„Kai XIX amžiuje Europos keliautojai pirmą kartą susidūrė su Warlpiri of Australia's Outback arba Kalapalo Amazonės baseine, bent viena institucija būtų buvusi pažįstama tarp kultūrinių skirtumų. Kaip ir Vakaruose, gyvenimas tarp Warlpiri ir Kalapalo abiejų šių draugijų nariai savaip stengiasi pritraukti geidžiamus sutuoktinius, o paskui auginti vaikus ir kurti bendrą gyvenimą. Kaip pastebi antropologas Josephas Henrichas, nepaisant didelių jos formos skirtumų įvairiose kultūrose, „santuoka yra pagrindinė daugelio (ne visų) visuomenių institucija ir gali būti pati svarbiausia žmogiškoji institucija.
Santuoka gali būti beveik visur, bet ar tai vis dar svarbu šiandien? Kadangi patikima kontracepcija sumažino sekso svarbą, o moterys pasiekė politinę ir kai kuriais atvejais ekonominę lygybę su vyrais, galbūt, santuoka dabar tapo tik neprivaloma, o ne kertiniu sėkmingo gyvenimo akmeniu. Vis dėlto yra rimtų priežasčių abejoti visuomenės povedybine nauda, nes palyginus susituokusius žmones su niekada nesusituokusiais arba išsiskyrusiais, paprastai paaiškėjo, kad pirmieji net ir šiandien yra sveikesni ir laimingesni, už antruosius.
Šie ankstesni tyrimai sulaukė tam tikros pagrįstos kritikos. Galų gale, kaip žinoti, kad laimingi ir sveiki žmonės ne tik labiau linkę tuoktis? Ir ar galime būti tikri, kad santuokos nauda viršija jos išlaidas? Aiškiai vertinant pasirinkimą tuoktis, kartu su jos teikiamomis gėrybėmis, reikia atsižvelgti į visas santuokos rizikas (įskaitant skyrybas) ir jos prielaidas (galbūt sveikatą ir laimę).
Naujame tyrime žurnale „Global Epidemiology“ mes ir mūsų bendraautoriai stengėmės išnagrinėti šią kritiką. Ištyrėme 11 830 amerikiečių slaugių, visų moterų, kurios iš pradžių nebuvo vedusios, ir palyginome tas, kurie susituokė 1989–1993 m., su tomis, kurios liko nesusituokusios. Mes įvertinome, kaip jų gyvenimas susiklostė įvairiais svarbiais rezultatais, įskaitant psichologinę gerovę, sveikatą ir ilgaamžiškumą po maždaug 25 metų.
Daugeliu atvejų mes galėjome kontroliuoti slaugytojų gerovės ir sveikatos poveikį 1989 m., kol nė viena iš jų nebuvo susituokusi, taip pat daugybę kitų svarbių veiksnių, tokių, kaip amžius, rasė ir socialinė ekonominė padėtis. Tai padėjo mums atmesti galimybę, kad, pavyzdžiui, laimė atvedė prie santuokos, o ne santuoka sukėlė laimę, arba kad laimę ir santuoką gali nuspėti koks nors paslėptas trečiasis veiksnys.
Mūsų išvados buvo stulbinančios. Moterys, kurios ištekėjo per pradinį laikotarpį. įskaitant tas, kurios vėliau išsiskyrė, mirties rizika dėl bet kokios priežasties per stebėjimo laikotarpį buvo 35 % mažesnė, nei tų, kurios tuo laikotarpiu nesusituokė. Palyginti su tomis, kurios nesusituokė, ištekėjusios moterys taip pat turėjo mažesnę širdies ir kraujagyslių ligų riziką, mažiau jautė depresiją ir vienišumą, buvo laimingesnės ir optimistiškesnės, turėjo didesnį tikslo ir vilties jausmą.
Taip pat išnagrinėjome buvimo santuokoje ir išsiskyrimo poveikį. Tų, kurie tyrimo pradžioje jau buvo susituokusios, skyrybos buvo susijusios su nuolat blogesne vėlesne sveikata ir gerove, įskaitant didesnę vienatvę ir depresiją bei žemesnį socialinės integracijos lygį. Taip pat buvo šiek tiek mažiau patikimų įrodymų, kad išsiskyrusioms moterims per 25 stebėjimo metus buvo 19% didesnė mirties rizika dėl bet kokios priežasties, nei toms, kurios liko susituokusios. Atsižvelgiant į tai, kiek veiksnių turi įtakos sveikatai ir gerovei (genai, mityba, pratimai, aplinka, socialinis tinklas ir kt.), faktas, kad santuoka gali sumažinti mirtingumą per 25 metus daugiau, nei trečdaliu, o skyrybos gali jį padidinti. beveik penktadaliu – rodo, kokia svarbi santuoka išlieka net ir šiuolaikiniam gyvenimui.
Mūsų tyrimo imties populiacija – daugiausia baltos ir gana pasiturinčios profesionalios moterys, 1990-ųjų pradžioje apsisprendusios dėl santuokos – apriboja išvadas, kurias galime drąsiai daryti. Pavyzdžiui, mūsų visų moterų pavyzdys negali mums nieko pasakyti apie santuokos poveikį vyrams. Šioje srityje reikia griežčiau dirbti, nes ankstesni tyrimai rodo, kad santuoka vyrų ilgaamžiškumą ir sveikatą gerina dar labiau, nei moterų.
Nepaisant to, mūsų tyrimo dėmesys moterims suteikia svarbių įžvalgų, atsižvelgiant į nuolatinę feministinę santuokos, kaip patriarchalinio dominavimo instrumento, kritiką. Jei kiti dalykai yra vienodi (ir, žinoma, tam tikrais atvejais dažnai ne), santuoka – su jos teikiama parama, draugyste ir meile – vis dar yra esminė daugelio moterų klestinčio gyvenimo sudedamoji dalis.
Taip pat turime būti atsargūs apibendrindami tarp kartų. Mūsų imtyje „karta-X“ sprendė už arba prieš santuoką kitokioje kultūrinėje aplinkoje, nei jauni suaugusieji šiandien. Per pastaruosius 30 metų, pavyzdžiui, normos prieš nesantuokinį gyvenimą gerokai sušvelnintos. Dar 2001 m. „Gallup“ nustatė, kad tik 53% amerikiečių manė, kad seksas už santuokos ribų yra moraliai priimtinas, tačiau 2021 m. šis skaičius buvo 76%.
Mūsų duomenys negali pasakyti, kaip šis pokytis suformavo santuokos reikšmę šiandien, nors naujausi tyrimai paprastai parodė, kad nesusituokusios kartu gyvenančios poros yra mažiau laimingos ir mažiau stabilios, nei susituokusios poros.
Atsižvelgiant į didelį santuokos poveikį mūsų imties sveikatai ir gerovei, nerimą kelia tai, kad ji greitai pasitraukė iš Amerikos gyvenimo. Pavyzdžiui, 2021 m. metinis santuokų lygis pasiekė visų laikų žemumą – 28 santuokos 1000 nesusituokusių žmonių, palyginti su 76,5 1965 m. – šią tendenciją lėmė spartus bendro gyvenimo augimas ir dar staigesnis vienišų asmenų skaičiaus augimas. Taip pat JAV pirmauja pasaulyje pagal vaikų, augančių vienišų tėvų namuose, procentą (23 % 2019 m., palyginti su, pavyzdžiui, 12 % Vokietijoje). Visos šios tendencijos sutelktos tarp neturtingų amerikiečių ir spalvotų žmonių, kurie, be abejo, turi daugiausia naudos iš santuokos siūlomo apsauginio tinklo.
Santuokos marginalizavimo priežastys yra sudėtingos, apimančios ne tik kultūrinius pokyčius, bet ir ekonominius suvaržymus, ypač mažėjantį mažiau išsilavinusių vyrų uždarbį, o tai net ir šiandien labai sumažina jų santuokos perspektyvas. Tačiau akivaizdu, kad daugelis iš mūsų dabar į santuoką žiūri ne kaip į esminę sekso bendravimo ir vaikų auginimo aplinką, o kaip į pakeičiamą prabangos prekę.
Mūsų išvados, įtrauktos į jau gausią literatūrą, parodantį santuokos vertę, turėtų būti, kaip pažadinimo skambutis visuomenei, kuri smarkiai neigia šį esminį klestėjimo elementą. Ką daryti su problema? Vienas iš būdų būtų politikams įgyvendinti ir finansuoti politiką ir intervencijas, skatinančias sveikas santuokas. Kitas, ko gero, svarbesnis pokytis būtų tai, kad mūsų kultūrinis ir ekonominis elitas, kuriam neproporcingai didelė tikimybė būti stabiliai susituokusiam, skelbtų tai, ką praktikuoja – ne tik džiaugtųsi santuokos privalumais asmeniniame gyvenime, bet ir pasisakytų už juos viešai.
---
Dr. Case'as yra Harvardo universiteto Žmogaus klestėjimo programos, kurioje daktaras Chenas yra mokslinis bendradarbis, asocijuotas direktorius moksliniams tyrimams.“ [1]
1. REVIEW --- For Long-Term Health And Happiness, Marriage Still Matters --- A new study shows that for women, getting married is linked to significantly better physical and mental health.
Case, Brendan; Chen, Ying. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 18 Mar 2023: C.3.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą