Premjeras: investuotojai laukė naujojo Darbo kodekso

Iš kitos pusės, gerbiamas premjeras dabar labai laukia tų investuotojų. Po priimto darbo kodekso socdemai dešimtmečius nematys valdžios. Vienintelis šansas praturtėti, kaip Masiuliui, yra tas, kad investuotojai atsilyginimo kyšiais pripildys pono premjero sąskaitas ofšorų bankuose, atsilygindami už lietuvių pardavimą į oligarchų ir svetimšalių vergovę. Seniai laikas likusius lietuvius supančioti geležiniais pančiais, o profsąjungas uždrausti.

Lietuvos valdžia nori įteisinti vadinamąsias tuščias darbo sutartis

 Seimas pasiruošia įteisinti vadinamąsias tuščias - nenustatytos apimties - darbo sutartis. Kas tai per daiktas? Jūs daugiausia sėdite namuose, dirbdami pagal tokią sutartį. Jums nieko už tai nemoka. Galų gale jums paskambina, sako: bėkit, yra darbo. Jūs atbėgate. Jums sako, kad darbo jau nėra, eikit namo ir vėl nieko nesumoka. Kai to darbo pasitaiko, leidžia padirbti tiek, kiek jiems reikia, ir vėl išvaro namo. Vaikus vedžioti po būrelius, slaugyti ligonius tėvus, patiems eiti pas gydytojus - nieko to negalima, reikia visą laiką sėdėti prie telefono be užmokesčio.

 Aišku, tokioms tuščioms sutartims labiausiai priešinasi profsąjungos – jos teigia, kad tai gali neigiamai paveikti žmonių sveikatą bei visą darbo rinką. Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė ir Trišalės tarybos narė Gražina Gruzdienė BNS yra sakiusi, kad tokias darbo sutartis turi tik dvi valstybės pasaulyje. „Tai yra pati pavojingiausia darbo sutarčių forma. Žmogui yra didelė įtampa ir socialinis nesaugumas, nes dirba ir gyvena budinčiame režime“, – teigė G.Gruzdienė. Pasak jos, pagal tokias sutartis dirbantys žmonės taip pat  niekada nežino, kiek uždirbs per mėnesį, todėl negali imti paskolų būstui ir studijoms.

Tai yra dvidešimt pirmojo amžiaus vergystė. Prakeikti būkite Seimo kyšininkai, visi jūs esate vienodi, tik nepagauti, skirtingai negu keli žiopliausi liberalai ir darbiečiai. Organizuokimės, gaukim leidimus ir einam į gatves demonstracijoms.

Lietuva neturi ekspertų:

Išlenda iš tvartelio koks nors smirdantis Landsbergis, pasako, kad vyksta karas, ir vėl pasislepia tvartely. .Moderni Lietuvos valstybė neegzistuoja. Moderni valstybė turi nepriklausomą žinovų grupę, kurie pasisako visuomenei svarbiais klausimais, kurie gali padoriai pragyventi iš jų atlyginimo, ir kuriuos negalima atleisti iš darbo, net jų viršininkui panorėjus (angl. tenure). Tie žinovai pasaulio valstybėse paprastai dirba universitetuose profesoriais. Jie tiria pasaulį, moko ir auklėja jaunąją kartą bei suteikia neprilausomą nuomonę svarbiausiais klausimais visuomenei (nurodyta čia).

Mūsų universitetai yra realiai profkės. Tie žmonės, kurie Lietuvoje vadinami profesoriais, gyvena pusbadžiu. Į Lietuvos universitetus atvyksta tris su puse karto mažiau tyrėjų nei išvyksta lietuvių tyrėjų į užsienį.  Rektorių konferencijos prezidento A. Daniūno teigimu, užsienio tyrėjus sunku prisivilioti į Lietuvą, kadangi čia atlyginimai yra net keturis kartus mažesni.

Tyrimams pinigų jie negauna (pažiūrėkite mokslinių rezultatų indeksuose, Balstogė (Białystok Lenkijoje, bet mūsų kaimynystėje) tuose indeksuose egzistuoja, o Vilnius - ne). Todėl Lietuvos universitetuose žinių ir dėstymo lygis yra prastos profkės lygis.

Valstybės biudžeto lėšos valstybės finansuojamose studijų vietose skiriamos pagal tai, kiek numatytų studijų krepšelių į šią mokyklą atsineša įstojusieji. Protinga būtų šiuos pinigus skirstyti pagal aukštosios mokyklos studijų veiklos rezultatus: iškritusiųjų skaičių ir absolventų įsidarbinimo duomenis. Bet taip nėra. Liūdniausia, kad ekspertai krepšelinę sistemą sieja su studijų kokybės prastėjimo problema, kai aukštosios mokyklos, priverstos nekelti reikalavimų stojantiesiems, nes nenori prarasti jų krepšelių pinigų. Kaip darosi aišku G.Steponavičiui ir kitiems krepšelinę sistemą sukūrusiems liberalams, niekas niekad nuo pinigų neatsisako (ar ne, E.Masiuli?).

Auklėti ir mokyti jaunąją kartą, dėstant keliose profkėse iškart, mūsų vadinamieji profesoriai neturi žinių ir jėgų. Kadangi jie gyvena pusbadžiu [1], tai priklauso nuo jiems metamų trupinių, todėl apie galimybę tapti nepriklausomais ekspertais nėra kalbos. Todėl jie tyli.

Lietuvą gi beatodairiškai valdo despotiška grupelė pensininkių. Tai ne tik D.Grybauskaitė (net kūdikiai neišvengs patrankų mėsos likimo),  R. Budbergytė (Lietuva neišvengs automobilių mokesčių), L.Graužinienė (Kijevas neišvengs L.Graužinienės), bet ir  tos pensininkės , kurios vienintelės pulkeliu balsuoja sekmadieniais po bažnyčios. Kas šioms pensininkėms patinka, tas Lietuvoje ir atsitinka. Lenino Rusiją galėjo valdyti kiekviena virėja. Modernią valstybę - ne.

1. "Vidutinis docentų atlyginimas Lietuvos aukštosiose mokyklose – 903 Eur, lektorių – 553 Eur, o asistentų – 345 Eur, kai vidutinis darbo užmokestis šalyje – 744,2 Eur. Įsitvirtinusių ir vadovaujančių Lietuvos tyrėjų vidutinis minimalus atlyginimas yra 4 kartus mažesnis nei ES vidurkis.

Dėl to yra pernelyg didelis dėstytojų darbo krūvis, dirbama per kelias darbo vietas. Lietuvos tyrėjai dėstymo veikloms skiria daugiau laiko nei jų kolegos Vakarų ir Šiaurės Europos šalyse. 46 proc. Lietuvos tyrėjų daugiau nei pusę savo darbo laiko skiria dėstymui, o Vakarų Europos šalyse daugiau nei pusė tyrėjų dėstymui skiria mažiau nei 25 proc. savo darbo laiko. Be to, mokslo ir studijų institucijos, turėdamos ribotus finansinius išteklius, akademinius darbuotojus dažnai įdarbina daliai etato" (nurodyta čia).

Nauja socdemų ministrė R. Budbergytė: mažiausios minimalios algos augimas turėtų sustoti

O mes turėtume kuo toliau ir kuo greičiau iš Lietuvos  bėgti.

Iš Lietuvos, kurioje atlyginimai mažesni kartais [1], o kainos mažesnės, geriausiu atveju, tik truputėlį, negu kitur Europoje.

Dar viena proto viršūnė (nurodyta čia).

1.  Lietuvoje mažiausią minimalią algą uždirba 27 proc. visų dirbančiųjų – maždaug 350 000 žmonių – ir ji yra mažiausia, lyginant su kaimyninėmis Latvija ir Estija (bei praktiškai visa Europos Sąjunga).

Trys ketvirtadaliai jauniausių Lietuvos pensininkų dirba

Oi kokie vargšai, kokios mažos pensijos... Bet ne tame esmė. Esmė tame, kad net seni, visą gyvenimą dirbę sunkų kenksmingą darbą, nusinešioję žmonės vis dar randa Lietuvoje darbą. Reiškia, esmė tame, kad dabar Lietuvoje yra darbo vietų. Visą laiką taip nebus. Kiekvienas geras laikotarpis baigiasi. Dabar yra tas geras laikotarpis dirbti ir užsidirbti. Mes labai linkę, kai gerai, tai sėdėti ir svajoti, kad bus dar geriau, ir praleisti progą. O reikia žinoti,kad geriau nebus, kad dabar, kol krizės nėra, reikia įsitaisyti nors į apyblogį darbą, kad vėliau, kai krizės žiema pasibels, mes būtume apsaugoti nors mažų, bet mums priklausančių, pajamų.  O uošviai? Uošviai yra neamžini.

Mikroišraiškos, svarbios derybų metu (anglų kalba)

Robotai ateina

Keturiasdešimt vienas procentas Vietnamo darbo jėgos yra neapmokyta. Indonezijos išsilavinimo ministras svajoja išauklėti darbuotojus, sugebančius spręsti problemas ir bendrauti.  O mūsų net anūkėlio Gabrieliaus Landsbergio komunikaciniai sugebėjimai yra broilerio iš šaldiklio lygio. Aišku, jis bijo konkurencijos, todėl ruošti mūsų darbo jėgą robotų revoliucijai nesiūlo.