Lietuvos verslininkų šlapi sapnai: karo pramonė dosniai maitintų mūsų nepasotinamą norą gyventi saugiai ir turtingai, nedidinant mokesčių šalies piliečiams

"Vilniuje trečiadienį vykęs Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vizitas, kurio metu didelis dėmesys buvo skirtas abiejų šalių gynybos pramonės bendradarbiavimui, kartu subrandino klausimą: ar per beveik dvejus metus trunkantį konfliktą mes ką nors girdėjome apie tokias iniciatyvas Lietuvoje, juo labiau – ar mums reikalinga gynybos pramonė, ar būta kokių nors konkrečių valdančių politikų žingsnių šia kryptimi?

 

Pasaulis dabar yra didžiausiame pavojuje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Planetoje daugėja karštų taškų.

 

Vyriausybės perka ginklus, šaudmenis ir įrangą, kad galėtų kovoti karuose, dovanoti sąjungininkams arba kaupti atsargas.

 

Tačiau ginkluotės sandėliai pamažu tuštėja. Todėl JAV ir kai kurių ES šalių ginklų gamybos pramonė didina apsukas, pagal galimybes tai daro ir Ukraina. Kai kuriuos projektus konflikto alinama šalis pradeda vykdyti su Vakarų partneriais.

 

Prezidento V. Zelenskio vizito į Vilnių metu buvo pasirašyti ir susitarimai dėl gynybos pramonės bendradarbiavimo.

 

„Lietuva pasirengusi suintensyvinti karinę paramą Ukrainai“, – sakė prezidentas Gitanas Nausėda. Jis paragino įmones gaminti dar daugiau ir greičiau tos produkcijos, kuri gali būti eksportuojama į Ukrainą, ypač oro gynybos srityje.

 

„Kad galėtų padėti Ukrainai, visa Europos gynybos pramonė privalo dirbti sparčiau – greitinti apsukas ir adekvačiai reaguoti į sudėtingą saugumo situaciją“, – aiškino Lietuvos vadovas.

 

Memorandumai, susitarimai yra tikrai geras reikalas. Raginimas Europos gynybos pramonei „dirbti sparčiau“– irgi ne pro šalį.

 

Tačiau kyla klausimas, o kur mes patys buvome dvejus metus? Ar reikėjo laukti, kol atvyks V. Zelenskis?

 

Ginkluotės, jos komponentų, technologijų poreikis konflikte – milžiniškas. Lietuva, be abejo, padeda Ukrainai – perduoda turimų ar nusipirktų ginklų. O kiek ir ką gamina pati? Ką dar galėtų pagaminti?

 

Kokių žingsnių šalies ginklų pramonės vystymo kryptimi matėme iš vadovaujančių politikų? Ar žinome kokių nors konkrečių Vyriausybės (Ekonomikos ir inovacijos, Krašto apsaugos ministerijų) sprendimų?

 

Taip, mušimosi į krūtinę ir ryžtingų plepalų girdėjome, bet tvirtų konkrečių žingsnių, juo labiau finansavimo sprendimų – ne.

 

Ar turime kokių ambicingų ketinimų pasididinti apimtį to, kas jau šiandien praverstų ir mums, ir ukrainiečiams, ir kitiems europiečiams? Juk ne viską reikia kurti nuo nulio.

 

Štai turime Giraitės fabrikėlį, kuris, užuot ieškojęs ir gavęs deramą finansinę injekciją čia ir dabar, pultų gaminti rimtus NATO standarto šovinius, ir toliau labiau primena žvakių fabrikėlį, ruošiantį kuklias atsargas kasmetei Vėlinių dienai.

 

Ar girdėjome ką nors apie už ekonomikos ir gynybos politiką atsakingų politikų pastangas paskatinti bendrovės „Brolis Semiconductors“ kuriamų pažangiausių elektrooptinių ir lazerinių sistemų gynybos ir saugumo reikmėms neatidėliotiną gamybos plėtrą? 

 

Dominykas Vizbaras, „Brolis Defence Group“, kurios lazerių sistemas naudoja ir NATO šalių kariuomenės, vienas įkūrėjų, aiškina: norint sukurti unikalią produkciją – ne batus ar puodus, o technologijas, kurios suteikia pranašumą mūšio lauke, – reikalingas glaudus pramonės ir valstybės bendradarbiavimas. 

 

Turime šiuolaikinės gynybos (ir puolimo) efektyvumą keičiančių antidroninių sistemų gamintojų, pavyzdžiui, „NT Service“, bet jie ir kiti galuojasi veikiau dėl savo ir ukrainiečių karių entuziazmo. Tik ne dėl solidžios valstybės paramos, kuri galėtų pasireikšti pigesniais finansų ištekliais, reikalingais produktų vystymo ir gamybos plėtrai. Ne kada nors, o jau dabar.

 

Ką jau kalbėti apie skubias plyno lauko investicijas į kokios nors amunicijos ar kitų gynybos pramonės priemonių gamybą. O juk išgyvename unikalų laikotarpį, kai visiems šiems dalykams yra dešimtmečiais matuojama paklausa, tad proaktyvi startinė pozicija be didesnių rinkodaros kaštų ir konkurencinių kančių nuskraidintų Lietuvą į globalią realizacijos rinką, kuri dosniai maitintų mūsų nepasotinamą norą gyventi saugiai ir turtingai, nedidinant mokesčių šalies piliečiams.

 

Juk visų šių paminėtų ir krūvos kitų karinių priemonių vien Ukrainai reikia tokiais kiekiais, kokius tik sapnuose gali regėti valstybinių ir privačių bendrovių savininkai bei vadovai. Apsižvalgykime aplinkui – turime tuščių ir tinkamų transformacijai patalpų, kuriose galėtume plėtoti gynybai reikalingų prekių ir paslaugų gamybą, – tam nereikia supermodernių biurų ir tai nesunkiai įrodytų, pvz., dronų surinkėjai. Štai, kaip rašė žiniasklaida, rusai šiuos karo eigą keičiančius bepiločius surenka ir pustuščiuose prekybos centruose, ir duonos kepyklose. Ne kartą matėme ir ukrainiečių dirbtuves tiesiog apkasų blindažuose.

 

Tenepyksta ūkininkai ir žalieji, bet šiandien, VŽ nuomone, būtent tai yra valstybinės reikšmės prioritetas (o ne šienaujamų pievų juostos plotis palei vandens telkinį), kuriam reikia lyderystės su tinkamais įgaliojimais. Kitas kelias – malti liežuviu pozicijos ir opozicijos tuščiuose debatuose ir nieko nedaryti. Na ne visiškai taip: dar galima važinėti pas svečių šalių gamintojus (tai labai mėgsta kadencijos trukmės politikai), viešai žavėtis karo industrijos „žaisliukais“ ir stovėti valstybių prašytojų eilės viduryje (geriausiu atveju), laukiant malonės kelioms dešimtims hitech tankų, kovos mašinų ar oro gynybos sistemų... kokiems 2030-iesiems.

 

Taip, patys negaminame tankų, oro gynybos sistemų, naikintuvų ir pan. Galbūt ir minėta Giraitės gamykla – jau praeitis. Tačiau kodėl nemąstoma apie galimybę statyti kitą gamyklą, kurioje, pavyzdžiui, būtų gaminami NATO standartus atitinkantys šoviniai? Net ir menkesnis įnašas į bendrą Europos saugumą turi prasmę. Ilgalaikę.

 

Vidmantas Janulevičius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas, teigia, kad daugelis šalies pramonės įmonių galėtų gaminti dvigubos paskirties produkciją – nuo sprogstamųjų medžiagų iki ginklų.

 

„Kai kurios metalo apdirbimo įmonės galėtų gaminti ginklus, kurie galėtų visiškai atitikti NATO standartus ir poreikius“, – sako jis.

 

Tačiau, pasak LPK vadovo, norint pasirengti gaminti dvigubos paskirties prekes, reikėtų priimti įstatymų pataisas, kurios laisviau reglamentuotų gamybą kritiniu atveju.

 

O tų pataisų nėra.

 

Belieka dūsauti, esą mes – maži, sunku konkuruoti, reikia daug pinigų ir kt. Todėl geriau nė nepradėti... Beje, konflikto Ukrainoje patirtis rodo, kad tokiais atvejais taip pat reikia ir paprastesnių, bet efektyvesnių dalykų, kaip šalmai, neperšaunamos liemenės, ekipuotė ar šoviniai. Daug ką galime pasigaminti patys. O pasiūlę dar ir kitiems, galime tikėtis užsidirbti ir savo gynybiniams poreikiams tenkinti. Gal net būtų šiokia tokia alternatyva brangiems papildomiems mokesčiams ar skolintojų kreditams, kurie, viena vertus, leidžia įsigyti šimtus milijonų kainuojančių gynybos priemonių, bet, kita vertus, veda į finansinę valstybės priklausomybę.

 

Spręsti valdžiai, o mums ją vertinti.”