Pirkite namus, butus, nebandykit taupyti pensijai Lietuvoje net, valdžios remiamose, organizacijose - vistiek apvogs

"Jau trečią savaitę stebime „Netflix“ serialo vertą scenarijaus dėlionę, kurios centre – ir žavus, perspektyvus finansų inžinierius, ir dingę milijonai, ir kazino, ir būsimų pensininkų pinigai, o šis sąrašas kažin ar jau baigtinis.

 

Tačiau, daugelio žiūrovų nusivylimui, ne serialo epicentre esantis vienas labai protingas bičiukas, įtariamas nugvelbęs 40 mln. Eur, yra įdomiausia šios istorijos vinis. Į ją pretenduoja lig šiol žandus pūtusi ir savo sumanumą demonstravusi visa nacionalinė finansinės priežiūros sistema, kuri galiausiai pasirodė esanti skylėta kaip senas rėtis. Dabar prasideda pati įdomiausia serialo dalis, kai jau pareigūnams prisidavęs ir suimtas Šarūnas Stepukonis, buvęs „BaltCap“ partneris, tikėtina, atskleis, kaip ne vienerius metus mulkino ir profesionalius investuotojus, ir priežiūros institucijas, ir teisėsaugininkus.

 

O kol neaišku, kur trilerio režisierius įpins kulminacinę dalį, stebime tiesioginę pingpongo svilinančia bulve transliaciją: kiek pakaitinusi akis bijantį parodyti Tomą Palevičių, „Olympic Casino Group Baltija“ vadovą, štai bulvė lekia į ribų neturintį patogių ir greitų mokėjimų pasaulį, „Payserą“. Čia ją jau gaudo FNTT ir prokuratūra, kurių tyrėjams 3,9 mln. Eur perlaida į asmeninę sąskaitą pasirodė visiškai normali ir „pagrįsta dokumentais“. Bet panašu, kad niekam nepasirodė rizikinga, jog „BaltCap“ projektinėse įmonėse Š. Stepukonis žongliravo ne tik pasitikėjimo kreditais, bet ir pareigybėmis. Kaip čia taip niekam neužkliuvo, kad tas pats pilietis yra ir direktorius, ir pinigų gavėjas, ir, matyt, buhalteris, ir dar valdybose sėdi? Kai pats esi dokumentų kūrėjas, pasirašytojas ir tvirtintojas, pagrindimą sukurti nėra sudėtinga.

 

Dar karšta bulvė trumpam ir, beje, makabriškai buvo pametėta  Lietuvos bankui (LB). Atrodė, kad instituciją ištiko biurokratinis stabas – Vaidas Cibas, Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius, akivaizdžiai prieš savo valią pastatytas prieš kameras, tesugebėjo paaiškinti, kad kažkas maišo kažkokias įmones, LB nieko neprižiūri, kreipkitės į estus. Bandė bulvę paspirti atgal „Payserai“, kaip turinčiai problemų su prievaizdu, tačiau jau netrukus pripažino, kad iš e. pinigų įstaigos gauna „labai daug informacijos“, todėl negali patvirtinti, jog „Paysera“ jau seniai yra informavusi apie Š. Stepukonio operacijas. O ir galiausiai ne centrinio banko reikalas tikrinti perlaidas, tegu aiškinasi teisėsauga.

 

Per kelias sienas perskridusi ir Estijoje nusileidusi vis dar garuojanti bulvė greitu mostu buvo vėl grąžinta į Lietuvą.  „Finantsinspektsioon“, šalies finansų priežiūros ir sprendimų priėmimo institucija, patikino neprižiūrinti nei „BaltCap Infrastructure Fund“, nei jos tiesioginės valdytojos „BaltCap Infrastructure Management“. Tačiau yra išdavusi licenciją AS „BaltCap“. Visur atsikartojantis „BaltCap“ vardas, pasirodo, nieko nereiškia, visiems rekomenduojama susipažinti su biurokratiniais niuansais ir nekelti bangų lygioje vietoje.

 

Kol kas jau gerokai apsvilusi bulvė neužsilaikė ir investicijų valdytojo „BaltCap“ kieme. O be reikalo.

 

Ar fondų valdytojas su investuotojų, tarp kurių ir būsimi pensininkai, pinigais elgėsi rūpestingai ir atsakingai? O gal 700 mln. Eur pritraukęs „BaltCap“ pinigus valdo kliaudamasis garbės žodžiu? Panašu, kad čia atskaitomybė buvo grįsta „pasitikėjimo kreditais“, kaip yra apibūdinęs Simonas Gustainis, „BaltCap“ vadovaujantis partneris Lietuvoje. Tų pasitikėjimo kreditų, o gal sakykime tiesiai – užmerktų akių buvo be galo daug. Laiku ir pinigais – keleri metai be kontrolės ir 40 mln. Eur. Nors auka nėra kalta, kad ją apvogė, tačiau, ponai, bent jau namų duris užsirakinkite, elementarią valdymo higieną susitvarkykite, kad milijoninius pavedimus patvirtintų bent 4 akys. Ir tai minimumas, net ir kurį turint, milijonus svetimų pinigų valdančiai įmonei turėtų būti gėda.

 

Iki šiol „BaltCap“ formuojamas didžiausios aukos naratyvas pradeda bliūkšti. Praėjusių metų vasarą AS „BaltCap“ gavus pilnos apimties licenciją valdyti investicinius fondus, o „Finantsinspektsioon“ pateikė pastabų dėl valdomų įmonių struktūros sudėtingumo, rekomendavo ją supaprastinti.

 

„Kad viduje nebūtų potencialios rizikos, kaip dabar paaiškėjo“, – estų leidiniui „Aripaev“ sakė Kilvaras Kessleris, tarnybos vadovas, turėdamas omenyje pavogtus milijonus. Galiausiai grupės paprašyta viską sutvarkyti taip, kad visų patronuojamųjų įmonių lėšos būtų pavaldžios kontroliuojančiajai bendrovei.

 

„BaltCap“, didžiausio Baltijos šalyse privataus kapitalo fondų valdytojo, abejingumą ir atmestiną požiūrį atskaitomybei rodo ir susijusių įmonių finansinės ataskaitos, ir jau minėta neaiški ir sudėtinga struktūra. Pastarosios pilnai bendrovė neskelbia, jos nematyti ir finansinėse ataskaitose, kurios savo informacijos apimtimi yra tokios skurdžios, kad eilinė Lietuvos „Petro blyninė“, matyt, įdeda daugiau pastangų.

 

Vis pasigirsta balsų, o kaip auditoriai nematė machinacijų? O gi taip, kad daugumą projektinių „BaltCap“ įmonių papuola į „labai mažų“ kategoriją. O ten – ir balansas trumpas, pinigų srautų duomenų nerasta, pajamų ir pelno lape – 9 eilutės, audituoti neprivaloma. Gal formaliai ir neprivaloma, bet ar didžiausias Baltijos šalių investicijų valdytojas, įsitraukęs į eilę visuomenei svarbių ir strateginių projektų, neturėtų vadovautis gerosiomis atskaitingumo ir atvirumo praktikomis?

 

Pasigirsta nemažai balsų, kad esą Š. Stepukonis vienas tiek pavogti negalėjo. Tačiau jį pažįstantys žmonės liudija apie jo finansinės inžinerijos talentą, kaip, beje, ir apie pomėgį apsilankyti kazino jau prieš daugiau nei dešimtmetį. Tiesa, pirmąją savybę jis atskleisti galėjo daugeliui žmonių, patikėjusių gebėjimais ir taikiusių nulinę kontrolę, o antroji galėjo likti anoniminėse interneto platybėse – šiais laikais lošti ir prasilošti užtenka ir telefono, išvengiant bereikalingų akių. Ši istorija parodė, kad negalima tikėtis, jog olympicai ir olybetai teiktųsi išsodinti VIP klientus iš privačių lėktuvų ir palydėtų gydytis priklausomybės, juo labiau, kad jų dosniai finansuojami lobistai sugebėjo prakišti politikams sau palankius lošimų priežiūros įstatymus. Tačiau galbūt būtų pats metas rimtai pakedenti odiozinį Azartinių lošimų įstatymą?

 

Istorija signalizuoja, kad FNTT, Prokuratūra, LB, STT, komerciniai bankai, mokėjimo įstaigos, lošimų kontrolė, pensijų fondų priežiūra... it kiauras rėtis – niekam judantys milijonai neužkliuvo. Už ką jiems mokesčių mokėtojai moka atlyginimus? Komiškai dabar atrodo tai, kad Lietuva nori turėti ES pinigų plovimo priežiūros instituciją. Akivaizdu, kad teisėsaugoje neturime kompetencijų, kurios gebėtų identifikuoti sofistikuotus finansinius nusikaltimus. Jei Š. Stepukonis būtų pripažintas kaltu, galbūt, pavyzdžiui, mainais į bausmės sutrumpinimą, galėtų besėdėdamas ir atgailaudamas atidirbti pareigūnams padėdamas užkardyti milijonus biudžetui kainuojančias PVM karuseles ir kitas machinacijas?"