„Ką Olafas Scholzas veikė Tokijuje praėjusią savaitę? Vizito metu Pekine skambės pavojaus varpai, Kinijai su nerimu sekant, kas darosi.
Naujo Vokietijos kanclerio kelionė į Japoniją aptarti ekonominio ir strateginio bendradarbiavimo yra esminių pokyčių, vykstančių Berlyne, ženklas. Užuomina yra kelionės tikslas, kurį p. Scholzas praleido: Pekinas. P. Scholzo pirmtakė Angela Merkel lankėsi Kinijoje taip, kaip balsuoja Čikagos gyventojai – anksti ir dažnai. Pirmoji jos išvyka į Pekiną įvyko, praėjus šešiems mėnesiams po to, kai pradėjo eiti pareigas, ir per 16 darbo metų ji lankėsi Kinijoje du kartus dažniau, nei Japonijoje. Tai, kad ponas Scholzas rodo šios tendencijos panaikinimo ženklus, yra reikšminga.
Ekonominis elementas yra dvejopas. Senoji Wandel durch Handel maksima – pokyčiai per prekybą – kuri beveik pagal nutylėjimą buvo vienintelė M. Merkel užsienio politikos strategija, staiga nukrito į blogą reputaciją. O dabar, kai Wandel žlugo, glaudžiai susipynę verslo santykiai, kuriuos sukūrė viso to Handel, yra velniškai sunkiai atskiriami.
Esant tokiam klimatui, mintys greitai nukrypo į Kiniją, ilgą laiką kitą Vokietijos pokyčių per prekybą objektą. Pekinas padėjo išryškinti šį neigiamą dėmesį, bene labiausiai išryškėjo Xi Jinpingo vasario pradžioje duotas „be ribų“ draugystės su V. Putinu pažadas.
Tai kelia susirūpinimą dėl autokratinės invazijos į Taivaną – tai perspektyva, kurią Europa anksčiau buvo nuvertusi. O pono Xi ekonomiką žudanti nulinio Covido politika kenkia užsienio investuotojų verslui. Dėl kvailų politikos klaidų Pekine šalis gerokai nepasieks šių metų metinio ekonomikos augimo tikslo.
Rezultatas – naujas vokiečių skepticizmas Kinijos atžvilgiu, kuris pasireiškia trimis aspektais.
Verslo nerimas auga. Tai nėra visiškai naujiena po to, kai pastaraisiais metais tapo aišku, kad ponas Xi nesiruošia tęsti savo pirmtakų reformų ir rinkos atvėrimo kelio. Tačiau pastaruoju metu Vokietijos įmonių, pergalvojusių Kiniją, būgnų plakimas tapo atkaklesnis.
Vasarį Miunchene įsikūrusio Ifo instituto ekspertų grupės atlikta apklausa parodė, kad 45% Vokietijos gamintojų teigė planuojantys sumažinti importą iš Kinijos, o ir 55% mažmenininkų. „Užsienio bendrovės spaudžia pauzės mygtuką“, – neseniai duodamas interviu sakė Joergas Wuttke iš ES prekybos rūmų Kinijoje. Šis komentaras ypač suveikė jo gimtojoje Vokietijoje.
Politinėje ir politinėje klasėje taip pat vyksta Kinijos permąstymas. Nacionalinio parlamento įstatymų leidėjai praėjusią savaitę priėmė rezoliuciją, raginančią M. Scholzą paspartinti sunkiųjų ginklų tiekimą į Kijevą. Šiek tiek stebėtino 9 Kinija gavo savo pastraipą, kurioje įstatymų leidėjai pareikalavo M. Scholzo pagrasinti įvesti sankcijas Pekinui, jei Kinija trukdys Vakarų sankcijoms Rusijai arba parūpins Rusijai ginklus. Rezoliucija buvo neįpareigojanti, tačiau M. Scholzas sakė, kad tai interpretuoja, kaip mandatą.
Užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock kovo mėnesį pradėjo užsienio politikos apžvalgą. Kinija savo kalboje, nors ir ne visada vardu, buvo labai svarbi: Europa turi suvokti, kad „XXI amžiuje pažeidžiamumas taip pat gali reikšti, kad autoritarinės valstybės investuoja milijardus eurų į Europos greitkelius, kelius, elektros tinklus ir uostus“, – perspėjo ji - užslėptas šūvis į Pekiną.
Ypatingas dėmesys čia skiriamas A. Merkel centro dešiniajai krikščionių demokratų partijai, dabar esančiai opozicijoje, kuri greitai ir ne itin diskretiškai bėga nuo jos Wandel durch Handel palikimo. Pirmadienį paskelbtuose nacionalinio saugumo planuose CDU vadovybė ragina „peržiūrėti ir iš naujo įvertinti“ Vokietijos ekonominį požiūrį. „Vokietijai reikia naujos globalizacijos strategijos, kurioje daugiau dėmesio būtų skiriama augimo galimybėms Europos Sąjungoje, JAV ir Afrikoje bei būtų iš naujo įvertinama priklausomybė nuo kitų šalių“, – rašo partijos seniūnai ir jokios premijos atspėti, kokias „kitas šalis“ jie turi omenyje.
Platesnės visuomenės diskusijos įsibėgėja. „Ar Vokietija galėtų sau leisti atsisveikinti su Kinijos rinka? kovą paklausė verslus laikraštis „Frankfurter Allgemeine“. Atsakymas su keletu įspėjimų buvo „taip“. Tai yra dalis sparčiai besiplečiančio žanro, kuriame komentatoriai, žurnalistai ir įvairūs kiti renkasi įvairius Vokietijos ir Kinijos ekonominių santykių aspektus, nesvarbu, ar tai automobilių pramonė, ar žaliavų importas, ar bet kokie kiti klausimai, ieškodami būdų, kaip Vokietija. gali pagerinti savo ekonominį saugumą.
Ar naujasis Vokietijos skepticizmas Kinijai išliks, bus pagrindinis ateinančio dešimtmečio politinis, ekonominis ir strateginis klausimas. Tikėtina baigtis yra ne visiškos skyrybos, bet ne toks entuziastingas, kietesnis požiūris į Kiniją Berlyne. Tai vis tiek bus labai toli nuo to, ką p. Xi tikriausiai manė turįs, kai prieš tris mėnesius pasirašė draugystės paktą su V. Putinu.“ [1]
Jau laikas. Tobulėjant Kinijos technologijoms, Kinija tampa vis didesne konkurente, negu pirkėja Vokietijai. Afrika, mes ateiname... Tik va bėda. Afrika irgi nesmerkia Putiną. Afrika neturi tiek pinigų, kiek sumokėdavo Kinija. Jau nekalbant apie šūdų upelius, tekančius grioviais prie gatvių... O Japonija tęsia naftos verslą Rusijoje, nepaisydama gigantiškų Vokietijos pastangų atsisakyti nuo Rusijos naftos visiškai. Pasaulis nėra tik juodas ir baltas.
1. Political Economics: With Friends Like Putin, Xi May Lose Europe
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 06 May 2022: A.17.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą