Extremely low confidence in Lithuanian state institutions signals that not everything is good.

"And how could it be otherwise, when state-owned (by all of us) companies only make a profit, instead of trying to provide quality services at the lowest rate and thus reduce social exclusion and abandon the monopoly. 

The business model is simple: pay bonuses. Over the past decade, a new nomenclature has emerged, with members traveling from one state-owned company to head another. Why are there no international competitions for leadership positions? Why not invest in the competencies of public procurement supervisors? It is possible to boldly predict that the prices of all projects of state importance will increase due to higher prices of raw materials, but there is no one to check - is it adequate? Then the terms 'sustainability', 'social responsibility', 'transparency', 'the highest accounting standards' no longer make sense: society feels hypocrisy and Hannibal stands at the gates. "

Those gates are located in the living spaces of the Lithuanian elite, in prestigious places in Lithuania. That Hannibal is a Lithuanian suffering from low wages and Western prices. 

 

Itin menkas pasitikėjimas valstybės institucijomis signalizuoja, kad ne viskas yra gerai.

"O kaip galėtų būti kitaip, kai valstybės (visų mūsų) įmonės siekia tik pelno, užuot stengusios teikti kokybiškas paslaugas mažiausiu tarifu ir taip mažinti socialinę atskirtį bei atsisakytų monopolio. Tokios veiklos modelis paprastas – nuostolius padengs vartotojai, o pelnu galima bus garsiai girtis ir išsimokėti premijas.

Per pastarąjį dešimtmetį susiformavo nauja nomenklatūra, kurios nariai iš vienos valstybinės bendrovės keliauja vadovauti kitai. Kodėl nėra skelbiami tarptautiniai konkursai užimti vadovaujančius postus?

Kodėl neinvestuojama į valstybės viešuosius pirkimus prižiūrinčių darbuotojų kompetencijas? Galima drąsiai prognozuoti, kad dėl brangstančių žaliavų didės visų valstybinės reikšmės projektų sąmatos, tik nėra kas patikrina - ar adekvačiai? Tuomet sąvokos „tvarumas“, „socialinė atsakomybė“, „skaidrumas“, „aukščiausi apskaitos standartai“ nebetenka prasmės: visuomenė veidmainiavimą jaučia, o Hanibalas stovi prie vartų."

 Tie vartai yra Lietuvos elito buveinėse, prestižinėse Lietuvos vietose. Tas Hanibalas - tai mažų algų ir vakarietiškų kainų nualintas lietuvis.

Baltarusijos prokuratūra prašo apklausti V. Adamkų: jis buvo fašistinio „Minsko skerdiko“ patikėtinis

V. Adamkų reikia skubiai su antrankiais vežti į Minską.  Tai didžiulė gėda visai mūsų tautai. Toleruoti tokius veiksmus neįmanoma.

Kokie atlyginimai yra skurdūs Amerikoje?

 „Tai gana paprasta ir paprastai progresyvai kovoja, kad būtų išgirsta: JAV įmonės dešimtims milijonų darbuotojų moka per mažai pinigų, palyginti su pragyvenimo išlaidomis šioje šalyje. 

 Didžioji dalis darbo vietų, kurių darbo jėgos lygis nėra atsigavęs, yra labai mažas pajamas duodantys darbai; juos JAV privataus sektoriaus darbo kokybės indeksas vadina nekokybiškais darbais. Iki šių metų kovo dauguma privačiojo sektoriaus darbo vietų, pašalintų per pandemiją, kurios dar nebuvo atkurtos, yra gamybos ir „neprižiūrėtojų“ darbo vietos, kurių savaitinis atlyginimas vidutiniškai siekė mažiau nei 750 dolerių. Yra daugiau nei 45 milijonai mažai apmokamų darbo vietų, tokių kaip šie, tai sudaro maždaug 43 procentus visų šalies gamybos ir „neprižiūrėtojų“ darbų. Čia kalbama ne tik apie nelaimingą darbo rinkos kampelį. 

Dvidešimt trys milijonai šių darbų buvo apmokami mažiau, nei 500 dolerių per savaitę. Tai yra 26 000 dolerių per metus. 

Mažas darbo užmokestis ne vienintelė problema: daugelis šių darbų siūlo gerokai mažiau nei 30 valandų darbo per savaitę“. 

What jobs are considered bad in America?

 "It’s pretty simple and one that, normally, progressives fight to have heard: businesses are paying tens of millions of workers too little money relative to the cost of living in this country.

The majority of the jobs that aren’t back to prepandemic work force levels are very low-income jobs; they are what the U.S. Private Sector Job Quality Index, which I cocreated, calls low-quality jobs. Through March of this year, most of the private sector jobs eliminated during the pandemic that haven’t been restored are production and “nonsupervisory” jobs that offered weekly pay averaging less than $750 prepandemic. There are more than 45 million low-paying jobs like these, constituting roughly 43 percent of all production and nonsupervisory jobs in the country. This is not about a mere, unfortunate corner of the jobs market.
Twenty-three million of these jobs paid under $500 per week prepandemic: That’s $26,000 per year. Not only are the wages low: Many of these jobs offer well below 30 hours of work per week."

Akademijos žvaigždės: kaip tapti žinomu mokslininku?

"Kodėl vieni mokslininkai yra ryškesni už kitus? Vienas tyrimas rodo, kad mokslinė šlovė dažnai nėra pagrįsta vien dabartine veikla. Bet kas tada? Didesnių mokslinių konferencijų programoje dažnai dalyvauja žinomų dalyko atstovų paskaitos. Jūs neprivalote kreiptis iš anksto, būsite pakviesti ir paprastai taip pat gerai finansiškai kompensuojami. Net iš pranešimo dažnai tampa aišku, kad jis mažiau susijęs su tema, nes pavadinimas arba lieka atviras iki pat prieš pat datą, arba yra identiškas neseniai išleisto darbo pavadinimui. Jei renginys vis dar gausiai lankomas, greičiausiai tai mažiau pagrįsta naujų žinių lūkesčiais ir labiau susidomėjimu žmogumi. 

Panašiai kaip kino, knygų ir muzikos pramonėje, politikoje ar sporte, mokslas taip pat kuria „įžymybes“, kurių charizma gali peržengti jų pačių darbo, srities ar net disciplinos ribas. Subjektyvųjį - taip pat galima sakyti: magiškąjį „akademinės įžymybės“ matmenį iliustruoja Peteris Walshas ir Davidas Lehmannas, analizuodami reiškinį, remdamiesi vieša paskaita Kembridže: neįvardytas, žinomas postkolonijinio mokslo atstovas. o poststruktūralistinė teorija rengia gausiai lankytą, bet iš esmės nesuprantamą paskaitą. Plojimai po paskaitos yra žymiai mažesni, nei pradžioje, komentaras prasideda neryžtingu „Jei aš tave gerai supratau ...“ ir trunka mažiau, nei minutę. Ir vis dėlto po to daugelis susidomėjusių žmonių spokso aplink pakylą, kad bent akimis pažvelgtų įžymybę. Mato efektas gryniausia forma. Epizodas rodo, kad mokslinis iškilumas nėra pagrįstas vien tik dabartiniu rezultatu, o gal ir visai ne. 

„Įžymybė“, kaip 1960-ųjų dešimtmetyje išsakė amerikiečių istorikas Danielis Boorstinas, „yra žmogus, žinomas dėl savo žinomumo“. 

Atitinkamai apie šiuolaikinės žiniasklaidos įžymybes dažnai sakoma, kad jie „garsėja tuo, kad yra garsūs“. Na, žinoma, visada yra tam tikrų priežasčių, kodėl kažkas tapo žinomas. Akademinės įžymybės dažnai pasikliauja šlovę įtvirtinančiu kūriniu. Bet tai yra tik atspirties taškas karjerai, kuri iš esmės grindžiama tuo, kad Robertas K. Mertonas vadina „Mato efektu“, kad pasiekus reputaciją, tai didina supratimą apie vėlesnius pasiekimus. Konkurse dėl riboto profesionalios visuomenės dėmesio garsenybėms neproporcingai pasiseka dėl įgyto pranašumo. Šis akademinės reputacijos įgijimo mechanizmas rodo svarbų akademinės svarbos pagrindą: citavimo konkurencija. Tai, kad jį cituoja kiti, laikomas esminiu mokslo pasiekimų rodikliu. Citatos pasiskirsto ne tik netolygiai, bet ir labai vienpusiškai. Pavyzdžiui, dažniausiai cituojamas socialinis mokslininkas britas Anthony Giddensas pateikia šešis kartus daugiau citatų nei kolegos, kurie vis dar patenka į „top 20“ sociologiją. 

Tai susiję su tolesniu ryškumo aspektu, kuris ypač svarbus humanitariniuose ir socialiniuose moksluose: citatos čia naudojamos ne tik nurodant konkrečius tyrimų rezultatus, bet ir „pažymint“ savo poziciją. Tačiau tie, kurių vardai yra tinkami ženklinti priklausomybę mokslo bendruomenei, nori pasinaudoti šiuo „vardo numetimu“. Kiekvienas, kuris norėtų būti žinomas, tiria bendrumą. Taigi akademinis žinomumas yra sukurtas kasdienėje mokslo leidybos rutinoje. Todėl humanitarinių ir socialinių mokslų srityje jis visų pirma grindžiamas daugiavalentiškumu: visi, kurie sprendžia bendruosius klausimus, gali būti cituojami iš daugelio specializuotų sričių. Ir citatos ne tik pagerina galimybes akademinėje darbo rinkoje, bet ir ypač perspektyvios užimti vietą be mokymo ir administracinių pareigų - lemiamą prielaidą, norint pasinaudoti galimybėmis pristatyti ir padidinti savo žinomumą.

 Kai pasiekiamas, svarbumas nebepriklauso nuo būsimų rezultatų: jam dažnai netaikoma bandymai ir bandomosios procedūros, tokios, kaip kritinė kolegų peržiūra. Jų dalyvavimas akademiniuose ritualuose yra pripažįstamas - žr. Aukščiau - neatsižvelgiant į mokslinius rezultatus. „Garsenybė“ nėra tiesiog sėkminga tyrinėtojo asmenybė, ji greičiau atspindi temą - taigi, tai, ką vertina visi dalyviai."

 

The stars of the academy: How do you get prominent as a scientist?

 "Why are some scientists more prominent than others? One study shows that scientific fame is often not based on current performance alone. But then what? The program of larger scientific conferences often includes lectures by prominent representatives of the subject. You do not have to apply in advance, you will be invited and usually also financially compensated. Even the announcement often makes it clear that it is less about the topic, because the title either remains open until shortly before the date or is identical to that of a recently published work. If the event is still well attended, it is probably less based on the expectation of new knowledge and more on the interest in the person. Similar to the film, book and music industries, politics or sport, science also produces “celebrities”, the charisma of which can exceed the boundaries of their own work, their field or even their discipline. 

The subjective - one could also say: magical - dimension of "Academic Celebrity" is illustrated by Peter Walsh and David Lehmann in their analysis of the phenomenon on the basis of a public lecture in Cambridge: An unnamed, well-known representative of postcolonial and poststructuralist theory holds a well-attended, but largely incomprehensible lecture. The applause after the lecture is significantly less than at the beginning, the commentary begins with a hesitant "If I have understood you correctly ..." and lasts less than a minute. And yet afterwards many interested people jostle around the podium to catch at least a glimpse of the celebrity. 

The Matthew Effect in its purest form. The episode shows that scientific prominence is not based solely, or perhaps not at all, on current performance. 

A “celebrity”, as the American historian Daniel Boorstin put it in the 1960s, “is a person who is known for his well-knownness”. 

Accordingly, it is often said of contemporary media celebrities that they are “famous for being famous”. Well, of course, there is always some reason why someone has become prominent. Academic celebrities often rely on a work that establishes fame. But this is only the starting point for a career that is essentially based on the fact that Robert K. Merton calls the “Matthew effect”, that once a reputation has been achieved, it increases awareness of later achievements. In the competition for the limited attention of the professional public, the celebrities succeed in a disproportionate way thanks to the advantage they have gained. This mechanism of acquiring academic reputation points to an important basis for academic prominence: the competition in citation. Being quoted by others is considered a crucial indicator of scientific achievement. 

Citations are not only unevenly distributed, they are very one-sided. The most frequently cited social scientist, the Briton Anthony Giddens, for example, has six times more citations than colleagues who are still among the “Top 20” in sociology. This has to do with a further dimension of prominence, which is particularly important in the humanities and social sciences: citations are not only used here to refer to concrete research results, but to “flag out” one's own position. However, those whose names are suitable to signal the affiliation to a scientific community prefer to benefit from this “name dropping”.  

Anyone who would like to be famous researches generalities. Academic prominence is thus generated within the framework of the everyday routines of scientific publishing. In the humanities and social sciences, it is therefore primarily based on polyvalence: anyone who deals with general issues can be quoted from many specialist areas. And citations not only improve the chances on the academic job market, but in particular the prospects for a position without teaching and administrative duties - a decisive prerequisite for being able to take advantage of opportunities to present and increase one's own prominence.

Once achieved, prominence is no longer dependent on future performance: it is often spared from testing and probation procedures, such as a critical peer review. And their presence at academic rituals is recognized - see above - regardless of the scientific output. A “celebrity” is not simply a successful researcher personality, but rather represents the subject - and thus something that is valued by everyone involved."