Simple explanation about taxes in todays world

 "Apple Inc. has vast global reach. Its products are sold almost everywhere; it has subsidiaries in a number of countries. It is also, of course, immensely profitable.
But where are those profits earned? Apple does very little manufacturing, mainly contracting production out to other companies, mostly in China. Much of its profits comes from licensing fees, reflecting the company’s intangible assets — its patents, trademarks, brands and trade secrets. And where are those intangible assets located? From an economic point of view, that’s not even a meaningful question.
For tax purposes, however, Apple needs to report its profits somewhere. Right now that means that it’s basically up to Apple to declare where it makes its money — and what it does, naturally, is claim that its profits accrue to subsidiaries in countries with low tax rates on those profits, Ireland in particular.
In fact, until 2014 it went even further than that: A large share of its global profits was assigned to Apple Sales International, which was registered in Ireland but for tax purposes was located nowhere at all. In 2015, however, some combination of pressure from the European Commission and changes in Irish tax laws induced Apple to reassign many of its intangible assets to its regular Irish subsidiary.
How big a deal was this? On paper, Ireland’s gross domestic product suddenly jumped 25 percent, even though nothing real had changed — a phenomenon I dubbed “leprechaun economics,” a term that has stuck. (Fortunately, the Irish have a sense of humor.)
The thing is, Apple is far from unique in exploiting its multinational status to avoid taxes, and Ireland is far from being the most egregious tax haven, even in Europe.
According to International Monetary Fund numbers, Luxembourg — which has about the same population as Vermont — has attracted more than $3 trillion in foreign corporate investment, roughly comparable to the total for the U.S. as a whole. What’s that about? Almost no real investment is involved; instead, the tiny duchy has offered many companies deals under which they can report their profits there while paying almost nothing in taxes.
So what do we learn from these stories? First, that the current international tax system offers huge scope for corporate tax avoidance.
Second, we learn that when nations try to compete with one another by cutting corporate tax rates — the so-called race to the bottom — they aren’t really fighting about who will get jobs and productivity-enhancing investments. There’s very little evidence that cutting profit taxes actually induces corporations to build factories and expand employment.
No, they’re really just fighting about where profits will be reported and hence taxed. And with tax rates falling and tax avoidance flourishing, the result is that tax revenue keeps dropping.
Back in the 1960s, federal taxes on corporate profits were, on average, about 3.5 percent of G.D.P.; now they average around 1 percent. That’s a revenue loss of more than $500 billion a year, enough to pay for a lot of infrastructure, child care, and more.
Which brings us to that G7 deal. How would the 15 percent minimum rate work? Here’s how Gabriel Zucman — who has arguably done more than anyone else to highlight the importance of international tax avoidance — summarizes it: “Take a German multinational that books income in Ireland, taxed at an effective rate of 5 percent. Germany will now collect an extra 10 percent tax to arrive at a rate of 15 percent — same for profits booked by German multinationals in Bermuda, Singapore, etc.”
Obviously this would immediately slash the amount of tax corporations could avoid by shifting reported profits to tax havens. And it would also greatly reduce the incentive for countries to serve as tax havens in the first place. Oh, and if you think corporations can avoid all this just by moving their parent companies to, say, Bermuda, major economies can make that difficult.
To put this in a broader context, what we’re looking at here is the beginning of an attempt to fix a system that is rigged against workers in favor of capital. Workers have few ways to avoid income taxes, payroll taxes and sales taxes besides actually moving to another country. Multinational corporations, which are ultimately owned in large part by a small wealthy minority, can shop for low-tax jurisdictions without doing anything real besides hiring some skilled accountants. The G7 plan would curb that practice.
So far, to be sure, all that we have is an agreement among finance ministers, with some important details still to be worked out. Turning it into legislation won’t be easy: Corporations can hire lobbyists as well as accountants.
But this is still a big deal — an important step toward a fairer world."

Oh, and how many Belarusians want what Šimonytė wants?

 "Ms Cichanouskaya, who is considered by some Lithuanians to be the leader of the Belarusian opposition, is proposing to strengthen sanctions because it seems for her that the Belarusians themselves want it. But Belarusians do not agree on this, it is not clear what percentage of them would like to get rid of the Lukashenko regime, what percentage support Lukashenko regime and what percentage have no clear or consistent vision about it, or just want to live in peace quietly. 

Sanctions will be tougher, but not as severe as the Lithuanian authorities want. Speaking at a joint press conference with  Šimonytė last week, NATO Secretary General Stoltenberg said that we needed to speak with Russia in two directions: "we need deterrence, defense, but also dialogue." It means that NATO does not fully support the radical attitude of Šimonytė and Lithuania towards Russia, and therefore Belarus."

 

Oi, o kiek baltarusių nori to, ko nori Šimonytė?

 "Daugelio opozicijos vadove laikoma S. Cichanouskaja siūlo stiprinti sankcijas, nes esą to nori patys baltarusiai. Bet baltarusiai neturi vieningos nuomonės šiuo klausimu, neaišku, koks jų procentas norėtų atsikratyti Lukašenkos režimo, koks jį palaiko ir koks neturi aiškių ar pastovių nuostatų, ar tik nori ramiai gyventi.

Sankcijos bus griežtesnės, bet ne tokios griežtos, kaip geidžia Lietuvos valdžia. Praeitą savaitę kalbėdamas bendroje spaudos konferencijoje su I. Šimonyte, NATO generalinis sekretorius J. Stoltenbergas pasakė, kad su Rusija reikia kalbėti dviem kryptimis: „mums reikia atgrasymo, gynybos, bet ir dialogo.“ Šį pasisakymą laikau subtiliu, o gal ir nesubtiliu priminimu, jog NATO pilnai nepritaria radikalioms Šimonytės ir Lietuvos nuostatoms Rusijos, taigi ir Baltarusijos, atžvilgiu."

A lot of dirt

 

"The Exxon discoveries of nine billion barrels of oil will generate about 3.87 gigatons of carbon emissions." [1]

1 Gigatonne or metric gigaton (unit of mass) is equal to 1,000,000,000 metric tons.

1. Businesses Brace for More Climate Cases
Faucon, Benoit; McFarlane, Sarah; Kusisto, Laura. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]07 June 2021: B.1.

Daug purvo

" „Exxon“, radusi devynis milijardus barelių naftos, išmeta apie 3,87 gigatonų anglies dioksido." [1]  

1 gigatona arba metrinė gigatona (masės vienetas) yra lygi 1 000 000 000 metrinių tonų.

1. Businesses Brace for More Climate Cases
Faucon, Benoit; McFarlane, Sarah; Kusisto, Laura. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]07 June 2021: B.1.

JAV senatas pasirengęs priimti didžiulį pramonės politikos įstatymą kovai su Kinija

 „Susidūręs su skubia Kinijos konkurencine grėsme, JAV senatas yra pasirengęs priimti plačiausius pramonės politikos įstatymus JAV istorijoje, atsisakydamas praeities susiskaldymo dėl vyriausybės paramos privačiai pramonei, kad būtų galima priimti beveik ketvirtį trilijono dolerių kainavusias investicijas į Amerikos gamybos ir technologijos pranašumą. 

Tikimasi, kad teisės aktai, dėl kurių bus galima balsuoti jau antradienį, bus priimti didele persvara. Vien tai liudija, kaip komercinė ir karinė konkurencija su Pekinu tapo viena iš nedaugelio klausimų, galinčių suvienyti abi JAV politines partijas. Tai ypač ryškus poslinkis respublikonams, kurie seka buvusio prezidento Donaldo J. Trumpo pavyzdžiu ir šalina tai, kas kadaise buvo jų partijos griežta opozicija vyriausybės intervencijai į ekonomiką. 

Dabar abi partijos imasi milžiniškų investicijų į puslaidininkių gamybą, dirbtinio intelekto tyrimus, robotiką, kvantinį skaičiavimą ir daugybę kitų technologijų. 

Ir nors įstatymo projekto rėmėjai jį iš dalies parduoda kaip darbo vietų kūrimo planą, diskusijos dėl jo priėmimo buvo apipintos šaltojo karo nuorodomis ir įspėjimais, kad neveikimas paliks JAV pavojingai priklausomą nuo didžiausio jos geopolitinio priešininko. „Visame pasaulyje autoritarinės vyriausybės vandenyje užuodžia kraujo kvapą“, - neseniai Niujorko demokratas ir daugumos lyderis senatorius Chuckas Schumeris perspėjo neseniai kalbėdamas Senato aukšte.

 „Autoritarinės vyriausybės mano, kad susipykusios demokratijos, tokios kaip mūsų, negali susiburti ir investuoti į nacionalinius prioritetus taip, kaip tai gali padaryti iš viršaus į apačią, centralizuota ir autoritarinė vyriausybė. 

Jie siekia, kad mums nepavyktų, kad galėtų patraukti pasaulinės ekonominės lyderystės mantiją ir turėti naujoves “. Ponas Schumeris ir kiti įstatymo projekto rėmėjai išvengė frazės „pramonės politika“, žinodami, kad tai atgaivins 30 metų trukusią diskusiją apie tai, ar vyriausybė renkasi nugalėtojus ir pralaimėtojus, ar skatina tam tikras pramonės šakas prieš kitas. Šis argumentas grįžta į Reagano administracijos laikus, kai, atrodo, kad didžiausia grėsmė Amerikos puslaidininkių ir automobilių pramonei buvo Japonija, o federalinė vyriausybė pradėjo keletą nedidelio masto iniciatyvų, įskaitant „Sematech“, siekdama atgaivinti puslaidininkių pramonę. (Federalinės vyriausybės dalyvavimas „Sematech“ programoje baigėsi prieš ketvirtį amžiaus.) 

„Tai reiškia, kad investuosime į kvantinį skaičiavimą arba A.I. arba biomedicininius tyrimus, arba duomenų saugojimą, o tada leiskite privačiam sektoriui pasinaudoti šiomis žiniomis ir kurti darbo vietas “, - sakė p. Schumeris ir vėliau pridūrė:„ Tai yra dominavimo sritys, kuriose mums reikia atlikti tyrimus, ir tai yra potencialios pramonės sritys, puikus darbo vietų augimas“. 

Vienas skirtumas nuo aštuntojo dešimtmečio diskusijų yra tas, kad Japonija yra ir pramonės konkurentė, ir karinė sąjungininkė. Kinija, žinoma, yra kylanti geopolitinė varžovė, ir tai pakeitė diskusijų pobūdį. 

Devintajame dešimtmetyje niekas neteigė, kad Japonija naudos didžiausias savo įmones kaip stebėjimo įrankį ar potencialų karo ginklą; tai yra būtent dėl Kinijos kylantis rūpestis. 

„Kinijos atveju komercinis ir karinis skirtumas yra neegzistuojantis“, - sakė senatorius Chrisas Coonsas, Delavero demokratas, remiantis keletą šių įstatymų projektų. Kinijoje „beveik visos didžiosios įmonės yra valstybės valdžios elementai ir glaudžiai susijusios su centrine valdžia, kuri daugiausia finansavo jų dramatišką kilimą“. 

 Labiausiai įstatymų leidyboje stebina tai, kiek projektai, kuriuos finansuoja šie JAV įstatymų projektai, yra glaudžiai susiję su Kinijos programoje „Pagaminta Kinijoje 2025“, kuri didžiulius vyriausybės išteklius nukreipia į technologijas, kuriose šalis siekia būti nepriklausoma nuo išorinių tiekėjų. Kinijos vyriausybė apie savo iniciatyvą paskelbė prieš šešerius metus. Rezultatas, pasak daugelio ekspertų, yra tas, kad šie JAV įstatymų projektai gali paspartinti didžiausios ir antrosios pagal dydį pasaulio ekonomikos atsiejimą, net kai kiekviena nerimauja dėl to, kiek ji yra priklausoma nuo kitos. Pekinas nuogąstauja, kad jis daugelį metų priklausys nuo užsienio šaltinių dėl pažangiausių lustų ir pažangiausios programinės įrangos; Vašingtonas nerimauja dėl to, kad Kinijos dominavimas 5G technologijoje suteiks Pekinui galimybę nutraukti Amerikos telekomunikacijas. 

Perėjimas, siekiant apriboti dviejų ekonomikų susipynimą taip pat gali pasireikšti tokiais žingsniais, kokius prezidentas Bidenas žengė ketvirtadienį, kai jis išleido vykdomąjį įsakymą, draudžiantį amerikiečiams investuoti į Kinijos verslą, remiantį Kinijos kariuomenę, arba gaminantį stebėjimo technologijas, naudojamas etninės ar religinės represijos.

 Kai kurie respublikonai nesutiko dėl šių JAV įstatymų projektų išlaidų - 52 milijardų dolerių vertės puslaidininkių firmų subsidijų programos ir dar 195 milijardų dolerių mokslinių tyrimų ir plėtros - bet dauguma vis dar pasirašo. Ir tai sukėlė susirūpinimą, kad teisės aktai - klasikinis Vašingtono kitų sąskaitų sumaišymas, išaugęs daugiau nei 2400 puslapių, gali būti labiau apie grynuosius pinigus, nei reali strategija."

Lietuvos elitas vis dar svajoja, kad, amerikiečių nepastebėti, patyliukais parduos kinams rusų finansuotas Lietuvos lazerių technologijas ir asmeniškai pralobs. Šiais planais turi susidomėti saugumas, nes Kinija tampa NATO karine varžove, o Lietuva yra NATO narė. 

US Senate Poised to Pass Huge Industrial Policy Bill to Counter China

"WASHINGTON — Faced with an urgent competitive threat from China, the Senate is poised to pass the most expansive industrial policy legislation in U.S. history, blowing past partisan divisions over government support for private industry to embrace a nearly quarter-trillion-dollar investment in building up America’s manufacturing and technological edge.
The legislation, which could be voted on as early as Tuesday, is expected to pass by a large margin. That alone is a testament to how commercial and military competition with Beijing has become one of the few issues that can unite both political parties.
It is an especially striking shift for Republicans, who are following the lead of former President Donald J. Trump and casting aside what was once their party’s staunch opposition to government intervention in the economy. Now, both parties are embracing an enormous investment in semiconductor manufacturing, artificial intelligence research, robotics, quantum computing and a range of other technologies.
And while the bill’s sponsors are selling it in part as a jobs plan, the debate over its passage has been laced with Cold War references and warnings that a failure to act would leave the United States perilously dependent on its biggest geopolitical adversary.
“Around the globe, authoritarian governments smell blood in the water,” Senator Chuck Schumer, Democrat of New York and the majority leader, warned in a recent speech on the Senate floor. “They believe that squabbling democracies like ours can’t come together and invest in national priorities the way a top-down, centralized and authoritarian government can. They are rooting for us to fail so they can grab the mantle of global economic leadership and own the innovations.”
Mr. Schumer and the bill’s other sponsors have steered clear of the phrase “industrial policy,” knowing that would revive a 30-year-old debate about whether the government was picking winners and losers, or championing certain industries over others. That argument goes back to the days of the Reagan administration, when the biggest threat to America’s semiconductor and auto industries seemed to be Japan, and the federal government started some small-scale initiatives, including one called Sematech, to reinvigorate the semiconductor industry. (The federal government’s participation in Sematech ended a quarter-century ago.)
“This means we’re going to invest in quantum computing or A.I. or biomedical research, or storage, and then let the private sector take that knowledge and create jobs,” Mr. Schumer said, adding later: “These are the areas of dominance that we need research in, and these are the areas of potential industrial growth; great job growth.”
One difference from the debate in the 1980s is that Japan is both an industrial competitor and a military ally. China, of course, is a rising geopolitical rival, and that has changed the nature of the debate. No one argued in the 1980s that Japan would use its largest companies as a tool for surveillance or a potential weapon of war; that is exactly the concern about China.
“The commercial and military distinction is eroded in China’s case,” said Senator Chris Coons, a Delaware Democrat who co-sponsored several bills that have been folded into the legislation. In China, “almost all the big companies are elements of state power and tightly connected to the central government, which largely has financed their dramatic rise.”

What is most striking about the legislation is the degree to which the projects that the bill funds closely parallel those in China’s “Made in China 2025” program, which funnels huge government spending into technologies where the country is seeking to be independent of outside suppliers. The Chinese government announced its initiative six years ago.
The result, many experts say, is that the bill may accelerate the decoupling of the world’s largest and second-largest economies, even as each worries about how dependent it is on the other. Beijing fears that it will be reliant for years on foreign sources for the most advanced chips and cutting-edge software; Washington has the mirror-image worry that China’s dominance in 5G technology will give Beijing the ability to cut off American telecommunications.
The shift to limit the intertwining of the two economies may also be sped by steps like the one President Biden took on Thursday, when he issued an executive order barring Americans from investing in Chinese businesses that support China’s military, or that manufacture surveillance technology used in ethnic or religious repression.
While some Republicans have balked at the bill’s costs — a $52 billion subsidy program for the country’s semiconductor firms and another $195 billion in scientific research and development — most are still signing on. And that has created concerns that the legislation, a classic Washington mash-up of other bills that has grown to more than 2,400 pages, may be longer on cash than real strategy."

The Lithuanian elite still dreams that, unnoticed by the Americans, they will sell Russian-funded Lithuanian laser technology to the Chinese in silence and personally gain riches. Security apparatus must be interested in these plans, because China is becoming a military rival of NATO and Lithuania is a member of NATO.