Plentiful renewable energy is opening up a new industrial frontier

"NORRLAND IS THE largest of Sweden's three historical "lands". It spans the top half of the country and is sparsely populated, the more so the farther north you go. The few people who live there have long relied for work on mining, the army and forestry. Most of Sweden's industry is far to the south. But Norrland abounds in hydropower. Power that is cheap and--crucially--green, along with bargain land and proximity to iron ore, is sparking an improbable industrial revolution, based on hydrogen, "green" steel and batteries.

SSAB, a steelmaker, is poised to deliver its first consignment of "eco-steel" from a hydrogen-fuelled pilot plant in Lulea, a northern city. Volvo, an industrial-vehicle firm these days, will use the steel to build lorries. Of the six or seven tonnes that its typical lorry weighs, around five consist of steel.

 

And for each tonne of steel produced using fossil fuels, around two tonnes of planet-cooking carbon dioxide get belched into the atmosphere.

To make steel, iron ore must be melted at high temperatures and reduced from iron oxide to iron, a process that typically involves burning fossil fuels, releasing huge amounts of carbon dioxide. Replacing them with hydrogen as a reducing agent eliminates more than 98% of the carbon dioxide normally released. The hydrogen is made by electrolysing water, using electricity produced by hydro-power. This approach involves almost no carbon-dioxide emissions at all.

Scania, another automotive firm, is also hoping to exploit Norrland's cheap hydro-power. It plans to make 15,000 battery-powered trucks a year by 2025, around 15% of its annual production. To that end it has invested in Northvolt, a new battery-making enterprise powered by Norrland's hydro-electricity. Northvolt's main facility is in Skelleftea, 130km south-west of Lulea. It is also building a battery-recycling plant there (see Science section). By the end of 2021 the company hopes to have churned out enough batteries to store 16 gigawatt-hours. Carl-Erik Lagercrantz, Northvolt's chairman, wants to scale that up eventually to 150 gigawatt-hours a year. If he does so by 2030, he will be supplying a sizeable amount of the European Union's expected annual demand of some 450 gigawatt-hours of electric-vehicle battery capacity by 2030.

Mr Lagercrantz also wants to get into the green-steel business. Taking inspiration from SSAB's pilot project, he decided to have a go at hydrogen-based steelmaking too, and founded H2 Green Steel. Production will be based in Boden, an old army town 30km north-west of Lulea. The new plant will make 5m tonnes of flat steel a year by 2030, a small but meaningful percentage of the 90m tonnes that is currently consumed annually in the EU." [1]

How dare those Swedes? Instead of army games, make clean steel, cars out of it and batteries. We, Lithuanians, in the meantime are hiding in the bushes en masse and waiting for the Russians to come. Gabrielius Landsbergis failed. After all, it is his job to convince our Swedish neighbors that war with the Russians is the foundation of our lives. No green steel. No industry. Forward volunteers ... 

1. "Green steel; Sweden." The Economist, 15 May 2021, p. 46(US).

Valdantieji kalti dėl per mažo atlyginimo vidutines pajamas gaunantiems darbuotojams

 „Vienas iš aktualiausių ekonomikos klausimų yra tai, kodėl atlyginimai vidutines pajamas gaunantiems darbuotojams nuo aštuntojo dešimtmečio išaugo tik nežymiai, net ir padidėjus atlyginimams viršūnėse. Daugelį metų ekonomistų sutarimas buvo toks: nenumaldomos jėgos, tokios kaip technologijos ir globalizacija, paaiškino didžiąją šios tendencijos dalį. Bet naujame dokumente Lawrence'as Mishelis ir Joshas Bivensas, liberalaus Ekonominės politikos instituto ekonomistai, daro išvadą, kad kalta vyriausybė. „Tyčiniai politiniai sprendimai (tiek dėl veiksmų, tiek dėl neveikimo) sukėlė atlyginimų mažinimą“, - rašo jie. Tarp šių sprendimų yra politikos formuotojų noras toleruoti didelį nedarbą ir leisti darbdaviams agresyviai kovoti su profsąjungomis; prekybos sandoriai, verčiantys darbuotojus konkuruoti su mažai apmokamu darbu užsienyje; tylus ar aiškus naujų teisinių susitarimų, tokių kaip darbo sutartys, pasunkinantis naujų darbo vietų ieškojimą, palaiminimas. Kartu, Dr. Mishelis ir dr. Bivensas, šie įvykiai atėmė iš darbuotojų derybinę galią, todėl jų atlyginimai buvo maži. 

"Jei galvojate apie asmenį, kuris nepatenkintas savo padėtimi, kokios yra jo galimybės?" - daktaras Mišelis pasakė. „Beveik visos galimybės buvo atimtos. Negalite mesti ir gauti kokybiško darbo. Jei bandysite organizuoti profsąjungą, tai nėra taip lengva“. Darbuotojų atlyginimų didėjimas sulėtėjo gana staigiai.  

Nuo 1940-ųjų pabaigos iki 1970-ųjų pradžios valandinis atlygis tipiškam darbuotojui augo maždaug taip pat greitai, kaip ir produktyvumas. Jei darbuotojų suteiktų prekių ir paslaugų vertė per metus padidėjo 2 procentais, tai jų atlyginimai ir išmokos taip pat padidėjo maždaug 2 procentais. Nuo to laiko produktyvumas toliau augo, o valandinė kompensacija iš esmės sustojo. Anot dokumento, 2017 m. įprastas darbuotojas uždirbo 23,15 dolerių per valandą, ty daug mažiau nei 33,10 dolerių, kuriuos būtų uždirbęs darbuotojas, jei kompensacija atitiktų produktyvumo augimą. 

Idėja yra ta, kad nustatant darbo užmokestį padalijami turtai, kurį darbuotojai ir darbdaviai sukuria kartu. Darbuotojai gali reikalauti daugiau šio turto, kai tokios institucijos, kaip profsąjungos suteikia jiems svertą. Praradę tokį svertą, jie gauna mažiau. 

Dr. Mishelis ir dr. Bivensas tvirtina, kad dešimtmečius trunkantis finansinio sverto praradimas iš esmės paaiškina atotrūkį tarp atlyginimų didinimo, kurį darbuotojai būtų gavę, jei jiems būtų visapusiškai naudingas didėjantis našumas. Norėdami padaryti šią išvadą, jie išnagrinėja kelių pokyčių, kurie kenkia darbuotojų derybinėms galioms, poveikio skaitinius matus - kai kuriuos iš jų jie sukūrė, daugelį kiti ekonomistai sukūrė per metus, tada apibendrina tas priemones, kad būtų pasiektas bendras poveikis. 

Pavyzdžiui, tyrinėdami ekonominę literatūrą apie nedarbo lygį, dr. Mishelis ir dr. Bivensas pastebi, kad jis dažnai buvo žemesnis už vadinamąjį natūralųjį rodiklį - žemesnį nei ekonomistai mano, kad dėl įtemptos darbo rinkos infliacija gali nekontroliuojamai paspartėti - per tris dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo, tačiau dažnai viršijo natūralų lygį per pastaruosius keturis dešimtmečius. Taip yra iš dalies dėl to, kad Federalinis rezervas pradėjo daugiau dėmesio skirti kovai su infliacija, kai 1979 m. tapo Paulas Volckeris pirmininku, ir iš dalies dėl to, kad valstybės ir federalinės vyriausybės nesugebėjo suteikti daugiau ekonomikos stimulo po Didžiojo 2007–2009 m. nuosmukio. Remdamiesi esamomis nedarbo ir darbo užmokesčio santykio priemonėmis, dr. Mishelis ir dr. Bivensas apskaičiavo, kad šis nedarbo perteklius nuo 1970-ųjų per dešimtmetį sumažino atlyginimus maždaug 10 proc., paaiškindamas beveik ketvirtadalį atotrūkio tarp darbo užmokesčio ir produktyvumo augimo. 

Jie atlieka panašius pratimus dėl kitų veiksnių, kurie pakenkė darbuotojų derybinėms galioms: profsąjungų nuosmukiui; prekybos sandorių su žemą atlyginimą gaunančiomis šalimis seka; ir vis dažniau pasitaikančios priemonės, pvz., „skilimas“, kai įmonės perduoda darbą mažiau apmokančioms įmonėms, ir nekonkurencingos darbo sutarčių sąlygos, dėl kurių darbuotojams sunku palikti, išeinant pas konkurentą. Kartu dr. Mishelis ir dr. Bivensas daro išvadą, kad šie veiksniai paaiškina daugiau nei tris ketvirtadalius atotrūkio tarp tipiško darbuotojo faktinio kompensacijos padidėjimo ir numatomo jų padidėjimo, atsižvelgiant į produktyvumo padidėjimą". 

Lietuvoje klasikinis pavyzdys - būdami valdančiaisiais, socdemai atidavė žymią mūsų apmokamų atostogų dalį dardaviams, įvesdami dabar galiojantį Darbo kodeksą. Neveltui socdemams dabar jokie manevrai nepadeda vėl prasimušti į valdžią, net demagogė naujoji jų vadovė V. Blinkevičiūtė nepajėgia įsiprašyti į Landsbergių valdomą komandą. Raupsuoti dabar mūsų socdemai.

 

Government is to blame for too low pay for middle-income workers

"One of the most urgent questions in economics is why pay for middle-income workers has increased only slightly since the 1970s, even as pay for those near the top has escalated.
For years, the rough consensus among economists was that inexorable forces like technology and globalization explained much of the trend. But in a new paper, Lawrence Mishel and Josh Bivens, economists at the liberal Economic Policy Institute, conclude that government is to blame. “Intentional policy decisions (either of commission or omission) have generated wage suppression,” they write.
Included among these decisions are policymakers’ willingness to tolerate high unemployment and to let employers fight unions aggressively; trade deals that force workers to compete with low-paid labor abroad; and the tacit or explicit blessing of new legal arrangements, like employment contracts that make it harder for workers to seek new jobs.
Together, Dr. Mishel and Dr. Bivens argue, these developments deprived workers of bargaining power, which kept their wages low.
“If you think about a person who’s dissatisfied with their situation, what are their options?” Dr. Mishel said. “Almost every possibility has been foreclosed. You can’t quit and get a good-quality job. If you try to organize a union, it’s not so easy.”
The slowdown in workers’ pay increases happened rather abruptly. From the late 1940s to the early 1970s, hourly compensation for the typical worker grew roughly as quickly as productivity. If the value of the goods and services that workers provided rose by 2 percent in a year, then their wages and benefits tended to go up by roughly 2 percent as well.
Since then, productivity has continued to grow, while hourly compensation largely flattened. According to the paper, the typical worker earned $23.15 an hour in 2017, far less than the $33.10 that worker would have earned had compensation kept up with productivity growth.

The idea is that setting pay amounts to dividing the wealth that workers and employers create together. Workers can claim more of this wealth when institutions like unions give them leverage. They receive less when they lose such leverage.

Dr. Mishel and Dr. Bivens argue that a decades-long loss of leverage largely explains the gap between the pay increases that workers would have received had they benefited fully from rising productivity, and the smaller wage and benefit increases that workers actually received.
To arrive at this conclusion, they examine numerical measures of the impact of several developments that hurt workers’ bargaining power — some of which they generated, many of which other economists have generated over the years — then sum up those measures to arrive at an overall effect.
For example, when surveying the economic literature on the unemployment rate, Dr. Mishel and Dr. Bivens find that it was frequently below the so-called natural rate — the rate below which economists believe a tight job market could cause inflation to accelerate uncontrollably — in the three decades after World War II, but frequently above the natural rate in the last four decades.
This is partly because the Federal Reserve began to put more emphasis on fighting inflation once Paul Volcker became chairman in 1979, and partly because of the failure of state and federal governments to provide more economic stimulus after the Great Recession of 2007-9.
Drawing on existing measures of the relationship between unemployment and wages, Dr. Mishel and Dr. Bivens estimate that this excess unemployment lowered wages by about 10 percent since the 1970s, explaining nearly one-quarter of the gap between wages and productivity growth.
They perform similar exercises for other factors that undermined workers’ bargaining power: the decline of unions; a succession of trade deals with low-wage countries; and increasingly common arrangements like “fissuring,” in which companies outsource work to lower-paying firms, and noncompete clauses in employment contracts, which make it hard for workers to leave for a competitor.
Together, Dr. Mishel and Dr. Bivens conclude, these factors explain more than three-quarters of the gap between the typical worker’s actual increases in compensation and their expected increases, given the productivity gains."

 In Lithuania, the classic example is that, as rulers, the socdemocrats gave a significant part of our paid leave to employers, introducing the current Labor Code.For this reason in vain the socdemocrats  have many maneuvers to help them regain power, even the demagogue their new leader V. Blinkevičiūtė is not able to join the team led by Landsbergiai. Leprosy is now the fate of our socdemocrats.

How will we spend the billions given by Europe?

 "The European Commission (EC) has received an official € 2.2 billion recovery and resilience plan for Lithuania, the EC Representation in Lithuania has announced. The plan sets out reforms and public investment projects to be implemented with the support of the Economic Recovery and Resilience Facility (RRF). In recent months, there has been an intensive dialogue between the EC and Lithuanian authorities on this plan, which has seven components:  

resilient health sector,  

green transformation,  

digital transformation,  

quality education, 

innovation and higher education,  

an efficient public sector, and 

social inclusion.  

According to the Minister of Finance, the Council will approve the national plans, probably in July. "

Kam išleisime Europos duotus milijardus?

 "Europos Komisija (EK) gavo oficialų 2,2 mlrd. eurų vertės Lietuvos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planą, pranešė EK atstovybė Lietuvoje. Plane išdėstytos reformos ir viešųjų investicijų projektai, planuojami įgyvendinti su Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės (RRF) parama. Pastaraisiais mėnesiais dėl šio plano vyko intensyvus EK ir Lietuvos valdžios institucijų dialogas. Lietuvos planą sudaro septyni komponentai: 

atsparus sveikatos sektorius, 

žalioji pertvarka, 

skaitmeninė pertvarka, 

kokybiškas švietimas, inovacijos ir aukštasis mokslas, 

veiksmingas viešasis sektorius ir 

socialinė įtrauktis.

Pasak finansų ministrės, Taryba nacionalinius planus patvirtins, tikėtina, liepos mėnesį."

Fishing strategy

  "The main tool you can't do without is a fishing rod. Fishing ass A. Jakštas recommends to start with fishing rod choice. “Buy a simple fishing rod with a reel, clean stock. Have a complete set for the float rod. The store will advise you on which floats and weights to choose. Also have the simplest grab, if you catch a bigger fish, it will be easier to pull it out. If you go to commercial ponds, then you will need more serious ammunition, but it can often be rented on the spot, ”said A. Jakštas. 

Place and time 

The next step is to choose a location. "Most people choose places that are convenient to access. There is no need to fear that the place will be fished out. There is no need to avoid more open accessible places. If the pool is frequented by anglers, such places will also be visited by fish, because they get food there, ”said the interlocutor. Asked if there is a chance for a beginner to catch a fish for dinner, A. Jakštas said that it would not be necessary to cultivate the hope of catching big fish, but for small fish it is possible. 

"I advise fishing only from the shore, because the specifics of fishing from a boat are more complicated. It will be difficult for an unaccustomed person, "said the fisherman. According to him, in order to increase the chances of catching fish, it is important to choose the right time of day."

As summer approaches, the fish are not active all day, so it is best to fish early in the morning. From the time the sun rises, the fish will be active for at least 3-4 hours. The evening fish activity is short - 1-2 hours before sunset. On the other hand, if the day is cloudy with a little rain, the fish can be active all day, ”said the interlocutor. 

 Once you have the equipment, you have chosen the place, the time, it is time to think about help. “It is better to have an experienced person nearby who will teach you how to throw a fishing rod correctly and help you avoid mistakes. The most basic rule is to pay in time to let the line go. The line is pressed with a finger, and the right moment to release it must be captured. Another common mistake is setting the depth. Most fish require the bait to be either on or near the bottom. This needs to be determined fairly accurately. In addition, it is necessary to choose an overly thick line, because fish are afraid of a thick line, ”said A. Jakštas about the subtleties of fishing. 

He also advises not to make noise when fishing, as the sound spreads very well in the water and the fish can get scared quickly. And what if the fish doesn’t bite? "You don't even have to wait an hour. You have replaced the baits, the depth, do not catch, go to another place, because you will waste all the time," said the interlocutor."

Žvejybos strategija

 “Pagrindinis įrankis, be kurio neapsieisite – meškerė. Žvejybos asas A. Jakštas rekomenduoja pradėti nuo jos pasirinkimo. „Įsigykite paprastą meškerę su rite, valo atsarga. Turėkite pilną komplektą plūdinei meškerei. Kokias plūdes ir svarelius išsirinkti, patars parduotuvėje. Taip pat turėkite patį paprasčiausią graibštą, jei užkibs kokia didesnė žuvis, bus lengviau ją ištraukti. Jei važiuojate į komercinius tvenkinius, tada jau reikės rimtesnės amunicijos, bet ją dažnai galima išsinuomoti vietoje“, – pasakojo A. Jakštas.

Vieta ir laikas

Kitas žingsnis – vietos pasirinkimas. „Dažniausiai žmonės renkasi tokias vietas, kur patogu prieiti. Nereikia bijoti, kad vieta bus nužvejota. Nereikia vengti atviresnių prieinamų vietų. Jei telkinys yra dažnai lankomas meškeriotojų, tokios vietos bus ir žuvų lankomos, nes jos ten gauna maisto“, – pasakojo pašnekovas.
 
Paklaustas, ar yra tikimybė pradedančiajam susižvejoti žuvies vakarienei, A. Jakštas sakė, kad puoselėti vilčių pagauti didelę žuvį, nereikėtų, bet smulkių žuvyčių žuvienei – įmanoma. „Patariu žvejoti tik nuo kranto, nes žvejybos iš laivelio specifika sudėtingesnė. Nepratusiam žmogui bus sunku“, – sakė žvejys.
Anot jo, tam, kad tikimybė pasigauti žuvies būtų didesnė, svarbu pasirinkti tinkamą paros metą. „Artėjant vasarai, visą dieną žuvis nėra aktyvi, todėl geriausia žvejoti anksti ryte. Nuo to laiko, kai saulė pakyla, bent 3-4 valandas žuvis bus aktyvi. Vakarinis žuvies aktyvumas būna trumpas – 1-2 valandos iki nusileidžiant saulei. Kita vertus, jei diena debesuota ir su lietučiu truputį, žuvis gali būti aktyvi ir visą dieną“ , – pasakojo pašnekovas.
 

Kai turi įrangą, išsirinkai vietą, laiką, pats metas pagalvoti apie pagalbą. „Geriau, kad šalia būtų patyręs žmogaus, kuris pamokys taisyklingai užmesti meškerę ir padės išvengti klaidų. Pati pagrindinė taisyklė – mokėti laiku atleisti valą. Valas yra prispaudžiamas pirštu, o metant reikia pagauti tinkamą momentą, kada jį atleisti. Kita dažna klaida – gylio nustatymas. Daugumai žuvų reikia, kad masalas būtų arba ant dugno, arba šalia jo. Šitą būtina gana tiksliai nustatyti. Be to, reikia pasirinkti nepernelyg storą valą, nes storo valo žuvys bijo“, – žvejybos subtilybes pasakojo A. Jakštas.

Jis taip pat pataria žvejojant netriukšmauti, nes garsas vandeniu sklinda labai gerai ir žuvys greitai gali išsibaidyti.

O ką daryti, jei žuvis nekimba? „Jei nekimba, nereikia net valandos laukti. Pakaitaliojote masalus, gylį, nekimba, eikite į kitą vietą, nes veltui sugaišite visą laiką“, – sakė pašnekovas.”