos vadovą.

Kita vertus, tiesioginių išmokų dydžio ribojimas atitinka ir EK politiką, kuria norima išlaikyti nedidelius šeimų ūkius, plėtoti ekologinį ūkininkavimą, o stambioji industrinė žemdirbystė, nors ir efektyvi, nėra ekologiška.

Iki šiol pusė ES paramos atitekdavo vos 3 proc. Lietuvos ūkių valdantiems stambiesiems ūkininkams, nors jie vis viena nuolat skundžiasi, kad lietuviams skiriamos gerokai mažesnės tiesioginės išmokos, nei vokiečiams ar prancūzams. Negana to, net apie 80 proc. Kaimo plėtros programos lėšų ne vien Lietuvoje, bet ir visoje ES taip pat atitekdavo stambiesiems ūkininkams. Tokios politikos pasekmė – stambieji vis stambėjo ir turtėjo, o smulkieji ūkiai nyko. Išmokų „lubos“ leistų nurėžti dalį stambiesiems ūkininkams pagal jiems priklausančios žemės plotus apskaičiuotų išmokų ir nukreipti šias lėšas į smulkiuosius ir vidutinius dažniausiai vienos šeimos valdomus ūkius.

Tuo labai suinteresuoti jaunieji ūkininkai, nespėję įsigyti daugiau žemės ir nepajėgūs konkuruoti su finansiškai stipriais stambiais ūkiais. Jų atstovai teigia, kad dėl stambiųjų ūkininkų įsigalėjimo Lietuvos žemės ūkyje jaunimas nė nenori ūkininkauti, išvažiuoja į miestus ar užsienį.

Smulkiųjų ir vidutinių ūkininkų organizacijų pyktį užsitraukęs Seimo KRK pasiūlė išmokų mažinimo kartelę kilstelėti į anksčiau numatytą 100 tūkst. eurų lygį, kurį ŽŪM nuleido iki 60 tūkst. eurų. Daugiau, nei 100 tūkst. eurų išmokų ir šiuo atveju niekam nebūtų skiriama, bet taip būtų apribota parama tik stambiausiems ūkiams, o iki 1400 hektarų žemės valdantys ūkininkai nieko neprarastų. Smulkiųjų ir vidutinių ūkių atstovai tvirtina, kad kartelė keliama pernelyg aukštai, ir reikalauja apkarpyti išmokas jau nuo 60 tūkst. eurų.

ŽŪR pagrūmojo V.Pranckiečiui tokiu pat vėzdu, kokiu anksčiau K.Navickui grasino stambiuosius ūkininkus vienijanti ŽŪT, – pareiškė nepasitikinti juo ir pareikalavo, kad jis atsistatydintų. Dabar visai kitais reikalais užsiimančiai valdančiajai koalicijai, matyt, teks surasti laiko ir šiam galvosūkiui – pritarti KRK siūlymui ar ministro planui. Tai gali įskelti dar vieną plyšį tarp valdžios partijų, be to, įžiebti nesutarimus jų viduje, o ir opozicija tikriausiai bus plėšoma skirtingomis kryptimis, kurias lems interesų grupių įtaka.

Kai ŽŪT reikalavo K.Navicko atsistatydinimo, jis sakė neįtikęs šiai organizacijai todėl, kad jam vadovaujant stambiųjų žemdirbių atstovai jau kojomis neatidarinėja ministerijos durų ir nediktuoja savo sąlygų, kaip esą būdavę ankstesniais laikais.”