Milijardus eurų, būtinų sumokėti streikuojantiems mokytojams ir prikelti Lietuvos talentus iš apsnūdimo, skubiai dalinasi Lietuvos generolai [1] ir kiti, kas prieina prie išpūsto krašto apsaugos auksinių šaukštų dalybų katilo

"Kol keli tūkstančiai pedagogų, paleidę mokinius laigyti laukais, streikuoja ir profsąjungų lyderių lūpomis vardija savo reikalavimus, polemikos „arklius“ pasikinkę politikai bado vieni kitus pirštais, ieškodami kaltų dėl susiklosčiusios padėties. Tačiau kone visi pamiršta pažiūrėti į veidrodį – akmenėlį galima mesti į visų partijų, buvusių valdžioje, daržą, nes esminės švietimo sistemos reformos taip ir nebūta, mokytojai metų metais tik buvo maitinami šviesios ateities pažadais.

Pirminiai streiką paskelbusios Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos reikalavimai buvo gana įspūdingi: atlyginimus padidinti 56%, kontaktinių valandų mažinti nuo 24 iki 18. Be kita, reikalaujama ir mažinti klasėse esančių mokinių skaičių.

Vakar Gintautas Jakštas, švietimo, mokslo ir sporto ministras, po derybų sakė, kad dabar profesinė sąjunga reikalavimą dėl atlygio didinimo 56% pakeitė 46% rodikliu, o siūlymą dėl krūvio mažinimo nuo 24 iki 20-ies.

Tačiau, pasak jo, kompleksinio požiūrio iš profsąjungos taip ir nesulaukta. Derybas planuojama tęsti šiandien. Tik ministras perspėja: visų reikalavimų patenkinti nėra jokių galimybių.

Top of Form

Bottom of Form

Top of Form

Bottom of Form

Iliustracija skaičiais: kitų metų biudžete reikėtų numatyti 1 mlrd. Eur lėšų.Taip pat jau kitais metais reikėtų papildomų 6.000 mokytojų, 2 mlrd. Eur mokyklų statybai: mat, mažinant klases, reikia plėsti mokyklų patalpas ar statyti naujas.

Premjerė Ingrida Šimonytė primena, kad jau dabar švietimas šalies biudžetuose turi privilegijuotą padėtį.

„Ir reikia labai atvirai sakyti, kad tai vyksta kitų sektorių sąskaita. Tada tiesiog nukenčia socialinė apsauga ar sveikata, kurioms proporcingai tenka didesnė našta to, kad švietimo finansavimas atitinka Europos Sąjungos vidurkį. Tai reiškia, kad pagal savo galimybes, pagal savo biudžetą, pagal tai, kiek mokesčių sutinkame mokėti, mes švietimui skiriame proporcingai didesnę dalį“, – LRT radijui antradienį sakė ji ir pridūrė: „Aš visada suprantu, kad yra noro labiau, geriau, stipriau, bet niekad nėra atsakymo, kieno sąskaita.“

Anot ministrės pirmininkės, per šios Vyriausybės kadenciją darbo užmokesčio fondas, įvertinus 2024 m. planą, padidės 80%. „Tai yra didžiuliai pinigai, kurie bus skirti būtent pedagogų, mokslininkų ir dėstytojų papildomam darbo apmokėjimui“, – teigė premjerė.  

Vyriausybė siūlo algas mokytojams kitąmet kelti dviem etapais: nuo sausio – 10%, o nuo rugsėjo – tiek, kad vidutinė pedagogo alga pasiektų 130% vidutinio šalies darbo užmokesčio.

Pedagogų streiku kaip koziriu artėjant rinkimams suskubo pasinaudoti visų atspalvių politikai. Nenuostabu, kad garsiausiai nepasitenkinimą reiškia opozicijoje esančios partijos. Štai, pavyzdžiui, Artūro Paulausko, partijos „Laisvė ir teisingumas“ pirmininko, „atradimas“: „Pedagogų trūksta, krūviai milžiniški, jaunimas nesirenka pedagogo specialybės ne tik dėl mažų atlyginimų, bet ir dėl visiško chaoso, kurį sukuria pati Vyriausybė savo „amžinomis reformomis“.

Neatsilieka ir Vilija Blinkevičiūtė, Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkė, pavadinusi profsąjungos keliamus reikalavimus Vyriausybei normaliais.  Nes gi ji, „šioji Vyriausybė nevykdo savo Vyriausybės programos, kur buvo išsikėlusi kilnią misiją – švietimo srityje sukurti tokias ugdymo sąlygas, kad kokybiškas išsilavinimas būtų prieinamas kiekvienam. Tiesą sakant, švietimo srities profesinių sąjungų nariai dar kartą išsakė, kad iki kol jie nepasakė, kad streikas bus kraštutinė priemonė, kadangi nevyksta dialogas, nevykdomas susitarimas, nepakankamas atlyginimas, trūksta mokytojų, per didelės klasės,  jie iki tol tiesiog nebuvo girdimi“, – susirūpinimą dėstė ilgametė europarlamentarė.

Prasidėjus mokytojų streikui, Seimo Demokratų frakcija „Vardan Lietuvos” įregistravo rezoliucijos projektą, kurio autoriai ragina skubiai susitarti dėl, jų teigimu, teisėtų ir pagrįstų streikuojančių švietimo darbuotojų reikalavimų įgyvendinimo ir parengti ištekliais pagrįstą įgyvendinimo planą. Tarp rezoliucijos autorių yra ir buvę premjerai Saulius Skvernelis, Algirdas Butkevičius etc.

Nekvestionuojant pedagogų reikalavimų pagrįstumo ar įprastos aritmetikos, kyla keli klausimai. Pirmiausia, ar visi tie kritikai, dabar staiga „suprantantys“, „girdintys“ ir „remiantys“ pedagogus, bent pasižiūrėjo į veidrodį? Tai yra ar valdžioje buvę socialdemokratai, „valstiečiai“ bei visokie „laisvės/teisingumo“ atstovai, o ir patys konservatoriai ką nors padarė, kad švietimo reforma būtų bent kiek pajudėjusi į priekį? Bepigu dabar tik šūkaloti ir graibyti pigius rinkimų taškus.

Kalbų ir vizijų per keliolika metų būta daugybė, o švietimo sistema ir toliau merdėjo. Regis, tokia paprasta tiesa, kad daug kas prasideda nuo mokyklos suolo, t. y. nuo išsilavinusio piliečio, buvo apeinama šonais. Mokytojo profesijos patrauklumas blanko vis stipriau, tai nemaža dalimi lėmė ir valdžios požiūris į šią išties prestižinę turinčią būti profesiją.  

Prieš 5 metus žiniasklaidos ir valstybės vadovų paskelbtos iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ viena iš trijų idėjų buvo tokia: mokytojo profesija iki 2025 m. turi tapti prestižinė. Tačiau tai liko lozungas: ir dideliuose miestuose, ir regionuose vyksta kova dėl mokytojų, kurių trūksta. 

Raimundas Kuodis, ekonomistas, tuometis Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas, prieš kurį laiką aiškino: „Reikia pripažinti, kad daugiau kaip 10 metų švietimo sistemos finansavimas nebuvo adekvatus. Tai lėmė, kad mokyti nepasirinkdavo geriausi mokiniai. Toje pačioje Suomijoje, Pietų Korėjoje ir kitose šalyse į mokytojus eina žmonės, kurie baigė bendruosius universitetus ir baigė juos gerai. Gabiausi studentai iš universitetų eina į mokytojus (...) Tačiau yra tobulas lietuviškas mokytojų rengimo būdas: žmonės, kurie neįstoja į prestižines specialybes, eina po to į pedagoginį universitetą.“ Anot ekonomisto, „jie moko mūsų vaikus už algą, kuri dažnai yra mažesnė nei algų vidurkis“. Jis primena: remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, mokytojas turėtų uždirbti 30–50% daugiau nei šalies vidurkis.

Tai esą būtų paskata gerai besimokiusiems bendruosiuose universitetuose pasirinkti mokymą.

Žvelgiant į švietimo įstaigų darbuotojų atlyginimų dinamiką nuo 2008 m., matyti, kad mokytojų vidutinis bruto darbo užmokestis ir Lietuvos vidurkis ėjo beveik koja kojon – tiesa, tų metų pradžioje jis buvo net mažesnis ir siekė 609 Eur. Vėliau kilo po keliolika ar keliasdešimt eurų, tačiau toli nuo šalies vidurkio taip ir nepabėgo. Šių metų antrąjį ketvirtį mokytojų vidutinis bruto darbo užmokestis siekė 2.210 Eur, šalies vidurkis – 2.000 Eur.

Ar gerokai padidinus atlyginimus mokytojams jų profesija taps prestižinė? Ar tai pritrauks į mokyklas gabius universitetų absolventus? Gali būti, kad taip, bent jau aišku, kad gaudamas adekvatų darbo užmokestį žmogus gali jaustis kur kas oriau, suvokdamas, kad jo nelengvas darbas išties vertinamas.

Pinigų gerokai didesniems atlyginimams reikia daug, tik iš kur jų paimti, realiai nesiima patarti nė vienas kritikuotojų būrelis. Kaip puodą bemaišytum, jo turinio nepadauginsi. Perraikyti pyragą – atimti iš vienų ir duoti kitiems? Didinti mokesčius? Dar skolintis? Panašūs siūlymai, ko gero, prilygtų šaudymui į savas kojas, juolab rinkimams artėjant. Tad belieka tik kritikuoti. Nematant rąsto savo akyse. 

Kol kas aišku viena – turime tai, kas brendo labai seniai. VŽ nuomone, kaltę dėl to turėtų prisiimti visos partijos, ypač tos, kurios atsisėdusios į valdžios krėslus rado gana pilnus valdiškų pinigų aruodus ir sėmė juos dosniomis rieškučiomis. Dažniau – saviems.

Žadėtos švietimo reformos nesubrandino nė vieni politikai, todėl sprogusio tuščių pažadų burbulo purslai dabar sklando tuščiose, streikuojančių mokytojų paliktose klasėse."

1. Geras pavyzdys - kariuomenės vado istorija.