Bloga žinai Ukrainos Zelenskiui – realybėje Europos Sąjunga yra biurokratinis diskusijų klubas, į kurį niekas rimtai nežiūri

Nejaugi Europos Sąjungos rinkėjai neatkreips dėmesio į šių, apkvaitusių nuo militarizmo, Europos Sąjungos biurokratų pavojingas pasauliui kalbas ir pinigų švaistymą, superkant daugybę morališkai pasenusių ginklų iš viso pasaulio, vietoje to, kad rimtai užsiėmus Europos Sąjungos prarasto konkurencingumo ekonomikoje atstatymu?

"Vos tapęs prezidentu 2017 m., Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas teigė, kad pagrindinė realybė, su kuria Europa turi susitaikyti, yra „laipsniškas ir neišvengiamas Jungtinių Valstijų atsitraukimas“ iš žemyno, o tai savo ruožtu reikalauja, kad Europa išvystytų savo „savarankiškus gynybinius pajėgumus“.

E. Macronas ne pirmasis taip kalbėjo. 1962 m. jo pirmtakas prezidentas Charles’is de Gaulle’is trumpai ir drūtai įvardijo tuometinės bendrosios rinkos tikslą. „Kokia Europos prasmė? – klausė generolas. Ir atsakė: – Esmė ta, kad joje nedominuoja nei rusai, nei amerikiečiai.“ Ši mintis sulaukė ne tiek pritarimo, kiek šypsenų – esą prancūzai nori atkurti pasaulį, kuris egzistavo prieš Vaterlo mūšį ir kuriame Prancūzija buvo galingiausia šalis Europoje. Tie laikai seniai praėjo, jie nebus atkuriami, bet E. Macrono ir Ch. de Gaulle’io mintis, kad Europa turi būti nepriklausoma nuo kitų šalių, tapo itin aktuali, Donaldui Trumpui nusigręžus nuo Ukrainos, iš dalies – nuo Europos. Praeitą trečiadienį E. Macronas tvirtino, kad Europos ateitis neturi būti lemiama nei Vašingtone, nei Maskvoje. Šį kartą E. Macrono pastaba šypsenų nesukėlė.

D. Trumpui koketuojant su Vladimiru Putinu ir Vašingtonui nutraukus karinę ir žvalgybinę paramą Ukrainai, pradėta rimčiau galvoti apie strateginį Europos nepriklausomumą. Prieš kelias savaites numatomas Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas tvirtino, kad jis skirs pirmenybę sukurti nepriklausomiems Europos gynybiniams pajėgumams, nes nebegalima pasikliauti JAV. Taip lig šiol niekada nekalbėjo Vokietijos kancleriai. Praeitą trečiadienį jis sakė, kad „įvykiai Europoje ir pasaulyje vystosi sparčiau, nei tikėjomės vos prieš savaitę.“ Pasak jo, „dabar mūsų gynybai taip pat turi būti taikomas principas viskas, ko reikia“.

 Bet tebėra gaji viltis, kad JAV neatsisakys savo tradicinės draugiškos politikos Europos atžvilgiu, jei ne ateinančiais metais, tai po ketverių, kai D. Trumpas nebebus JAV prezidentu. Todėl nereikia sudeginti tiltų. Jei JAV nori, gal ir nesąmoningai, atstumti Europą, atsakingiausi galingiausių Europos Sąjungos (ES) šalių pareigūnai mėgina tenkinti D. Trumpo užgaidas ir jas kuo švelniau kritikuoti. Ir skuba pabrėžti išskirtinę gerų santykių su JAV svarbą. Antai Jungtinės Karalystės (JK) premjeras Keiras Starmeris aiškino, kad „turime atmesti bet kokį klaidingą pasirinkimą tarp mūsų sąjungininkų, tarp vienos ar kitos Atlanto vandenyno pusės <...> Tai ypatingi santykiai <...> noriu, kad jie stiprėtų.“ Ši nuostata didele dalimi grindžiama įsitikinimu, kad be JAV užnugario nebus įmanoma apsaugoti taikos palaikymo dalinių Ukrainoje, jei būtų susitarta dėl ugnies nutraukimo. Pasak K. Starmerio, vis dėlto iki šiol apie 20 atsitiktinių šalių pareiškė norą prisijungti prie „pasiryžusiųjų koalicijos“ ir padėti ginti Ukrainą taikos susitarimo atveju.

Kai kurie eiliniai politikai negailestingai smerkia D. Trumpą. Prancūzijos senatorius Claude`as Malhuret palygino jį su Romos imperatoriumi Neronu, aiškino, kad niekada JAV istorijoje prezidentas nekapituliavo savo priešui, nepalaikė agresoriaus prieš savo sąjungininkę. Skambūs ir drąsūs žodžiai, bet jie liks be poveikio. Dabartinė vyriausioji ES diplomatė Kaja Kallas irgi nevynioja reikalų į vatą. Tai laimi jai aplodismentų, bet mažina jos įtaką. JAV valstybės sekretorius Marco Rubio vienašališkai atšaukė susitikimą su ja po to, kai ji atvyko į JAV. Nežinau tikslių priežasčių, bet manau, kad prisidėjo įvairūs faktoriai: jos kovinga retorika, tai, kad Estija nėra reikšminga šalis ir kad ji atstovauja ES, taigi trumpininkų nuomone – biurokratams, o ne valstybei. Tariamai Stalinas niekinamai klausė, kiek divizijų turįs popiežius. To paties galima klausti apie ES. Nors ji, kaip ir popiežius, turi daug minkštosios galios, ši galia mažėja, vis didesniam vadinamojo trečiojo pasaulio šalių skaičiui nusigręžiant nuo Vakarų, juolab, kad didinant gynybos biudžetus, karpoma užsienio parama.

 Netrūksta gerų norų. Ketvirtadienį ES pritarė Europos perginklavimo planui, pagal kurį Europos gynybos išlaidos galėtų padidėti iki 800 mlrd. eurų, įskaitant 150 mlrd. eurų paskolų programą daugiau ginklų įsigyti. Numatoma paversti ES biudžeto taisykles lankstesnėmis, kad šalys galėtų daugiau investuoti, nepažeisdamos griežtų deficito taisyklių. Neatsilieka atskiros valstybės. Partijos, kurios tikisi suformuoti kitą Vokietijos vyriausybę, susitarė peržiūrėti skolinimosi taisykles ir sukurti 500 mlrd. eurų infrastruktūros fondą, siekdamos atnaujinti kariuomenę ir atgaivinti didžiausios Europos ekonomikos augimą.

Ne visada gražūs žodžiai ir kilnūs siekiai tampa tikrove. Ginklavimosi sunkumus iliustruoja prieš kelias savaites paskelbti Jungtinės Karalystės planai iki 2027 m. padidinti išlaidas gynybai nuo dabartinių 2,3 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) iki 2,5 proc., t. y. dviem dešimtosiomis procentinio punkto dalimis per trejus metus, iš dalies finansuojami sumažinus Jungtinės Karalystės pagalbos biudžetą nuo 0,5 proc. nuo BVP iki 0,3 proc. 2027-aisiais. Dabar gali būti paskelbta apie platesnio užmojo planus, tačiau negalima ignoruoti susilpnėjusios Didžiosios Britanijos ekonomikos būklės.

Kitų didžiųjų Europos šalių ūkio padėtis panašiai nedžiuginanti. Prancūzijos biudžeto deficitas yra didesnis negu šeši procentai nuo BVP, taigi dvigubai didesnis negu leidžia ES taisyklės. Pinigai neįkris į Prancūzijos iždą kaip mana iš dangaus. Mėginimai mažinti socialines išlaidas sukeltų audrą. Kilo masiniai protestai, kai buvo praneštas ketinimas pensinį amžių kelti nuo 62 metų iki 64. Naujasis premjeras Francois Bayrou pareiškė, kad nebus jokių naujų ar didesnių mokesčių, kurie galėtų pakenkti vidurinės klasės perkamajai galiai, ir kad svarbu apsaugoti Prancūzijos įmones nuo sparčiai didėjančių mokesčių. Vokietijos ir JK darbininkai bei gyventojai nėra tokie romūs, kaip lietuviai, jie nebijo išeiti į gatves. Skaičiuojama, kad 2024 m. nei Italija, nei Ispanija, nei Kanada neskyrė bent 1,5 proc. nuo BVP gynybai. Šių trijų valstybių išlaidos gynybai rodo, kad jos neskiria pirmenybės gynybai, nes jaučiasi saugios. Jos didins lėšas krašto apsaugai, bet vargu, ar jos pasieks dabar svarstomus tris procentus.

Jau laikas pergalvoti, kokia organizacija, kokie formatai yra tinkamiausi vadovauti Europos gynybai ir ją užtikrinti. Prezidentu tapus D. Trumpui, JAV yra nebe sprendimas, bet problema. Sukurta bendradarbiavimui ir taikai skatinti, ES taip pat nėra tinkamas instrumentas. Jos gremėzdiškos procedūros, vienbalsiškumo reikalavimas priimant svarbius sprendimus dažnai paverčia ją pokalbių salonu. JK, Norvegija ir galbūt Turkija atliks svarbų vaidmenį užtikrinant saugumą, tačiau jos nėra ES narės. Be to, Rusija ir šiuo metu JAV į ES žiūri kaip į biurokratiją, o ne valstybę, kuri vadovauja savo ginkluotosioms pajėgoms. Nepadeda ir tai, kad ES „vadovė“ U. von der Leyen buvo Vokietijos gynybos ministrė, kai šalies ginkluotosios pajėgos buvo visiškai nustekentos, jai trūksta patikimumo.”