Deindustrializacija ir Europos nuskurdimas yra naudinga žmonijai: ar prekybos karai gali padėti išsaugoti klimatą?

"Yra kažkas ironiško, beveik aštraus Europos įnirtingo atsako į Bideno administracijos pavyzdinį klimato įstatymą. Pastaruosius šešerius ar septynerius metus Europos pareigūnai reguliariai kalbėjo apie klimatui palankios ekonomikos ateitį. "Esu įsitikinus, kad senasis augimo modelis, pagrįstas iškastiniu kuru ir tarša, yra pasenęs“, – 2019 m. pareiškė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen. Atėjo laikas priimti „naują augimo strategiją“, – sakė ji apie „išmetimų mažinimą“ kaip „apie darbo vietų kūrimą ir inovacijų skatinimą“.

 

Būtent tam skirtas Infliacijos mažinimo įstatymas. Tačiau nuo tada, kai prezidentas Bidenas pasirašė šį įstatymą praėjusį rugpjūtį, Europos lyderiai pavadino tai „ypač agresyviu“ protekcionistiniu pasaulinio bendradarbiavimo klimato kaitos srityje įžeidimu. Įstatymas investuoja mažiausiai 370 milijardų dolerių, kad sukurtų naujas Amerikos pramonės šakas, nukreiptas į vandenilį, saulės baterijas ir anglies dioksido neišskiriantį aviacinį kurą. Ir viena iš svarbiausių subsidijų – mokesčių kreditas iki 7500 dolerių už elektromobilius – gali būti taikomas tik elektromobiliams, surinktiems Amerikos žemyne su daugiausia Amerikoje pagamintais akumuliatoriais, naudojant mineralus iš JAV arba vieno iš jos laisvosios prekybos partnerių.

 

Toks protekcionizmas yra priešingas tam, kaip ekspertai istoriškai įsivaizdavo kovą su klimato kaita. Netgi pavadindami tai mūšiu atspindi mūsų viltį, kad klimato kaita pareikalaus paskutinio susidūrimo, kurio metu visa žmonija susikabins rankomis ir amžiams sunaikins iškastinio kuro naudojimą. Tačiau dabar yra pagrindo manyti, kad tam tikros konkurencijos rūšys, o ne bendradarbiavimas, gali būti neatsiejama nuo pačios klimato problemos sprendimo: kad visa kita lygiavertė kova su klimato kaita gali paskatinti protekcionizmą, ekonominę įtampą, daugiau prekybos karų.

 

Beveik pusę amžiaus mokslininkai suprato, kad stabilus, tinkamas gyventi klimatas yra viešasis turtas – galbūt, didžiausias, niūriausias ir svarbiausias bendras turtas, kurį žmonijai kada nors teko valdyti. Tačiau tuo pat metu ekonomistai pastebėjo, kad iškastinio kuro vartojimas, taigi ir anglies dvideginio išmetimas, yra stipriai susiję su ekonomikos augimu. Taigi šalys, dalyvaujančios derybose dėl klimato, turėjo padaryti siaubingą pasirinkimą: jos galėjo „bendradarbiauti“ ir dirbti su jų kaimynais, siekdamos sumažinti išmetamų teršalų kiekį; arba jos galėtų nemokamai naudotis savo kaimynų išmetamų teršalų mažinimu, kad oportunistiškai augtų jų ekonomika.

 

Kitaip tariant, klimato kaitos sprendimas buvo kalinio dilema, kai kiekviena šalis turėjo individualių paskatų, kurios veikė prieš pasaulio. Mokslininkai, įskaitant Williamą Nordhausą, Nobelio premijos laureatą Jeilio ekonomistą, praleido nepaprastai daug laiko, bandydami išsiaiškinti laisvo jojimo problemą. Be tarptautinio susitarimo, problema atrodė neįveikiama.

 

Tačiau maždaug prieš dešimtmetį kažkas pradėjo keistis. Turtingos šalys išaugino savo ekonomiką, tačiau sumažėjo išmetamųjų teršalų kiekis. Kinija, kuri išmeta daugiau klimato taršos, nei bet kuri kita šalis, iš klestinčios žaliųjų technologijų pramonės gavo didžiulę ekonominę ir strateginę naudą. Ir pasaulis pradėjo suprasti, kad klimato kaitos veiksmai iš tikrųjų nėra kompromisas – išmetamų teršalų mažinimas nereiškia augimo atsisakymo.

 

Tiesą sakant, mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios technologijos, ypač baterijos ir atsinaujinantys energijos šaltiniai, yra ekonomikos ateitis; jos gali pigiau gaminti energiją ir palaikyti žmonių klestėjimą mažesnėmis sąnaudomis, nei iškastinis kuras ir vidaus degimo varikliai, kuriuos jos pakeičia.

 

2020 m. politologai Michaël Aklin ir Matto Mildenberger parodė, kad, remiantis istoriniais įrodymais, šalys neatsisakė savo įsipareigojimų klimato kaitos srityje, kai tai padarė jų kaimynai. Vietoj to, tai, kas diktuoja klimato politiką, yra politinė konkurencija šalyse – vidaus koalicijos, besivaržančios dėl valdžios visuomenėje ir ekonomikoje. Klimato politika sukuria „naujus ekonominius laimėtojus ir pralaimėjusius“, – rašė Aklinas ir Mildenbergeris, o šalys daugiau jos paleidžia tik tada, kai laimėtojai turi pranašumą.

 

Tai matote dabar, kai Amerika ir Europa nerimsta dėl savo atitinkamos klimato politikos ir kaip tiksliai turėtų būti paskirstytas pelnas ir būsimas augimas tarp gamintojų, iškastinio kuro įmonių, darbuotojų ir vartotojų. Tuo tarpu vadovai, aktyvistai, lobistai ir pareigūnai turi savo idėjas apie tai, kaip turėtų būti valdoma ekonomika, ir tai taip pat lemia rezultatą.

 

Praėjusiais metais Jonas Nahmas iš Johnso Hopkinso pažangių tarptautinių studijų mokyklos pastebėjo, kad šalys, kurių ekonomika orientuota į eksportą ir gamybą, pavyzdžiui, Vokietija, nacionalinę klimato politiką priėmė anksčiau, nei nuo importo priklausomos šalys. Gamintojai ir jų politiniai sąjungininkai įžvelgė žaliųjų technologijų galimybę ir pastūmėjo politikus ja pasinaudoti, samprotavo jis.

 

Tačiau ši dinamika neapsiriboja eksportuojančiomis šalimis. Infliacijos mažinimo įstatymas padės paskatinti gamybą JAV, nes mūsų pramonė naudojasi tokia pačia galimybe, o politikai tikisi sukurti visuomenės paramos bazę, kad ateityje sumažintumėte dar daugiau taršos.

 

Ir štai kas: kai kiekviena šalis nori pramonės šakos, greičiausiai, kils prekybos konfliktas.

 

Taip yra todėl, kad švari energija yra auganti ir labai strateginė pramonė, o prekybos konfliktai visada kyla būtent iš šių pramonės šakų, man sakė Maureen Hinman, „Silverado Policy Accelerator“ įkūrėja ir vykdomoji vadovė bei buvusi JAV prekybos atstovo biuro direktorė. Civilinė aviacija yra auganti ir strateginė pramonė, o JAV ir Europos Sąjunga daugelį metų nesutaria dėl „Boeing“ ir „Airbus“. Ir JAV, ir Europos Sąjunga nori turėti pasaulinės aviacijos rinkos gabalą.

 

Tai reiškia, kad prekybos ginčų valdymas nėra tikrasis kovos su klimato kaita darbas. Šis darbas yra kova su klimato kaita. Kai tai priimsite, dar kelios idėjos atsidurs jų vietoje.

 

Pirma, tokios šalys, kaip JAV, Japonija ir Europos Sąjungos šalys turi nusiraminti dėl su klimatu susijusių prekybos nesutarimų. Jie yra čia. Jie nedingsta.

 

Antra, pareigūnai ir ekspertai turėtų atkreipti ypatingą dėmesį į blogiausius scenarijus. Gali būti, kad Vakarų įmonės tiesiog niekada nesusitvarkys. Jos peraugs į vidines kovas, o Kinija ir toliau dominuoja naujosios energijos tiekimo grandinėje, iš esmės padarydama visą pasaulį priklausomą nuo vienintelio ir labai politiškai įtartino tiekėjo.

 

Tačiau kitas scenarijus gali būti toks, kad Jungtinės Valstijos, Europa, Rytų Azija ir Kinija sukuria savo vietinę anglies dioksido neišskiriančių technologijų tiekimo grandinę ir nė viena iš šių grandinių nepasiekia pakankamo masto, kad sumažintų ilgalaikes išlaidas. Pareigūnai turėtų atkreipti ypatingą dėmesį į pramonės šakas, kuriose prekybos konkurencija gali pabloginti klimato kaitą. Vandenilis yra, galbūt, didžiausias pavyzdys: nors jis gali panaikinti daugelio pramonės šakų išmetamų teršalų kiekį, jis taip pat yra teršalas, galintis nutekėti. Jei Europa ir Jungtinės Valstijos pradės „lenktynes dėl vandenilio subsidijų“, remdamos vis labiau nutekėjusias ir ne tokias griežtas tiekimo grandines, siekdamos dominuoti pramonėje, planeta nukentės. Mes neturime daug vietos klaidoms.

 

Galiausiai, mes visi turime atsižvelgti į vieną tikrai katastrofišką šios naujos klimato konkurencijos eros galimybę. Kuo labiau Jungtinės Valstijos ir Kinija laiko viena kitą priešėmis, tuo labiau jos nutraukia savo prekybos ryšius, tuo labiau artėjame prie blogiausios žmonijos ir biosferos įmanomos baigties – naujo pasaulinio karo. Tačiau jei būsime atsargūs, dekarbonizacija gali būti tam tikras tirpiklis, ištirpdantis ginčą į abipusio pranašumo konkursą. Tam reikės sveiko budrumo ir nemažos sėkmės.

 

Robinsonas Meyeris yra „Heatmap“ įkūrėjas vykdomasis redaktorius ir „The Atlantic“ rašytojas."