Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2021 m. gegužės 14 d., penktadienis

Ko tikėtis pasiskiepijus nuo Covid?


"Viename neseniai atliktame sveikatos priežiūros darbuotojų Izraelyje tyrime nustatyta, kad "Pfizer-BioNTech" vakcina yra 97% veiksminga nuo simptominės infekcijos ir 86% veiksminga nuo asimptominės infekcijos. [1]


1. CDC Says It's Time To Relax Guidance On Masks --- Social distancing no longer urged in most cases for those who are fully vaccinated
Abbott, Brianna. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]14 May 2021: A.1.

What to expect after Covid vaccination?


"One recent study among healthcare workers in Israel estimated that the Pfizer-BioNTech vaccine is 97% effective against symptomatic infection and 86% effective against asymptomatic infection." [1]


1. CDC Says It's Time To Relax Guidance On Masks --- Social distancing no longer urged in most cases for those who are fully vaccinated
Abbott, Brianna. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]14 May 2021: A.1.

2021 m. gegužės 13 d., ketvirtadienis

Taip baigiasi budrumas

 „Mano draugas Rodas Dreheris neseniai turėjo amerikiečių konservatoriaus tinklaraščio įrašą pavadinimu „Kodėl konservatoriai ima pulti į neviltį? “ Jis paaiškino, kad konservatoriai yra neviltyje, nes priešiška ideologija - budrumas ar socialinis teisingumas ar kritinės rasės teorija - skleidžiasi Amerikoje taip, kaip bolševizmas apėmė Rusijos imperiją prieš Spalio revoliuciją 1917 m. Ši ideologija kuria „minkštą totalitarizmą“ plačiuose Amerikos visuomenės sluoksniuose, rašo jis. Ne tik Dreherio, bet ir daugelio kitų nuomone, jis suskirsto pasaulį į gėrį ir blogį, remdamasis šiurkščiomis rasinėmis kategorijomis. 

Ji netiki įtikinėjimu ar atviru diskursu, tačiau gėdija ir panaikina visus, kurie meta iššūkį oficialiam katekizmui. Tai sukelia tokius absurdiškumus, kaip „etnomatematika“, kurie, pasak šalininkų, siekia užginčyti būdus, kurie, kaip sakoma viename mokytojų vadove, „matematika naudojama kapitalistinėms, imperialistinėms ir rasistinėms pažiūroms palaikyti“, atmetant senus standartus, pvz., „Teisingai atsakyti". 

Dėl viso to mažiau jaudinuosi, nes labiau nei Dreheris ir daugelis kitų konservatorių pasitikiu Amerikos įstaigų galimybe pasirinkti ir sumenkinti kiekvieną radikaliai progresyvią ideologiją. 6-ajame dešimtmetyje kairieji radikalai norėjo nuversti kapitalizmą. Mes atsidūrėme progresyvioje maisto parduotuvėje „Whole Foods“. Atrodo, kad šiuo metu vyksta „budrumo“ pasirinkimas. Dalykas, kurį mes vadiname budrumas, turi daug elementų. Jo esmė yra sąžiningos pastangos įveikti rasizmo palikimą. 2021 m. šis budrumo elementas sukėlė daugiau supratimo, įtraukties ir rasinės pažangos, nei matėme per 50 metų. Ši budrumo dalis yra puiki. Tačiau budrumas tampa keistesniu, kai jis įsipainioja į mūsų meritokratijos iškrypimus, kai reikia parodyti savo apšvietimą, vartojant kalbą - „problematizuoti“, „heteronormatyvumą“, „cisgenderį“, „intersekcionalumą“ - skiepijamus elito mokyklose ar su sunkiais tekstais. Esė pavadinimu „Privilegijų kalba“  Nicholas Clairmontas teigia, kad esmė yra: kalbos sunkumas skirtas neįtraukti tų, kurie turi mažiau išsilavinimo. Žmonės, kurie dalyvauja šiame diskurse, buvo enkultūruoti geriausių ir brangiausių mūsų mokyklų. Jei pažvelgtumėte į vietas, kuriose įvyko purūs pabudę ginčai, tai dažnai buvo prašmatni parengiamoji mokykla, pavyzdžiui, Harvardo-Westlake'o ar Daltono, ar brangios kolegijos, tokios kaip Brynas Mawras ar Prinstonas. 

Šio lygio meritokratija yra labai konkurencinga. Diskurso vykdymas atšaukiant ir sugėdinant tampa būdas nustatyti jūsų, kaip šviesuolio, statusą ir galią. Nepaisant slaptų savęs abejonių, tai tampa būdu parodyti, kad tu tikrai priklausai. Tai taip pat tampa būdu parodyti pasauliui, kad esate antielitai, nors dirbate, mokotės ir gyvenate ratuose, kurie yra itin elitiniai. 

 Meritokratija turi vieną darbą: nukreipti jaunus žmones į lyderio pozicijas visuomenėje.

Korporacijos ir kitos organizacijos noriai samdo geriausius atlikėjus, o vienas elito įgaliojimų ženklas yra galimybė atlikti diskursą. Štai kodėl CŽV padarė tą plačiai išjuoktą įdarbinimo vaizdo įrašą, kuris buvo tarsi pažadinto žodžio salotos: cisgenderis, sankryžinis, patriarchalinis. 

 CŽV, „Disney“, „Major League Baseball“ ir „Coca-Cola“ žmonės nesuklastoja, kai atlieka veiksmus, kuriuos dabar vadiname pabudusiu kapitalizmu. Jie mokėsi tose pačiose mokyklose ir turi tą pačią dominuojančią kultūrą ir nori tokios pat reputacijos naudos. Bet diskursui vis labiau korporuojantis, jis bus sušvelnintas. 

Pagrindinė ideologija Amerikoje yra sėkmė; ta ideologija turi polinkį absorbuoti visus konkurentus. 

 Mes matėme, kaip tai įvyko nuo 1970-ųjų iki 1990-ųjų. Amerikos hipiai sukūrė tikrai bohemišką kontrkultūrą. Bet pagyvenę jie norėjo pasisekimo. Jie atnešė į rinką savo bohemiškas vertybes, tačiau metai iš metų šios vertybės vis plonėjo ir galiausiai jų nebuvo. Korporacijos ir kitos steigimo organizacijos pasirenka jas beveik nesąmoningai. Jie siunčia ambicingiems jauniems žmonėms galingus signalus apie tai, koks nesutarimų lygis bus toleruojamas, o disidentų vertybes priima,  kaip rinkodaros formą. Imdami tai, kas buvo pavojinga, ir estetizuodami, jie paverčia tai produktu ar prekės ženklu. 

Netrukus pagrindinės sąvokos, tokios kaip „privilegija“, paverčiamos tuščiomis visur sklandančiomis frazėmis. Ekonomistas ir kultūros stebėtojas Tyleris Cowenas tikisi, kad budrumas šia prasme neišnyks. Rašydamas „Bloomberg“ praėjusią savaitę jis numatė, kad tai taps panašesnė į unitų bažnyčią - „kuria plačiai žavisi, bet ji valdo tik šiek tiek aistros ir atsidavimo“.

 Man tai būtų gerai. Kaip sakau, budrumas yra (bent jau) du elementai. Pagrindinis dėmesys skiriamas konkrečiai naudai nepasiturintiems žmonėms - žalos atlyginimui, įvairesniam įdarbinimui, teisingesniam būstui ir ekonomikos politikai. Kitas kursto laukinius žodžių karus tarp labai pprivilegijuotų asmenų. Jei galime turėti daugiau pirmųjų ir mažiau antrųjų, mums visiems bus geriau “.

Mūsų Landsbergiai ir liberalų paleistuvės bando mėgdžioti Vakarų elitą. Girdi, ir prie jų prilips budrumo aukso dulkės. Dauguma žiūri akis išpūtę, kuo visa tai baigsis. Gražiomis kalbomis, nieko konkretaus nebus.

This Is How Wokeness Ends


"My friend Rod Dreher recently had a blog post for The American Conservative called “Why Are Conservatives in Despair?” He explained that conservatives are in despair because a hostile ideology — wokeness or social justice or critical race theory — is sweeping across America the way Bolshevism swept across the Russian Empire before the October Revolution in 1917.

This ideology is creating a “soft totalitarianism” across wide swaths of American society, he writes. In the view of not just Dreher but also many others, it divides the world into good and evil based on crude racial categories. It has no faith in persuasion, or open discourse, but it shames and cancels anybody who challenges the official catechism. It produces fringe absurdities like “ethnomathematics,” which proponents say seeks to challenge the ways that, as one guide for teachers puts it, “math is used to uphold capitalist, imperialist and racist views” by dismissing old standards like “getting the ‘right’ answer.”

I’m less alarmed by all of this because I have more confidence than Dreher and many other conservatives in the American establishment’s ability to co-opt and water down every radical progressive ideology. In the 1960s, left-wing radicals wanted to overthrow capitalism. We ended up with Whole Foods. The co-optation of wokeness seems to be happening right now.

The thing we call wokeness contains many elements. At its core is an honest and good-faith effort to grapple with the legacies of racism. In 2021, this element of wokeness has produced more understanding, inclusion and racial progress than we’ve seen in over 50 years. This part of wokeness is great.

But wokeness gets weirder when it’s entangled in the perversities of our meritocracy, when it involves demonstrating one’s enlightenment by using language — “problematize,” “heteronormativity,” “cisgender,” “intersectionality” — inculcated in elite schools or with difficult texts.

In an essay titled “The Language of Privilege,” in Tablet, Nicholas Clairmont argues that the difficulty of the language is the point — to exclude those with less educational capital.

People who engage in this discourse have been enculturated by our best and most expensive schools. If you look at the places where the splashy woke controversies have taken place, they have often been posh prep schools, like Harvard-Westlake or Dalton, or pricey colleges, like Bryn Mawr or Princeton.

The meritocracy at this level is very competitive. Performing the discourse by canceling and shaming becomes a way of establishing your status and power as an enlightened person. It becomes a way of showing — despite your secret self-doubts — that you really belong. It also becomes a way of showing the world that you are anti-elite, even though you work, study and live in circles that are extremely elite.

The meritocracy has one job: to funnel young people into leadership positions in society.
 
It’s very good at doing that. Corporations and other organizations are eager to hire top performers, and one sign of elite credentials is the ability to do the discourse. That’s why the C.I.A. made that widely mocked recruiting video that was like a woke word salad: cisgender, intersectional, patriarchal.

The people at the C.I.A., Disney, Major League Baseball and Coca-Cola aren’t faking it when they perform the acts we now call woke capitalism. They went to the same schools and share the same dominant culture and want the same reputational benefits.

But as the discourse gets more corporatized it’s going to get watered down. The primary ideology in America is success; that ideology has a tendency to absorb all rivals.

We saw this happen between the 1970s and the 1990s. American hippies built a genuinely bohemian counterculture. But as they got older they wanted to succeed. They brought their bohemian values into the market, but year by year those values got thinner and thinner and finally were nonexistent.

Corporations and other establishment organizations co-opt almost unconsciously. They send ambitious young people powerful signals about what level of dissent will be tolerated while embracing dissident values as a form of marketing. By taking what was dangerous and aestheticizing it, they turn it into a product or a brand. Pretty soon key concepts like “privilege” are reduced to empty catchphrases floating everywhere.

The economist and cultural observer Tyler Cowen expects wokeness in this sense won’t disappear. Writing for Bloomberg last week, he predicted it would become something more like the Unitarian Church — “broadly admired but commanding only a modicum of passion and commitment.”

This would be fine with me. As I say, there are (at least) two elements to wokeness. One focuses on concrete benefits for the disadvantaged — reparations, more diverse hiring, more equitable housing and economic policies. The other instigates savage word wars among the highly advantaged. If we can have more of the former and less of the latter, we’ll all be better off."

Our Landsbergiai and Liberal sinful girls are trying to emulate the Western elite. They hope, that the golden dust of Wokeness clings to them. Most of the rest in Lithuania watch amazed to see how it all ends. The result will be sophisticated woke language, nothing concrete will come out of it. 



Gazos raketos: papildytas arsenalas, varginantis Izraelį

  "KAIRAS. Jie gabena dalis arba gamina savo rankomis, remdamiesi žiniomis iš Irano. Jie panaudoja vandentiekio vamzdžius, išgrobtus iš apleistų Izraelio gyvenviečių, ir komponentus, išgraibstytus iš nesprogusių Izraelio bombų. Jie surenka raketas po žeme arba tankiuose rajonuose, kur yra izraeliečiai nenori pulti. Nepaisant Izraelio stebėjimo pajėgumų ir didžiulės karinės ugnies, esančios šalia, palestiniečių, kovotojai Gazoje per 16 metų, kai Izraelis išlaisvino šį pakrantės anklavą, kurį jis okupavo po 1967 m. karo, sugebėjo sukaupti didelį raketų arsenalą. 

Nuo 2007 m. Gazai vadovaujanti kovotojų grupuotė „Hamas“, nepripažįstanti Izraelio teisės egzistuoti, arsenalą pavertė vis labiau mirtina grėsme, kaip matyti iš naujausio karo veiksmų su Izraelio kariuomene pakilimo. Iki ketvirtadienio, Izraelio pareigūnų teigimu, kovotojai iššovė apie 1800 raketų. Kiekvieną dieną paleistų raketų skaičius per paskutinius karo veiksmus buvo neregėtas. Nors dauguma raketų yra nukreiptos į gyventojų centrus visoje pietinėje ir vidurinėje Izraelio dalyje, ilgesnio nuotolio raketos buvo paleistos į Tel Avivą ir Jeruzalę. Ekspertų teigimu, tai yra ženklas, kad „Hamas“ sugebėjo ne tik papildyti savo arsenalą, bet ir pagerino savo galimybes. 

Izraelis sėkmingai sužlugdė daugybę iki šiol paleistų raketų savo priešgaisrinės gynybos sistema „Iron Dome“, sunaikindamas jas dar prieš nusileidžiant. Tačiau vis daugiau raketų atsitrenkė į Izraelio teritoriją, kai kurios iš jų turėjo mirtiną poveikį. 

Ekspertai sako, kad kovotojai dabar žino, kad užtvarų intensyvumas ir kelios jų paleidimo kryptys atskleidė Izraelio gynybos pažeidžiamumą. „Tai yra didžiulis patobulinimas nuo vieno ar dviejų raketų paleidimo vienu metu iki 130 raketų paleidimo per penkias minutes“, - sakė Gazos ruože dirbantis karinis ekspertas Rami Abu Zubaydah, turėdamas omenyje pastarųjų dienų matytą dažnį. 

 „Dabar dauguma ginklų gaminami Gazoje, naudojant Irano techninę patirtį“, - sakė jis. 

 Kalbėdamas apie pakartotinai surenkamus vandentiekio vamzdžius, pasisakydamas 2019 m. susirinkime, ponas Sinwaras sakė: „Ten yra jų pakankamai, kad būtų galima pagaminti raketas ateinantiems 10 metų“. 

 


Gaza’s Rockets: A Replenished Arsenal That Vexes Israel


"CAIRO — They smuggle the parts or make their own, aided with know-how from Iran. They repurpose plumbing pipes scavenged from abandoned Israeli settlements and components culled from dud Israeli bombs. They assemble the rockets underground or in dense neighborhoods that the Israelis are reluctant to strike.

Despite Israel’s vaunted surveillance capability and overwhelming military firepower next door, Palestinian militants in Gaza have managed to amass a large arsenal of rockets with enhanced range in the 16 years since Israel vacated the coastal enclave it had occupied after the 1967 war.

Hamas, the militant group that has run Gaza since 2007 and does not recognize Israel’s right to exist, has parlayed the arsenal into an increasingly lethal threat, as seen in the most recent upsurge of hostilities with the Israeli military. By Thursday, Israeli officials said, the militants had fired about 1,800 rockets.

The number of rockets fired each day in the most recent spate of hostilities is unprecedented. And while the majority of the rockets appear to be aimed at population centers across southern and central Israel, longer-range rockets were launched at Tel Aviv and Jerusalem. This is a sign, experts say, that Hamas has not only managed to replenish its arsenal but has improved its capabilities.

Israel has successfully thwarted many of the rockets fired so far with its Iron Dome antimissile defense system, destroying them before they land. But an increasing number of the rockets have slammed into Israeli territory, some with deadly effect. Experts say the militants now know that the intensity of the barrages — and the multiple directions from which they launch — have exposed vulnerabilities in the Israeli defense.

“It is a huge improvement going from firing one or two rockets at a time to launching 130 rockets in five minutes,” said Rami Abu Zubaydah, a Gaza-based military expert, referring to the frequency of fire seen in the past few days.

“Most weapons are now manufactured in Gaza, using technical expertise from Iran,” he said.

Referring to the repurposed plumbing pipes, while speaking in another gathering in 2019, Mr. Sinwar said, “There is enough there to manufacture rockets for the coming 10 years.”"



Iš karantino galima uždirbti darbdavio sąskaita

  "Šiuo metu galiojančiame Darbo kodekse 56 straipsnyje numatyta, kad darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, jeigu „darbuotojo prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip 30 dienų iš eilės arba jeigu ji susidaro daugiau kaip 45 dienas per paskutinius 12 mėnesių“. Antroje straipsnio dalyje numatyta, kad „nutraukiant darbo sutartį šiame straipsnyje nustatytu pagrindu, darbdavys privalo išmokėti darbuotojui dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką“ (arba vieno, jei darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu metus).

LPPARA ir asociacijos nariai pažymi, kad darbuotojai, ypač paslaugų sektoriuje, naudojasi susidariusia situacija – mažėjant verslui taikomiems suvaržymams ir augant darbo rinkos aktyvumui, prašoma nutraukti darbo sutartis, nors darbuotojai reikalingi darbo vietoje. Gavę išmoką iš vieno darbdavio, tokie darbuotojai tuoj pat siekia vėl įsidarbinti pas kitą, o kartais net tą patį darbdavį. Savo ruožtu nuo pandemijos nukentėjusių įmonių ekonominė padėtis dažnai yra sunki, jos turi susigrąžinti prarastą apyvartą ir mokėti tokių išeitinių išmokų negali."

Pupt pupt negaliu ir sveikatos neturiu...