„Užsmaugimo taškai
Edvardas Fishmanas
Portfelis, 560 puslapių, 40 dolerių
'Jūs, amerikonai. Kas jūs tokie, kad pasakytumėte mums, visam pasauliui, kad neprekiausime su iraniečiais?" Taip susprogdino britų bankininkas, kai buvo įspėtas, kad JAV taikys sankcijas tarptautiniams bankams, vykdantiems verslą su Iranu. Kaip paaiškėjo, amerikiečiai padarė būtent tai – smogė iššaukiančio bankininko institucijai, be kita ko, šimtais milijonų dolerių baudomis.
Knygoje „Chokepoints: American Power in the Age of Economic Warfare“ Edwardas Fishmanas paaiškina, kodėl šis bankininkas taip smarkiai neįvertino Amerikos finansinės galios. Gudriai parašytas „Chokepoints“ yra įtikinamas ir dramatiškas pasakojimas apie naują geopolitikos formą – tą, kurioje JAV sutelkia savo ekonominę ir finansinę pirmenybę geopolitiniams tikslams, ypač susirėmimuose su Kinija, Iranu ir Rusija. Tai istorija apie pasaulio ekonomiką, kuri nuo pasitikinčios globalizacijos perėjo prie didėjančio susiskaidymo ir kurioje ekonominis karas tapo „pagrindiniu mūsų pasaulio bruožu“.
P. Fishmanas, užėmęs pareigas valstybės, gynybos ir iždo departamentuose, o dabar dėstantis Kolumbijos universiteto Tarptautinių ir viešųjų reikalų mokykloje, parašė įtraukiantį šiuolaikinės istorijos pasakojimą. Jis suteikia pagrindą suprasti būsimus mūšius, taip pat didėjančius iššūkius ir rizikas, su kuriomis susiduria, pasaulinėje ekonomikoje veikiančios, įmonės.
Žinoma, ekonominiame kare nėra nieko naujo. Atėnai V amžiuje prieš Kristų dislokavo savo galingą laivyną, kad įvestų prekybos embargą Megaros miestui-valstybei. Blokada pavyko, bet taip pat Atėnams blogai atsiliepė ir paskatino karą su Sparta, kuris sugriaus Atėnų aukso amžių.
Po Pirmojo pasaulinio karo įkūrus Tautų sąjungą, Woodrowas Wilsonas pranašavo, kad organizacijos gebėjimas taikyti ekonomines sankcijas agresoriams bus „kažkas nuostabesnio už karą“. Kaip paaiškėjo, sankcijos netrukdė Japonijai užkariauti Mandžiūriją 1931 m., Musolinio puolimui prieš Etiopiją 1935 m., nei kovoms, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui.
P. Fishmanas teigia, kad „šiandieninius ekonominius karus paverčia naujais dėl labai tarpusavyje priklausomos pasaulio ekonomikos“. Jis rašo: "Didžiosios galios kažkada iškilo ir išliko, kontroliuodamos tokius geografinius taškus, kaip Bosforo sąsiauris.
Amerikos galia globalizuotoje ekonomikoje remiasi kitokiais taškais." Svarbiausias iš jų yra dolerio pirmenybė – pasaulinėje prekyboje, investicijose ir finansiniuose sandoriuose – ir pagrindinių JAV bankų vaidmuo pasaulio ekonomikoje.
Didžioji pasaulio tarpvalstybinės prekybos dalis, nesvarbu, ar jos kaina iš pradžių buvo rupijomis, rialais ar pesais, yra atsiskaitoma doleriais, daugiausia, keliaujančiais per JAV finansų sistemą.
„JAV doleris dalyvauja beveik 90 procentų užsienio valiutos keitimo sandorių“, – pažymi J. Fishmanas.
Jis cituoja dar vieną kritinį tašką: „Intelektinė nuosavybė ir techninės žinios, kuriomis grindžiama daugybė esminių technologijų, ypač pažangių kompiuterių lustų, kurie yra skaitmeninės ekonomikos pagrindas“.
Vadovaudamos šiems esminiams taškams, JAV turi savo galingą „ekonominių ginklų arsenalą“ – sankcijas, eksporto kontrolę ir investicijų apribojimus.
Ponas Fishmanas šio naujo amžiaus kilmę sieja su rugsėjo 11-osios padariniais ir George'o W. Busho administracijos siekiu sumažinti teroristų finansavimą. Tačiau tikrasis katalizatorius, teigia autorius, buvo Iranas. Siekdamas sustabdyti Teherano žygį į branduolinę bombą, Kongresas priėmė daugybę įstatymų, leidžiančių Iždo departamentui taikyti sankcijas: bet kuriai finansų įstaigai, kuri užsiima verslu su Iranu, iškilo pavojus, kad ji negalės gauti JAV dolerio, negalės dalyvauti JAV finansų sistemoje ir bus baudžiama didžiulėmis baudomis. Mūšyje su mulomis iždas iš tradiciškai pagalbinio vaidmens buvo pakeistas į centrinį.
Vėliau, valdant Obamos administracijai, sankcijų grėsmė ir didžiulių baudų šmėkla įtikino bankus ir bendroves visame pasaulyje nutraukti arba sutraukti ekonominius ryšius su Iranu. Irano naftos pirkimas smarkiai sumažėjo. Irano ekonomika žlugo ir galiausiai privertė Teheraną eiti prie derybų stalo. Branduolinis susitarimas būtų pasiektas 2015 m., tačiau pirmoji Trumpo administracija atšauks JAV, kaip pasirašiusią šalį, 2018 m.
Ekonominiame kare Rusija pasirodė esąs grėsmingesnis priešas. 2014 metais Rusijai vėl susijungus su Krymu, JAV kartu su sąjungininkais nutraukė Rusijos prieigą prie kreditų rinkų ir naftos bei dujų technologijų; jie taip pat uždraudė keliauti ir įšaldė V. Putinui artimų rusų turtą. Rusijos ekonomika atsidūrė aklavietėje. Po aštuonerių metų, kai Rusijos kariai susibūrė prie sienos su Ukraina, Bideno aministracija perspėjo apie „griežčiausias, kada nors įvestas, sankcijas“. Ekonominių JAV sankcijų pasekmių nepakako V. Putinui atkalbėti.
Kaip aiškina D. Fishmanas, prie Rusijos atsparumo prisidėjo trys veiksniai. Pirma, Rusijai susidūrus su pasipriešinimu savo veiksmams, Kremlius perėjo prie karo laikų ekonomikos, kuri ir toliau kūrė ekonomikos augimą, nors ir iškreiptą, pirmenybę teikdama karinei gamybai civilinio sektoriaus sąskaita. Siaučianti infliacija privertė Rusijos centrinį banką nustatyti didesnes, nei 20 proc., palūkanų normas. Antra, Vakarų sankcijų akivaizdoje Rusija kreipėsi į Kiniją, kad užpildytų pažeidimą. Kaip rašo M. Fishmanas, „Kinijos ir Rusijos prekyba suklestėjo“, Kinijai tiekiant viską nuo technologijų ir civilinių prekių iki neperšaunamų liemenių. Rusija dabar yra ekonomiškai priklausoma nuo Kinijos.
Trečias veiksnys buvo JAV sankcijų pobūdis. Nors jos buvo nukreiptos ir į finansus, ir į technologijas, jos nesužlugdė Rusijos didžiausio jos pažeidžiamumo – naftos eksporto. Pajamos iš naftos ir dujų sudaro net 40% viso Rusijos biudžeto, o naftos eksporto nutraukimas būtų pasmaugęs Rusijos ekonomiką.
Tačiau čia iškilo dilema: Rusija į pasaulinę rinką eksportavo penkis kartus daugiau naftos, nei Iranas.
Bideno administracija baiminosi, kad dėl embargo naftos kainos taip pat pakiltų kartu su benzino kaina. Tai būtų buvę blogai pasaulio ekonomikai ir blogai JAV politikai.
Sprendimas buvo kainų viršutinė riba, kuria buvo siekiama nustatyti maksimalią 60 dolerių už barelį Rusijos naftos kainą, kurią įgyvendino tarptautinės sankcijos ir tai, kad pasaulinė naftos prekyba yra panardinta į doleriais pagrįstą laivybos, draudimo ir jūrų paslaugų tinklą. Tačiau 10 mėnesių, kurių prireikė JAV ir jų sąjungininkėms, kad nustatytų kainų viršutinę ribą, Maskvai užteko laiko suburti šimtų naudotų tanklaivių flotilę ir šešėlinių prekiautojų tinklą, veikiantį ne doleriais pagrįstoje sistemoje. Taigi Rusija sugebėjo sukurti lygiagrečią prekybos sistemą ir parduoti naftą virš 60 dolerių, ypač Kinijai ir Indijai.
Šiandien svarbiausias ekonominio karo mūšis vyksta tarp Kinijos ir JAV. Iš Amerikos pusės jis atspindi, pasak J. Fishman, ryžtingą mąstymo pokytį. JAV nebetiki, kad ekonominių santykių su Kinija plėtra sukurs bendrus interesus ir tarptautinį stabilumą. Vietoj to, dabar Amerikoje vyrauja nuomonė, kad Kinija „ dešimtmečius vykdo ekonominį puolimą prieš Jungtines Valstijas“, vagia technologijas ir intelektinę nuosavybę, rengia kibernetines atakas, siekia „užgrobti skaitmeninės ekonomikos aukštumas“ ir sparčiai kuria kariuomenę, kuri stumtų JAV atgal per Ramųjį vandenyną.
Taigi, kai JAV žvalgyba perspėjo, kad Kinijos telekomunikacijų bendrovė „Huawei“ diegė pažangias ryšių sistemas visame pasaulyje su paslėptu pavojumi – „užpakalinėmis durimis“, leidžiančiomis Pekinui savo nuožiūra atsisiųsti konfidencialius duomenis, pirmoji Trumpo administracija įtikino JAV ir jos sąjungininkių įmones atsisakyti Huawei. Po to buvo taikomos sankcijos, neleidžiančios „Huawei“ pasiekti pažangių amerikietiškų kompiuterių lustų. Valdant Bideno administracijai, šis požiūris peraugo į politiką, pagal kurią tokių lustų negalima gauti visoms Kinijos įmonėms.
Bideno administracijos nurodytas tikslas buvo užtikrinti, kad JAV išlaikytų „kuo didesnį pranašumą“ svarbiausių technologijų srityje, apribodamos Kinijos galimybes panaudoti dirbtinį intelektą ir taip trukdyti sparčiai didinti kariuomenę. JAV kampaniją remia siekis nukreipti tiekimo grandines ir investicijas iš Kinijos. Nepaisant daugelio kitų skirtumų su pirmąja Trumpo administracija, Bideno administracija ne tik išlaikė savo pozicijos Kinijos atžvilgiu tęstinumą su savo pirmtaku, bet ir dar labiau sugriežtino kliūtis.
Pekinas šias pastangas smerkia, kaip kampaniją „suvaldyti Kiniją“ ir stumia atgal. Kai kurie teigia, kad JAV technologijų sektoriaus gyvybingumas užtikrins, kad bus išlaikytas penkerių metų atotrūkis tarp JAV ir Kinijos technologijų.
Kiti teigia, kad Kinija įdeda didžiulius išteklius, kad sumažintų atotrūkį ir ugdytų savo pajėgumus. Kai kuriais skaičiavimais, Kinija per metus suteikia daugiau, nei 10 kartų daugiau, inžinerijos laipsnių, nei JAV. Praėjusį mėnesį pasitikėjimą JAV lyderystės patvarumu staiga sukrėtė Kinijos bendrovė „DeepSeek“ išleidusi pažangų dirbtinio intelekto modelį.
Riziką didina Pekino siekis įsisavinti Taivaną, kuriame pagaminama 90 % pažangių pasaulio kompiuterių lustų.
Kinija ruošiasi naujiems ekonominio karo etapams kitais būdais – pavyzdžiui, neleidžia Amerikos įmonėms patekti į Kinijos rinkas ir uždraudžia į JAV eksportuoti retųjų žemių medžiagas, kurios naudojamos visur – nuo puslaidininkių iki baterijų ir ginklų sistemų. Siekdamas pateisinti savo draudimą, Pekinas dabar naudoja terminą, pasiskolintą iš JAV sulaiko retųjų žemių medžiagas dėl „dvejopo naudojimo“ – tiek kariuomenės, tiek civilių.
P. Fishmanas pripažįsta, kad, šalims siekiant sumažinti akivaizdžius pažeidžiamumus, stabdymo taškai gali palaipsniui prarasti savo galią. Rusija ir Kinija bando laikytis rublio ir juanio savo šalių klestinčioje dvišalėje prekyboje. Pasaulinis kriptovaliutų įsisavinimas gali dar labiau sumažinti dolerio pranašumą.
„Chokepoints“ ponas Fishmanas išsamiai išanalizavo, kas kol kas tebėra šio pirmumo galia. Keista, tačiau autorius nenagrinėja daugybės ekonominio karo pamokų, išmoktų Šaltojo karo metu, kai JAV ir jos sąjungininkės siekė kontroliuoti eksportą į sovietinį bloką. Jis taip pat nesugeba apibrėžti „neoliberalios dogmos“, nors retkarčiais prisijungia prie dabartinės mados iš jos tyčiotis – tarsi mažas deficitas, žema infliacija, per didelio reguliavimo vengimas ir pasaulinės ekonomikos augimo nauda – visa tai turi būti neįvertinta. Kalbant apie Iraną, jis aplenkia kitą galingą veiksnį, atvedusį šalį prie derybų stalo – JAV skalūnų revoliuciją. Kai Teherane užsidarė ekonominiai taškai, JAV naftos telkiniuose atsidarė fiziniai vožtuvai. Naftos gavyba, muloms netikint, išaugo, daugiau nei kompensuodama Irano naftą, kuri buvo uždaryta iš rinkos, o tai dar labiau pablogino sunkią Irano ekonominę padėtį.
„Chokepoints“ pasirodo tą akimirką, kai artėja naujas ekonominio karo posūkis: D. Trumpo polinkis į tarifus, žymintis grįžimą nuo ilgalaikės prekybos liberalizavimo tendencijos, prasidėjusios nuo pasibjaurėjimo prieš prekybos karus 1930-aisiais. Antroji D. Trumpo administracija nedvejodama įveda muitus tiek sąjungininkams, tiek priešininkams, nesvarbu, ar siekdama kompensuoti prekybos deficitą, ar siekdama kitų politikos tikslų. Tuo pat metu Maskva derybose dėl įvykių Ukrainoje jau aiškiai parodo, kad visų sankcijų panaikinimas yra pagrindinis tikslas.
Apskritai dabartinė padėtis leidžia „Chokepoints“ padėti laiku suprasti pasaulio ekonomikos susiskaldymą ir su tuo kylančią įtampą. Mes jau esame ekonominio karo amžiuje; klausimas, ar galime išvengti eskalavimo eros.
---
Yerginas, S&P Global vicepirmininkas, yra „The Prize“, „The Quest“ ir „The New Map“ autorius.“ [1]
1. REVIEW --- Books: The New Economic Warfare --- Want to exert geopolitical influence without mobilizing troops? It helps to have the currency everyone needs. Yergin, Daniel. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 22 Feb 2025: C7.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą