Kas laimėjo JAV ir Kinijos prekybos karą?

  „2018–2020 m. JAV ir Kinija kovojo didžiausią prekybos karą nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio, padidino tarifus, vertė aukštyn kojomis rinkas ir grasino įstumti pasaulio ekonomiką į nuosmukį. Nuo to laiko mūšis buvo daugelio ekonominių tyrimų objektas.

 

    Kas laimėjo? Išsiaiškinti atsakymą yra stebėtinai sudėtinga ir jame yra svarbių pamokų tiems, kurie linkę naudoti muitus, kaip ginklus.

 

    Ekonomistai nuolat sako, kad prekybos karo niekas nelaimi, nes išlaidos auga iš visų pusių. Jei taip yra, JAV, pradėjusios kovą ir galiausiai įvedusi didelius muitus trims ketvirtadaliams visko, ką Kinija pardavė JAV, siekdama priversti keisti Kinijos ekonominę politiką, pralaimėjo nelaimėjusi.

 

    Yra daugybė JAV nuostolių įrodymų. Per kelionę į Pekiną 2018 m. gegužę aukščiausi D. Trumpo administracijos pareigūnai išdėstė savo reikalavimus: sumažinti dvišalės prekybos deficitą 200 mlrd. dolerių, panaikinti subsidijas pažangiosioms technologijoms, sustabdyti spaudimą JAV įmonėms perduoti technologijas ir sustiprinti intelektinės nuosavybės apsaugą.

 

    Sąrašas buvo toks platus, kad Michaelas Pillsbury, Kinijos ekspertas iš Hadsono instituto ir prezidento Trumpo mėgstamiausias, sakė, kad „tai būtų taip, kaip kinai skristų į Vašingtoną ir lieptų mums pakeisti savo Konstituciją“.

 

    Siekdama priversti Pekiną įvykdyti savo įsipareigojimus, administracija keturis kartus padidino tarifus, kurių metu vidutiniai JAV muitai Kinijos prekėms padidėjo iki 21% nuo 3,1%. Kinija atsilygino panašiais mokesčiais. Remiantis ekonomistų Pablo Fajgelbaumo iš Prinstono universiteto ir Amito Khandelwalo iš Kolumbijos universiteto skaičiavimais, tarifai buvo skirti didesnei pasaulio ekonomikos daliai nei net XX a. ketvirtojo dešimtmečio Smoot-Hawley tarifai, kurie kaltinami pabloginę Didžiąją depresiją.

 

    Abi šalys 2020 m. sausį pasirašė pirmojo etapo prekybos susitarimą, kuris veikė, kaip tam tikros paliaubos prekybos kare. Tačiau susitarimu liko galioti beveik visi tarifai, todėl Amerikos spaudimas Kinijai nuo tada tęsiasi.

 

    Nepaisant to, mažai kas pasikeitė. Kinija 40% nepasiekė įsipareigojimo pagal pirmojo etapo susitarimą per dvejus metus nupirkti papildomus 200 milijardų JAV dolerių JAV prekių, sako Chadas Bownas, Petersono tarptautinės ekonomikos instituto prekybos ekspertas. Kalbant apie JAV skundus dėl Kinijos prievartos, technologijų vagysčių ir kitų nusižengimų, Jungtinių Valstijų prekybos atstovų ataskaitos apie Kinijos prekybos praktiką yra aiškios: jokios pažangos. Anksčiau šiais metais USTR vartojo beveik tą pačią formuluotę, kaip ir 2017 m., prieš prekybos karą, apibūdindama Kinijos subsidijas ("padarė žalos JAV pramonei"), perteklinius pajėgumus ("pagrindinį pasaulio pažeidėją") ir spaudimą perduoti technologijas (" JAV susirūpinimas... liko neišspręstas.“)

 

    „Akivaizdu, kad jie [kinai] nepasikeitė“, – sako Clete Willems, buvusi Trumpo prekybos derybininkė, dabar dirbanti advokatų kontoroje Akin Gump. 

 

„Mes jiems tai padarėme brangiau, bet jie vis dar bando tą pačią politiką“, nors jis mano, kad dar per anksti skelbti prekybos karo nugalėtoją.

 

    Prezidento Trumpo prekybos atstovas Robertas Lighthizeris, dirbęs kaip JAV prekybos karo generolas, sako, kad JAV į priekį išsiveržė daug svarbesnėje srityje.

 

    Pasak jo, mūšis išryškino, kaip Kinija pasinaudojo prekyba, kad praturtėtų amerikiečių darbuotojų sąskaita, ir kaip Pekinas pasitikėjo subsidijomis, vagystėmis ir spaudimu JAV įmonėms siekti pirmauti. „Mano tikslas buvo įtikinti žmones, kad Kinija yra problema – egzistencinė grėsmė JAV“, – sako ponas Lighthizeris. „Manau, kad mes įtikinome žmones“.

 

    Nuo prekybos karo mūšiai tarp dviejų šalių tik užgrūdino šį požiūrį. Trumpo administracija kaltino Kiniją nuslėpus koronaviruso pandemijos kilmę, o Bideno administracija susirėmė su Kinija dėl Taivano ir Rusijos. Kinijos vadovybė apkaltino JAV veidmainiavimu, arogancija ir bandymu blokuoti Kinijos kilimą.

 

    Remiantis naujausia Pew tyrimų centro apklausa, 82 % amerikiečių dabar nepalankiai žiūri į Kiniją, palyginti su 47 % 2018 m. Gallup apklausa praėjusiais metais pranešė, kad 45 % amerikiečių laiko Kiniją "didžiausiu Amerikos priešu" – keturis kartus daugiau, kaip padarė tokį pasirinkimą 2018 m.

 

    Vašingtone įstatymų leidėjai konkuruoja, kad būtų laikomi griežtais Kinijai.

 

    Bideno administracija tęsė D. Trumpo administracijos tarifus ir kitas sankcijas, nors svarsto galimybę truputėlį pakeisti kai kuriuos muitus ir siekė suburti sąjungininkus kovoje su Kinija.

 

    Ponas Lighthizeris taip pat teigia, kad tarifai kliudė Kinijos įmones, padidindami jų išlaidas, ypač kartu su apribojimais, kuriuos JAV taikė Kinijos pažangių technologijų pirkimui. „Mes pradedame atsikratyti nesąžiningo pranašumo, kurį jie turėjo kai kuriose srityse, ypač technologijų srityje“, – sako jis.

 

    Nesutarimas su Kinija ir vėlesnės problemos dėl tiekimo iš Kinijos gamyklų ir uostų, uždarytų dėl pandemijos, taip pat paskatino JAV įmones persikelti iš Kinijos – dar vienas JAV tikslas. Remiantis vadybos konsultacijų įmonės Kearney apklausa, beveik 80 % gamybos vadovų, veikiančių Kinijoje, dalį savo darbo perkėlė į JAV arba planuoja tai padaryti per ateinančius trejus metus.

 

    Tačiau kartais tarifai turėjo priešingą poveikį, paskatindami įmones plėstis už Amerikos ribų ir parduoti Kinijai. BMW AG padidino visureigių gamybą Kinijoje, o ne eksportavo automobilius iš Spartanburg, S.C., Kinijai padidinus tarifus automobiliams iki 40% nuo 15% dėl prekybos karo. „Stengiamės suderinti konkretaus modelio gamybos pajėgumus su to modelio paklausa“, – sakė BMW atstovė.

 

    Tačiau taip pat yra daug duomenų, rodančių, kad Kinija pralaimėjo prekybos kare, nes ji patyrė didesnį ekonominį smūgį nei JAV, o daugumą įrodymų surinko Kinijos ekonomistai. Kinijos ekonomika augimui labiau priklauso nuo prekybos, nei JAV, todėl tarifai daro Kiniją labiau pažeidžiamą. Pasak padėjėjų, prezidentas Trumpas turėjo tai omenyje, sakydamas, kad kinai „pirmiau pritrūks kulkų, negu mes“.

 

    Pasak Pekino universiteto, Fudano universiteto ir kitų pirmaujančių Kinijos universitetų ekonomistų, Kinijos įmonės, kurioms taikomi amerikietiški tarifai, mažiau eksportavo į JAV, sumažino samdymą, mažiau išleido moksliniams tyrimams ir plėtrai ir buvo mažesnė tikimybė steigti naujas įmones. Apskritai, Kinijos BVP praradimas buvo tris kartus didesnis, nei JAV, apskaičiavo Yang Zhou, Fudano universiteto ekonomistė, atlikusi savo tyrimus Minesotos universitete.

 

    Suprasdami, kad oficiali Kinijos statistika gali būti vadinama „manipuliacija ir cenzūra“, Dartmuto koledžo ekonomistas Davinas Choras ir Honkongo universiteto ekonomistas Bingjingas Li tyrinėjo palydovinius naktinio dangaus Kinijoje vaizdus. Pramonės zonos, kurioms taikomi tarifai, buvo pastebimai mažiau šviesios, nei teritorijos, kuriose nebuvo taikomi tarifai, o tai rodo ekonominės veiklos sumažėjimą. Pajamos vienam gyventojui tarifiniuose rajonuose, jų vertinimu, sumažėjo 2,5 proc., palyginti su nepaveiktomis vietovėmis.

 

    „Apskritai, prekybos karas daro neigiamą poveikį Kinijos įmonėms ir darbo ieškantiems asmenims“, – rašo Chuanas He iš Huazhongo mokslo ir technologijų universiteto, Mingzhi Xu iš Pekino universiteto ir Karstenas Mau iš Mastrichto universiteto.

 

    Tačiau, kaip ir JAV, Kinijos politiniai lyderiai teigia, kad prekybos karas jiems atnešė svarbių politinių dividendų. Kinijos prezidentas Xi Jinpingas sutiko pasirašyti pirmojo etapo susitarimą, nors JAV tik šiek tiek sumažino tarifus, nes jis laikėsi prioritetinės politikos, sako pareigūnai, žinantys vadovybės mąstymą.

 

    Pekinas manė, kad susitarimas suteiks jam svertų: jei Vašingtonas per daug stumsis, Pekinas gali grasinti nutraukti prekybos susitarimą. Kai 2020 m. vasarą, Pekinui įvedus plataus masto nacionalinio saugumo įstatymą, Vašingtonas, gindamas Honkongo autonomiją, nesiėmė daugiau, nei retorikos, Kinijos lyderiai įvertino savo strategiją, kaip sėkmingą.

 

    Charlene Barshefsky, buvusi prezidento Clintono prekybos atstovė, taip pat mano, kad Pekinas pasistūmė politiškai į priekį. „Jie nepakeitė savo ekonominio modelio nė trupučio, sustiprindami Xi Jinpingą, kad jų ekonominis modelis gali atlaikyti net Jungtinių Valstijų agresiją“, – sako ji. Pavyzdžiui, Kinijos eksportas į JAV atsistatė iki priešprekybinio karo lygio, nors didžioji eksporto prieaugio dalis gaunama iš tokių produktų kaip mobilieji telefonai, nešiojamieji kompiuteriai ir žaislai, kuriems nebuvo taikomi tarifai, sako P. Bown, Peterson.

 

    Apskritai Kinijos pareigūnai mano, kad prekybos karas JAV pakenkė labiau, nei Kinijai, nurodydami padidėjusį infliacijos spaudimą dėl Amerikos muitų Kinijos produktams. Artėjant lapkričio mėnesio vidurio kadencijos rinkimams, infliacija kelia didelę grėsmę Bideno administracijai. „Tarfai yra nuodingas paskutinės administracijos palikimas, kurį ši administracija turėtų pašalinti“, – sako aukštas Kinijos prekybos pareigūnas.

 

    Prekybos karas taip pat sustiprino Pekino poreikį sumažinti jo priklausomybę nuo Amerikos technologijų – ilgalaikį Kinijos tikslą. Šiuo tikslu Kinija dvigubai padidino valstybės vadovaujamą ekonomikos modelį, kurį Trumpo administracija ketino pakeisti

 

    Kinijos valdžios institucijos padidino subsidijų naudojimą, įskaitant grynųjų pinigų infuzijas, lengvatas paskolas ir pigią žemę, siekdamos dominuoti aukštųjų technologijų pramonėje. Be valstybinių įmonių, kurioms paprastai padeda vyriausybė, praėjusiais metais Pekinas pažadėjo mažiausiai 1,5 mlrd. dolerių tūkstančiui mažų įmonių - startuolių. Vykdydama šį postūmį, Kinija praėjusiais metais paskelbė gaires, pagal kurias ligoninėms ir kitiems valstybiniams subjektams nurodoma, kad vietinėms įmonėms turėtų rezervuoti nuo 25 iki 100 % technologijų prekių, tokių, kaip medicinos įranga ir vaizdo gavimo įrankiai, pirkimų.

 

    Pasverti, ar Kinija ar JAV išėjo į priekį prekybos kare, yra pratimas skaičiuoti pelną ir nuostolius. Tačiau kai kurios šalys turėjo tik pergales; jie pradėjo eksportuoti į JAV prekes, kurias kadaise pardavinėjo Kinija. „Kiekvieną kartą, kai įvesime muitus vienai šaliai, šalys, kurios gali pasiūlyti pakaitalų, sustiprės“, – aiškina Dartmuto ekonomikos istorikas Douglasas Irwinas.

 

    Kas laimėjo JAV ir Kinijos prekybos karą? Daugeliu atžvilgių tai buvo Vietnamas.

 

    Kearney skaičiavimais, Kinija 2021 m. į JAV išsiuntė 50 mlrd. dolerių vertės prekių mažiau, negu iki muitų 2019 metais. Per tą patį laiką Vietnamas, kuriam netaikomi tie JAV muitai, padidino gamyklinių prekių siuntas į JAV 50 mlrd. dolerių. Žvelgiant kitu kampu, gamybos prekių eksportas iš 14 pigių Azijos šalių, įskaitant Kiniją, kurią stebėjo Kearney, 2021 m., palyginti su 2018 m., išaugo 90 mlrd. dolerių. Vietnamas sudarė maždaug pusę šio padidėjimo.

 

    Vietnamas tapo gamybos centru gerokai prieš prekybos karą. Sekdamas keliu, kurį pradėjo kitos Azijos šalys, eksportuojančios daug, Vietnamas palankiai įvertino užsienio investicijas, pagerino savo infrastruktūrą ir gavo naudos dėl to, kad yra geografiškai arti Kinijos ir mokėjo pigesnius atlyginimus.

 

    Pirmieji Vietnamo eksporto pasisekimai buvo susiję su darbo imliomis pramonės šakomis, pvz., drabužių ir baldų pramonėje, tačiau dabar jis tapo ir elektronikos gamybos centru, ką didelėmis investicijomis padarė „Intel Corp.“ ir „Samsung Electronics Co.“ JAV ir Kinijos prekybos karas paspartino šiuos pokyčius.

 

    „Vietnamas gerai išsidėstė, kad galėtų pasinaudoti kilusiomis krizėmis“, – sako Natixis ekonomistas Honkonge Trinhas Nguyenas. Prekybos karas buvo viena iš tokių krizių.

 

    Alexas Shufordas, RHF Investments Inc., baldų gamintojos Hikoryje, N.C., generalinis direktorius, perkėlė odinių sofų užsakymus į Vietnamą iš Kinijos, kai dėl muitų Kinijos importas tapo per brangus. Per neseniai vykusią žvalgybinę kelionę į Aziją jis nesivargino sustoti Kinijoje, nes ten kainos vis dar buvo per aukštos, o šalis išgyveno dar vieną „Covid“ užblokavimą. „Prieš kelerius metus būtume pradėję Kinijoje“, – sako jis.

 

    Papildomos eksporto pajamos padėjo Vietnamui sukurti savo pramonės parkus, uostus ir kelius bei pritraukti geriau apmokamas pramonės šakas, tokias, kaip elektronika. Rinkos duomenų bendrovės „Moody's Analytics“ duomenimis, 46 % Vietnamo eksporto į JAV dabar sudaro elektros mašinos, t.y. tris kartus daugiau, nei prieš prekybos karą. Mažesnės vertės tekstilės ir drabužių siuntos taip pat didėjo, tačiau daug lėčiau.

 

    Per šį laikotarpį Amerikos prekybos su Vietnamu deficitas taip pat išaugo beveik tris kartus iki 90 mlrd. dolerių. D. Trumpo administracijos metu ši spraga patraukė pono Lighthizerio dėmesį, kuris pradėjo du tyrimus dėl Vietnamo prekybos praktikos, dėl kurios galėjo būti įvesti muitai.

 

    Tačiau Bideno administracija, kuri Vietnamą laiko potencialiu sąjungininku, konkuruojant su Kinija, nutraukė abu šiuos tyrimus. Dabar ji siekia, kad Hanojaus dalyvautų visos Azijos prekybos pastangose, kurias ji pradeda: pergalę Vietnamui ir JAV pergalę.

 

    Vis dėlto šie pokyčiai Kiniją vargu ar paliko šaltyje. Kinijos gamintojai taip pat suskubo pradėti veiklą Vietname. Daugiau, nei pusė šviežio eksporto iš Vietnamo į JAV per prekybos karą buvo iš Kinijai priklausančių gamyklų, apskaičiavo Patrickas Van den Bossche, Kearney partneris. Nuo 2017 m. Kinijos investicijos Vietname išaugo daugiau, nei dvigubai iki 1,9 mlrd. dolerių 2020 m.

 

    „Luxshare Precision Industry Co.“, tiekianti komponentus „Apple Inc.“ ir kitoms Amerikos įmonėms, buvo viena iš daugelio Kinijos firmų, paminėjusių JAV tarifus, kaip priežastį, plėstis Vietname. 2019 metais „Luxshare“ paskelbė, kad Vietname statys keturias gamyklas. Iki šiol ji ten investavo daugiau, nei 3 milijardus dolerių ir galiausiai planuoja perkelti trečdalį savo produkcijos į Vietnamą.

 

    Ši tendencija kelia nerimą „Luxshare“ pagrindinės bazės Šendžene, pietų Kinijoje, pareigūnams, kurie didžiąją dalį savo mokesčių pajamų tikisi iš aukštųjų technologijų įmonių. „Gamybos pajėgumų perkėlimas mums yra didelė problema“, – sakė Šendženo pareigūnas.

 

    Dar viename prekybos karo raukšlė - Šenzenas dabar dar daugiau dėmesio skiria vietinių technologijų plėtrai, kad išsivaduotų nuo priklausomybės nuo Amerikos tiekėjų. Ji siūlo lengvatinius mokesčius, finansavimą ir kitą politiką verslininkams, taip pat dosnias dotacijas universitetams ir kitoms institucijoms, kad paskatintų juos bendradarbiauti su įmonėmis ir siekti pažangiausių technologijų – tokių subsidijų, kurias JAV ketino panaikinti.

 

    Dartmuto ekonomistas Choras, tyrinėjęs Kinijos naktinio dangaus palydovines nuotraukas, siekdamas užuominų apie prekybos karo poveikį, sako, kad diskusijos dėl to, kas laimėjo, o kas pralaimėjo, tęsis. „Mes apie tai kalbėsime po 25 metų ir po 50 metų“, – sako jis.

    ---

    Ponia Wei yra „The Wall Street Journal“ reporterė, o ponas Davisas yra buvęs šio žurnalo žurnalistas. Jie yra 2020 metų knygos „Supergalybių akistata: kaip kova tarp Trumpo and Xi gali sukelti naują šaltąjį karą“ bendraautoriai“ [1] “.

1.  REVIEW --- Who Won the U.S.-China Trade War? --- Neither country got the concessions it sought, and both damaged their economies. The real beneficiaries? Vietnam and others who stepped into the breach.
Davis, Bob; Wei, Lingling. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 21 May 2022: C.1.