"Vyriausybės vadovas, pristatydamas metinę ataskaitą Seime, priminė, kad Lietuva labai toli konkurencingumu atsilieka nuo šiaurės Europos šalių ir pakvietė paremti studijų reformos įstatymą.
Gražu, kai valdžia jau supranta šalies konkurencingumo priklausomybę nuo studijų. Tačiau ar supranta kaip ir kodėl studijos tvarkomos ekonomiškai stipriausiose pasaulio šalyse?
Jau daug nerimo išsakyta dėl studijų reformoje numatytų
permainų. Tačiau nepastebima, kad ta reforma nepajudina pagrindinės posovietinės ydos – masinio studentų rėmimo ne socialiniu, bet pažangumo pagrindu. Kokių šalių išbandytu keliu Lietuvą pasiryžę vesti politikai, balsuodami už naująjį studijų įstatymą? Ar tikrai tų, kurios rikiuojasi konkurencingiausių šalių sąrašo viršuje?
Štai vienos šalies universitetas skelbia, kad nuo rudens mokestį už studijas mažina pusiau. Ne visiems ir ne gabiausiems studentams. Tik vaikams iš šeimų, kurios turi ekonominių sunkumų. Ir mažina mokestį ne visiems proporcingai, bet progresyviai. Tai reiškia, kad labiausiai nepasiturinčios šeimos už vaikų studijas nemokės visai. Ne visiški vargšai – mokės, bet aštuonis kartus mažiau, negu uždirbantys dvigubai.
„Ir kas tai per komunistinė šalis?“ – paklaus labiausiai mūsų švietimo reformų apšviestas Lietuvos skaitytojas. „Ar tik ne Baltarusija? Negali būti, na nebent Šiaurės Korėja?“ Deja, ne. Dar šiek tiek toliau į rytus, tai – Jungtinės Amerikos Valstijos.
Tik nepagalvokite, mielas skaitytojau, kad tai kokia nors universitetu pasivadinusi pradžios mokykla, siekianti įveikti nelegalių imigrantų iš Meksikos neraštingumą. Tai privatus, vienas geriausių pasaulyje Jelio (Yale) universitetas. Jis jau daugiau kaip keturiasdešimt metų deklaruoja, kad netaiko mokesčių lengvatų, finansiškai neremia studentų nei pagal jų akademinius, nei pagal sportinius pasiekimus. O remia tik pagal šeimos pajamas, turtą, šeimos dydį, studentų skaičių šeimoje, šeimos išlaidas medicininei pagalbai ir kitus socialinius veiksnius.
Pvz., šeimos, kurių metinės pajamos siekia 60 tūkst. dolerių, o turtas – 100 tūkst., už vaikų studijas universitetui visai nemoka. Jeigu pajamos yra 90 tūkst., o turtas – 150 tūkst. – moka tris tūkstančius dolerių. Tačiau šeimai uždirbant 180 tūkst. dolerių per metus ir turint 200 tūkst. dolerių turtą, tenka mokėti net 23 tūkst. dolerių.
O kokie studentai remiami Europoje? Informaciją apie tai skelbia vienas didžiausių Vokietijos Ifo Ekonominių tyrimų institutų Miunchene. Penkiose iš senųjų ES šalių (Airijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Suomijoje ir Švedijoje) valstybiniuose universitetuose studijos nemokamos. Taip pat yra ir keliose naujosiose ES šalyse (Čekijoje, Kipre, Lenkijoje, Maltoje, Slovakijoje, o bakalauro studijos – ir Slovėnijoje). Dar keliose šalyse už studijas reikia mokėti, bet mokėjimas arba paskolų grąžinimas irgi siejamas su studento socialine padėtimi arba jo atlyginimu baigus studijas (Austrija, Ispanija, Jungtinė Karalystė, Olandija).
Kitose keliose šalyse už studijas mokama nuo 200 iki 1000 eurų per metus (Belgija, Liuksemburgas, Vokietija, Portugalija). Tokia kaina, atsižvelgiant į minėtų šalių pragyvenimo lygį, nėra reikšminga kliūtis. Tačiau ir čia ji irgi nepriklauso nuo studento gabumo ar stropumo.
Kas bendro tarp visų vakarų Europos šalių valstybinių ir net minėto JAV privataus universiteto? Visur pagrindinis studentų finansinio rėmimo kriterijus – socialinė jų padėtis. Arba už studijas nemoka niekas, arba moka tik pasiturintys, arba moka visi, bet nepasiturintys atleidžiami nuo paskolos grąžinimo. Ir niekur pagrindiniu nėra laikomas studento gabumo ar stropumo kriterijus. Suprantama, juk nepakankamai gabiems ar nepakankamai stropiems universitetuose tiesiog ne vieta.
Vakarų demokratijos šalys nėra tokios švaistūnės, kad finansuotų studijas ne pagal socialinį, o pagal akademinių pasiekimų kriterijų. Kiekvieno gabaus jaunuolio tėvai supranta studijų naudą savo vaikui ir mielu noru moka už jas, jeigu tik turi pakankamas pajamas. Kodėl valstybė turėtų prisidėti? Gal paskatinti gabų jaunuolį labiau stengtis? Tačiau, jei tokios paskatos reikalingos, tai tas jaunuolis ne toks ir gabus – nepajėgia suvokti studijų naudos.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad neracionaliai elgiasi tik skandinavai ir dar kelios Vakarų šalys, kurios išimtinai valstybės lėšomis finansuoja visų, net ir turtingųjų, studijas. Jokios mįslės čia nėra. Tų šalių stipriai progresinės pajamų mokesčių sistemos užtikrina, kad valstybės paramos dėka sėkmingą karjerą padarę ir daug uždirbantys žmonės valstybei grąžina daug daugiau, negu iš yra gavę studijų metu.
Ir vis tik Lietuva nėra vienintelė šalis, kurioje yra ir po reformos pagrindiniu studentų rėmimo kriterijumi liks gabumai ir stropumas, o ne pajėgumas susimokėti už studijas. Yra daugiau šalių, kurios mokestį už studijas sieja su studentų pažangumu? Tai – Rusija, Rumunija... Gal dar viena kita panašią praeitį turinti šalis.
Būtų labai nesmagu prisipažinti, kad nepriklausomai nuo išmoktos vakarietiškos retorikos, tebesam nevalyvi postsovietikai. Keblioje padėtyje gelbsti sava Konstitucija. Jos 41-asis straipsnis tikrai teigia, kad a ukštasis mokslas prieinamas visiems pagal sugebėjimus, o gerai besimokantiems valstybinėse mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.
Tokias daugiaprasmes Konstitucijos nuostatas kiekvienas gali prisitaikyti savaip – pagal savo sugedimo laipsnį. Ir prisitaiko. Bus remiami pažangūs ir moksleiviai, ir gabūs, ir neturtingi studentai, o per juos ir valstybiniai, ir privatūs universitetai. Pasirodo, nepaisant silpno šalies konkurencingumo, visi jos gyventojai gali būti paremti, visi – laimingi. Bent jau tie, kas sau prisitaikė Konstituciją...
Taigi, Konstitucija prisitaikoma vietoje to, kad būtų pakeista. 147 straipsnis numato: sumanymą keisti Konstituciją turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkst. rinkėjų. Turi teisę, bet neteikia. Neteikia nei politikai, ar jie būtų pozicijoj, ar opozicijoj, nei rinkėjai.
Matyt Konstitucija atitinka Lietuvos visuomenės politinę brandą. Prie jos prisitaikoma, o neprisitaikantiems yra Yale (Jelio) ir dar daugybė kitų universitetų šalyse, kurių piliečiai neturi tokios didelės prisitaikymo patirties, tokių prisitaikymo gabumų. Ten žmonės remiami pagal kitą, mums taip netinkamą – socialinį kriterijų."
()
