Mes, lietuviai, dažniausiai vėluojame perimti pasaulio madas

 

 “XV a. Lietuva įsivedė baudžiavą. Būtent tada, kai Vakarų Europoje ši sistema jau nyko. XVIII a. pabaigoje Lietuvoje galutinai įtvirtinta valstybinė religija. Kai Vakaruose jau klestėjo laisvamanybė. Šiandien Lietuvoje įvedinėjama vokizmo (iš angl. woke – liet. pabudęs – „Delfi“) (leftizmo) ideologija, Vakaruose jau slenkanti į užmarštį.

Anot istoriko Alfredo Bumblausko, Lietuvoje iš visų europietiškų procesų nevėlavo tik Reformacija. Katalikybę priėmėme tada, kai Vakaruose jau buvo praūžę valdensų ir lolardų sąjūdžiai, brendo husitų sąjūdis. Renesansas į Lietuvą atėjo po gero šimtmečio nuo savo pradžios Italijoje. Tautų Pavasaris Lietuvą pasiekė XIX a. antroje pusėje, po pusšimčio metų net palyginti su Vidurio Europos kraštais.

Mąstytojas Vilhelmas Storosta-Vydūnas apgailestavo, kad lietuviai tapo svetimųjų beždžionėmis. Nuolat mėgdžiojant kitas kultūras visada vėluojama. Bet net ir vėlavimui turėtų galioti sveiko proto ribos. Renesansas, Reformacija ir Tautų Pavasaris nešė laisvės vėjus. Baudžiava ir klerikalizmas nešė vergiją.

Šiuolaikinis vokizmas žada laisvę, o neša priespaudą. Perfrazuojant George’ą Orwellą, išskiriami laisvi ir laisvesni. Skelbiama laisvė eksperimentuoti su lytinėmis ir tautinėmis tapatybėmis, bet varžoma laisvė laikytis prigimtinės lyties ar tautybės. Vien pasakymas, kad lietuviu reikia gimti, kaip ir vyru ar moterimi, jau gali užtraukti sankcijas. Ir tai – tuo metu, kai Vakarai, atsikandę vokizmo, jo atsisako.

Donaldo Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose nėra vienintelis pavyzdys. Genderistinės politikos, skatinančios eksperimentuoti lytiškumu, atsisako ir Jungtinės Karalystės leiboristai. Leiboristai, Karlai. Kairieji. Danijos socialdemokratai prabilo apie gerovę danams. Švedijoje į valdžią po ilgos pertraukos grįžo dešinieji. Vokietijoje krikdemai atsisako kairuoliškos politikos ir grįžta į dešinę. Vienur keičiasi patys kairieji, kitur, kur jiems per sunku keistis, juos pačius valdžioje keičia dešinieji.

Konservatizmas ir nacionalizmas grįžta į daugelio Vakarų šalių politinę darbotvarkę. Lietuvoje – gūdi inercija. Mes tik dabar vejamės Vakarus, kurių jau nėra. Vejamės išeinantį pasaulį. Universitetuose, žiniasklaidoje, politikoje vis stiprėja kairiųjų radikalų diktatas. Neparankūs profesoriai, žurnalistai, politikai pasmerkiami ostrakizmui, stumiant juos į visuomenės paraštes. Neatmestina, kad paskutinis intelektualas Lietuvoje bus nubaustas už kritiką vokizmui kaip tik tada, kai Amerikoje mirs paskutinis vokistas.

Vis dėlto Lietuva ne visais atvejais žengdavo iš paskos kitoms kultūroms. Tarkime, religinė tolerancija Lietuvoje – o ir visoje Abiejų Tautų Respublikoje – XVI–XVII a. klestėjo be jokio europinio precedento. Tai išplaukė iš grynai vietinės tradicijos. Lietuviai net sugebėjo – kad ir iš dalies – šią nuostatą perduoti vyresniesiems jungtinės valstybės broliams lenkams. XX a. atsikūrusi Lietuva pirmavo moterų teisėmis. Liberalų ir kairiųjų diktatoriumi laikomas Antanas Smetona garsėjo pagarba religiniams disidentams.

Konservatyvus mąstytojas Leo Straussas, priešingai daugeliui kolegų konservatorių, siūlė atsisakyti skirties tarp naujo ir seno, o labiau orientuotis į skirtį tarp teisingo ir klaidingo. Užuot vaikiusis pasaulio madų – ir paradoksaliai bėgant iš paskos nueinančioms madoms, – žiūrėti, kokie politiniai ir kultūriniai principai labiau padeda sukurti darnią ir klestinčią visuomenę.

Daugelis lietuvių šiandien, susidūrę su klausimu, ką daryti, kelia klausimą, kas jau yra tai padarę. Tai – savęs pasmerkimas amžinai bėgti iš paskos kitiems. Bijoma būti pirmiesiems, nes ką gi apie mus pagalvos. O pagalvos, kad esame amžini provincialai, nes į Vakarus žiūrime kaip į normas nustatančią metropoliją. Ir ne į šiandienos Vakarus, o į tuos, kurių jau nėra. Norime būti amžinais atsilikėliais? Mums tai puikiai sekasi.

Yra du būdai lyginti save. Vienas būdas – lygintis su kitais. Kitas būdas – lyginti save šiandien su savimi vakar. Kiekviena tauta gali turėti savo raidos kelią. Tik ne kiekviena tai renkasi. Lietuva daugeliu atvejų – su retomis teigiamomis išimtimis – vejasi svetimą pasaulį nuo XIII a. Vis atsilikdama ir vis pralaimėdama. Vargu, ar yra kitas būdas to išvengti, kaip tik atsisakymas mėgdžioti kitus ir žengimas savo keliu. Žengdami juo darysime klaidų, bet tai bus mūsų klaidos. O pergalės bus mūsų pergalės.

Tai nėra trampiškas izoliacionizmas. Galima, verta, o kartais ir būtina perimti gerus pavyzdžius iš svetur. Savo laiku perėmėme mūrinę statybą, sudariusią sąlygas tvirtesniems pastatams. Pagrįstai didžiuojamės savo gotikos šedevrais, šį stilių perėmę iš viduramžių Europos. Renesanso, Apšvietos, Tautų Pavasario idėjos sudarė prielaidas pažangesniam požiūriui į žmogų, visuomenę, valstybę. O štai periminėti papročius, kurie veda į žlugimą, kvaila. Bet dar kvailiau vaikytis papročių, kurie tampa praeitimi jų pačių tėvynėse.

Vakarų civilizacija, mūsuose laikoma etalonu, daug ką perėmė iš kitų civilizacijų. Pradedant paraku kaip veiksmingesne karo priemone, popieriumi kaip medžiaga masiniams spaudos ir idėjų tiražams, baigiant dešimtaine skaičių sistema ir krikščionybe, kuri gimė Levante. Patinka tai kam ar ne, Jėzus – ne arijas.

Ar šiandien yra idėjų, kurias verta perimti iš Vakarų? Be abejo, taip. Visų pirma – didesnė pagarba gamtai ir kitoms gyvybės formoms. Tiesą sakant, tai glūdi mūsų pačių kultūroje nuo pagonybės laikų, tik be reikalo užmiršta, orientuojantis į praeitos dienos Vakarus – į jų pramoninę, vartotojišką vertybių sistemą. Taip pat verta perimti pagarbą abiem prigimtinėms lytims. Ji atsispindėjo mūsų Statutuose, o dabar mūsuose moteris kai kuriose darbovietėse gauna mažiau nei vyras už tą patį darbą. Tai – skandalas ir to reikia atsisakyti.

Iš šiandienos Vakarų verta perimti atgimstantį konservatizmą ir nacionalizmą. Ne todėl, kad tai atgimsta Vakaruose, o todėl, kad šios idėjų sistemos adekvačiau vertina žmogų, visuomenę ir valstybę nei vakarykštė kairė. Jei tos idėjos ateitų iš Azijos, Lotynų Amerikos ar Afrikos, jos būtų lygiai tiek pat vertos pagarbos. Be kita ko, į laimingą pilietį (o ne tik į siaurą verslo klasę) besiorientuojantis Butanas ar ikisantuokinę skaistybę ir santuokinę ištikimybę valstybės politika pavertusi Uganda taip pat nėra blogi pavyzdžiai.

Geopolitiškai esame ir turime likti Vakaruose. Tai – mūsų strateginis interesas. Geokultūra – kas kita. Nėra jokio tikslo orientuotis į vieną ar kitą šalį, vieną ar kitą istorijos tarpsnį be sveikos kritikos dozės. Apaštalas Paulius taikliai suformulavo: viską ištirkite ir to, kas gera, laikykitės. Puiki programa Lietuvai.”