In reality, Landsbergiai politics pushed Belarus into Russia's arms and the Russian border approached Vilnius 400 kilometers closer

 According to A. Kubilius, the politics of Landsbergiai is characterized by:

"the goal that during the democratic revolution in Belarus the border of democracy should be pushed hundreds of kilometers east of Vilnius." 

 In reality, Landsbergiai politics pushed Belarus into Russia's arms and the Russian border approached Vilnius 400 kilometers closer. Raising the revolts and revolutions that the Belarusians do not want is really naive and is detrimental to Lithuania in all respects. A. Kubilius' statements do not correspond to reality, therefore these statements are a lie and propaganda harmful to Lithuania.  

Realiai, Landsbergių politika pastūmėjo Baltarusiją į Rusijos glėbį ir Rusijos siena 400 kilometrų priartėjo prie Vilniaus

 Anot A. Kubiliaus, Landsbergių politika pasižymi:

 "siekiu, kad per demokratijos revoliuciją Baltarusijoje demokratijos pasienis būtų nustumtas šimtus kilometrų nuo Vilniaus į rytus." 

Realiai, Landsbergių politika pastūmėjo Baltarusiją į Rusijos glėbį ir Rusijos siena 400 kilometrų priartėjo prie Vilniaus. Kelti maištus ir revoliucijas, kurių baltarusiai nenori, realiai yra naivi ir Lietuvai visais požiūriais kenkianti politika. A. Kubiliaus teiginiai neatitinka realybės, todėl yra melas ir kenksminga Lietuvai propaganda.

Mūsų mityba kartu su kenkimu sveikatai kelia ir aplinkos problemų

"Mūsų dabartinė pramoninė maisto sistema jau išmeta apie ketvirtadalį pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Ji taip pat sudaro 70% gėlo vandens naudojimo ir 40% žemės dangos, be to, ji priklauso nuo trąšų, kurios sutrikdo azoto ir fosforo ciklą ir yra atsakinga už didžiąją dalį upių ir pakrančių taršos.

 

    Maisto gamyba sukelia tiek daug taršos šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis, kad esant dabartiniam tempui, net jei šalys sumažintų visas ne maisto produktų emisijas iki nulio, jos vis tiek negalėtų apriboti temperatūros kilimo iki 1,5 °C – tai Paryžiaus susitarime numatytas klimato tikslas.

 

    EAT-Lancet komisija, kurią finansavo JK įsikūrusi labdaros organizacija Wellcome, padėjo sukurti tvirtesnę maisto sistemą. Mitybos specialistai peržiūrėjo literatūrą, kad sukurtų pagrindinę sveiką mitybą, sudarytą iš pilnaverčio maisto. Tada komanda nustatė aplinkos apribojimus dietai, įskaitant anglies išmetimą, biologinės įvairovės nykimą ir gėlo vandens, žemės, azoto ir fosforo naudojimą. Pažeidus tokias aplinkos ribas, planeta gali tapti nesvetinga žmonėms.

 

    Jie baigė šį darbą įvairaus ir, daugiausia, augalinio maisto planu (krakmolingos daržovės – 50 gramų per dieną, gyvuliniai baltymai – 84, pieno produktai – 250 gramų per dieną, daržovės – 300 gramų per dieną, nesmulkinti grūdai – 232 gramų per dieną, vaisiai – 200 gramų per dieną, augaliniai baltymai – 125 gramų per dieną). Didžiausias raudonos mėsos kiekis, kuris per savaitę vidutiniškai sveriančiam 30 metų žmogui leidžiamas šioje 2500 kalorijų per dieną dietoje, yra 100 gramų mėsos, arba viena raudonos mėsos porcija. Tai yra mažiau nei ketvirtadalis to, ką suvartoja tipiškas amerikietis. Dažniausiai vengiama itin perdirbtų maisto produktų, tokių, kaip gaivieji gėrimai, šaldytos vakarienės ir paruošta mėsa, cukrus ir riebalai.

 

    Sveika, tvari dieta šiandien yra brangi. EAT-Lancet rekomenduojamos mitybos įvairovės – riešutų, žuvies, kiaušinių, pieno produktų ir kt. – neįmanoma kol kas pasiekti milijonams žmonių.

 

    Komisija apskaičiavo, kad ši dieta kasmet išgelbėtų apie 11 milijonų žmonių gyvybes. „Galima sveikai išmaitinti 10 milijardų žmonių, toliau nesunaikinant ekosistemų“, – sako Timas Langas, Londono Sičio universiteto maisto politikos tyrinėtojas ir EAT-Lancet ataskaitos bendraautoris. „Nesvarbu, ar tai patinka galvijų ir pieno pramonės kietosios linijos šalininkams, jie tikrai yra pralaimintys. Pokyčiai dabar neišvengiami.“ [1]

 

Lietuvos ūkininkai jau neilgai nuodys mus ir gamtą, degindami papigintą žymėtą dyzeliną ir naudodami didžiulius chemijos kiekius, nepriklausomai nuo to, ar jiems pavyks išvyti iš ministro posto Navicką, ar ne.

1. Nature 600, 22-25 (2021)

 

Our diet poses an environmental problem alongside the health concerns.

 

"Our current industrialized food system already emits about one-quarter of the world’s greenhouse-gas emissions. It also accounts for 70% of freshwater use and 40% of land coverage, and relies on fertilizers that disrupt the cycling of nitrogen and phosphorus and are responsible for much of the pollution in rivers and coasts.

 

Producing food generates so much greenhouse-gas pollution5 that at the current rate, even if nations cut all non-food emissions to zero, they still wouldn’t be able to limit temperature rise to 1.5 °C — the climate target in the Paris agreement.

 

The EAT–Lancet Commission, which was funded by Wellcome, a UK-based charity, helped to build a stronger case. Nutritionists reviewed the literature to craft a basic healthy diet composed of whole foods. Then the team set environmental limits for the diet, including carbon emissions, biodiversity loss and the use of fresh water, land, nitrogen and phosphorus. Breaching such environmental limits could make the planet inhospitable to humans.

 

They ended up with a diverse and mainly plant-based meal plan (starchy vegetables – 50 grams per day, animal protein – 84, dairy – 250, vegetables – 300, whole grains – 232, fruits – 200, plant protein – 125 (also grams per day for every number)). The maximum red meat the 2,500-calorie per day diet allows in a week for an average-weight 30-year-old is 100 grams, or one serving of red meat. That’s less than one-quarter of what a typical American consumes. Ultra-processed foods, such as soft drinks, frozen dinners and reconstituted meats, sugars and fats are mostly avoided.

 

Healthy, sustainable diets are expensive today. The dietary diversity advised by EAT–Lancet — nuts, fish, eggs, dairy and more — is impossible to access for millions of people.

This diet would save the lives of about 11 million people every year, the commission estimated. “It is possible to feed 10 billion people healthily, without destroying ecosystems further,” says Tim Lang, food-policy researcher at the City University of London and a co-author of the EAT–Lancet report. “Whether the hardliners of the cattle and dairy industry like it or not, they are really on the back foot. Change is now inevitable.”" [1]

 

Lithuanian farmers will soon stop poisoning us and nature by burning cheap labeled diesel and using huge amounts of chemicals, regardless of whether they manage to expel Navickas from the post of minister.

 

1. Nature 600, 22-25 (2021)

Mokslininkų, dirbančių verslo struktūrose, pasitenkinimo darbu balai aukštesni, nei akademinės bendruomenės

 „Nature atliktas atlyginimų tyrimas rodo, kad pramonės tyrėjai pozityviau vertina savo karjerą. Akademinė bendruomenė turi pagerinti savo žaidimą.

 

    Daugelyje šalių maždaug pusė visų mokslininkų dirba privačiose įmonėse, kurios dažnai siūlo geresnį atlyginimą ir darbo bei asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, nei akademinės bendruomenės.

 

    Kuo mokslas pramonės srityje lyginamas su mokslu universitetuose? Tai yra klausimas, išnagrinėtas straipsnių serijoje, susietoje su naujausia Nature apklausa apie atlyginimus ir pasitenkinimą darbu, kuri baigiasi šią savaitę. Rezultatai yra blaivus akademikų skaitymas, atskleidžiantis perėjimą prie darbo pramonėje (žr. Nature 599, 519–521; 2021).

 

    Pramonėje dirbantys mokslininkai yra labiau patenkinti ir geriau apmokami, nei kolegos akademinėje bendruomenėje, teigia savarankiškai atrinkta respondentų grupė, kurią sudarė daugiau nei 3200 dirbančių mokslininkų, daugiausia iš dideles pajamas gaunančių šalių. Du trečdaliai respondentų (65 proc.) dirba akademinėje bendruomenėje; pramonėje dirba 15 proc. Pramonėje šiose šalyse dirba vidutiniškai pusė tyrėjų.

 

    Diskriminacija vis dar kankina mokslą

 

    Kita svarbi išvada, aptarta šios savaitės straipsnyje apie darbo vietų įvairovę, yra ta, kad 30 % respondentų iš akademinės bendruomenės pranešė apie diskriminaciją, priekabiavimą ar patyčias darbo vietoje, palyginti su 15 % pramonės atstovų. Pramonės srities respondentai (64 proc.) taip pat daug dažniau nei akademinės bendruomenės atstovai (42 proc.) teigiamai vertina savo karjerą. Tai yra ryškus pokytis, palyginti su 2016 m. apklausa, kurioje pasitenkinimo lygiai dviejuose sektoriuose buvo artimi (atitinkamai 63% ir 65%). 

 

Vienas tyrimų projektų vadovas, dirbantis privačiame JAV sektoriuje, apibendrino naujausias išvadas žodžiais: „Dabar esu evangelistas visiems savo draugams, kurie vis dar dirba akademinėje bendruomenėje, kad galėtų išeiti ir prisijungti prie biotechnologijų ar bet kurios kitos profesionalios pramonės įmonės.

 

    Naujausios išvados turėtų skambėti pavojaus varpais akademiniams darbdaviams tuo metu, kai daugelyje šalių blogėja moralė šiame sektoriuje. Kaip „Nature“ paskelbė spaudoje, 58 JK universitetų mokslininkai turėjo surengti 3 dienų streiką nuo gruodžio 1 d., nes vyksta ginčas dėl atlyginimo, darbo sąlygų ir planuojamų pensijų mažinimo.

 

    Praėjusių metų birželio–rugpjūčio mėn. atlikta atskira daugiau, nei 1000 JK dėstytojų ir darbuotojų apklausa atskleidė, kad universitetų vadovai naudojasi pandemija kaip pretekstu imtis išlaidų mažinimo priemonių (R. Watermeyer ir kt., Br. J. Sociol. Educ. 42, 651–666; 2021). Septyni iš dešimties respondentų teigia, kad tai sukūrė baimės kultūrą, o tai savo ruožtu paskatino universiteto vadovavimą tapti autokratiškesniu. 

 

Daugelis respondentų taip pat buvo susirūpinę, kad valstybės finansuojamos akademinės institucijos vis dažniau valdomos, kaip verslas.

 

    Tačiau jei universitetai iš tikrųjų būtų kaip verslas, kaip rodo apklausos rezultatai, darbuotojai tikriausiai būtų laimingesni – ir nenorėtų palikti darbą taip masiškai, kaip dabar.

 

    Nature atliko keletą interviu su pramonės tyrimų lyderiais. Vienas pasaulinės biomokslų bendrovės tyrimų direktorius teigė, kad apie 60 % darbo paraiškų pateikia akademinės bendruomenės žmonės. Nedidelė dalis samdomųjų vėliau grįžta į akademinę bendruomenę. Direktorius sako, kad bendrovė nori išlaikyti atvirą kelią sugrįžti, pavyzdžiui, leisti mokslo darbuotojams publikuotis moksliniuose žurnaluose, o tai ne visada yra pramonės tyrėjų galimybė.

 

    Darbo rinkos ekonomika siūlo vieną paaiškinimą, kodėl respondentai pramonėje nurodė didesnį atlyginimą ir didesnį pasitenkinimą. Kas savaitę atsiranda vis naujų įmonių, kurios gali sunkiai užpildyti laisvas darbo vietas, todėl siūlo didesnius atlyginimus ir papildomas išmokas, kad pritrauktų gerus kandidatus. Daugelyje dideles pajamas gaunančių šalių tai iš esmės yra atvirkštinė padėtis tam, kas yra akademinėje bendruomenėje, kurioje podoktorantūros tyrėjų skaičius gerokai viršija kadencijos postus (S. C. McConnell ir kt. eLife 7, e40189; 2018). Šiose šalyse pramonė įneša maždaug du trečdalius visų mokslinių tyrimų ir plėtros (MTTP) finansavimo. Apskritai, viešosios institucijos (įskaitant universitetus) turi mažiau pinigų ir daugiau mokslininkų, kurie siekia kiekvienos darbo vietos.

 

    Stringantys atlyginimai yra kliūtis pasitenkinimui karjera

 

    Tai nereiškia, kad pramonė yra vienalytė. Tai svyruoja nuo tarptautinių technologijų ir gyvybės mokslų įmonių, kuriose dirba dešimtys tūkstančių žmonių, iki vieno asmens startuolių, atskirtų iš universitetų. O įmonės gyvenimas ateina su savo iššūkiais. Vienas MTEP vadovas, turintis darbo didelėse farmacijos įmonėse patirties, teigė, kad įmonių politika ir lėtas vadovų sprendimų priėmimo tempas gali nuliūdinti tyrėją, pripratusį prie praktiškesnio mokslinio vaidmens akademinėje laboratorijoje. Priešingai, jaunesni kolegos mažesnėse įmonėse gali mėgautis daugiau įvairiais vaidmenimis judrioje darbo aplinkoje, kol jų nepasiekė konkurentai, siūlantys didesnius atlyginimus.

 

    Akivaizdu, kad akademiniai atlyginimai vargu ar galės konkuruoti su pramonės atlyginimais – bent jau tuo metu, kai postdoktorantų yra daug daugiau, nei laisvų pozicijų. Tačiau šios dvi darbo sferos turi mokytis viena iš kitos. Tyrėjai, norintys pereiti iš akademinės bendruomenės į pramonę, dažnai turi susidurti su vadovo nepritarimu tokiam žingsniui. Toks požiūris gali atgrasyti tyrėjus grįžti į akademinę bendruomenę, kur pramonėje įgytos perspektyvos galėtų padėti atgaivinti ir paįvairinti komandas.

 

    Žinoma, daugelis mano, kad karjera akademinėje bendruomenėje yra labai naudinga. Vienas akademinis bioinformatikas iš Jungtinių Valstijų, atsakęs į apklausą, pranešė, kad uždirbo apie 50 % to, ką jam buvo pasiūlyta, užimtų pramonės pareigas. Jis sakė: „Būtų puiku, jei akademinė bendruomenė galėtų labiau konkuruoti su pramone, bet man patinka tai, ką darau ir kur gyvenu, todėl tikrai negaliu skųstis“.

 

    Tačiau didėjant konkurencijai dėl mokslinių talentų, akademiniai lyderiai neturi manyti, kad tokia nuotaika vyraus. Jei jie nori, kad dabartinės ir būsimos akademikų kartos klestėtų, jie turi sužinoti, kaip kitiems sektoriams sekasi įdarbinti, išlaikyti ir apdovanoti darbuotojus, ir apsvarstyti, kaip užtikrinti, kad universitetai vis dar būtų patrauklūs geriausiems talentams." [1]

1. Nature 600, 8 (2021)

Industry scores higher than academia for job satisfaction

"Nature’s salary survey finds that industry researchers are more positive about their careers. Academia must raise its game.

 

In many countries, around half of all researchers work for private companies, which often offer better pay and work–life balance than academia.Credit: Ajpek Orsi/Getty

 

How does being a researcher in industry compare with being an academic? That’s a question explored in a series of articles pegged to Nature’s latest survey of salaries and job satisfaction, which concludes this week. The results make for sobering reading for academics, revealing a shift towards industry (see Nature 599, 519–521; 2021).

 

Scientists who work in industry are more satisfied and better paid than are colleagues in academia, according to the self-selected group of respondents, which comprised more than 3,200 working scientists, mostly from high-income countries. Two-thirds of respondents (65%) are in academia; 15% work in industry. Industry employs, on average, half of the researchers in these countries.

 

Discrimination still plagues science

 

Another key finding, covered in this week’s piece on workplace diversity, is that 30% of respondents in academia reported workplace discrimination, harassment or bullying, compared with 15% of those in industry. Industry respondents (64%) are also much more likely than those in academia (42%) to report feeling positively about their careers. That’s a marked shift from the 2016 survey, in which satisfaction levels across the two sectors were neck and neck (63% and 65%, respectively). One research project manager working in the private sector in the United States summed up the latest findings with the words: “I am now an evangelist for all of my friends still in academia to get out and join biotech or any other professional industry.”

 

The latest findings should sound alarm bells for academic employers at a time when morale in the sector is worsening in many countries. As Nature went to press, academics at 58 UK universities were set to stage a 3-day strike from 1 December as part of an ongoing dispute about pay, working conditions and planned cuts to their pensions.

 

A separate survey of more than 1,000 UK faculty and staff members carried out between June and August last year revealed a sense that university leaders are using the pandemic as an excuse to push through cost-cutting measures (R. Watermeyer et al. Br. J. Sociol. Educ. 42, 651–666; 2021). Seven out of ten respondents say that this has created a culture of fear, which has, in turn, led to university leadership becoming more autocratic. Many respondents were also concerned that publicly funded academic institutions are increasingly being run as businesses.

 

How burnout and imposter syndrome blight scientific careers

 

But if universities truly were like businesses, the survey findings suggest, staff would probably be happier — and would not be looking to leave in the numbers they seem to be.

 

Nature conducted a small number of interviews with research leaders in industry. One research director at a global bioscience company said that about 60% of job applications come from people in academia. A small proportion of those hired do later return to academia. The director says the company is keen to keep a path for return open, for example by permitting research staff to publish in scientific journals, which is not always an option for researchers in industry.

 

Labour-market economics offers one explanation for the better pay and greater satisfaction reported by respondents in industry. New companies are popping up every week, and they can struggle to fill vacancies, so will offer higher salaries and additional benefits to attract good candidates. In a number of high-income countries, this is essentially the reverse of the situation in academia, in which postdoctoral researchers greatly outnumber tenure-track positions (S. C. McConnell et al. eLife 7, e40189; 2018). In these countries, industry contributes around two-thirds of all research and development (R&D) funding. All in all, public institutions (including universities) have less money to spend and more researchers chasing every job.

 

Stagnating salaries present hurdles to career satisfaction

 

That said, industry is not at all homogeneous. It ranges from multinational technology and life-sciences companies employing tens of thousands of people to one-person start-ups spun off from universities. And corporate life comes with its own challenges. One head of R&D with experience of working at large pharmaceutical companies said corporate politics and the slow pace of executive decision-making can be frustrating for a researcher who is used to a more hands-on scientific role in an academic lab. By contrast, junior colleagues at smaller companies can enjoy more varied roles in agile working environments before being head-hunted by competitors offering higher salaries.

 

Clearly, academic salaries are unlikely to be able to compete with those of industry — at least while there are so many more postdocs than positions available. But these two employment destinations need to learn from each other. Researchers looking to switch from academia to industry often have to contend with a supervisor’s disapproval of the move. Such attitudes can discourage researchers from returning to academia, where the perspectives gained in industry could help to re-energize and diversify teams.

 

Of course, many do find a career in academia hugely rewarding. One academic bioinformatician in the United States who responded to the survey reported earning around 50% of what she was offered for industry positions. She said: “It would be nice if academia could be more competitive with industry, but I love what I do and where I live so I can’t really complain.”

 

But as competition for scientific talent increases, academic leaders must not assume that that sentiment will prevail. If they want current and future generations of academics to thrive, they need to learn how other sectors succeed in recruiting, retaining and rewarding staff, and consider how to ensure that they are still attractive to the top talent." [1]

1. Nature 600, 8 (2021)

China suspends trade with Lithuania since Lithuania came up with the idea of forcing Chinese communists out of power and handing over control of China to Taiwan

Okay, is it bad for us?  

 “Volodia 20 hours ago: I don’t think it’s worth dramatizing the situation. We are a smart nation, retraining  loggers as electric car manufacturers will not take long, we cannot afford to get stuck in the clutches of middle-income people, we must compete with ideological enemies with their own weapons - high technology!"