Kaip pamaitinti pasaulį

 „Kaip pamaitinti pasaulį

 

 Vaclavas Smilas

 

 Vikingas, 272 puslapiai, 30 dolerių

 

 Kai Robertas F. Kennedy Jr. buvo paskirtas sveikatos ir žmogiškųjų paslaugų sekretoriumi, JAV maisto sistema bus intensyviai tikrinama abiejų partijų politikos formuotojų.

 

 Amerikiečius šiandien slegia didelis nutukimo lygis ir jo sukeliamos lėtinės ligos.

 

 Tuo pačiu metu atsirado naujų stebuklingų vaistų, kurie padėjo milijonams amerikiečių mesti svorį.

 

 Į diskusiją įsitraukia Vaclavas Smilas, knygos „Kaip pamaitinti pasaulį“, kurioje pateikiama plati pasaulinės maisto sistemos perspektyva – istorija, mityba, ekonomika, agronomija ir daug kitų dalykų, autorius. Iš knygos pavadinimo galima teigti, kad ponas Smilas yra paskutinis iš ilgų eilių mąstytojų, siekiančių iki Thomaso Malthuso 1798 m., prognozuojančių, kad pasaulis yra ant maisto trūkumo slenksčio. Vietoj to jis cituoja daugybę įrodymų, rodančių, kad badas nėra neišvengiamas. Jis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad po kelerių metų Malthusas tapo mažiau pesimistiškas, ir įžūliai pastebi, kad „Maltusas vis dėlto nebuvo „maltusiškas“.

 

 P. Smil, Manitobos universiteto profesorius emeritas, apie maistą rašo penkis dešimtmečius. Jis taip pat yra parengęs daugiau, nei 40, knygų energetikos, aplinkos ir demografijos temomis.

 

Jis apibūdina „Kaip pamaitinti pasaulį“ kaip „koncentruotą, stipriai kiekybinį pasaulinės maisto sistemos pagrindų įvertinimą“ ir pradeda įsivaizduodamas, kaip žmonės veiktų pasaulyje be žemės ūkio.

 

 Pagal vieną scenarijų žmonės laikytųsi šimpanzių kasdienybės, kurios praleidžia brangų laiką ir energiją, ieškodamos įvairių maisto produktų, daugiausia dėmesio skiriant vaisiams. Jei žmonėms tektų tai daryti, sako J. Smil, pasekmės būtų siaubingos: „Sunku įsivaizduoti, kaip egzistencija, kurios centre yra figų skynimas, galiausiai paskatintų rašymą, Partenoną ir antibiotikus“.

 

 Ūkininkavimas prieš maždaug 12 000 metų, rašo J. Smil, sukūrė stabilesnį maisto tiekimą, o tai savo ruožtu sumažino poreikį kasdien ieškoti maisto ir leido žmonėms susiburti į vietoves, kurios ilgainiui tapo miestais. „Šiandieninė pasaulinė civilizacija, – sako jis, – neabejotinai remiasi į valgomus grūdus. Jų auginimas buvo – ir tebėra – vienintelis mūsų pasirinkimas.”

 

 Perkeldamas į šiandieną, J. Smil pateikia blaivią pasaulinės maisto sistemos analizę ir siūlo „laipsniškus pokyčius“, kurie, jo nuomone, gali padėti įveikti ateities iššūkius. Jis teigia, kad didžiojoje pasaulio dalyje problema yra ne per mažai maisto, o per daug, o tai lemia didelį maisto švaistymą.

 

 P. Smil siūlo, kad restoranai sumažintų porcijų dydžius, kurie JAV per dešimtmečius smarkiai išaugo, iš dalies dėl to, kad su didesnėmis porcijomis susijęs nedidelis ribinių sąnaudų padidėjimas. Jis taip pat rekomenduoja sumažinti gaminamo maisto kiekį, kuris daugelyje šalių gerokai viršija tai, ko reikia jų populiacijoms išmaitinti, taip pat apriboti vartotojų pasirinkimą:

 

„Amerikietiškiems prekybos centrams tikrai nereikia pardavinėti 40 000–50 000 skirtingų maisto produktų“, – rašo jis.

 

 Kaip rodo šios idėjos, ponui Smilui, atrodo, nerūpi jo siūlomų sprendimų populiarumas ar įgyvendinamumas. Ir jis skeptiškai vertina tai, kad žmonės pakeis savo mitybos įpročius, ypač kai kalbama apie veganišką ar paleo dietą. Autorius tvirtina, kad nesikoncentruoja ties tokiomis naujovėmis, kurios, kaip mums dažnai sakoma, sukels revoliuciją maisto sistemoje, tačiau jis vis dėlto paaiškina, kodėl kai kurios iš jų yra ydingos, arba joms lemta žlugti.

 

 Jis išdarinėja ekologinį ūkininkavimą kaip „radikaliausią iš visų mažai tikėtinų sprendimų, kuriais siekiama užtikrinti pakankamai maisto iki amžiaus vidurio“. Pagal ekologinio ūkininkavimo standartus sintetinės trąšos neleidžiamos. Tačiau jų uždraudimas, pastebi J. Smil, reikštų, kad negalėsite išmaitinti 40% žmonijos. O ekologiškų augalų derlius paprastai būna 25 % mažesnis, nei įprastų, o tai reiškia, kad reikia dirbti daug daugiau žemės.

 

 Kitas dažnai cituojamas kaltinimas dabartinei maisto sistemai yra tai, kad ji prisideda prie klimato kaitos.

 

Ponas Smil dažniausiai vengia ryšio. Tačiau jis išreiškia priešingą nuomonę apie didėjančią anglies dioksido koncentraciją atmosferoje. Pasak jo, daugiau anglies dioksido buvo naudingas augalams ir „lėmė neginčijamą biosferos sužaliavimą“.

 

 Dalis „Kaip pamaitinti pasaulį“, parašytos atsargia ir, daug duomenų turinčia, proza, greičiausiai, dažnai neteks paprasto skaitytojo – pavyzdžiui, yra tankus skyrius, skirtas fotosintezės sudėtingumui.

 

 Taip pat yra didelių praleidimų, pavyzdžiui, bet kokios diskusijos apie, svorį mažinančius, vaistus, tokius, kaip Ozempic ar Wegovy, kuriuos dabar vartoja iki 12 % suaugusiųjų amerikiečių.

 

 Šių vaistų vartotojai valgo mažiau ir sveikiau, o tai gali apversti pasaulinę maisto sistemą.

 

 Būtų buvę šviesu išgirsti pono Smilio mintis šia tema.

 

 Autorius taip pat nutyli, kas yra aktualiausia pasaulio maisto tiekimo problema ir didelis, storas pono Kennedy taikinys: būdai, kaip maisto tiekimas prisidėjo prie didelio susirgimų, negalios ir mirties atvejų skaičiaus.

 

 Vienas išsamus tyrimas parodė, kad dieta lemia beveik 20% ankstyvo mirtingumo pasaulyje. Tikrai verta aptarti knygoje apie pasaulinę maisto sistemą.

 

 P. Smilis pareiškia: „Aš nesu pesimistas ar optimistas, aš esu mokslininkas“. Tačiau jis linkęs į optimizmą ir tiki, kad po 2050 m. pasaulio gyventojams maisto pakaks. O po to? Jis prognozuoja, kad mažėjančio gyventojų skaičiaus ir mokslo pažangos derinys leis patenkinti pasaulio maisto poreikius. Malthusas greičiausiai sutiktų.

 

 ---

 

 Ponas Reesas yra Geonomica įkūrėjas, Dartmouth's Tuck School of Business vyresnysis bendradarbis ir maisto ir sveikatos faktų redaktorius.“ [1]

 

Kiekvienas iš mūsų dabar kasdien statome Partenoną ir išrandame antibiotikus, turėdami 1 iš 5 šansų numirti nuo maisto, kurį suvalgome. Šimpanzės valgo natūralų maistą ir tokios problemos neturi. Koks mūsų pasiaukojimas civilizacijos labui. O tarakonai, kurie vieninteliai išgyvens mūsų civilizacijos pabaigą, turės labai žalią Žemę dėl mūsų sukeltų globalios kaitros ir anglies dvideginio gausybės ore. Gražu.

 

1.  Feast Or Famine. Rees, Matthew.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 10 Mar 2025: A15.