Erdoganas perrinktas: Turkija nusprendžia prieš Europą

„Erdogano perrinkimas taip pat patvirtina politiką, kuri neveda į ES. Vakarų santykiai su Ankara išliks sunkūs.

Nepaisant to, sekmadienio rezultatas neturėtų būti interpretuojamas, kaip manipuliavimas rinkėjų valia. Padėtis šalyje iš tikrųjų turėjo būti palanki opozicijai. Ekonominis vargas, žemės drebėjimo pasekmės, teisinės valstybės pažeidimas – visa tai buvo geros prielaidos nugalėti Erdoganą. Netgi toks bespalvis oponentas, kaip Kilicdaroglu, turėjo realią galimybę, kaip parodė apklausos prieš rinkimus. O juk jis sugebėjo priversti Erdoganą surengti antrąjį balsavimą.

Rinkimų kampanija rodo, kur Turkija bus 2023 m

Jau vien tai rodo, kad Turkija, nepaisant visų jos trūkumų, nėra diktatūra, kurioje vyksta tik fiktyvūs balsavimai. Sekmadienį turkai galėjo rinktis tarp autoritarinio islamistiško valdovo ir kemalistų socialdemokratų varžovo.

Tai, kad jie, galiausiai, pasirinko R. T. Erdoganą, kai ką sako apie nuotaikas šalyje, net jei jo pranašumas nebuvo didžiulis. Kaip jau buvo pastebėta parlamento rinkimuose, Turkijoje dauguma palaiko prezidento socialinį modelį: pamaldumo, nacionalinio pasididžiavimo, valstybės kontroliuojamos modernizacijos ir pasitikinčio savimi pasirodymo užsienyje mišinys. Tai, kad pats Kilicdaroglu paskutiniais rinkimų kampanijos metrais trankė nacionalistų būgną, rodo, kur Turkija bus 2023 m.

Stambulas nėra Turkija

Į tai reikėtų atsižvelgti ir Vakaruose, kur anksčiau buvo tendencija painioti miesto elitą Stambule su kaimu. Turkija išliks sunki partnerė, valdant R. T. Erdoganui, bet jūs ir toliau turėsite susilaikyti. Yra sričių, kuriose verta daryti spaudimą prezidentei ar net daryti nuolaidų. Tai apima Švedijos įstojimą į NATO ir pabėgėlių klausimą.

Sunkėja, kai kalbame apie žmogaus ir mažumų teises. R. T. Erdoganas ir toliau žais šias kortas. Blogiausiu atveju kenkiate sau, kaip pernai turėjo išmokti buvusi moralinė supervalstybė Švedija. Turkija nėra vienintelė šalis, kurioje vertybėmis grindžiamos užsienio politikos išlaidos auga. Tai Vakarų (santykinės) galios praradimo pasekmė, kurios aktyvizmas negali panaikinti.

Kol kas išspręstas ir stojimo į ES klausimas. Net jei Kilicdaroglu būtų laimėjęs, tai nebūtų buvę užtikrinta sėkmė. Tačiau jei antrasis rinkimų turas iš tikrųjų buvo referendumas dėl Erdogano, tai sekmadienį Turkija taip pat nusprendė prieš Europą. Šalis rodo į rytus, o ne į vakarus."

Europietiškų gėrybių barškinimas, viliojant kitas šalis, jau nebepriveda prie Spalvotų revoliucijų? Turime išrasti kitas priemones, kad nukreiptume žmones į mūsų pageidaujamą kryptį. Kas tai galėtų būti?