„Japonija vos pradėjo nagrinėti šoką dėl buvusio Japonijos
ministro pirmininko Shinzo Abe nužudymo liepos 8 d., kol buvo atkreiptas
dėmesys į tai, ar jo siekis remilitarizuoti Japoniją, įskaitant pacifistinės
Konstitucijos peržiūrą, išgyvens jį.
Ilgiausiai dirbantis Japonijos ministras pirmininkas J. Abe
buvo labai populiarus savo šalyje ir įtakingas valstybės veikėjas užsienyje.
Jis pasisakė už labiau globaliai įsitraukusią Japoniją, buvo varomoji jėga
Jungtinių Valstijų, Australijos, Indijos ir Japonijos „Quad“ aljanse, o kai
kurių jam priskiriamos platesnio Indo-Ramiojo vandenyno regiono idėjos
iniciatorius.
Jis taip pat įsivaizdavo kariniu požiūriu tvirtesnę
Japoniją, kurios pagrindinis tikslas buvo jo neįgyvendinta svajonė peržiūrėti
pokario konstituciją, kuri draudžia jo šaliai išlaikyti puolamųjų ginkluotųjų
pajėgų pajėgumus. Jo šalininkai pažadėjo šias svajones, kurias
daugiausia lėmė galingesnės Kinijos baimė, paversti realybe.
Vis dėlto laikas Japonijai atsisveikinti ne tik su Abe, bet
ir su jo nacionalistinio persiginklavimo darbotvarke. Japonijos politiniai ir
ekonominiai ištekliai turėtų būti sutelkti ne į Konstitucijos peržiūrą ir
gynybos išlaidų didinimą, o į taikos palaikymą per diplomatiją ir ekonomikos,
kurią paliko drebėti daugelį metų trukusi pono Abe'o politika, atstatymą.
Labai svarbu, kad tuo metu, kai Jungtinės Valstijos
susitelkusios į konfrontaciją su Kinija, nuolankesnė, pacifistiškesnė Japonija
galėtų atlikti svarbų vaidmenį, atnaujindama ryšius su Pekinu, kad padėtų
sumažinti įtampą tarp Kinijos ir JAV.
J. Abe buvo nušautas, kai agitavo savo Liberalų demokratų
partijos vardu dėl parlamento rinkimų, kurie turėjo įvykti vos po dviejų dienų.
Jis palieka asmeninį palikimą, kur kas prieštaringesnį ir margesnį, nei to
reikalauja supaprastintos, niūrios, duoklės po jo mirties.
Namuose niekintojai J. Abe laikė įžūliu smurtautoju, kuris
nutildė kritikus. Jo kadencijos metu buvo pažeista konstitucinė, parlamentinė
ir žiniasklaidos kontrolė ir pusiausvyra, o dėl politinio skandalo jis 118
kartų padarė melagingus pareiškimus Parlamentui.
Savo istoriniu revizionizmu jis be reikalo įžeidė kaimynus,
tokiu,s kaip Pietų Korėja ir Kinija, kur vis dar tvyro pyktis dėl žiaurios
Japonijos karo agresijos. 2013 m. gruodį jo apsilankymas Yasukuni šventykloje
Tokijuje, kurioje pagerbiami karo metu žuvusieji japonai, įskaitant Antrojo
pasaulinio karo laikų karo nusikaltėlius, netgi iššaukė retą priekaištą iš
JAV. Jis taip pat rėmė mokyklinius vadovėlius, kuriuose nutylima Japonijos
Antrojo pasaulinio karo barbarybė, įskaitant tūkstančių moterų verčiamą visoje
Azijoje tarnauti Japonijos kariuomenės sekso vergėmis.
Tačiau keli Abe karjeros aspektai grasino pakeisti Japonijos
nacionalinį charakterį ir vaidmenį regione, kaip ir jo kryžiaus žygis prieš 9
straipsnį, kuriame atsisakoma karo kaip tarptautinių ginčų sprendimo priemonės
ir Japonijos kariuomenė apsiriboja savigynos vaidmeniu. P. Abe neramino
milijonus japonų, kurie nemato jokios priežasties nukrypti nuo įsipareigojimo
siekti taikos, dėl kurio Japonija nuo 1945 m. nebuvo tiesiogiai įsitraukusi į karą
ir leido jai sutelkti dėmesį į tapimą ekonomine galia.
P. Abe nepavyko pakeisti straipsnio, nepaisant dviejų terminų valdžioje – nuo 2006 iki 2007 m. ir nuo 2012 m. iki 2012 m. Vietoj to
jis pasitenkino iš naujo aiškinimu, leidžiančiu Japonijai tam tikromis
sąlygomis padėti artimiems sąjungininkams kariškai, tačiau buvo kritikuojamas,
kaip prieštaraujantis Konstitucijai.
Japonija nepriartėjo prie 9 straipsnio peržiūros šiandien,
ypač kai iš L.D.P. dešiniojo sparno dabar atimtas neginčijamas vėliavnešys.
Įsipareigojimas siekti taikos yra gilus šalyje, kurią karinė vyriausybė įtraukė
į karą, sukelianti didžiules kančias Azijoje ir pasibaigusi visišku Japonijos
pralaimėjimu ir išskirtinumu, kad ji yra vienintelė šalis, užpulta
branduoliniais ginklais.
Birželio pabaigoje transliuotojo NHK atliktas nuomonės
tyrimas parodė, kad tik 5 procentai respondentų įvardijo Konstitucijos
persvarstymą, kaip svarbiausią rinkimų prioritetą, o 43 procentai – ekonomiką.
Gegužės mėnesį atliktos apklausos duomenimis, visuomenės nuomonė dėl 9
straipsnio peržiūros yra suskaldyta: 50 procentų už ir 48 procentai prieš, o 70
procentų teigė, kad persvarstymo impulsas nedidėja.
Ilgą laiką dominuojantis L.D.P. ir jo sąjungininkai
užsitikrino dviejų trečdalių daugumą parlamento aukštuosiuose rūmuose,
reikalingus nacionaliniam referendumui dėl Konstitucijos pataisų inicijuoti.
Tačiau to buvo plačiai tikimasi dar prieš Abe nužudymą, o valdančiosios
koalicijos laimėjimai iš dalies atsirado dėl susiskaldymo opozicijoje, o ne dėl
Abe šalininkų. Net ponas Abe niekada rimtai nesiūlė surengti referendumo dėl
politinės rizikos, nepaisant to, kad kai kuriuos savo valdymo metus turėjo
dviejų trečdalių daugumą.
Dabar dėmesys kreipiamas į ministrą pirmininką Fumio
Kishida, bet tai yra matas, kaip užgniaužti Abe buvimą – jis uždraudė atvirą
partijos lyderių nesutarimą – kad japonai nelabai žino, ko tikėtis iš L.D.P.
atstovaujančio pono Kishidos. Po rinkimų J. Kishida pažadėjo didesnes išlaidas gynybai ir pažadėjo
iš naujo atkreipti dėmesį į 9 straipsnį, tačiau neužsiminė, kad tai buvo
daugiau, nei mandagus linktelėjimas išėjusiam Abe.
Tačiau neabejotina, kad J. Kishidos ranka sustiprėjo. P. Abe
nepaliko aiškaus dešiniojo sparno įpėdinio, o jo mirtis sukelia netvarką
frakcijai, suteikdama M. Kishidai galimybę labiau kontroliuoti nacionalinę
darbotvarkę.
Tai turėtų apimti paramos nukrypimui nuo Abenomics,
politikos, pradėtos per antrąjį Abe valdžios terminą, kūrimą, kuriuo buvo siekiama
atsikratyti du dešimtmečius trukusio ekonomikos sąstingio fiskalinėmis ir
monetarinėmis paskatomis, padidintomis vyriausybės išlaidomis ir reguliavimo
panaikinimo reformomis. Įmonių pelnas augo, tačiau valstybės skola kaupėsi,
drąsios struktūrinės reformos rimtai nebuvo vykdomos, o atlyginimai liko
sustingę. Tada užklupo pandemija. Jena silpsta, o infliacija auga, taigi ir
auga koronaviruso infekcijos.
K. Kishida paragino pirmenybę teikti atlyginimų didinimui ir
mažinti atotrūkį tarp turtingųjų ir vargšų. Tam reikės daugiau socialinio
draudimo finansavimo, o tai neišvengiamai susidurs su gynybos išlaidų
padvigubėjimu per ateinančius penkerius metus, kurių siekė J. Abe. Kadangi
ekonomika visuomenei rūpi labiau, nei saugumo klausimai, ponas Kishida negali
sau leisti švaistyti brangaus politinio kapitalo 9 straipsnio peržiūrai.
Kalbėdamas apie santykius su Kinija, K. Kishida mažai
atskleidė savo diplomatinę viziją, kai ėjo Abe užsienio reikalų ministro
pareigas, tačiau jo frakcija tradiciškai bendradarbiauja su Kinija, todėl dabar
jis gali turėti geresnes sąlygas vykdyti politiką, labiau orientuotą į dialogą
su Pekinu.
Tragiška P. Abės mirtis suteikia jo įpėdiniams galimybę
išbristi iš šešėlio ir atversti naują puslapį jo politikoje.
9 straipsnyje numatytų apsaugos priemonių panaikinimas ir
Japonijos remilitarizavimas tik dar labiau pakurstytų įtampą su Kinija ir kiltų
pavojus ginklavimosi varžybų, kurios gali turėti pražūtingų padarinių
Japonijai ir regionui. Priešingai, dar kartą patvirtintas įsipareigojimas
siekti taikos leistų sutelkti vidaus išteklius į ekonomiką ir atvertų duris
geresniems santykiams su Japonijos kaimynėmis, pagrįstiems taika per
diplomatiją.
Pats laikas perkalti pono Abės kardus į plūgus.
Koichi Nakano (@knakano1970) yra Tokijo Sofijos universiteto
politologas, tyrinėjantis pastaraisiais dešimtmečiais įvykusį Japonijos
politikos poslinkį į dešinę."
Čia išsakytos mintys tinka ir Lietuvai. Branduolinis ginklas užšaldo konfliktus ir neduoda mums pakariauti. Todėl didinamos išlaidos karui yra klaida. Turime susikaupti į žmonių gerbūvį, išsilavinimą ir ekonomikos išvystymą. Lansbergius reikia vyti iš diplomatijos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą