Tarpukario Lietuva buvo nacionalistinis-fašistinis
projektas. Naivu tikėti, kad Smetona ir kiti režimo kūrėjai tapo fašistais tik
po antidemokratino perversmo. Jie tokie buvo visa laiką.
Apsukrūs veikėjai iš žemesnių
sluoksnių panaudojo nacionalistines-fašistines idėjas, kad užgrobti šalies
turtus.
Iš lenkų atėmė žemę ir išsidalino. Iš žydų atėmė jų verslus,
o Hitlerio valdymo metu tuos žydus beveik visai išnaikino, padedami vokiečių.
Įvedė Smetonos asmens kultą Hitlerio pavyzdžiu. Lietuvos pajamų liūto dalį
atidavė beviltiškai kariuomenei, nuskurdindami žmones. Todėl teko iš Lietuvos
bėgti basomis, brendant per sienos upelį. Smetona tapo nekenčiamas, žmonės
neleido jam normaliai palikti Tėvynę.
Šie argumentai paliečia esmines tarpukario problemas, tačiau
istorikai šį laikotarpį vertina per kelias skirtingas prizmes. Kaip ir viskas Lietuvoje: du istorikai, trys skirtingos prizmės.
Štai keletas faktų ir konteksto čia minimoms temoms:
Režimo prigimtis:
Nors Antano Smetonos valdymas po 1926 m. perversmo buvo autoritarinis, šiandieninėje
lietuviškoje istoriografijoje jis dažniau įvardijamas, kaip konservatyvusis
autoritarizmas, o ne grynas fašizmas. Lietuvos istorijos institutas pabrėžia,
kad Smetona priešinosi radikalioms nacių idėjoms (pvz., Klaipėdos krašto
konflikte) ir neturėjo masinės partijos-milicijos, būdingos Hitleriui ar
Mussoliniui, bet žydų atžvilgiu nebuvo skirtumo tarp Lietuvos ir Vokietijos
fašistų.
Tarpukaris
(1918–1940 m.): Lietuvos valstybė vykdė „ekonomikos lietuvinimo“ politiką
(skatindama lietuvių kooperatyvus ir verslumą). Ketvirtojo dešimtmečio
pabaigoje žydai valdė jau tik apie pusę visos šalies prekybos ir pramonės.
2. Holokaustas ir vokiečių okupacija (1941–1944 m.)
Masinis
naikinimas: Nacių Vokietijos okupacijos metais buvo išžudyta apie 95% Lietuvos
žydų (apie 190 000–195 000 žmonių). Tai buvo viena didžiausių tragedijų
Europoje pagal aukų procentą.
Vietinių
kolaboravimas: Žudynes organizavo nacių operatyvinės grupės (Einsatzgruppen),
tačiau jose aktyviai dalyvavo ir vietiniai talkininkai – lietuvių pagalbinė
policija bei kiti kolaborantai.
Visuomenės reakcija:
Nors dalis gyventojų dalyvavo nusikaltimuose, kiti smerkė žudynes arba rizikavo
gyvybe, gelbėdami žydus (Pasaulio tautų teisuoliai).
Daugiau informacijos apie šiuos tragiškus įvykius galite
rasti Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų
nusikaltimams Lietuvoje įvertinti puslapyje bei Lietuvos gyventojų genocido ir
rezistencijos tyrimo centro studijose.
Žemės reforma:
1922 m. reforma iš tiesų nusavino didžiąją dalį dvarininkų (dažnai lenkakalbių)
žemių, tačiau oficialus tikslas buvo aprūpinti žeme bežemius valstiečius ir
sukurti vidurinį sluoksnį, o ne tiesiog „išsidalinti turtą“ be
tautinio-politinio pagrindo. Plačiau apie tai rašo Lietuvos nacionalinis
muziejus.
Ekonomika ir
kariuomenė: Lietuva gynybai skyrė apie 25 proc. biudžeto, kas buvo milžiniška
našta. Visgi, Lietuvos banko istoriniai duomenys rodo, kad litas buvo viena
stabiliausių valiutų, o žemės ūkis fiksavo augimą iki pat okupacijos.
Pasitraukimas:
Smetonos bėgimas per upelį 1940 m. birželį daugeliui amžininkų ir vėlesnių
kartų tapo moralinio žlugimo simboliu. Dokumentus apie šį įvykį galite rasti
Lietuvos centriniame valstybės archyve. Šiandieninėje Lietuvos spaudoje šie
įvykiai aprašomi, kaip stebuklas, kaip tautos fenikso atsiradimas iš pelenų:
“Vasario 16 d. yra gera proga prisiminti, kiek toli nueita,
kiek pažangos pasiekta nuo nepriklausomybės paskelbimo. Pirmojo pasaulinio karo
išvakarėse neutralus stebėtojas su pagrindu būtų laikęs lietuvius vienu iš
labiausiai atsilikusių etnosų europinėje Rusijos imperijos dalyje.
Lietuvos elitas buvo sulenkėjęs, net dvasininkija nuosekliai
nepalaikė tautinių aspiracijų. Pagal 1897 gyventojų surašymą, Kauno gubernijoje
lietuviai sudarė 11,5% miestų gyventojų, Suvalkų – 9,2%. Be miestų kultūra
negali klestėti, kaime nestatysi operos rūmų, muziejų, universitetų, ten
neįkursi redakcijų. Kultūrinis skurdas buvo užprogramuotas.
Raštingumas buvo menkas, mokyklų Lietuvoje buvo labai mažai,
lietuvių moksleivių dar mažiau. Nebuvo prošvaisčių, jog padėtis greitai
pagerės. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, taigi 30 metų po „Aušros“
pasirodymo, lietuvių moksleivija buvo negausi, jos tautinis susipratimas
ribotas. 1913 m. iš Vilniaus šešių gimnazijų išėjo tik 8 lietuviai
abiturientai, iš Kauno mokyklų tik 9. Net labiausiai lietuviškose Marijampolės
ir Palangos gimnazijose lietuviai sudarė tik pusę moksleivių. Lietuvaičių
padėtis buvo dar liūdnesnė.
Liaudis nutautėjo, slavėjo, ypač rytuose. XIX a. viduryje
septintame aštuntame dešimtmetyje 35 proc. Vilniaus gubernijos gyventojų buvo
lietuviai, šimtmečio pabaigoje lietuvių procentas perpus sumažėjo. Pagal 1897
m. surašymą, lietuvių būta tik 17,57 proc. Nutautėjimas nesiliovė ir tęsėsi iki
pirmojo pasaulinio karo, 1909 m. buvo tik 12,9 proc. lietuvių. Lietuviai nyko
ne tik rytuose. Ir vidurio Lietuvoje kai kuriose apylinkėse augo lenkiškai
kalbančiųjų skaičius, plito mišrus lietuvių ir lenkų plotas.
Pamačius Rusijos ir Vokietijos kariuomenės galią, daugumai
lietuvių sava nepriklausoma valstybė atrodė kaip neįmanomas siekis. Tik nebuvo
aišku, ar juos valdys rusai ar vokiečiai. Šios abejonės dėl Lietuvos likimo
veikė savanorių šaukimą po Vasario 16-osios. Lietuvos jaunimas 1919 m.
nevienodai stojo savanoriais į
Lietuvos kariuomenę. Užnemunėje ir Alytuje savanorių
nepritrūko. Kitur vyravo abejingumas.
Joniškėlio partizanų, kurie 1919 m. pirmoje pusėje sudarė
pagrindinį bolševikams besipriešinantį vienetą Šiaurės Lietuvoje, gretose buvo
tik pusantro šimto vyrų. Vienas partizanų vėliau rašė, kad „nė vienas tėvas
neišvarė savo sūnaus į partizanus“, nors buvo tokių, kurie vaikams neleisdavo
paimti arklio.
Istorijos lankas nėra nei iš anksto nulemtas, nei negalintis
staigiai keistis ir pasukti nelaukta kryptimi. Net ir patys įžvalgiausi
stebėtojai gali nepastebėti ir neįvertinti paslėptų procesų, kurie sudaro
sąlygas iki šiol neįsivaizduojamiems radikaliems pokyčiams. Hegelis neklydo
pastebėdamas, kad Minervos pelėda skrenda tik prieblandoje.
Labai greitai nyko valstybinio sąmoningumo stoka. Gavę progą
net trumpai paragauti nepriklausomybės, lietuviai valstiečiai pasidavė
patriotizmo dvasiai. Vos pusantrų metų po pirmųjų Lietuvos valdžios įtvirtinimo
žingsnių, tai kas atrodė visiškai nerealistiška tapo nepaprastai svarbiu
reikalu. L. Želigovskiui užėmus Vilnių, Lietuvą apėmė spontaniškas
patriotizmas, vyko masiniai mitingai, buvo priimamos rezoliucijos, reiškiančios
Lietuvos visuomenės ryžtą aukoti ne tik savo turtą, bet ir gyvybę. Lenkų
veržimasis į Lietuvos gilumą buvo sustabdytas.
Šalies ūkis buvo vangiai atkuriamas, nors teigiamą vaidmenį
suvaidino gana radikali žemės reforma, atimant žemę iš lenkų dvarininkų ir ją
perduodant lietuviams valstiečiams. Žemės reformos nebūta lenkų okupuotame
Vilnius krašte, nes neatimsi turto ir žemės iš lenkų, kad galėtum jas
padovanoti lietuviams, gudams, tuteišiams ir kitokiems svetimtaučiams.
Lietuva liko neturtinga žemės ūkio šalis, pramonė liko
podukra. Per 1929 m. prasidėjusį pasaulio ekonomikos nuosmukį smarkiai sumažėjo
žemės ūkio produktų paklausa ir kainos, taigi ir ūkininkų pajamos. Kai kurie
mažažemiai valstiečiai bankrutavo ir neteko savo ūkių. Lietuvai pasisekė
stabilizuoti padėtį be katastrofinių pasekmių, bet ji liko viena
neturtingiausių Europos šalių, savotiškas provincijos užkampis, kuris deja turėjo bendrą sieną su
Europos didžiausiais grobuoniais, kurie vienas po kitą Lietuvą nuglemžė.
Nepaisant didelių valdžios pastangų laimėti palaikymą,
puoselėti valdžia palaikančius skautus ir šaulius (moksleivių ateitininkų veikla
buvo draudžiama), augo nepasitenkinimas sklerotiniu Smetonos valdymu iš dešinės
ir iš kairės. Buvo viliamasi, jog populiarus kariuomenės vadas generolas Stasys
Raštikis įtikins Smetoną pasitraukti ir perims šalies valdymą. Bet Raštikis
nebuvo veiksmo žmogus, jis veikiau stebėjo įvykius, nei ryžtingai siekė
nukreipti juos norimos išvados link.
1926 m. gruodžio perversmas palaidojo demokratiją. Būta
daugiau mėginimų sugriežtinti šalies valdymą negu sugrąžinti demokratija.
Voldemarininkai ne kartą mėgino perimti valdžią. Ginkluotosioms pajėgoms, taigi
ir karininkijai, buvo skiriama daug, gal net neproporcingai daug lėšų, bet tai
davė mažai naudos, nebuvo priešinamasi sovietų armijos okupavimui. Generolai ir
karininkai pasyviai stebėjo nepriklausomybės palaidojimą, mažai jų dalyvavo
pokario metų partizanų kovose, eilinių šaulių vaidmuo pasipriešinime buvo proporcingai
didesnis ir reikšmingesnis.
Lengva išvardyti nepriklausomybės metų trūkumus, nes jų būta
nemažai. Antra vertus, Lietuvos startinė pozicija buvo tokia nepalanki, kad
nebuvo pagrindo manyti, jog šalį vainikuos pergalės ir laurai. Gyvenimas nėra
panašus į H. C. Andersono optimistinę pasakėlę, „Bjaurusis ančiukas“, kuriame
negražus paukštis po ilgų išbandymų galiausiai supranta, kad jis yra ne antis,
o graži gulbė. Atsilikusios ir engiamos šalys dažnai tokios lieka, Afrika ir
Azija kupinos pavyzdžių.
Būta vieno itin svarbaus ir nepakeičiamo pirmosios
nepriklausomybės metų laimėjimo. Lietuvių kultūra ir etninis sąmoningumas buvo
konsoliduoti, visiems laikams buvo sustabdytas slavėjimas, tapimas lenkais,
gudais ar rusais. Visada bus renegadų, trokštančių įsiteikti naujiems
šeimininkams, netgi iki tokio lygio, kad pasiryžta atsisakyti svarbiausių
kolektyvinių tapatybių. Nors sąmoningas nacionalinis identitetas, pagrįstas
valstybingumu ir savivalda, gali būti atmestas arba plačiai paneigtas, etninės
pasaulio vaizdavimo formos yra gilesnės ir atsparesnės.
Daugeliui žmonių jų atsisakyti nėra realus pasirinkimas, nes
tai sukelia gilią tuštumą, kurią reikia užpildyti, dažnai tuo, kas ką tik buvo
atmesta.
Vasario 16-osios aktas dažniausiai pristatomas kaip galutinis
ir nekintamas pasirinkimas kurti nepriklausomą valstybę. Jis toks nebuvo. 1918
m. Vokietija jau buvo nukariavusi milžiniškus Rusijos imperijos plotus, siekė
Vakarų fronte galutinai įveikti prancūzus ir britus, jai priešintis būtų buvę
neįmanoma. Nors Lietuvos Taryba buvo paskelbusi Lietuvą nepriklausoma, 1918 m.
liepos 11 d. ji pakvietė Ulrichą fon Urachą tapti Lietuvos karaliumi, jam
suteikiant Mindaugo II vardą. Buvo ketinama kurti konstitucinę monarchiją, bet
Ulrichas niekada neatvyko į Lietuvą, jo karūnacija neįvyko. 1918 m. lapkričio 2
d. (Vokietijai akivaizdžiai pralaimint karą) Lietuvos Taryba atšaukė sprendimą
dėl monarchijos, galutinai pasirinko respublikos kelią. Vasario 16 d. buvo
įamžinta tautos atmintyje, patogiai ir protingai užmirštant vėlesnį
susvyravimą. Kartais aiškumas ir paprastumas būna svarbesni už tikslumą ir
kontekstą.”
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą