Xi's Goal: Restore Mao's Economic Vision

 Americans are right. The French and German aspirations to trade with China as before and to avoid confrontation are short-sighted. The Chinese Communists are true Communists. They make a communist order in China, and when they finish there, they will come to make a communist order in our garden:
   

"Xi Jinping's campaign against private enterprise, it is increasingly clear, is far more ambitious than meets the eye.
The Chinese President is not just trying to rein in a few big tech and other companies and show who is boss in China.
He is trying to roll back China's decadeslong evolution toward Western-style capitalism and put the country on a different path entirely, a close examination of Mr. Xi's writings and his discussions with party officials, and interviews with people involved in policy making, show.
For most of the 40 years after Deng Xiaoping first unleashed economic reforms in China, Communist Party leaders gave market forces wider room to flourish. That opening helped lift hundreds of millions of people out of poverty and created trillions of dollars in wealth, but also led to rampant corruption and eroded the ideological basis for continued Communist rule.
In Mr. Xi's opinion, private capital now has been allowed to run amok, menacing the party's legitimacy, officials familiar with his priorities say. The Wall Street Journal examination shows he is trying forcefully to get China back to the vision of Mao Zedong, who saw capitalism as a transitory phase on the road to socialism.
Mr. Xi isn't planning to eradicate market forces, the Journal examination indicates. But he appears to want a state in which the party does more to steer flows of money, sets tighter parameters for entrepreneurs and investors and their ability to make profits, and exercises even more control over the economy than now. In essence, this suggests that he aims to rewrite the rules of business in what could someday be the world's biggest economy.
"China has entered a new stage of development," Mr. Xi declared in a speech in January. The goal, he said, is to build China into a "modern socialist power."
Mr. Xi's overhaul has generated more than 100 regulatory actions, government directives and policy changes since late last year, according to a Journal tally, including steps aimed at breaking the market dominance of companies such as e-commerce behemoth Alibaba Group Holding Ltd., conglomerate Tencent Holdings Ltd. and ride-sharing leader Didi Global Inc.
The government's recent measures to tame housing prices are worsening a cash crunch at China Evergrande Group, a heavily indebted real-estate developer, sending chills across global markets. Beijing is unlikely to bail out Evergrande the way it has rescued many state firms, analysts say, and could further tighten the regulatory screws on other private developers.
Mr. Xi has signaled plans to go much further. During a leadership meeting in August, he emphasized a goal of "common prosperity," which calls for a more equal distribution of wealth. This would be achieved in part through more government intervention in the economy and more steps to get the rich to share the fruits of their success.
An Aug. 29 online commentary circulated by state media called it a "profound revolution" for the country.
"Xi does think he's moving to a new kind of system that doesn't exist anywhere in the world," said Barry Naughton, a China economy expert at the University of California, San Diego. "I call it a government-steered economy."
A number of countries closely regulate industry, labor and markets, set monetary policy and provide subsidies to help boost their economies. In Mr. Xi's version, the government would have a level of control that would allow it to steer the economy and industry along a path of its choosing, and channel private resources into strengthening state power.
The big risk for China and Mr. Xi is that the push winds up suppressing much of the entrepreneurial energy that has powered China's boom and years of innovation.
For foreign businesses, the campaign likely means more turbulence ahead. Western companies have always had to toe the party line in China, but they are increasingly asked to do more, including sharing personal user data and accepting party members as employees. They could be pressed to sacrifice more profits to help Beijing achieve its goals.
The Information Office of the State Council, China's top government body, didn't respond to questions for this article.
Before this year, Mr. Xi was distrustful of capital, but he had other priorities. Now, having consolidated power, he is putting the whole government behind his plans to make private business serve the state.
A once-in-a-decade leadership transition due for late 2022, when Mr. Xi is expected to break the established system of succession to stay in power, provided an impetus to act and show he is doing something big for the people to justify longer rule, officials involved in policy making say.
At internal meetings, some of them say, Mr. Xi has talked about the need to differentiate China's economic system. Western capitalism, in his view, focuses too heavily on the single-minded pursuit of profit and individual wealth, while letting big companies grow too powerful, leading to inequality, social injustice and other threats to social stability.
Early this year, when Facebook Inc. and Twitter Inc. took down former U.S. President Donald Trump's accounts, Mr. Xi saw yet another sign America's economic system was flawed -- it let big business dictate what a political leader should do or say -- officials familiar with his views said.
A few months later, when the Chinese Communist party celebrated its centenary on July 1, Mr. Xi donned a Mao suit and stood behind a podium adorned with a hammer and sickle, pledging to stand for the people. After the speech, he sang along with "The Internationale" broadcast across Tiananmen Square. In China, the song, a feature of the socialist movement since the late 1800s, has long symbolized a declaration of war by the working class on capitalism.
Such gestures, once dismissed as political stagecraft, are being taken more seriously by China watchers as it becomes evident Mr. Xi is more ideologically driven than his immediate predecessors.
A policy aimed at turning private education companies into nonprofit entities all but killed New Oriental Education & Technology Group Inc., which has provided English lessons to generations of students studying abroad. Its shares have plunged about 90% this year.
Founder Yu Minhong, nicknamed "Godfather of English Training" in China, broke into tears during a recent company meeting, according to an employee. "It's devastating to him, and to all of us," the employee said.
Mr. Xi's policy changes have dashed more than $1 trillion in stock-market value and erased over $100 billion of wealth for entrepreneurs such as Alibaba founder Jack Ma and Tencent's Pony Ma. Private companies and their owners are being encouraged to donate profits and wealth to help with Mr. Xi's common-prosperity goals. Alibaba alone has pledged the equivalent of $15.5 billion.
State-owned companies, having already bulked up under Mr. Xi's rule, are marching into areas that were pioneered by private firms but are increasingly seen as crucial to national security, such as management of digital data.
A ministry supervising state companies, the State-owned Assets Supervision and Administration Commission, is mapping plans to set up more government-controlled providers of cloud services for data storage, people familiar with the agency's workings say. Such services have been dominated by private companies, including Alibaba and Tencent.
Government-controlled entities are acquiring stakes and filling board seats in more companies to make sure they fall in line with the state's goals. ByteDance Ltd., owner of the video-sharing app TikTok, and Weibo Corp., which runs Twitter-like microblogging platforms, recently have sold stakes to state-backed companies.
Mr. Xi is fully in charge of the campaign, instead of delegating details to Vice Premier Liu He, his chief economic adviser, as in the past.
Mr. Liu, known as a market-friendly reformer, spent the past few years representing China's top leader abroad in trying to avert a trade war with the U.S. At times, he sought to cast Mr. Xi's efforts to skeptical Americans as necessary for pushing through stalled market-oriented changes.
Mr. Liu, who faces retirement next year, had to offer a Mao-style self-criticism for not having stopped Didi from launching a $4.4 billion New York initial public offering in late June, according to people with knowledge of the matter. Self-criticism, traditionally used by the party to discipline members, is a practice Mao borrowed from Stalin and remains alive and well in Mr. Xi's China.
Mr. Xi blamed a lack of coordination among regulators for letting the IPO slip through. While China's cybersecurity regulator had sounded alarms to Didi about its network security before the stock listing, other regulators such as the transportation ministry, which reports to Mr. Liu, were largely supportive of the listing plan.
In the absence of being told explicitly to stop its stock sale, Didi proceeded. Mr. Xi has since ordered a multiagency investigation of the company.
Soon after the IPO incident, Mr. Liu said at a public forum: "In the new stage of development, we should coordinate the relationship between development and security."
Chinese regulators also recently reviewed a deal involving private-equity firm Blackstone Inc., co-founded by billionaire Stephen Schwarzman, another key figure in U.S.-China relations. Like some other financiers, he served as a go-between for China's leaders and the Trump administration.
In June, Blackstone agreed to acquire a majority stake in Soho China Ltd., a property developer, for about $3 billion. The price was about 40% of Soho China's book value as of the end of last year, leaving Blackstone significant room for gains.
China's social media quickly grew abuzz with posts describing the husband-and-wife team that runs Soho China, Pan Shiyi and Zhang Xin, as trying to cash out so they could leave China as sentiment turns against wealthy tycoons. Beijing's censors, who often delete posts in the name of fending off negative energy, left these alone. The couple couldn't be reached for comment.
The State Administration for Market Regulation in August started an antitrust review of the deal. A month later, Blackstone scrapped it as the review dragged on. In a joint statement Sept. 10, the firms said they wouldn't be able to "satisfy the pre-conditions" in time to complete the transaction.
Blackstone declined to comment further. Soho China didn't respond to requests for comment.
Mr. Xi's plan to reset the economic order came together at the Central Economic Work Conference last December, an annual agenda-setting event, say officials familiar with the process. At the meeting, at a heavily guarded government hotel in western Beijing, Mr. Xi highlighted some acute imbalances brought by "big capital," some of the officials say.
He singled out the internet-technology sector for having big companies that use capital markets and other resources to enrich their owners and investors -- widening income gaps and diverting funds from parts of the economy important to China's competitiveness such as high-end manufacturing.
His remarks came just a few weeks after Mr. Xi had personally intervened to stop Jack Ma's fintech firm Ant Group from launching what would have been the largest-ever initial public offering. One issue was the big payouts well-connected people stood to gain, the Journal reported earlier this year.
In January, at a meeting with senior officials from across the country, Mr. Xi stressed the importance of spreading wealth more evenly among China's 1.4 billion people, a socialist objective of early party leaders.
In Beijing, some officials have dubbed Mr. Xi's effort to smack down big capital boluan fanzheng, or bringing order out of chaos. It is the new catchword for macroeconomic policy, a government adviser said.
To accommodate the planned overhaul, the leadership set a growth target of 6% for 2021, relatively low given the strong rebound at the time.
Mr. Xi and his underlings still talk about the need to develop the private sector, which accounts for 80% of China's urban jobs. But officials say the focus now is on fostering small and midsize companies, in areas ranging from power equipment to sensors and semiconductors, that aren't likely to become alternative power bases.
Underpinning Mr. Xi's actions is an ideological preference rooted in Mao's development theories, which call state capitalism a temporary phase that can help China's economy catch up to the West before being replaced by socialism.
An ardent follower of Mao, Mr. Xi has preached to party members that the hybrid model has passed its use-by date.
A 2018 article in the party's main theoretical journal, Qiushi, or Seeking Truth, laid bare his belief: "China's practice shows that once the socialist transformation is completed, the basic socialist system with public ownership as the main body is established . . . [and] state capitalism, as a transitional economic form, will complete its historical mission and withdraw from the historical stage."
On other occasions, Mr. Xi has been blunter. "Socialism with Chinese characteristics is socialism, not any other 'ism,'" he told senior party leaders in January 2013 -- a warning he has often given party members since then, according to officials." [1]

We will not do without trade restrictions and confrontation. Only for Lithuanian diplomacy would be a mistake to jump out first, earlier than the US, in that confrontation, as Gabrielius Landsbergis is doing now.

1. Xi's Goal: Restore Mao's Economic Vision
Wei, Lingling.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 21 Sep 2021: A.1.

JAV koronaviruso pandemijos mirčių skaičius jau yra didesnis, negu nuo garsiosios ispaniško gripo pandemijos, buvusios prieš šimtmetį

 „Žinomų „Covid-19“ mirčių skaičius JAV viršijo šalies mirčių skaičių nuo 1918–19 gripo pandemijos.

 JAV pirmadienį peržengė 675 000 praneštų „Covid-19“ mirčių slenkstį, teigia Johno Hopkinso universitetas, kuris seka valstybinių sveikatos institucijų duomenis. Ligų kontrolės ir prevencijos centrai apskaičiavo, kad gripo pandemija prieš šimtmetį, 1918 ir 1919 m., JAV nužudė maždaug tiek pat žmonių. Epidemiologai ir istorikai teigia, kad abu skaičiai yra mažesni, negu turėtų būti realiai, nes nelengva suskaičiuoti visas pandemijos sukeltas mirtis. 

Yra keletas skirtumų tarp dabartinės pandemijos ir tos, kuri daugiau nei prieš 100 metų nusinešė beveik tiek pat gyvybių. Tuo metu JAV buvo maždaug trečdalis dabartinio dydžio, todėl gripo pandemija padarė proporcingai didesnę žalą gyventojams. Ispaniškojo gripo pandemija padarė pražūtingą poveikį jaunimui, įskaitant mažus vaikus ir jaunus, iki vidutinio amžiaus, suaugusiuosius, o sveikatos apsaugos pareigūnų teigimu, nuo „Covid-19“ labiausiai nukentėjo vyresnio amžiaus žmonės. Be to, prieš šimtmetį nebuvo nei vakcinos nuo gripo, nei antibiotikų, skirtų gydyti antrines bakterines infekcijas, kurias gali sukelti liga, teigia CDC. „Covid-19“ vakcinos padėjo apsaugoti daugelį amerikiečių per paskutinę infekcijų bangą, ypač pagyvenusius žmones, kurie skiepijami aukščiausiu lygiu ir kuriems yra didžiausia rizika mirti nuo šios ligos. 

Tačiau labai užkrečiamas „Delta“ variantas ir žemas skiepijimo lygis kai kuriose šalies dalyse atvejus ir mirties atvejus gerokai viršijo praėjusių metų vasarą, kol nebuvo skiepų. Pirmosios vakcinos nuo Covid-19 buvo suleistos 2020 m. gruodžio viduryje. Remiantis CDC, maždaug 75% suaugusiųjų ir 12 metų ir vyresnių vaikų gavo bent vieną dozę. [1]

1. U.S. News: U.S. Covid Deaths Top Century-Ago Pandemic Count
Kamp, Jon; Calfas, Jennifer.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 21 Sep 2021: A.7.

U.S. Covid Deaths Top Century-Ago Pandemic Count

 
“The number of known Covid-19 deaths in the U.S. has surpassed the country's death toll from the 1918-19 flu pandemic.
The U.S. on Monday crossed the threshold of 675,000 reported Covid-19 deaths, according to Johns Hopkins University, which tracks data from state health authorities. The Centers for Disease Control and Prevention estimates the influenza pandemic killed about that many people in the U.S. a century ago, in 1918 and 1919. Both figures are likely undercounts, epidemiologists and historians say.
There are several differences between the current pandemic and the one that claimed nearly as many lives more than 100 years ago. The U.S. at that time was roughly one-third its current size, so the flu pandemic took a proportionately bigger toll on the population. That pandemic had a devastating effect on young people, including small children and young-to-middle-aged adults, while Covid-19 has hit older people hardest, according to health officials.
Additionally, there was no vaccine for the flu a century ago, nor antibiotics to treat secondary bacterial infections that the illness can cause, according to the CDC.
Covid-19 vaccines have helped protect many Americans during the most recent wave of infections, especially elderly people, who have the highest vaccination rates and are otherwise at greatest risk of dying from the disease. But the highly contagious Delta variant and low vaccination rates in parts of the country have driven cases and fatalities to levels far above those seen last summer, before vaccines were available.
The first Covid-19 vaccines were administered in mid-December 2020. About 75% of adults and children ages 12 and over have received at least one dose, according to the CDC.” [1]

1. U.S. News: U.S. Covid Deaths Top Century-Ago Pandemic Count
Kamp, Jon; Calfas, Jennifer.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 21 Sep 2021: A.7.

Ką darom, broliai?

 Ar jau radot kokią nors kepėją, virėją ar namų šeimininkę, kurią paskelbsite Rusijos prezidente ir apgyvendinsite Valdovų rūmuose Vilniuje po rinkimų Rusijoje? Cirkas juk turi tęstis?

Afganistano, Kinijos įgalinimo ir „Covid“ pandemijos pamokos: kaip turėtume priimti svarbius sprendimus?

"Daug buvo parašyta apie tai, ką JAV pasitraukimas iš Afganistano reiškia šios šalies ateičiai ir pasaulinei Amerikos padėčiai. Tačiau karo nesėkmės atskleidžia poreikį giliau pažvelgti į tai, kas nutiko Amerikos demokratijai ir jos institucijoms, įskaitant nesėkmingos ekspertizės istorija. 

2006 m. JAV generolai Jamesas Mattisas ir Davidas Petraeusas sušaukė konferenciją, skirtą sukurti „kovos su sukilimais doktriną“ (nes ši tema buvo ignoruojama platesnėje karinėje doktrinoje ir nacionalinio saugumo politikoje nuo Vietnamo karo). Vėliau buvo parengtas dokumentas „Armijos lauko vadovas 3-24“, pagrįstas akademiniais susirinkimais, straipsniais ir knygomis, skirtomis šiai temai. Po kelerių metų prezidentas Barackas Obama susidūrė su intensyviu užsienio politikos kūrėjų ir kariuomenės narių spaudimu siųsti į Afganistaną pinigų ir karių „antplūdį“. Besiformuojanti „sukilimo teorijos“ paradigma šiai kampanijai suteikė iš pažiūros tvirtą intelektinį pagrindą. Tai padėjo pastūmėti, anot tuometinio viceprezidento Joe Bideno žodžių, „įpakuoti“ nepatyrusį prezidentą ir išsiųsti daugiau karių, kaip tai įvyko 2009 m. 

Tai tik vienas skyrius didesnėje istorijoje. Daugeliu karo taškų koalicija turėjo prieigą prie žmonių, baigusių geriausius pasaulio universitetus, įžvalgų ir suteikė labai specializuotų žinių problemoms (valstybės kūrimui, kovai su terorizmu), su kuriomis JAV susidūrė Afganistane. Paskutinis Amerikos remiamos vyriausybės prezidentas Ashrafas Ghani turi daktaro laipsnį iš Kolumbijos universiteto Niujorke ir netgi buvo knygos „Pataisyti nesėkmingas valstybes“ bendraautorius. Tačiau nepaisant visų savo įgaliojimų, jie negalėjo sustabdyti greito Talibano šalies perėmimo. 

Afganistanas rodo, kad mums reikia naujo kompetencijos apibrėžimo, kuris labiau remtųsi pasiekimais ir sveikais kognityviniais įpročiais, o ne tik įgaliojimais ir siauromis žinių formomis, kurios per dažnai apdovanojamos. 

Populizmo ir mažėjančio pasitikėjimo institucijomis eroje toks projektas yra būtinas, kad patirtis būtų tvirtesnė. Tiesa, daugelis ekspertų taip pat priešinosi Afganistano karui ir manė, kad JAV siekia nerealių tikslų. Tačiau asmenys, turintys didžiausią dalykinę patirtį, dažnai linkę klysti. Tai buvo generolai, turintys kovos su sukilimais Irake ir Afganistane patirties, taip pat daugelis minčių grupių analitikų, daugiausia dėmesio skiriančių šiems konfliktams. 

Galbūt neturėtume stebėtis. Psichologas Philipas Tetlockas puikiai įrodė, kad temų ekspertai ne geriau supranta geopolitinius įvykius, susijusius su jų sritimi, nei tie, kurie mokosi kitose ​​srityse. 

Panašiai ir kitame tyrime žvalgybos bendruomenė, turinti prieigą prie įslaptintos informacijos, pasirodė esanti mažiau tiksli, nei algoritmas, vertinamas mėgėjų, neturinčių saugumo leidimų, bet atlikusių tikslių prognozių, nuomonės. 

Taigi „tikėk ekspertais“ yra neteisingas kelias. 

Tačiau tiesiog nusprendus jų nepaisyti, galime nukristi į sąmokslo teorijų ir dezinformacijos skyles. Pono Tetloko tyrimų dalyko ekspertai negalėjo įveikti informuotų mėgėjų, tačiau jie nugalėjo atsitiktinius spėjimus arba epistemologinį atitikmenį, kai beždžionės meta smiginį. 

Iš dalies taip yra todėl, kad mūsų suskirstymas tarp specialybių tam tikra prasme yra dirbtinis. Kad ir kaip radikaliai tai skambėtų, tik todėl, kad kažkas turi daktaro laipsnį politikos moksle ar kalba puštūnų kalba nereiškia, kad tas žmogus gali labiau numatyti, kas nutiks Afganistane, nei toks pat protingas žmogus, turintis žinių, kurios atrodo mažiau tiesiogiai tinkamos. 

Antropologija, ekonomika ir kitos sritys gali suteikti įžvalgų, ir dažnai iš anksto sunku žinoti, kurios ekspertų bendruomenės turi tinkamiausią mokymą ir priemones konkrečiai problemai spręsti. 

Mokslininkai tam tikrais atžvilgiais yra beveik idealiai tinkami gaminti blogos rūšies žinias. Mokslinis pripažinimas grindžiamas aukštu specializacijos laipsniu, tinkama kilme ir kolegų pritarimu per tarpusavio vertinimą, o ne pagal išorinį standartą. 

Programa, kuria siekiama sustiprinti kompetenciją, turėtų apimti ir naujus įstatymus, ir platesnės intelektinės kultūros pokyčius. 

 Vyriausybė turėtų organizuoti prognozavimo turnyrus ir pašalinti reguliavimo kliūtis, trukdančias kurti prognozavimo rinkas, be to, finansuoti jas per tokias programas, kaip DARPA ir Nacionalinis mokslo fondas. 

Ekonomistas Robinas Hansonas pasiūlė sąlygines rinkas, kuriose būtų statomi, tarkime, kas atsitiks su akcijų kaina, jei C.E.O. pašalinamas arba poveikis bendram vidaus produktui, kurį turės įstatymo projektas ar reglamentas, ir tada naudojant rezultatus priimami tokie sprendimai kaip pašalinimas ar priėmimas. Lygiai taip pat, kaip verslo spaudos pranešimai apie akcijų kainas, o politiniai žurnalistai lažybų rinkas aptaria po rinkimų rezultatų, sąlyginės rinkos gali suteikti informacijos apie siūlomos politikos išmintį. Ekspertai diskutuoja apie tokius klausimus, kiek infliacijos atsirastų, jei prezidentas Bidenas pasirašytų naują įstatymo projektą dėl infrastruktūros, tačiau nėra jokios priežasties pasikliauti tik šiais iš esmės neatsakomais balsais prognozuojant rezultatus. 

Greičiausiai galime pasiekti geresnių rezultatų, leisdami žmonėms lažintis dėl savo įsitikinimų, o tada panaudodami šiuos duomenis diskusijoms pagrįsti. 

Daugybė tyrimų rodo, kad prognozių rinkos tikslumo požiūriu beveik visada baigia lygiosiomis arba įveikia tokias institucijas, kaip apklausos ir komitetai. 

 Didžiosios Britanijos vyriausybė 2020 metais sukūrė svetainę, kurioje žmonės kviečiami prognozuoti ir reitinguojami pagal tikslumą; tokiu būdu ateityje krizių atveju ji galėtų pasitarti su geriausiais prognozuotojais. 

Jungtinės Valstijos turėtų skatinti panašius projektus ir kitais būdais sumažinti įgaliojimų galią, pavyzdžiui, pasikliaudamos objektyviais testais, o ne laipsniais samdant žmones, arba panaikindamos profesinio licencijavimo reikalavimus ir suteikdamos rinkos jėgoms didesnį vaidmenį sistemose, dabar apdovanojančiose išsilavinimą. 

Visuomenės intelektualai ir žiniasklaida gali padaryti geriau, naudodamiesi atskaitomybės principu pagrįstomis priemonėmis ir pripažindami „pasitikėjimo ekspertais“ mantrą kaip valdžios siekimą, o ne  kompetenciją. 

 Idealiame pasaulyje didžiausia intelektualo nuodėmė būtų ne tai, kad kažkas suklysta, bet kalbėjimas tam tikru klausimu taip, kad neįmanoma įvertinti tikslumo. 

Pakeitus požiūrį į kompetenciją, gali kilti didesnis pasitikėjimas įvairiomis partijomis ir švietimu, nes valdžios ir prestižo suteikimo procesai labiau priklausytų nuo įrodytų gebėjimų, o ne elito institucijų, neturinčių ideologinės ar socialinės ir ekonominės įvairovės, pritarimo. 

Manyti, kad amerikiečių nesėkmė Afganistane teikia pamokas tik apie vieną konkretų karą ar net JAV užsienio politiką, būtų praleista proga. Kartu su Kinijos įgalinimu ir mūsų trūkumais, kovojant su „Covid-19“, ji turėtų suteikti motyvacijos naujai galvoti apie tai, kur mūsų institucijos suklydo. 

 Naujas projektas, skirtas teisingoms žinioms gauti, prieštarautų visuomenęs tvarkai, daugiausia paremtai tam tikrais įgaliojimais. Tačiau tiems, kurie domisi Amerikos demokratijos sveikata ir jos gyvybingumu, gali būti nedaug svarbesnių dalykų“.  

Geri pasiūlymai, tačiau įgyvendinami politiškai tik tuo atveju, jei Vakarams pradėtų kilti egzistencinės katastrofos galimybė. Visais kitais atvejais mes korepetitorių ir gerų universitetų pagalba darome iš mūsų turtingų vaikų tuos ekspertus, kuriais pasitikėti negalima ir atiduodame tokiems anūkėliams gabrieliams landsbergiams sprendimo galią. Kitaip dalintis privilegijomis mes nemokame. 

Lessons of Afganistan, of China's empowerment and of Covid pandemic: How should we make important decisions?

 "Much has been written about what the U.S. withdrawal from Afghanistan means for the future of that country and America’s global standing. But the failures of the war reveal a need for deeper introspection into what has gone wrong with American democracy and its institutions — including the story of failed expertise.
 

In 2006, Generals James Mattis and David Petraeus convened a conference to develop a “counterinsurgency doctrine” (because the topic had been neglected in broader military doctrine and national security policies since the Vietnam War). A document followed, Army Field Manual 3-24, based on academic gatherings, articles and books devoted to the topic. A few years later, President Barack Obama faced intense pressure from the foreign policy establishment and members of the military to send a “surge” of money and troops to Afghanistan. The emerging paradigm of “counterinsurgency theory” had given this campaign a seemingly solid intellectual basis. It could help the push, in the words of then-Vice President Joe Biden, to “box in” an inexperienced president and send more troops, as happened in 2009.

This is just one chapter in a larger story. At many points in the war, the coalition had access to the insights of people who had graduated from the world’s best universities and brought highly specialized knowledge to issues (state building, counterterrorism) that the United States was facing in Afghanistan. The last president of the American-backed government, Ashraf Ghani, has a Ph.D. from Columbia and was even a co-author of a book titled “Fixing Failed States.” But for all their credentials, they were not able to stop a swift Taliban takeover of the country.

What Afghanistan shows is that we need a new definition of expertise, one that relies more on track records and healthy cognitive habits and less on credentials and the narrow forms of knowledge that are too often rewarded. 

In an era of populism and declining trust in institutions, such a project is necessary to put expertise on a stronger footing.

It’s true that many experts also opposed the Afghanistan war and thought that the United States was seeking unrealistic goals. 

But individuals with the most subject-matter expertise often tended to get things the most wrong. 

This included generals with experience in counterinsurgency in Iraq and Afghanistan as well as many think tank analysts with the most focus and interest in those conflicts.

Perhaps we shouldn’t be surprised. Philip Tetlock, a psychologist, has famously shown that subject-matter experts are no better at accurately forecasting geopolitical events relevant to their field than those with training in different areas. Similarly, in a different study, the intelligence community, with access to classified information, proved less accurate than an algorithm weighted toward the views of amateurs with no security clearances but a history of making accurate forecasts.

So “just trust the experts” is the wrong path to take. But simply deciding to ignore them can lead us down rabbit holes of conspiracy theories and misinformation. The subject-matter experts in Mr. Tetlock’s research couldn’t beat informed amateurs, but they did defeat random guessing, or the epistemological equivalent of monkeys throwing darts.
 

This is in part because the divisions we create between fields are, in a sense, artificial. As radical as it sounds, just because someone has a Ph.D. in political science or speaks Pashto does not make that person more likely to be able to predict what is going to happen in Afghanistan than an equally intelligent person with knowledge that appears less directly relevant. Anthropology, economics and other fields may offer insight, and it is often difficult to know ahead of time which communities of experts have the most relevant training and tools to deal with a particular problem.
 

Academia is in some ways nearly ideally suited to produce the wrong kinds of expertise. Scholarly recognition is based on high degrees of specialization, obtaining the right pedigree and the approval of colleagues through peer review rather than through an external standard.
 

A program to put expertise on a stronger footing should involve both new laws and changes in the wider intellectual culture. 

Government should set up forecasting tournaments and remove regulatory barriers to establishing prediction markets, in addition to funding them through programs like DARPA and the National Science Foundation. 

Robin Hanson, an economist, has suggested conditional markets, which would take bets on, say, what will happen to the price of a stock if a C.E.O. is removed or the impact on gross domestic product that the adoption of a bill or regulation will have, and then using the results to inform decisions like removal or adoption.

In the same way that the business press reports on stock prices and political reporters use betting markets to discuss possible election outcomes, conditional markets can provide information on the wisdom of proposed policies. Pundits debate questions like how much inflation would result from President Biden’s signing a new infrastructure bill, but there is no reason to rely solely on these largely unaccountable voices to forecast outcomes. We can most likely get better results by letting people bet on their beliefs — and then using that data to inform debate. 

A wide body of research shows that prediction markets almost always either tie or beat institutions like polls and committees in terms of accuracy.

The British government in 2020 started a website that invites individuals to make predictions and ranks them based on accuracy; this way in future crises, it could consult the best forecasters. 

The United States should encourage similar projects and reduce the power of credentials in other ways by, for example, relying on objective tests rather than degrees to hire people or by removing occupational licensing requirements and giving market forces more of a role to play in systems that now reward educational attainment.

Public intellectuals and the media can do better by making use of tools based on the principle of accountability and recognizing the mantra of “trust the experts” as an appeal to authority rather than excellence. 

In an ideal world, the greatest sin for an intellectual would not be getting something wrong but speaking on an issue in a way that makes it impossible to judge accuracy in the first place.
 

Changing how we think of expertise can lead to greater trust across partisan and educational lines, as processes for awarding power and prestige would come to rely more on proven ability and less on the approval of elite institutions lacking either ideological or socioeconomic diversity.
 

To see the American failure in Afghanistan as providing lessons about only one particular war, or even U.S. foreign policy, would be a missed opportunity. Along with the rise of China and our shortcomings in dealing with Covid-19, it should provide the motivation for new thinking about where our institutions have gone wrong.
 

A new project to get expertise right would be going against the grain in a society largely built on certain kinds of credentials. But for those interested in the health of American democracy and its continued viability, there can be few things as important."

 Good proposals, however, are only being implemented politically if the West begins to face the possibility of an existential catastrophe. In all other cases, with the help of tutors and good universities, we make from our rich children and grandchildren those experts who cannot be trusted and give such clueless grandchildren - gabrieliai landsbergiai - the power of decision. We do not know how to share the privileges in any other way.

Matote, mūsų patriarchas tvartelyje yra tikras rusų saugumietis, todėl mes, bobikės, čia pagal jo nurodymus viską saugumizuojame

"Nelegalių migrantų krizė Lietuvoje prikaustė visuomenės dėmesį ir greitai tapo kone svarbiausiu nacionalinio saugumo klausimu. Ir ne tik dėl to, kad daug kartų buvo konstatuojamas faktas, jog Lietuvos–Baltarusijos siena, pasirodo, yra kiaura, o Aliaksandro Lukašenkos režimo motyvacija didinti siunčiamų migrantų srautus, regis, neturi saiko. Vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės ir atsakingų pareigūnų atsakymai į skirtingus su migracijos krize susijusius klausimus akcentuojant tą patį – Baltarusijos pradėto hibridinio karo prieš Lietuvą motyvą – taip pat gali būti laikomas svarbiu, nesaugumo diskursą šalyje kūrusiu veiksniu. 

 Saugumo studijose tai, kad politikai ir valstybės institucijos tam tikras kilusias problemas pateikia, kaip egzistencinę grėsmę keliančias ir netradicinių sprendimo priemonių reikalaujančias situacijas, nėra neįprastas dalykas.  

Galima surasti daugybę politikos pavyzdžių, kai vieno ar kito reiškinio sugrėsminimas, vadinamasis saugumizavimas, tapo prielaida greičiau išspręsti kilusią problemą. Tačiau saugumizavimo aktas, nors ir gali padėti sutelkti reikiamus resursus ir būtiną greitį sprendžiant realią grėsmę keliančias problemas, kartu gali būti ir manipuliavimo ar piktnaudžiavimo eskaluojama grėsme įrankiu. 

Pavyzdžiui, prisidengiant saugumo poreikiu galima ilgiau, nei būtina, naudotis netipinėmis, esą ekstremaliai situacijai spręsti būtinomis priemonėmis, ar tiesiog toliau inerciškai nacionalinio saugumo klausimus laikyti kur kas svarbesniais, nei žmogaus teisės ar žodžio laisvė. Būtent šiame kontekste būtų galima žiūrėti tiek į Vidaus reikalų ministerijos (VRM) keltą, tačiau premjerės palaikymo nesulaukusią iniciatyvą dėl į Lietuvą neteisėtai atvykusių užsieniečių sulaikymo nebe pusmetį, o neribotą laiką. Šiame kontekste galėtų būti vertinama ir kuriam laikui apribota galimybė žurnalistams dirbti prie Lietuvos–Baltarusijos sienos. 

Galiausiai panašius klausimus kelia ir ministrės A. Bilotaitės išsakyta kritika advokatams, atstovaujantiems penkiems į Lietuvą patekusiusiems ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą turintiems afganistaniečiams. Pastarajame pasisakyme ministrė tarsi leido suprasti, kad minimi advokatai tarsi ne tiek gina žmogaus teises, kiek atveria plyšį nelegalių migrantų atakuojamame Lietuvos pasienyje. 

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas pažymi, kad vasarą kilusi nelegalių migrantų krizė Lietuvos–Baltarusijos pasienyje turi akivaizdžių saugumizavimo akcentų. Nors, jo teigimu, tai, kad ministrė A. Bilotaitė bei atskiros institucijos ėmėsi situaciją grėsminti, nėra nieko neįprasta, visgi dėl kai kurių kilusios krizės akcentų galima kelti klausimą, ar tikrai gąsdinimo procesas vis dar ir visais atžvilgiai turi realų pagrindą. 

Kitaip tariant, ar politikai bei atsakingos institucijos nepiktnaudžiauja sakydami, kad šiuo metu vis dar turime rinktis tarp saugumo, į kurį kėsinasi A. Lukašenkos režimas, ir liberaliai demokratijai būdingų rutininių vertybių. 

„Saugumizavimas šiuo metu tikrai yra akivaizdus. Viena vertus, tai galima suprasti ir gal net pateisinti, nes situacija yra neeilinė ir mums netipinė. Mes su tuo anksčiau nesame susidūrę ir dėl to reikia reaguoti labai greitai. Ne visada sprendimai, kurie yra priimami tipiniu greičiu ir pagal tipines procedūras, leidžia pasiekti greitą rezultatą. Pavyzdžiui, žinome, kad dažnai būna labai ilgos viešųjų pirkimų procedūros. Šiuo atveju, kai kalbame apie išskirtinę grėsmę nacionaliniam saugumui, galima taikyti kažkokias greitesnes procedūras – apeinant tam tikras taisykles. Tai yra pagrindžiama saugumo užtikrinimo poreikiu“, – Eltai sakė TSPMI profesorius. 

„Taigi iš dalies galima suprasti, kodėl yra imamasi kai kurių netipinių priemonių ir papildomų gąsdinimo arba sugrėsminimo situacijų. Ministrė, matyt, tą ir daro. Tai yra jos veikimo būdas tiek bendraujant su žiniasklaida, tiek su kitomis valstybės institucijomis, jai reikia greitų sprendimų, jai reikia greito finansavimo, greitų žmogiškųjų resursų, nes ji yra atsakinga už šios problemos valdymą“, – tęsė T. Janeliūnas. Profesorius saugumizacijos procesų kontekste aiškindamas tai, kaip Lietuvoje institucijos ėmėsi spręsti nelegalių migrantų krizę, pažymėjo, kad šiuo klausimu ypač svarbus balansas. 

Kitaip tariant, konkrečios, ypač su saugumo klausimais dirbančios valstybės institucijos, saugumizavimo technikas gali išnaudoti maksimaliai ir tęsti net grėsmės situacijai pasibaigus. 

Todėl, akcentuoja T. Janeliūnas, kitų institucijų, žiniasklaidos ar tam tikrų interesų grupių kuriama atsvara, gali ir dažniausiai tampa grėsminimo procesų balanso instrumentu. „Valstybėje ne vienintelė vidaus reikalų ministrė sprendžia reikalus. 

Į balansą, klausiant, ar tikrai visose srityse yra būtinas saugumizavimo mechanizmas, ar nėra perlenkiama lazda, įsitraukia kitos institucijos, kai kuriais atvejais netgi teismai. 

Žiniasklaida taip pat atlieka savo funkciją“, – teigė TSPMI profesorius. Anot jo, būtent žiniasklaida ir tapo efektyviu minimo balanso dalyviu. Vienas iš tokių pavyzdžių kurį laiką taikytas draudimas žurnalistams dirbti pasienyje. Šis žiniasklaidos pasipiktinimą sukėlęs apribojimas buvo atšauktas tik po pareikšto pasipiktinimo ir pateikto bendro žiniasklaidos priemonių reikalavimo valdžios institucijoms. „Po šiokių tokių neaiškumų ir protestų draudimai žurnalistams lankytis pasienio zonoje buvo atšaukti. Taigi suveikė demokratinis bandymas suabejoti arba pasipriešinti nepagrįstam saugumizavimui. Nes jei jis yra netrukdomas arba niekas net neabejoja kažkokiais siūlymais, tada tikrai galima įsijausti ir sugrėsminti dalykus, kurie nebūtinai reikalauja tokių netipinių priemonių“, – teigė T. Janeliūnas. 

Balansui palaikyti reikia kelių veikėjų. Vienas veikėjas – šiuo atveju vidaus reikalų ministrė – šio balanso negali sukurti, nes jai šiuo atveju yra labai aiškus spaudimas saugumizuoti, gauti žalią šviesą greitiems sprendimams“, – teigė T. Janeliūnas, pažymėdamas, kad šiuo atveju nelegalios migracijos pasienyje saugumizavimui ypač didelį spaudimą darė ir pati visuomenė. Ar valdžios institucijos pačios sustos grėsminti migrantus? Saugumizacija, kaip minėta, gali būti savotiškai toleruojama tol, kol grėsmę keliančios situacijos nėra suvaldomos. Tai pažymi ir T. Janeliūnas. 

„Saugumizavimas yra procesas, kurį galima pateisinti tik išskirtinais atvejais. Vos tik situacija yra suvaldoma arba galima grįžti į tipines procedūras – tai turėtų būti daroma. O jei problema jau yra išspręsta, tokiu atveju neturėtų inertiškai ir toliau būti apeliuojama į tą pačią grėsmę“, – Eltai sakė profesorius. Tačiau šis klausimas yra ganėtinai jautrus. Kur yra ir kas turėtų nustatyti ribą, kad situacija, pareikalavusi saugumizacijos procesų, yra jau suvaldyta. Ar tai, kad šiuo metu į Lietuvą pakliūti siekiantys nelegalūs migrantai yra apgręžiami ir beveik į valstybę nepatenka, reiškia, kad ir grėsmę kėlusi situacija jau yra išspręsta? Ar taikomos priemonės ir baimes eskaluojanti komunikacija turėtų būti taikomos visais atžvilgiais? 

Ar minėti penkti afganistaniečiai, kurie, kliaudamiesi EŽTT, siekia likti šalies teritorijoje, tebėra ta pati egzistencinę grėsmę kelianti praktika? Ar visgi tai išimtis, kurios šalies institucijos nebeturėjo įmesti į tą patį saugumizacijos procesą? 

Dėl šios EŽTT pasiekusios situacijos klausimus kelia ir T. Janeliūnas. Pasak jo, gali būti, kad valstybės institucijos, kurį laiką net teikusios melagingą informaciją, galėjo peržengti toleruotinas ribas. „Situacija su penkiais afganistaniečiais yra keista. Ir čia, man regis, institucijos šiek tiek peržengė linijas, kai sąmoningai dalinosi melaginga informacija. 

Tokie mikroincidentai grėsmės nacionaliniam saugumui tikrai nekelia tiek, kad dėl to reikėtų užsukti visą valstybės aparatą teikiant klaidinamas žinias, bandant į šį procesą įtraukti nesusijusius asmenis: advokatus, teisininkus, aiškinant, kad jie kelia grėsmę“, – teigė T. Janeliūnas, galvoje turėdamas ir kritiškus A. Bilotaitės pasisakymus apie advokatus, kurie ėmėsi atstovauti į šalį iš kelinto karto patekusiems afganistaniečiams. „Aš manau, kad tas įsijautimas tokiais atvejais pasireiškia – kad viskas, kas ne pagal mūsų planą, ne pagal mūsų saugumizuotą darbotvarkę, yra priešininkų sugalvota arba priešininkams palanki veikla“, – sakė jis. 

„Vienaip ar kitaip tą adekvatumą reikia išlaikyti“, – akcentavo politologas. T. Janeliūno manymu, grėsminimo technikų atsisakyti vengianti VRM, ko gero, baiminasi pati. Pirmiausiai dėl to, kad grįžimas prie „normalios politikos“ gali atverti plyšius Lietuvos – Baltarusijos pasienyje. „Kodėl būtent šitas atvejis tapo toks išskirtinis, aš galėčiau tik interpretuoti. 

Matyt, institucijos, baiminasi galimo plyšio savo dabartinėje sistemoje, ypač teisinio plyšio, nes jei bus priimtas EŽTT sprendimas, kad negalima nustumti atgal į Baltarusijos teritoriją neteisėtai kertančių sieną, Lietuva gali turėti naujų dilemų, kaip toliau elgtis. 

Dabartinė, įstatymus laužanti, sistema, atrodo, veikia, ji leido pigiai pastarąjį mėnesį stabilizuoti situaciją. Bet jei atsiranda įtrūkimų, plyšių, šioje tvarkoje, tai tikrai galime turėti naują krizę ar naują nelegalių migrantų bangą. O to labiausiai ir nenorėtų mūsų institucijos“, – apibendrino T. Janeliūnas."