Kodėl Rusija tiki, kad negali pralaimėti karinės operacijos Ukrainoje

 „Serge'as Schmemannas

    P. Schmemannas, „The New York Times“ redakcinės kolegijos narys, devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose buvo „Times Maskvoje“ biuro vadovas ir yra knygos „Gimtosios žemės aidai: du Rusijos kaimo šimtmečiai“ autorius.

 

    Sergejus Karaganovas – žymus Rusijos politologas, kurį pažįstu beveik 20 metų, kai kalbėdavau apie Rusiją ir daug kartų ėmiau interviu, kaip langą į Kremliaus mąstymą. Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių reikalų fakulteto akademinis direktorius ir svarbiausios Rusijos nevyriausybinės ekspertų grupės garbės pirmininkas P. Karaganovas ilgus metus įspėjo apie galimą konfliktą Ukrainoje dėl NATO plėtros. Nuo vasario mėn., kai prasidėjo sankcijos Rusijai, jis rašė straipsnius ir davė interviu, plačiai remdamas prezidentą Vladimirą Putiną, todėl aš kalbinau jį, kad geriau suprasčiau V. Putino tikslus konflikte.

 

    Šis interviu buvo redaguotas siekiant ilgumo ir aiškumo.

 

    Savo straipsniuose ir interviu jūs, kaip ir prezidentas Putinas, sakėte, kad karinė operacija Ukrainoje Rusijai yra egzistencinė. Kodėl? 2022 metų vasarį nebebuvo kalbama apie Ukrainos stojimą į NATO, Ukraina nekėlė jokios ekonominės rizikos Rusijai, JAV kur kas labiau rūpėjo Kinija ir Artimieji Rytai nei Rusija. Kur buvo egzistencinė grėsmė, kuriai reikėjo karinės operacijos?

 

    Prasidėjus kariniam konfliktui, matėme, koks gilus Ukrainos įsitraukimas į NATO – daug ginklų, mokymų. Ukraina buvo paverčiama ietigaliu, nukreiptu į Rusijos širdį. Taip pat matėme, kad Vakarai žlunga ekonomine, moraline, politine prasme. Šis nuosmukis buvo ypač skausmingas po didžiausio pakilimo 1990 m. Problemos Vakaruose ir visame pasaulyje nebuvo išspręstos. Tai buvo klasikinė prieškario situacija. Nuo 2000-ųjų pabaigos karingumas prieš Rusiją sparčiai auga. Konfliktas buvo vertinamas, kaip vis labiau neišvengiamas. Tad tikriausiai Maskva nusprendė užbėgti už akių ir diktuoti konflikto sąlygas.

 

    Šis konfliktas yra egzistencinis daugumai šiuolaikinių Vakarų elito atstovų, kurie žlunga ir praranda savo gyventojų pasitikėjimą. Norint nukreipti dėmesį, jiems reikia priešo.

 

    Tačiau dauguma Vakarų šalių, o ne jų šiuo metu valdantis elitas, puikiai išliks ir klestės net tada, kai šis liberalus globalistinis imperializmas, įvestas nuo devintojo dešimtmečio pabaigos, išnyks.

 

    Šis konfliktas ne dėl Ukrainos. Jos piliečiai naudojami kaip patrankų mėsa karinėje operacijoje, siekiant išsaugoti žlugusią Vakarų elito viršenybę.

 

    Rusijai šis konfliktas susijęs su ne tik savo elito, bet ir pačios šalies išsaugojimu. Ji negalėjo sau leisti pralaimėti. Štai kodėl Rusija, tikėkimės, laimės, net ir nepasinaudojusi didesniu smurto lygiu. 

 

Bet žmonės miršta. Tokį konfliktą prognozavau ketvirtį amžiaus. Ir man nepavyko to užkirsti. Aš tai vertinu kaip asmeninę nesėkmę.

 

    Neseniai sakėte, kad Rusija turi atsispirti Vakarų pastangoms „išvesti Rusiją“. Tragiška ironija ta, kad Rusija per šią operaciją „išveda“ save; Vakarai tapo vieningi; Švedija ir Suomija stoja į NATO; o Rusija daugelį metų bus laikoma parija ir rimta grėsme. Ar tai nerodo, kad operacija buvo baisus apsiskaičiavimas?

 

    Rusijos ir Vakarų santykiai prastėja jau pusantro dešimtmečio. Nėra ko prarasti dėl pastarųjų mėnesių žlugimo. Dabar Rusija sutramdys ir atgrasys Vakarus be jokios kitos minties ir vilčių. Lauksime, kas bus Vakaruose.

 

    Atsižvelgiant į jos politinės, ekonominės ir moralinės raidos vektorių, kuo toliau nuo Vakarų, tuo mums geriau. Bent jau ateinantį dešimtmetį ar du.

 

    Tikėkimės, vėliau tai atsigaus, iš dalies pasikeis elitas ir normalizuosime santykius. Mes nesiruošiame savižudiškai izoliuotis nuo likusio pasaulio, kuris vystosi iš esmės teisinga linkme ir tampa vis didesnis ir laisvesnis, o Vakarai sparčiai mažėja. Tik istorija galėjo nuspręsti, ar sprendimas pradėti atvirą konfrontaciją buvo teisingas. Galbūt sprendimas turėjo būti priimtas anksčiau. Ir Covidas tai atidėjo.

 

    V. Putinas dažnai rėmėsi Didžiosios Rusijos įvaizdžiu, kurį piktina Vakarai ir kuris kažkaip pateisinamas, pradedant šią operaciją. Tačiau jei Rusija turi didybę, aš, kaip ir daugelis kitų rusų kilmės, bijau, kad ponas Putinas ją sugriaus. Daugelis išsilavinusių rusų bėga iš šalies, Rusijos kultūrą smaugia represiniai įstatymai, kurie viską, kas susiję su tarptautiniais ryšiais, įvardija kaip užsienio agentą, nutraukiami tarptautiniai ryšiai, kenčia Rusijos sportininkai ir menininkai. Kodėl visa tai naudinga Rusijai?

 

    Rusijai, jei ji nori vystytis ir tęsti kaip išdidi ir suvereni valstybė, tai yra kova už vieta ateities pasaulio tvarkoje, pačiai sąžiningai ir stabiliai pasaulio tvarkai. Tokios kovos nepavyko laimėti be pralaimėjimų. Ir apgailestauju, kad dešimtys tūkstančių I.T. specialistai nusprendė išvykti geresnio gyvenimo. Nors žinau, kaip ir jūs, kad dauguma intelekto ir orumo rusų emigrantų lieka nelaimingi. Tikimės, kad kai kurie sugrįš.

 

    Rusijos kultūros, visko, kas rusiška Vakaruose, panaikinimo problema yra Vakarų problema. Panašu į savo istorijos, kultūros, krikščioniškų moralinių vertybių panaikinimą.

 

    Konfrontacija siaurina erdvę politinei laisvei, ir man tai kelia nerimą. Daugumoje savo raštų ir viešų pasirodymų kartoju, kad turėtume išsaugoti mąstymo ir intelektualių diskusijų laisvę, kuri vis dar yra daug platesnė, nei daugelyje kitų šalių.

 

    Mes neturime atšaukimo kultūros ir neprimetame kurtinantį politinį korektiškumą.

 

    Esu susirūpinęs dėl minties laisvės ateityje. Tačiau mane dar labiau neramina didėjanti tikimybė, kad pasaulinis termobranduolinis konfliktas baigs žmonijos istoriją. Išgyvename užsitęsusią Kubos raketų krizę. O kitoje pusėje nematau Kenedžio ir jo aplinkos žmonių. Nežinau, ar turime atsakingų pašnekovų. Bet mes jų ieškome.

 

    Užjaučiu savo tautiečius, kurie turės mažiau galimybių tęsti normalų gyvenimą dėl Vakarų sankcijų, kuriomis siekiama sukelti kuo daugiau skausmo normaliems rusams, tikintis, kad jie sukils. Aišku, kad poveikis yra priešingas. Tačiau apskritai liūdname paveiksle yra viena šviesi dėmė. Karinga Vakarų politika, kuri yra beveik sveikintina, išvalo mūsų visuomenę, mūsų elitą nuo provakarietiškų elementų, kompradorų ir „naudingų idiotų“ liekanų. Taigi: „Padarykite mano dieną“. Man patinka Clinto Eastwoodo filmai. Bet, žinoma, mes neužsidarome Europos kultūroje.

 

    Negana to, įtariu, kad Vakaruose populiarėjant atšaukimo kultūrai, galėtume išlikti viena iš nedaugelio vietų, kurios išsaugos Europos, Vakarų kultūros ir dvasinių vertybių lobyną. Ir mes neišduosime dabar politiškai nekorektiško Ernesto Hemingvėjaus.

 

    Neseniai viename interviu sakėte, kad daugelis Rusijos elito žmonių prašo „pergalės“ apibrėžimo. Koks jūsų apibrėžimas?

 

    Tai judantis taikinys. Minimalus reikalas yra išlaisvinti iš Kijevo režimo Donbasą, kuris yra baigiamajame etape, o vėliau – Pietų ir Rytų Ukrainą. Tada Rusija, tikriausiai, turėtų siekti, kad Kijevo kontroliuojama teritorija būtų neutrali ir visiškai demilitarizuota.

 

    Ukraina yra svarbi, bet nedidelė dalis griūvančio buvusios pasaulinio liberalaus imperializmo pasaulio tvarkos, kurią primetė JAV, ir judėjimo link daug teisingesnio ir laisvesnio pasaulio, kuriame yra daugiapoliai ir daugybe civilizacijų bei kultūrų, dalis. Vienas iš šio pasaulio centrų bus sukurtas Eurazijoje su atgijusiomis didžiosiomis civilizacijomis, kurios buvo prislėgtos kelis šimtus metų. Rusija atliks savo natūralų civilizacijų civilizacijos vaidmenį. Rusija taip pat turėtų atlikti šios sistemos šiaurinės pusiausvyros vaidmenį. Tikiuosi, kad galėsime atlikti šį dvigubą vaidmenį. Didžiuojamės puikios Puškino, Tolstojaus, Gogolio sukurtos kultūros paveldėtojais. Jis [Gogolis] buvo kilęs iš žemių, kurios dabar yra Ukraina, ir suformavo mūsų meilę šioms žemėms. Esame nepralenkiamų karių, kaip A. Suvorovo, ir maršalų Žukovo bei Rokossovskių paveldėtojai. Ši pasaulio tvarka vis dar yra už horizonto. Bet aš stengiuosi tai priartinti“.