Konservatoriai galutinai susikompromitavo

 

"Pradėsime nuo analogijos. Autobusų stotelėje guli ir nejuda žmogus. Kokį vienintelį klausimą pirmiausia kelia atvykę pareigūnai, medikai? Ar žmogus gyvas? Visi kiti klausimai antraeiliai ir keliami vėliau. Kokia nelaimėlio tapatybė? Sunegalavo žmogelis ar tapo nusikaltimo auka? Ar turi sveikatos draudimą? Kaip pranešti artimiesiems?

Ministrės Monikos Navickienės skandalo istorijoje tas pirminis substancinis klausimas yra šis: buvo ar nebuvo padaryti ekonominiai nusikaltimai? Tai – „Neteisėtas praturtėjimas“ (LR BK 189¹ straipsnis) ir „Pinigų plovimas“ (BK 326 straipsnis). Griežčiausia numatyta bausmė – iki septynerių metų kalėjimo, plius konfiskacija.

Klausimai dėl galimai padarytų nusikaltimų ne iš piršto laužti. Viešai skelbiama, kad ministrės Monikos sutuoktinis yra labai prasto kreditingumo įmonės, kuri vos plūduriuoja rinkos paviršiuje, vadas ir pagrindinis akcininkas. Iš kur leisgyvė įmonė staiga gavo stambių investicinių lėšų? Iš ko ji pasamdė galingą, prestižinę nekilnojamojo turto vystymo ir statybų bendrovę „Eiką“? Iš kokių lėšų Vilniaus aerouosto pašonėje išdygo įspūdingas verslo centras, kurio likvidacinė vertė, įskaitant modernų pastatų kompleksą ir sklypą strateginėje sostinės vietoje, jau dabar yra ne vienas milijonas? Kokie aitvarai užpylė pinigėliais kilnios šeimos įmonėlę-ubagėlę? Tikėtina: organizuotoje grupėje, kuri rezga ir įgyvendina didelių pinigų plovimo schemą, galimai figūruoja Europos Sąjungos (ES) šalies vyriausybės ir parlamento narė.

Dažna Lietuvos šeima statėsi namą, sodybą. Šimtai tūkstančių lietuvaičių Chruščiovo laikų daugiabutyje, savo butelyje, išgriovė virtuvės sieną, darėsi „euroremontą“. Visi žino: be riebaus avanso už darbą (kai kada dar ir už medžiagas) Jums net sklypo kuoliukų neįsmeigs, traktoriuku velėnos skusti nepradės. Nė vienos plytelės senoje vonioje nenulups. Kodėl kilnios šeimos suvargęs biznelis netikėtai užpilamas investiciniais pinigais tarsi galingai pratrūkusia liūtimi? Kieno jie, iš kur? Pateikite, prašau, daugiau pavyzdžių, kuomet verslas, panašu, iš savo lėšų, avansu sugeneruoja nemokiai įmonėlei ar šeimynėlei nuosavybės teisėmis stambų ir likvidų nekilnojamojo turto objektą, kuris dar ir garantuotą pelną neša? Kol mes vargelį vargom, purvelį braidėm, matyt, Lietuvoje nauja filantropijos forma masiškai išbujojo... Tik mes – žemažiūriai – to kilnaus grožio ir tos pažangos tiesiog nepamatėme.

Yra pagrindas kelti teisinę versiją, kalbėti dėl tikėtinos stambiosios politinės korupcijos. Ar tikrai stebuklingi aitvarai galimai augina turtą tik vienos iškilios šeimos (Navickų) namų ūkiui? O gal čia atsivėrė korupcinė virkštelė visai valdančiajai partijai, bent jau jos elitui? Kas paneigs? Į klausimus privalo būti atsakyta. Visos abejonės privalo būti išsklaidytos. Tai padaryti įpareigoja LR Konstitucijos 1 str. (kad esame demokratinė respublika); LR Seimo ratifikuota „Jungtinių tautų konvencija prieš korupciją“, beje, turinti viršenybę nacionalinių teisės aktų atžvilgiu; LR Korupcijos prevencijos įstatymas; Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas.

Atsakymo į iškeltą esminį klausimą Lietuvoje rimtai kol kas nė viena įgaliota instancija neieško. Apskritai niekas nieko neieško, atmetus kelias Youtube pilietininkų televizijas. Kas vyksta vietoje to? Teisėsauga trypčioja vietoje. Valdantieji, opozicija, didžiosios žiniasklaidos priemonės, pasitelkę viešuosius ryšius, sutelktai leidžia spalvotų dūmų uždangą ir seka ilgą pasakėlę neturtingiesiems...

Atsakymo į iškeltą esminį klausimą Lietuvoje rimtai kol kas nė viena įgaliota instancija neieško. Apskritai niekas nieko neieško, atmetus kelias Youtube pilietininkų televizijas. Kas vyksta vietoje to? Teisėsauga trypčioja vietoje. Valdantieji, opozicija, didžiosios žiniasklaidos priemonės, pasitelkę viešuosius ryšius, sutelktai leidžia spalvotų dūmų uždangą ir seka ilgą pasakėlę neturtingiesiems... Akivaizdžiai matosi, jog dalies politikų, dalies teisėsaugos lyderių, dalies žiniasklaidos atstovų ir dvaro politologų sutelktomis pastangomis tiesiog galimai bandoma iš M. Navickienės nelemtos istorijos eliminuoti kriminalinį aspektą ir klausimą dėl tikėtinos stambiosios politinė korupcijos. Visais laikais tikėtino nusikaltimo organizuotas slėpimas traktuojamas kaip bendrininkavimas ir kaip dar vienas pavymui daromas nusikaltimas. Kaip visa tai daroma?

Masėms įkyriai trimituojama vien tik apie mažareikšmes, antraeiles skandalo detales. Negavo Monika Seimo valdybos leidimo vykti už ES ribų. Sėdo į privatų lėktuvą, leido, kad privati struktūra apmokėtų Seimo ir Vyriausybės narės atostogas ar dalį jų. Mielieji, bet visa tai niekaip nesuponuoja baudžiamosios teisės aktyvavimo. Tai tik viešo asmens interesų konfliktas, reputacijos ir politinės moralės dalykai. Už tai nesodina į kaliūzę iki septynerių metų. Už tai gresia tik atstatydinimas iš pareigų ir žala politinės personos bei ją delegavusios partijos reputacijai. Mums iki apsiputojimo aiškina, esą, verslo struktūra „Foxpay“ neskaidri, netenkina reikalavimų, kelia grėsmę nacionaliniam saugumui? Valio. Klausimėlis: kodėl ji iki šiol nelikviduota, kaip kadaise toks „Snoras“?

Visur pabrėžiama: Vilius Židelis (jis ir Vilhelmas Germanas) – teistas sukčius. Matyt, taip ir yra. Jei jis sukčius, esminis klausimėlis teisėsaugai ir žiniasklaidai: kodėl šiuo metu jis nesėdi, kodėl nėra įsiteisėjusio baudžiamojo nuosprendžio? Jei tokio nėra, tapatybes ir pavardes kaitaliojantis tūlas jaunuolis tiesiog yra asmuo, atlikęs bausmę. Visavertis pilietis, kurio resocializacija ir reintegracija į demokratinę visuomenę yra viešasis gėris. Praėjo laikai, kai nusikaltusiems kirsdavo plaštaką ar išdegindavo visam gyvenimui gėdos žymę ant kūno.

Monikos ir jos šeimos verslo bei asmeniniai ryšiai su visokiais foxpay ir jos visokiais vilhelmais žideliais vėlgi yra tik politinės moralės ir interesų konflikto klausimas, kuris niekaip nesusijęs su baudžiamąja teisena ir baudžiamuoju persekiojimu. Tarkime tas „Foxpay“ būtų tyras kaip kūdikio ašara, visų patriotiškiausia, valstybei lojaliausia kada nors egzistavusi verslo įmonė. Tas nieko nekeistų, nes klausimų kebeknė, ar tikrai nėra neteisėto praturtėjimo, pinigų plovimo ir stambiosios politinės korupcijos, lieka neišnarpliota. Už korupciją jau nuteisto kauniškio stambaus valdininko Viliaus Šiliausko 140 tūkst. eurų dydžio kyšis, beje, iki šiol rekordinis Lietuvoje, čia galimai tėra tik uodo cipukas...

Šiuo metu organizuotai bendrininkaujant galios centrams, interesų grupėms dūmų uždanga tuo tikslu galbūt ir leidžiama, kad tik nustumtų į periferiją, užpliurptų esminį klausimą. Tai klausimas dėl baudžiamosios atsakomybės už galimai padarytus ekonominius nusikaltimus, taip pat ir dėl tikėtinai prasukto stambiosios politinės korupcijos modelio.

LR pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas, atnaujintas 2021 m., tiesiog nuostabus. Pasirodo, už pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevenciją LR atsakingos yra net 12 institucijų. Visų nevardysiu, tik kelias pasirinktinai: LR Vyriausybė, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Lietuvos bankas, Lošimų priežiūros tarnyba, Lietuvos auditorių rūmai, Lietuvos notarų rūmai... Stop, ar tų kontorų ne per daug? Devynios auklės – vaikas be akies. Galėtų Vyriausybė tarti žodį, bet Premjerė porina, kad Monika nekalta, čia aplinkybės ir asmeninis neapdairumas kaltas... Jokio kriminalo... Valdančiosios partijos pirmininkas sako, kad jokios Seimo komisijos nereikia, nes juk NIEKO neatsitiko. Jam antrina būrelis dvaro apžvalgininkų ir politologų.

Verta dėmesio detalė – „Bankas“, „Notarų rūmai“. Joks „Foxpay“ ar „LitLab“ sandoris nevyksta be notaro. Po to per bankus pajuda stambūs pervedimai. Nei Šarūno Stepukonio, nei Monikos šeimos verslo istorijoje gausybė įpareigotų instancijų nieko nepadarė ir nieko neužkardė. Ir dabar NIEKO nedaro be dūmų uždangos pūtimo. Argi galima judinti kilnią šeimą ir vienintelę tikrai patriotišką Lietuvos politinę partiją? Minėtos 12 instancijų – dėmesio! – užsiima tik pinigų plovimo prevencija. Jei yra neteisėto praturtėjimo ir pinigų plovimo požymių, policija, prokuratūra, teismai privalo veikti nedelsiant. Iš karto panaudojamos kriminalinės žvalgybos priemonės, pradedamas ikiteisminis tyrimas, pritaikomos procesinės prievartos priemonės, sulaikymai, areštai, poėmiai... Kur visi šie veiksmai pafrontės valstybėje kraupių įtarimų dėl stambios politinės korupcijos akivaizdoje?

Protu nesuvokiama, kodėl opozicija nekelia investicinių lėšų kilmės, neteisėto praturtėjimo ir stambios politinės korupcijos rizikos klausimų. Galbūt opozicija įbauginta, šantažuojama, o gal komisinius gavo? Ko verkia medžiai, kas pasakys? Opozicija dabar tarsi Kašpirovskio užhipnotizuotas būrys sovietinio fabriko audėjų, kurios sėdi ir sinchroniškai linguoja į taktą, tikėdamos, kad sąnarių skausmai ir hipertonija jau praeity... Kur mūsų Prezidentas, ką tik gavęs trijų ketvirtadalių rinkėjų pasitikėjimą ir valdžios mandatą? Beje, Jo Ekscelencijos konstitucinė prievolė yra kuruoti teisingumą, teisėsaugą, specialiąsias tarnybas.

Monikos skandalo ir tikėtino kriminalo fone kažkaip neadekvačiai atrodo anuometinės valstiečių daugumos (2016–2020 m.) ministrų Jaroslavo Narkevičiaus ir Broniaus Markausko viešas užspardymas. Susisiekimo ministras J. Narkevičius vizito metu per darbinius pietus nesusimokėjęs suvalgė kotletą. Neapdairiai leido, kad už pietus sumokėtų šeimininkai. Anuomet ministrą apgynė tik premjeras Saulius Skvernelis – politikas su vidine „asmenybine armatūra“. Žemės ūkio ministras B. Markauskas, neiškentęs žiniasklaidos, tuometinių opozicionierių – konservatorių bei dvaro politologų – isteriško pjudymo iš ministro pareigų oriai pasitraukė pats. Jo „nuodėmė“ buvo klaiki ir juoda: pasirodo, ministras, kuris buvo ir ūkininkas, ne taip ir ne tokią sudarė žemės nuomos sutartį su kažkokia devyniasdešimtmete senole... Trivialus buitinis ūkinis reikaliukas, kurių Lietuvoje dešimtys tūkstančių, niekaip nevertas viešosios opinijos dėmesio, niekaip neužkliudantis viešojo intereso. Deja, tada nei dvaro politologai, nei žiniasklaida, nei anuometinė opozicija, sutelktai užsiėmusi dviejų ministrų viešu užspardymu, kažkodėl nekėlė valdžios ir Vyriausybės stabilumo kaip vertybės klausimo. Atitinkamas klausimas ir vertybė aktualizavosi tik dabar, kuomet valdo vienintelė tikra, teisinga ir patriotinė partija. Kuomet partija ir Vyriausybė „yra ne tos“, Lietuvos politikos ir žiniasklaidos lauke su visa jėga aktualizuojasi patarlė: „svetimoje akyje pastebi šapelį, o savojoje ir rąsto nemato...“

Daugelį dalykų socialinėje-politinėje sferoje giliau pažinti galime tik per palyginimą. Monikos skandalo kontekste neskaniai, neįtaigiai atrodo ir teisminis procesas, viršgarsiniu greičiu įvykdytas Mindaugo Sinkevičiaus atžvilgiu. Į gėdingą čekučių skandalą įsipainiojo bemaž 300–400 savivaldybių tarybų narių. Juk prieš įstatymą visi lygūs. Gal Baudžiamuosius nuosprendžius gaus Jurgita Šiugždinienė, Gintarė Skaistė ar Simonas Kairys? Deja, negavo. Viltis yra durnių motina. Jei tu priklausai „teisingai“ partijai, esi valdančiųjų ministras, tai tau apskritai NIEKO. Lietuvos Temidei tada taip išvarva akys, kad nei raiščio ant akių, nei svarstyklių nebereikia. Daliai į čekučių mėšlą įbridusių veikėjų kažkodėl keliamos tik viešojo intereso gynimo bylos, kurios yra civilinio proceso atmaina. Tiesiog tūlas bėdžius grąžina teismo sprendimu pinigus ir jokio jam teistumo, jokių sankcijų, jokių apribojimų likti valstybės tarnyboje ir politikoje, o ir reputacija visumoje lieka nesudarkyta.

Kai kurie čekučių epopėjos veikėjai skubiai grąžino dešimtis tūkstančių eurų į biudžetą. Moralės požiūriu, veiksmas pagirtinas, tik teisės požiūriu jis niekinis, nes jokių teisinių pasekmių nesukuria, kaltės nenuima, nuo teisinės atsakomybės neatleidžia. Vairuotojas girtuoklis irgi norėtų per savaitgalį išsiblaivyti ir pareikšti policijai: žiūrėkite, aš tą pačią atkarpą pirmadienį pravažiuoju blaivas kaip angeliukas, nebauskite, neatimkite teisų...

Jei Lietuvos Temidė netrukus pagimdys dar 300–400 baudžiamųjų nuosprendžių, mes – piliečiai – M. Sinkevičiaus neužjausime. Sakysime, korupcijos purvyne išsivoliojusi Lietuva tiesiog stojasi ant kojų. Principingoji prokuratūra, teismai labai aukštai iškėlė moralinių ir teisinių antikorupcijos reikalavimų valdininkams kartelę. Net keliems dešimtmečiams paskiepijo Lietuvos valdininkiją nuo smulkiosios korupcijos užkrato. Per Naujuosius metus nuoširdžiai pakelsime šampano taurę už mūsų šalies teisėsaugos lyderius, už juos kuruojantį Prezidentą. O jeigu paaiškės, jog visų lygybės prieš įstatymą nėra? Juk čia testas, kuomet valstybės, jos elito elgesys vertinamas ne pagal pliurpalus ir viešųjų ryšių dūmus, bet pagal faktinę elgseną.

Tada žinosime, kad valdantieji mūsų išlaikomą represinį valstybės aparatą naudoja egoistinės partinės politikos, o galbūt ir savo pačių padarytų sunkių nusikaltimų dangstymo tikslais. Žinosime, kad Lietuvoje vykdomi užsakyti politiniai procesai. Juos pasitelkiant iš politikos lauko šalinami konkurentai. Kuo perspektyvesnis ir stipresnis konkurentas, tuo spartesnis teisinis persekiojimas, tuo daugiau neadekvačių teisinių sankcijų, tuo daugiau viešųjų ryšių fejerverkų masėms. Žinosime, kad Lietuvoje susiformavo latentinė gelminė valstybė, tiksliau pasakius, onkologinis darinys dar jaunos valstybės kūne. Žinosime, kad dalis kriminalizuotos aukštosios ponybės šioje „valstybėje“ sutelktai veikia gaujoje, kurioje galbūt dalyvauja bent dalis šalies teisėsaugos lyderių, dalis žiniasklaidos atstovų ir dvarui patarnaujančių apžvalgininkų-politologų. Formuojasi kažkas panašaus, kas 2004–2013 m. susiformavo Putino-Medvedevo Rusijoje: „saviems viskas – svetimiems – įstatymas“ (rus. своим все – чужим – закон).

Fizikoje yra daug matų, kurie kyla iš įžymių mokslininkų vardų. Antai, varža matuojama omais, radiacija – rentgenais. Korupciją Lietuvoje nuo šiol reikia matuoti Jaroslavo Narkevičiaus kotletais arba tiesiog „jaroslavais“. Kažkas iš pilietininkų pasidomėjo, kad vienas J. Narkevičiaus suvalgytas kotletas anuomet paprastai kainavo apie 5 eurus 80 centų. Tokiu atveju, M. Sinkevičiaus kelių tūkstančių dydžio korupcija, tikra ar tariama, sudarytų tik 300–500 santykinių „jaroslavų“. Vaizdžiai tariant, tiek kotletų dar tilptų į lagaminą, kurį pasiimame į kelionę lėktuvu. Skaičiuokime toliau: ministrės Monikos vyro įmonėlei-ubagėlei nežinia kieno lėšomis pastatytas verslo pastatas kainuoja bent 5 milijonus eurų. Gal ir gerokai daugiau kainuoja – skaičių imu iš lubų, nes mano kompetencijos nekilnojamojo turto vystymo kainodaroje labai kuklios. Bet formaliai paskaičiuoti galima. Susidaro apie 862 tūkstančius „jaroslavo kotletų“. Logistikos specialistai Jums akimirksniu apskaičiuotų, ar toks kiekis sutelpa į vieną traukinio sąstatą, į vieną keltą maršrutu „Klaipėda–Kylis“...

Gali būti, jog aukštoji valdžia ir sprendimų priėmėjai ir toliau šalinsis nuo prievolės kovoti su korupcija, neišnarplios M. Navickienės istorijos, jos VISO konteksto. Tada, manyčiau, rasis opozicijos politikų, aktyvių piliečių, kurie perims iniciatyvą į savo rankas. Nurimkite, niekas „raudonųjų brigadų“ XXI a. Lietuvoje nesteigs. Anksčiau užguita sovietinė liaudis rašydavo skundus į Maskvą. Dabar yra galimybė kreiptis į Vakarus. Tarkime, į Jungtinių Tautų konvencijos prieš korupciją priežiūros komitetą. Per M. Navickienės ministeriją, per LR Vyriausybę eina milžiniškos ES fondų lėšos. Tikėtinai dangstomos stambaus masto politinės korupcijos akivaizdoje, kurios židinys galimai yra Vyriausybėje, atsiranda pretekstas kreiptis ir į Europos Komisiją, į Europos audito rūmus, į Kovos su sukčiavimu tarnybą (angl. European Anti- Fraud Office – OLAF).

Mūsų taip mylimai valdžiai, visai sveikajai valstybės ir jo elito daliai, jei tokia dar liko, privalu skubiai pradėti valytis būtent dabar. Nederėtų tempti gumos, kol apsivalymą inicijuos šių metų rudenį persiformatavęs LR Seimas. Jis bus nusikamavęs, įsižeidęs dėl ketverius metus trukusio opozicijos nugalinimo, bus kupinas prisijungusių naujų jėgų ir veikėjų, bus ištroškęs aktyvios veiklos, įrodinės: žiūrėkite, mes juk ne tokie, mes viską dabar ištaisysime... O už valdžios rūmų lango minia lauks simbolinės aukos ir simbolinio kraujo. Reikės paprasto paaiškinimo, kas kaltas, kad šalyje dėjosi tokie dalykai, o mums taip nesisekė. Dalies teisėsaugos, specialiųjų tarnybų ir žiniasklaidos lyderių norisi kai ko paklausti. Ponai, ar tikrai teisingoje barikadų pusėje šiandien stovite, ar nejaučiate užgriūsiančių politinių pokyčių? Ar nematote kartais užsimerkę tolumoje simbolinio ešafoto? Ar tikrai nieko nematote ir nieko nenujaučiate? Dėl žiniasklaidos prostitucijos daugiau ar mažiau viskas aišku. Pradžioje įsisavino honorarus, kad Rolandas Paksas patektų į valdžią. Po to uoliai įsisavino naują porciją honorarų, kad R. Paksas būtų patrauktas iš valdžios. Užburtas ratas, kurio sūkiai per 20 metų taip ir nepasikeitė. Ypač nesuprantu dvaro politologų, nors jų profesija man – sociologui – yra gimininga. Už ką jiems M. Navickienės skandalo akivaizdoje šitaip aistringai gultis ant bėgių? Juk ne jie yra didžiosios naudos gavėjai. Ar nebus už pusmečio gėda?"