Lithuanian Prime Minister Skvernelis, and President Nausėda rose to reassure Poles in Poland and Lithuania

Why, gentlemen, we will not shoot you one by one. After all, we are terrible ... terrible Democrats. And we took the lands from Lithuanian Poles only through carelessness. You know how it happens - one signed the regulations, the other moved his cheap lands from the remote village to the expensive Polish lands in Vilnius, and look, all ours are taking Vilnius land, starting with Vytautas Landsbergis' wife ... And Vytautas himself is not involved, Grybauskaitė taught us to speak like this, if someone is annoying you. So Lithuania is the only one in Europe where land is a movable property. Like an old German diesel car, you sit down, let out cloud of smoke, and drive where you want. And everybody else are left with that smoke and the DNA plan for the economy - greening and digitization.

Are you saying that this outrageous thing with land ownership is only the case also in Africa? And the killing of nations recommended by Valinskas is now only also  in Africa? And shit from outdoor toilets, like in Vilnius, flows through the streets only also in Africa? And half of the cities with asbestos roofs, like in Vilnius now, are still only also in Africa? 

I do not believe. And did you know that Vytautas Landsbergis is a musician? Find at least one African country where an aging dictator would be a musician. I'll give you my hat to poop into. Yes, yes, that military hat. We are all aspiring musicians here, but we bought generals' hats for a billion euros a year of defense money.

Armonaitė iš Absoliučios laisvės partijos bando atsiklijuoti nuo konservatorių

 Tam Armonaitė naudoja kanapes, kurių kvapo daugelis konservatorių nepakenčia. Armonaitė žino konservatorių prakeiksmą - antrame rinkimų etape visi vienijasi prieš konservatorius ir jų sąjungininkus, nes dauguma Lietuvoje nepakenčia konservatorių naftalino.

Ir Skvernelis, ir Nausėda pakilo raminti lenkus Lenkijoje ir Lietuvoje

 Ką Jūs, ponai, mes Jus po vieną tikrai nešaudysim. Juk mes esame baisūs..., baisūs demokratai. Ir žemes iš Lietuvos lenkų atėmėme tik per neapsižiūrėjimą. Žinote, kaip būna - vienas pasirašė, kitas persikėlė pigias savo žemes iš kaimo į lenkų brangias žemes Vilniuje, ir žiūrėk, jau visi mūsiškiai ima, pradedant Vytauto Landsbergio žmona... O pats Vytautas yra ne prie ko, čia mus Grybauskaitė išmokė taip kalbėti, jei kas nors kabinėjasi. Ne prie ko, ir viskas. Taip kad Lietuva yra vienintelė Europoje, kur žemė yra kilnojamas turtas. Kaip vokiškas dyzeliukas - sėdai, dūmus paleidai ir važiuoji sau kur nori. O jums lieka tie dūmai ir ekonomikos DNR planas - žalinimas bei skaitmenizacija.

Sakote, kad taip būna dar tik Afrikoje? Ir Valinsko rekomenduojamas tautų žudymas dabar būna dar tik Afrikoje? Ir šūdai iš lauko tualetų, kaip Vilniuje, gatvėmis teka dar tiktai Afrikoje? Ir pusė miesto su asbestiniais stogais, kaip dabar Vilniuje, dar būna tiktai Afrikoje? 

Netikiu. O ar jūs žinote, kad Vytautas Landsbergis yra muzikantas? Raskite bent vieną Afrikos šalį, kur nusenęs diktatorius būtų muzikantas. Atiduosiu Jums savo kepurę prišikti. Taip, taip, tą karišką kepurę. Mes čia visi saviveikos muzikantai, bet už milijardą eurų per metus gynybai prisipirkome gerų generoliškų kepurių.

Human blood pressure must be stable throughout life

 "As systolic blood pressure rose above 90 mm, the risk of damage to coronary arteries rose along with it. Systolic blood pressure represents the pressure within arteries when the heart pumps (as opposed to diastolic blood pressure, the lower smaller number, when the heart rests).

"Heart experts have long known that people in traditional nonindustrial societies typically maintain systolic blood pressures in the low 90s throughout life. Unlike typical Americans, their blood pressure does not rise with age. Rather, it seems, the increase in blood pressure most common among Americans as they age into mid- and late adulthood is an artifact of our sedentary lifestyles and diets too rich in calories and high in sodium, all of which result in stiff, narrowed arteries that result in high blood pressure."

For every 10 mm increase in systolic blood pressure, the risk of calcium deposits and cardiovascular events rose accordingly. Compared with people with systolic pressures of 90 to 99 mm, those with pressures of 120 to 129 mm were 4.58 times more likely to have experienced a cardiovascular event.

People with high blood pressure, Dr. Whelton said, “are also more likely to have higher cholesterol and blood glucose levels. The ideal strategy would focus on all risk factors — blood cholesterol, blood sugar and blood pressure. Maintaining a healthful diet, exercising, not smoking and consuming alcohol only in moderation would improve all the risk factors for cardiovascular disease.”

When I asked why doctors don’t put more emphasis on maintaining youthful levels of blood pressure, Dr. Jones said that in the 1960s medical schools taught that blood pressure should rise with age to assure an adequate blood supply to the brain.

“Only in recent decades has it been accepted that it’s actually better for the brain, kidneys and heart to keep blood pressure down as people age,” he said."

 

Žmogaus kraujo spaudimas turi būti stabilus visą gyvenimą

 "Sistoliniam kraujospūdžiui pakilus virš 90 mm, kartu padidėja vainikinių arterijų pažeidimo rizika. Sistolinis kraujospūdis reiškia slėgį arterijose, kai širdis pumpuoja kraują (priešingai nei diastolinis kraujospūdis, mažesnis skaičius, kai širdis ilsisi).

Širdies ekspertai jau seniai žino, kad tradicinės nepramoninės visuomenės žmonės sistolinį kraujo spaudimą paprastai palaiko žemame 90-ies mm lygyje visą gyvenimą. Skirtingai nuo tipiškų vakariečių, jų kraujospūdis su amžiumi nekyla. Atrodo, kad kraujospūdžio padidėjimas dažniausiai pasitaiko vakariečiams sulaukus vidutinio amžiaus ir vėlyvos pilnametystės. Tai yra mūsų sėdimo gyvenimo būdo ir dietų artefaktas, kuriame yra per daug kalorijų ir daug natrio, o visa tai lemia kietas, susiaurėjusias arterijas, dėl to padidėja kraujospūdis.

Kiekvieniems 10 mm padidėjusio sistolinio kraujospūdžio, atitinkamai padidėjo kalcio nuosėdų ir širdies ir kraujagyslių sistemos ligų rizika. Palyginti su žmonėmis, kurių sistolinis slėgis yra nuo 90 iki 99 mm, žmonės, kurių slėgis yra nuo 120 iki 129 mm, 4,58 karto dažniau patyrė širdies ir kraujagyslių sutrikimą.

Žmonės, turintys aukštą kraujospūdį, taip pat dažniau turi aukštesnį cholesterolio ir gliukozės kiekį kraujyje. Ideali strategija būtų sutelkta į visus rizikos veiksnius - cholesterolio kiekį kraujyje, cukraus kiekį kraujyje ir kraujospūdį. Laikantis sveikos mitybos, sportuojant, nerūkant ir vartojant alkoholį tik saikingai, pagerėtų visi širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksniai.

Kodėl gydytojai neskiria daugiau dėmesio, palaikydami jaunatvišką kraujospūdį? Septintajame dešimtmetyje medicinos mokyklos mokė, kad kraujospūdis turėtų kilti su amžiumi, kad būtų užtikrintas pakankamas smegenų aprūpinimas krauju. Tik pastaraisiais dešimtmečiais buvo pripažinta, kad, žmonėms senstant, smegenims, inkstams ir širdžiai geriau išlaikyti jaunatvišką kraujospūdį“.

Are you investing? Do it, this is a great game. But for old age, raise a group of good children in your family

 " IN THE 1980S comedy, "Trading Places", Jamie Lee Curtis plays a prostitute who has been saving for her future; she has $42,000 "in T-bills, earning interest". If she followed the same strategy today, she would be disappointed with the return. The one-year Treasury bill yields 0.13%, so her annual interest income would be just $55. If she reinvested the income, it would take more than 530 years for her money to double.

Savers around the world face the same problem. Bank accounts, money-market mutual funds and other short-term instruments used to offer a decent return. Not any more (see chart on next page). Rates are lower in nominal terms than they were 30 years ago because of a long-term decline in inflation, but they are also lower in real terms. The pandemic has made the dilemma acute. This year American, British and German nominal ten-year bond yields have all touched their lowest levels in history.

Savers are likely to respond to this situation in one of three ways. They can save less, and spend more of their incomes. Another approach is to set aside more money, to make up for lower returns. A third option would be to put more savings into risky assets, such as equities, which should deliver a higher return over the long run.

So what will savers actually do? Unfortunately, history is not a particularly helpful guide. You might think that central banks had looked into the question, given their low policy rates are intended to boost consumption (and thus the economy) and reduce how much people stash under their mattresses. But the Federal Reserve and the Bank of England have done surprisingly little research into the subject.

More work has been done in Germany, where low interest rates are a hotter political issue. But this suggests that the impact of rates on savers' behaviour is murky, at best. The Bundesbank has found that the level of returns has become less important over time as a determinant of savers' behaviour. A study by Allianz, an insurer, also finds that other factors play a bigger role. The more money governments devote to social spending, for instance, the less people save, because they expect the state to help them in tough times. Demography also affects the saving rate: people tend to save more as they near retirement. But once retired, most live off their savings, so an increase in the number of retirees could cause the aggregate saving rate to fall. Research by Charles Yuji Horioka of Kobe University suggests that this has been the main cause of the long-term decline in Japan's household-saving rate.

To the extent one can tell, the historical relationship between rates and the level of savings seems to be weak. The Allianz study finds that, across Europe as a whole, for every one-percentage-point drop in interest rates, saving rates increased by 0.2 percentage points. Even then cause and effect is hard to disentangle. Central banks cut rates in response to bad economic news, and such news, rather than lower rates, may be the main reason that savers become more cautious. America's saving rate fell from more than 10% before 1985 to less than 5% in the mid-2000s. That could have been related to the downward trend in rates. But shorter-term fluctuations seem to have been driven by recessions.

If history is an unreliable guide to what savers will do now, what signals can be gleaned from their behaviour so far this year? Anxiety about the pandemic helped push the saving rate in America to a record high earlier in the year; in August it was still relatively elevated, at 14.1%. The Investment Company Institute (ICI), a lobby group for American fund managers, reports that $115bn flowed into money-market (ie, short-term deposit) funds in March this year. "Fear came into discussions with clients," says Andy Sieg, president of Merrill Lynch Wealth Management. "Their concern was safety of principal." If you are worried about losing your job, then the return on your savings is a minor concern. The main thing is to have some.

Yet as the panic subsided some savers turned to another strategy, of piling on risk. The American stockmarket rallied, due in part to central-bank action. Many retail investors rushed in, buying shares through platforms such as Robinhood. With returns on bonds and cash so low, stocks seemed attractive, particularly as some offer a dividend yield that exceeds the return savers get in the bank. For investors who turned to shares in March, this wealth effect easily compensated them for the lower returns on other savings. This greater risk-taking is part of a longer-term trend. Mr Sieg says that, ten to 15 years ago, rich American retirees may have parked a lot of their savings in municipal bonds. Now they have a more diverse portfolio including equities and corporate debt.

The approach of taking more risk to compensate for lower interest rates has not always paid off, though. America's frothy stockmarket has been an outlier. Savers elsewhere have been less well compensated for risk. Britain's FTSE 100 index is below its level in 1999. In Germany a boom in the 1990s did cause equities to rise from 20% to 30% of household assets. But when the bubble burst, retail investors' enthusiasm waned. By 2015 shares were 19% of household assets. Japan's stockmarket is still below its high in 1989. Around half of total household financial assets is still in cash and bank deposits, says Sayuri Shirai of Keio University.

Moreover, not all savers are the same. Even in America, stockmarket gains have mainly accrued to the rich. The wealthiest 1% owns 56% of the stockmarket, up from 46% in 1990; the top 10% own 88% of the market. One way of thinking about this is that most people set aside cash for emergencies. Poorer people may be unable to save any more than that; rich ones can afford to venture into equities.

Even if they don't punt on stocks, ordinary workers in rich countries still have exposure to riskier assets through their pension schemes. But these tend to be quite small. The median balance in an American 401(k) plan for those aged 55 to 64 was only $61,738 in 2019. A pension of 4-5% of that pot amounts to just $2,500-3,100 a year. In Britain, where auto-enrolment has brought many low-income employees into the pension system, the median defined-contribution pot in 2019 was just £9,600 ($12,200). And the solvency of final-salary pension schemes has deteriorated as a result of the shifts in markets. When they calculate the cost of meeting their pension promises, funds have to discount the cost of their liabilities using bond yields; as yields have fallen sharply, these costs have risen. The average public-sector pension plan in America was 72.2% funded in 2019, down from 78.4% in 2009, according to the Centre for Retirement Research (CRR), despite the long bull market in shares.

The danger is that individual savers faced with bewildering movements in markets and rickety pension schemes may choose to keep their savings in deposits. Many may lack access to financial advice, and are unaware of the scope for higher returns or indeed of the scale of savings they need to set aside to prepare for their old age. A worrying signal can be gleaned from Britain, where rules were changed in 2015 to allow people to withdraw money from their pension pots without using the proceeds to buy an annuity (which offers a guaranteed income). Annuity returns on bond yields were stingy, making them an unpopular choice.

With their savings stuck in cash elderly people around the world risk running out of money before they die. This is already happening in Japan. "The decline in interest rates to virtually zero has sharply reduced the interest income that the retired were counting on, requiring them to draw down their savings more than they had been planning to," says Mr Horioka. Governments have long urged people to make provision for retirement, but low rates have made that harder to achieve. With society yet to square the circle, and rates going nowhere anytime soon, savers' lives are set to get even more difficult." [1]

In Lithuania, the tales of pension funds about happy old age are really, just toll tales. The more often our voters, overwhelmed by freedom, elect liberals of all colors, seasoned with boxes of alcohol and cannabis, the weaker our state, and our community, the more important our family is.

1. The saver's dilemma; Personal finance.
Date: Oct. 17, 2020
From: The Economist

 

 

Investuojate? Investuokite, tai yra puikus žaidimas. Tačiau senatvei užsiauginkite būrį gerų vaikų

"Žemų palūkanų pasaulyje taupytojai turi keletą gerų galimybių.  Banko sąskaitos, pinigų rinkos savitarpio fondai ir kitos trumpalaikės priemonės, naudojamos geresniais laikais padoriai grąžai pasiūlyti, nebėra naudingos. Normalūs rodikliai nominalia prasme yra žemesni, nei prieš 30 metų ne tik dėl ilgalaikio infliacijos nuosmukio, bet ir realiai. Dėl pandemijos dilema tapo aštresnė. Šiais metais Amerikos, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos nominalus dešimties metų obligacijų pajamingumas palietė žemiausią lygį istorijoje.

Taupytojai greičiausiai reaguoja į šią situaciją vienu iš trijų būdų. Jie gali sutaupyti mažiau ir išleisti daugiau pajamų. Kitas būdas yra atidėti daugiau pinigų, taip kompensuoti mažesnę grąžą. Trečia galimybė būtų daugiau sutaupyti rizikingam turtui, pavyzdžiui, akcijoms, kurios ilgainiui turėtų duoti didesnę grąžą.

Taigi, ką iš tikrųjų darys taupytojai? Deja, istorija nėra ypač naudingas vadovas. Galite pagalvoti, kad centriniai bankai išnagrinėjo šį klausimą, turėdami omenyje, kad jų žemos politikos palūkanos yra skirtos skatinti vartojimą (taigi ir ekonomiką) ir sumažinti žmonių pinigų kiekį po čiužiniais. Tačiau Federalinis rezervas ir Anglijos bankas atliko stebėtinai mažai šios temos tyrimų.

Daugiau darbo atlikta Vokietijoje, kur žemos palūkanų normos yra karštesnė politinė problema. Bet tai rodo, kad tarifų poveikis taupytojų elgesiui geriausiu atveju yra miglotas. Bundesbankas nustatė, kad, laikui bėgant, grąžos lygis tapo ne toks svarbus, kaip taupančiųjų elgesį lemiantis veiksnys. Draudiko Allianzo tyrimas taip pat rodo, kad kiti veiksniai vaidina didesnį vaidmenį. Kuo daugiau pinigų vyriausybės skiria socialinėms išlaidoms, pavyzdžiui, tuo mažiau žmonių taupo, nes tikisi, kad valstybė jiems padės sunkmečiu. Demografija taip pat turi įtakos taupymo lygiui: žmonės linkę daugiau taupyti artėdami prie pensijos. Tačiau, išėję į pensiją, dauguma gyvena iš savo santaupų, todėl padidėjęs pensininkų skaičius gali sumažinti bendrą taupymo normą. Charleso Yuji Horioka iš Kobės universiteto tyrimai rodo, kad tai buvo pagrindinė ilgalaikio Japonijos namų ūkių taupymo normos sumažėjimo priežastis.

Kiek galima pasakyti, istorinis santykis tarp normų ir taupymo lygio atrodo silpnas. „Allianz“ tyrimas rodo, kad visoje Europoje taupant ir palūkanoms išaugus vienu procentu, taupymas padidėja tik 0,2 procentiniais punktais. Net ir tada sunku atskirti priežastį ir pasekmę. Centriniai bankai, atsižvelgdami į blogas ekonomikos naujienas, sumažina tarifus, ir tokios naujienos, o ne žemesnės normos, gali būti pagrindinė priežastis, dėl kurios taupytojai tampa atsargesni. Amerikos taupymo lygis sumažėjo nuo daugiau nei 10% iki 1985 m. iki mažiau nei 5% 2000-ųjų viduryje. Tai galėjo būti susiję su tarifų mažėjimo tendencija. Tačiau panašu, kad trumpalaikius svyravimus lėmė rinkos nuosmukiai.

Jei istorija yra nepatikimas vadovas, ką taupytojai darys dabar, kokius signalus galima sužinoti iš jų šių metų elgesio? Nerimas dėl pandemijos padėjo taupymo rodikliui Amerikoje pasiekti rekordiškai aukštą lygį metų pradžioje; rugpjūtį jis vis dar buvo palyginti padidėjęs - 14,1%. Amerikos fondų valdytojų lobistų grupė „Investment Company Institute“ (ICI) praneša, kad šių metų kovą į pinigų rinkos (ty trumpalaikių indėlių) fondus pateko 115 mlrd. USD. „Baimė iškilo, kaip svarbus faktorius, diskusijose su klientais“, - sako Andy Siegas, „Merrill Lynch Wealth Management“ prezidentas. - Jų rūpestis buvo saugumas. Jei nerimaujate dėl darbo praradimo, taupymo grąža kelia nedidelį rūpestį. Svarbiausia, kad santaupų būtų.

Kai panika atslūgo, kai kurie taupytojai pasirinko kitą strategiją - riziką. Amerikos vertybinių popierių rinka sukilo, iš dalies dėl centrinio banko veiksmų. Daugelis mažmeninių investuotojų puolė pirkti akcijas per tokias platformas kaip „Robinhood“.

Kai obligacijų ir grynųjų grąža buvo tokia maža, akcijos atrodė patrauklios, ypač kurios siūlo dividendų pajamingumą, viršijantį kaupėjų gaunamą banke grąžą. Investuotojams, kurie kovo mėnesį pirko akcijas, šis turto efektas lengvai kompensavo mažesnę kitų santaupų grąžą. Šis didesnis rizikos prisiėmimas yra ilgesnės trukmės tendencijos dalis. Ponas Siegas sako, kad prieš 10–15 metų turtingi Amerikos pensininkai daug savo santaupų galėjo laikyti savivaldybių obligacijose. Dabar jų portfelis yra įvairesnis, įskaitant akcijas ir įmonių skolas.

Tačiau polinkis į didesnę riziką, kad kompensuoti mažesnes palūkanų normas, ne visada pasiteisina. Putojanti Amerikos vertybinių popierių rinka dabar pranašesnė. Taupytojams kitur yra mažiau kompensuojama rizika. Didžiosios Britanijos FTSE 100 indeksas yra žemesnis už 1999 m. lygį. Vokietijoje dėl dešimtojo dešimtmečio bumo akcijos padidėjo nuo 20% iki 30% namų ūkio turto. Bet sprogus burbului, mažmeninių investuotojų entuziazmas sumažėjo. 2015 m. akcijos sudarė 19% namų ūkio turto. Japonijos vertybinių popierių rinka vis dar yra žemesnė už savo aukščiausią lygį 1989 m. Maždaug pusė viso namų ūkio finansinio turto vis dar yra grynieji ir banko indėliai, sako Sayuri Shirai iš Keio universiteto.

Be to, ne visi taupytojai yra vienodi. Net Amerikoje vertybinių popierių rinkos prieaugį daugiausia sukaupė turtingieji. Turtingiausiam 1% priklauso 56% akcijų rinkos, palyginti su 46% 1990 m. 10% turtingiausių priklauso 88% rinkos. Viena iš minčių apie tai yra tai, kad dauguma žmonių atideda grynuosius pinigus kritinėms situacijoms. Neturtingesni žmonės gali nesugebėti sutaupyti daugiau; o turtingi gali sau leisti leistis į akcijas.

Net jei jie nesudaro ten atsargas, turtingų šalių paprasti darbuotojai vis tiek rizikuoja turtu per savo pensijų sistemas. Bet šis turtas būna gana mažas. Amerikos pensijinio 401 (k) plano vidutinė pusiausvyra 55–64 metų asmenims 2019 m. buvo tik 61 738 JAV doleriai. 4-5% šio puodo pensija siekia tik 2 500–3 100 JAV dolerių per metus. Didžiojoje Britanijoje, kur automatinis priėmimas į pensijų sistemą atvedė daug mažas pajamas gaunančių darbuotojų, 2019 m. sukauptų įmokų mediana buvo vos 9 600 svarų (12 200 JAV dolerių). Dėl rinkų pokyčių pablogėjo pensijų sistemų mokumas. Apskaičiuodami pensijų pažadų įvykdymo išlaidas, fondai turi diskontuoti savo įsipareigojimų kainą, naudodami obligacijų pajamingumą; kadangi pajamos labai sumažėjo, šios išlaidos išaugo. Vidutinis viešojo sektoriaus pensijų planas Amerikoje buvo finansuojamas 72,2 proc. 2019 m., palyginti su 78,4 proc. 2009 m., rodo Pensinių tyrimų centro (CRR) duomenys, nepaisant ilgo akcijų rinkos kilimo.

Pavojus yra tas, kad individualūs taupytojai, susidūrę su klaidinančiais judėjimais rinkose ir nerangiomis pensijų sistemomis, gali pasirinkti laikyti savo santaupas indėliuose. Daugeliui gali trūkti prieigos prie finansinių konsultacijų, ir jie nežino apie didesnes grąžos galimybes, ar iš tikrųjų taupymo mastą, kurį reikia turėti, kad pasirengti senatvei. Nerimą keliantį signalą galima sužinoti iš Didžiosios Britanijos, kur 2015 m. buvo pakeistos taisyklės, leidžiančios žmonėms pasiimti pinigus iš jų pensijų fondų, nenaudojant gautų pajamų anuitetui (kuris suteikia garantuotas pajamas). Anuitetų grąža iš obligacijų pajamingumo buvo šykšti, todėl jie buvo nepopuliarus pasirinkimas.

Pagyvenusiems žmonėms visame pasaulyje, nes jų santaupos yra įstrigusios grynaisiais, iškyla rizika, kad jiems neužteks pinigų, iki kol jie numirs. Tai jau vyksta Japonijoje. „Palūkanų normos sumažėjimas praktiškai iki nulio smarkiai sumažino palūkanų pajamas, kurių tikėjosi pensininkai, ir tai pareikalavo, kad jie turėtų daugiau santaupų, nei planavo“, - sako p. Horioka. Vyriausybės jau seniai ragino žmones pasirūpinti pensija, tačiau dėl žemų tarifų tai pasiekti buvo sunkiau. Visuomenei dar nesuradus išeities, ir tie maži tarifai netrukus niekur nedings, taupytojų gyvenimas toliau bus dar sunkesnis." [1]

Lietuvoje pensijų fondų pasakos apie sočią senatvę yra tikrai, tik pasakos. Kuo dažniau mūsų, apkvaitę nuo laisvės, rinkėjai renka visokio plauko liberalus, paskanintus alkoholio dėžutėmis ir kanapėmis, tuo silpnesnė mūsų valstybė ir mūsų bendruomenė, tuo svarbesnė mūsų šeima.

 

1.  Taupytojo dilema; Asmeniniai finansai.
Data: 2020 m. spalio 17 d
Iš: „The Economist“