Macrono kritika dėl dolerio dominavimo

"Paryžius piktinasi dolerio galia, kuri užtikrina amerikiečiams „nepaprastą privilegiją“. Tačiau alternatyvos nematyti: nei Europa, nei Kinija negali jų tiekti.

Skrisdamas iš Pekino į Paryžių, Emmanuelis Macronas davė interviu kelioms žiniasklaidos priemonėms, kuriose Prancūzijos prezidentas pagal Šarlio de Golio tradiciją prisistatė, kaip Europos suvereniteto, kuris išreiškiamas ne tik ryškiu žodiniu atstumu nuo Jungtinių Amerikos Valstijų, gynėju.

Macronas norėjo kreiptis į šalies visuomenę, kuri buvo jam priešiška dėl pensijų reformos ir kurioje tradiciškai jaučiamos antiamerikietiškos nuotaikos. Tikėtina, kad pašnekovas taip pat yra Prancūzijos partneriai, ypač Vokietijos vyriausybė, kuri demonstratyviai pabrėžia savo artumą Jungtinėms Valstijoms nuo 2022 m. vasario mėnesio ir nerodė daug įsipareigojimų Prancūzijos ir Vokietijos ašiai.

Žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, E. Macrono kritika dėl pirmaujančio dolerio vaidmens pasaulio finansų sistemoje stebina. Nuo de Golio laikų Prancūziją tai vargino labiau, nei Vokietiją.

„Žaliosios valiutos“ pasaulinis vaidmuo visų pirma nėra pagrįstas tariamai neginčijamu sandorių valiutos dominavimu: pagal paslaugų teikėjo „Swift“ statistiką, dolerio dalis pasaulinėse mokėjimo operacijose 2023 m. sausio mėn. sudarė 45 procentus, palyginti su garbinga eurų pozicija – 33 proc. Visos kitos valiutos gerokai atsilieka; tai taip pat taikoma renminbi, kurio dalis yra 1,3 proc. aštuntoje vietoje.

Dolerio dominavimo kilmė

Doleris dominuoja pirmiausia dėl jo, kaip pasaulinės investicijų ir skolos valiutos, svarbos, iš kurios daroma nemaža Amerikos pinigų politikos įtaka pasaulio ekonomikai.

Žvilgtelėjus į Tarptautinio valiutos fondo skelbiamą statistiką apie centrinių bankų turimas valiutos atsargas susidaro įspūdis apie dolerio galią: doleris čia pirmauja su maždaug 60 procentų, o euras – 20 procentų.

Kitos valiutos yra beveik nereikšmingos, įskaitant penktą vietą renminbi, kurios dalis sudaro beveik 3 procentus. 20 procentų euro dalis atitinka tik buvusią Vokietijos D markės dalį. Jokia vertybinių popierių klasė negalioja taip, kaip JAV iždo obligacijos; jokia akcijų rinka nėra tokia didelė ir likvidi, kaip amerikietiška.

Doleris, kaip skolos valiuta, išlieka paklausus, ypač besivystančiose šalyse. Ten vyriausybės ir įmonės mėgsta imti paskolas doleriais dėl mažesnių palūkanų normų, o didžiąją dalį pajamų gauna jų namų valiuta. Dėl šios konsteliacijos gali kilti krizės, jei palūkanų normos Amerikoje smarkiai pakils ir doleris smarkiai pabrangs namų valiutų atžvilgiu. Ši praktika, ekspertų vadinama „pirmine nuodėme“, išryškina kanalą, per kurį JAV pinigų politika daro įtaką finansavimo sąlygoms pasaulio ekonomikoje. Tai dar ne viskas: ekonomistas Hyun Song Shin parodė, kaip Amerikos pinigų politika įtakoja pasaulinių tiekimo grandinių veiklą finansuodama, tarptautinių kompanijų apyvartinį kapitalą.

Baimė „apginkluoti finansų rinkas“

Remiantis hegemoninio stabilumo teorija, neatsitiktinai iš pradžių svaro, o vėliau ir dolerio dominavimas įsitvirtino su Britanijos imperijos pasauliniu statusu XIX amžiuje ir JAV pasauliniu statusu po 1945 m. Abiejų šalių politinė, ekonominė ir karinė galia papildė viena kitą privačios nuosavybės teisėmis, likvidžiomis ir patraukliomis finansų rinkomis bei valiutų sistema, kuriai būdingas laisvas kapitalo judėjimas.

Ši tvarka yra naudinga JAV, kaip svarbiausiai saugiai suvokiamų investicijų teikėjai – jau galioja senoji paryžietiška tezė apie „neįtikėtiną privilegiją“ doleriui. Tačiau jis taip pat turi pranašumų kitoms šalims, kol hegemonas laikosi taisyklių. Amerika to nepadarė, kai nuo septintojo dešimtmečio vidurio dėl Vietnamo karo ir nacionalinės socialinės politikos išpūtė infliaciją.

 Šiandien Macronas nėra vienintelis, išreiškiantis susirūpinimą dėl „finansų rinkų apginklavimo“ sankcijomis, ribojančiomis laisvą kapitalo judėjimą.

Nepaisant to, Amerikai nereikia bijoti dėl dolerio vaidmens: Kinija gali turėti galios alternatyvai, bet ne drąsos neišvengiamai kapitalo sandorių liberalizacijai. Europai trūksta politinės ir karinės galios bei bendros kapitalo rinkos, taip pat vidinės darnos, kuri pašalintų bet kokias abejones dėl pinigų sąjungos patvarumo."

 

Autorius klysta. Jei vienintelis skirtumas tarp Kinijos ir Amerikos yra laisvas amerikietiško kapitalo judėjimas, o Amerikos sankcijos riboja laisvą kapitalo judėjimą, tai visas autoriaus mąstymas yra klaidingas. Praktinė išvada – verta prisikrauti kiniškų pinigų. Papildoma nauda – tai padeda išvengti pabėgančios infliacijos ir krizės Vakaruose. Kinijoje ir Rusijoje to kol kas nėra.